Z. Vaišvila. Antieuropa (atsakymas į V. Landsbergio straipsnį „Antieuropa“) (182)

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr

Po profesoriaus V. Landsbergio ir Prezidentės D. Grybauskaitės nuomonės dėl 2012 m. spalio 14 d. referendumo sprendimo atsakydamas į V. Landsbergio straipsnį „Demokratija-nedemokratija“, savo straipsnį pavadinau taip pat „Demokratija-nedemokratija“. Atsakymą į naująjį V. Landsbergio straipsnį drįstu pavadinti taip pat „Antieuropa“, nes skiriasi mudviejų požiūris į Europą ir jos priešus.

Europos priešai yra tie, kurie ją siekia drastiškai atskirdami nuo krikščioniškos moralės ir bendražmogiškųjų vertybių sunaikinti pačias valstybes ir šeimas, o ne tie, kurie nori išsaugoti Europos kultūros ir demokratijos pagrindus, susiformavusius jos tautų kultūrinėje terpėje, šeimose ir stipriose nesuluošintose valstybėse.

Dalykiškai atsikirsti į nedalykiškus V. Landsbergio pareiškimus sudėtinga, nes juose nėra jokios logikos, tik nuogos ir nepagrįstos deklaracijos. Gal būt profesorius neturi laiko ar noro skaityti dalykinę diskusiją dėl šio referendumo ar nėra skaitęs Lietuvos ir kitų šalių stojimo į Europos Sąjungą sutarties? Priešingu atveju jis turėtų bent laikytis logikos, o ne aklai pratrūkti neargumentuotu pykčiu. Dėl dalykinių klausimų paskutiniajame profesoriaus kūrinyje pasakysiu tik tiek, kad Žemės referendumas užkirstų kelią „žemgrobiams“, supirkusiems žemę dėl pasipelnymo, tai padaryti ir dar jos „prisigrobti“, nes tektų ir „prisigrobtąją“ žemę parduoti tiems mūsų piliečiams, kurie ją nori dirbti.

Apie valstybės praradimo grėsmes V. Landsbergis kažkodėl nekalba. ES gi moka pašalpas tam, kad jos nedirbtume, ir nemanau, kad profesoriaus to nesuprastų. Kaip ir savo paskutiniojo „istorinio“ balsavimo Europarlamente. Sausio 12-13 d.d. atidžiai klausiausi visų V. Landsbergio kalbų – jis puikiai žino, ką sako. Todėl ir mes be emocijų pabandykime suprasti, ką profesorius nori mums pasakyti. Nepatikėsiu, kad jis nesupranta, jog niekas, išskyrus jį patį ir konservatorių partijos vadovybę, nešneka apie Lietuvos išstojimą iš ES. Kalbame ir vis garsiau, kad būtina visiems, ir ne tik Lietuvos piliečiams, žinoti, kas ir kur mus užrištomis akimis veda ir kodėl tai daro. Tylėdami ar meluodami. Todėl puikiai suprantame, ką reiškia nevalstybiška ir gryna liberališka V. Landsbergio skelbiama „skaidri, vieša“ žemės rinka, mūsų žemdirbius ir toliau laikant antrarūšiais Europoje lyginant su senbuviais. Stojimo sutartis tikrai pažeidžiama. Tik pažeidėjai esame ne mes ir net ne Stojimo sutarties subjektai – konkrečios ją pasirašiusios valstybės, o eurobiurokratai. Kažkodėl eurobiurokratų aklai klausome, o su Stojimo sutarties subjektais net nebandome kalbėtis. Nei dėl žemės, nei dėl euro įvedimo ar neįvedimo, nei dėl vėluojančių Ignalinos AE uždarymo lėšų, kitų klausimų.

Kodėl tai daro išmintingas V. Landsbergis ir jo drauge su konservatoriais garbinama bei jiems nepakeičiama Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė? D. Grybauskaitės atvejis aiškesnis. Ji yra šių eurobiurokratų „elito“ narė, net vykdydama Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ėmusi atlygį iš jų. Ji neturi ir jokio politinio palaikymo Lietuvoje, išskyrus konservatorių bei liberalų partijų vadovybes, susipainiojusias su Prezidente didžiaisiais valstybės „verslo“ projektais iki „paskutinio kraujo lašo“. Todėl tokiai sistemai išsaugoti būtina pavaldi prokuratūra, galinti pradėti ar neparadėti ikiteisminius tyrimus.

Sudėtingiau suvokti V. Landsbergio, nuo pat Sąjūdžio pradžios deklaravusio priešingą nuomonę, viražus. Kadangi V. Landsbergis, nevengdamas ir atviro melo, mus, siekiančius tiesos ir noro matyti aktyvią bei sąmoningą pilietinę visuomenę, apdalina ne tik vis naujais epitetais, bet ir vadina valstybės ir ES priešais, todėl profesoriui siūlau pasižiūrėti į save istorijos veidrodyje.

Mes, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir pirmosios tarybos nariai, jį pažinome visiškai kitą – 1988 m. lapkrityje aš balsavau už jo išrinkimą pirmuoju Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Seimo tarybos pirmininku dėl to, kad jis, mano nuomone, bene geriausiai sugebėdavo suvienyti kartais gan skirtingas kolegų nuomones ir rasti kompromisą. Tačiau po V. Landsbergio išrinkimo mūsų Aukščiausios Tarybos Pirmininku, jis jau beveik atvirai demonstravo savo pasikeitusį veidą. Tik mes, Sąjūdžio remti deputatai, dėl užgriuvusių darbų po Kovo 11-osios neturėdami laiko šioms diskusijoms ir suprasdami, kad V. Landsbergio ir A. Brazausko konkurencija tuose rinkimuose, visų pirma, buvo ne asmenybių, o pasirenkamo kelio konkurencija, stengėmės vienytis ir siekti tikslo – valstybės pripažinimo.

Grįžkime prie žemės klausimo. 1988 m. XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioje Taryboje, kurioje Sąjūdžio idėjas atstovavome tik penketas deputatų iš trijų ir pusės šimto, estų pavyzdžiu pasiūlėme pakeisti Lietuvos TSR Konstituciją, įtvirtinant mūsų įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, jei šiems nepritaria mūsų Aukščiausioji Taryba, ir, be kita ko, įteisinant žemės ir gelmių išteklių nuosavybę Lietuvai.

1988 m. lapkričio 18 d. deputatai J. V. Paleckis ir A.M. Brazauskas šią Sąjūdžio iniciatyvą sustabdė. Sąjūdžio ir LKP „medaus mėnuo“ baigėsi. Supratome, kad bendrai, kaip Estijoje, su valdžia Nepriklausomybės nepasieksime. Tai primenu, nes po šio įvykio LPS Seimo taryba, siekdama, kad tarybos narys Vytautas Petkevičius, viešai iškvailinęs mus, kad neklausome A. Brazausko, neskaldytų Sąjūdžio, suprasdama atsakomybę  dėl Nepriklausomybės siekio ir siekdama išsaugoti Sąjūdžio vienybę, 1988 m. lapkričio 20 d. priėmė Moralinės nepriklausomybės pareiškimą:

„Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausiosios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus. …šis principas … turi būti kiekvieno asmeninė nuostata. Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros…“

Taryba priėmė šią Moralinės vienybės deklaraciją, suprasdama vienybės svarbą Tautos gyvenime, ir ypač svarbiose istorinėse situacijose. Ją pasirašę 28 tarybos nariai pakvietė Vytautą Petkevičių, kurio narystė buvo sustabdyta lapkričio 21 d., grįžti į Sąjūdį ir pirmąkart nusprendė, kad reikia rinkti tarybos pirmininką.

Kodėl V. Landsbergis šiandien nesivadovauja šia moraline Sąjūdžio nuostata mūsų atramai ir telkimuisi, o skaldo ir ignoruoja tautą? 1988 m. lapkričio 24 d. į Maskvą išvežėme 1,8 mln. demokratų partijos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio surinktų Lietuvą ginančių ir prieš TSRS Konstitucijos pataisas, ribojančias Lietuvos konstitucines teises, pasisakančių parašų. Latvijoje buvo surinkta per 1,1 mln., Estijoje – beveik 1 mln. parašų. Kodėl mūsų valdžia šiandien klusniai vykdo ES instrukcijas, prieštaraujančias mūsų Konstitucijai ir nebando pasitelkti mus, piliečius, ginant Tautą, nebando vienyti jėgas su kitomis ES valstybėmis narėmis?

Ar galima šiandien tikėti V. Landsbergio nuoširdumu ir moralinėmis vertybėmis, jei šiandien jis viską apverčia aukštyn kojomis? Po kruvinоsios 1991 m. sausio 13-osios Tauta vieningai vasario 9 d. plebiscite pasisakė už nepriklausomybę, o mūsų Aukščiausioji Taryba priėmė tebegaliojantį 1991-02-11 Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, skelbiantį, jog konstitucinė nuostata „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik ¾ visų sąrašinių Lietuvos rinkėjų balsais. Šį įstatymą pasirašęs Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis šį istorinį įvykį savo knygoje „Sunki Laisvė“ (1 knyga, 30-31 psl. Vilnius, Vaga, 2000) įvertino labai teisingai:

“…per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė, tebūnie ji demokratinė valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas kitas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net ir viso pasaulio gelbėjimo ar priežiūros komitetas, net ir šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šio žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien ja padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo statysime teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“

Todėl Vytautui Landsbergiui, šiandien nusprendusiam užmiršti ne tik šią, iki šiol nepakeistą tautos valią ir tai, kad stojimo į ES referendume už stojimo principą, bet ne sutartį balsavo ne 75%, o 57% visų sąraše esančių rinkėjų, nusprendusiam užmiršti ir savo paties viešai paskelbtus labai teisingus žodžius, siūlau atsiprašyti Tautos ir ramiai pasitraukti iš politikos. Tokios „politikos“ tęsimas yra nepagarba Tautai, patikėjusiais Jums ir Sąjūdžiui didžiulę atsakomybę.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *