Č.Iškauskas. Ar ikikarinės Lietuvos vyriausybės buvo lepšės? (3)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Vartau solidžią neseniai išleistą ir visuomenei pristatytą vyresnės kartos istorikės Vandos Kašauskienės knygą „Istorijos spąstuose. Justo Paleckio gyvenimo ir veiklos bruožai, 1899 – 1980“. Ir prisimenu, kaip mus, augesnius Lietuvos radijo ir televizijos vyrus, surinko padėti iš vadinamų Muravjovo-koriko rūmų (dabar Prezidentūra) nešti sunkų ąžuolinį velionio karstą.

Žurnalistas ir sovietinis veikėjas J. Paleckis buvo augalotas, o čia dar karstas, tad aštuoni nuolat besikeičiantys nešikai linko po jo svoriu…

Sudėtingi 22-eji vyriausybių metai

Nenoriu alegoriškai pasakyti, kad pats sovietinės valdžios atstovas Lietuvai buvo ypač svarbus politikos sunkiasvoris ar visa tauta linko nuo Ministrų Tarybos pirmininko, vėliau – LSSR Prezidiumo pirmininko svorio, kaip ir neverta oponuoti gerbiamai istorikei dėl per visą knygą išsidriekusių simpatijų J. Paleckiui. Mums svarbiau ne jo kolaboravimo mastai, o tas fonas, kuriame brendo J. Paleckio įsitikinimai ir istorijos vėtrų blaškomos egzistavo Lietuvos vyriausybės.

Per 22 metus, nuo 1918 m. vasario 16-osios iki 1940 m. birželio 15 d., jų buvo 21 (beveik per 24-jus metus atkūrus Nepriklausomybę turėjome 16 ministrų kabinetų). Trumpiausiai išsilaikė IV-asis Prano Dovydaičio vadovaujamas ministrų kabinetas – vos mėnesį ir pirmasis – Augustino Valdemaro – tik 45 dienas. Gi ilgiausiai – net 9 metus, 1929 – 1938 m. – ministrams per keletą kadencijų vadovavo Juozas Tūbelis. Ko gero sunkiausias periodas atiteko 21-osios vyriausybės vadovui Antanui Merkiui, išbuvusiam šiame poste vos pusmetį iki pirmosios Lietuvos okupacijos.

Bet ši statistika nieko nereiškia, jeigu nepažvelgsime, kokiomis sąlygomis ir kokios tos vyriausybės buvo. Anais laikais kažkoks radikalus patriotas jas pavadino „lepšėmis“, turėdamas galvoje to meto politinius sūkurius Lietuvoje, aplink Lietuvą ir apskritai pasaulyje. Nepaisant iki pat lemtingos ultimatyvios nakties savo diktatoriška ranka valdžiusio prezidento Antano Smetonos, kone visi paskutiniai ministrų kabinetai buvo testuojami lemtingų geopolitinių įvykių – lenkų užgrobtos Vilnijos, vokiečių pavergto Klaipėdos krašto, po Molotovo – Ribbentropo pakto sekusių Rytų Europos pasidalijimų, atūžiančio karo grėsmės, sovietinės okupacijos ir pagaliau Žiemos karo tarp SSRS ir Suomijos.

Aptilo Vilniaus susigražinimo maršas

1934 m. birželį užsienio reikalų ministru paskirtas Stasys Lozoraitis, kaip rašė istorikas Liudas Truska straipsnyje „Ilgas kelias į Vilnių“, spaudė prezidentą Antaną Smetoną normalizuoti santykius su Lenkija, nes draugystė su ją esą padės atsispirti prieš bendrus priešus – Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Bet visos viltys žlugo kartu su derybomis, kol galų gale 1938 m. kovo 11 d. susišaudyme pasienyje su lenkų kontrabandininkais vienas jų žuvo, ir kovo 17 d. Varšuva Kaunui pateikė ultimatumą be jokių sąlygų nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius.

Po dviejų dienų vyriausybės posėdyje dauguma ministrų nutarė sutikti su ultimatumo sąlygomis, nes, pasak kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio, Lietuvos kariuomenė viena prieš Lenkiją kariauti negali“. Buvo nutarta pasikeisti pasiuntiniais, sudaryti sąlygas susisiekimui ir ryšiams tarp dviejų valstybių. Daina „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir karingu šūkiu tapęs jos pavadinimas nublanko, o ši tautininkų nuolaida pasitarnavo kairiesiems, kurie jau seniai dairėsi į Sovietų Sąjungą, kuri, kaip galima manyti, savo ruožtu dar pakurstė ir taip žaižaruojantį Lietuvos ir Lenkijos santykių laužą.

Išbandymai Berlynu ir Maskva

Tuo metu virš Lietuvos telkėsi nauji tamsūs debesys. 1938 m. kovo 25 d., kaip rašo V. Kašauskienė, Berlynas pareikalavo keisti Klaipėdos statuto prasmę, ir jau lapkričio 1 d. Lietuvos vyriausybė panaikino karo padėtį Lietuvoje ir Klaipėdos krašte, vokiečių spaudos cenzūrą, leisdama spaudą įvežti iš Vokietijos, toleravo Seimelio rinkimus, kurie reiškė visišką vokiečių įsigalėjimą pajūryje. Ministras pirmininkas Vladas Mironas laikraštyje „Lietuvos aidas“ ramino, kad santykiai su Vokietija geri, o gandus apie Berlyno kėsinimąsi į Klaipėdą „skleidžia piktos valios žmonės“.

1939-ųjų kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribbentropas įteikė Lietuvai ultimatumą – Klaipėdos kraštą perleisti Trečiajam reichui. Po 4 dienų pats Adolfas Hitleris iš Klaipėdos teatro balkono pasakė kalbą ir priėmė paradą. Profesorius Mykolas Romeris, kuris kone blaiviausiai vertino visus Lietuvai nenaudingus prieškarinius iššūkius, savo dienoraštyje ultimatumą laikė Lietuvos vyriausybių kapituliacija.

Rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Padrąsinta rugpjūčio 23 d. pasirašyto nusikalstamo pakto, Maskva pasiuntė Raudonąją armiją į Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą, taip rugsėjo 17 d. pradėdama „šių rajonų darbo žmonių išvaduojamąjį žygį“. Į Lietuvą plūstelėjo ir buvo čia internuota apie 14 tūkst. lenkų kavalerijos karininkų ir pėstininkų, taip pat apie 40 tūkst. civilių pabėgėlių. Lietuviai geranoriškai juos priėmė.

Rugsėjo 19 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių, kurį spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi perdavė Lietuvai. Tik tuomet Lietuvos kariuomenės būriai trankiu maršu galėjo grįžti į Lietuvos sostinę. O J. Stalinas užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ciniškai pareiškė: „Imsit Vilnių ar neimsit, bet rusų įgulos į Lietuvą vis tiek bus įvestos“. Abu antanai – paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys ir prezidentas Antanas Smetona – tik skėsčiojo rankom: jie iš tiesų jau keletą metų neturėjo iš ko rinktis…

Suomijos pavyzdys neužkrėtė

O štai tą patį rudenį, spalio 11 d., Maskvoje įvyko Suomijos ir SSRS vyriausybių derybos. Jos buvo ultimatyvios, nes pagal Molotovo-Ribbentropo paktą Suomija priklausė sovietų interesų zonai. J. Stalinas reikalavo, kad Helsinkis priimtų jo sąlygas, tačiau liko nieko nepešęs. Motyvuodamas Suomijos paskelbtu neutralitetu, Helsinkis atsisakė tenkinti sovietų reikalavimus įsileisti Raudonąją armiją į Leningradą supančius Karelijos rajonus. O Suomijos pasiūlyti maži sienos pakeitimai netenkino Sovietų Sąjungos. Suomiai paskelbė mobilizaciją ir – kitų metų kovo 12 d. pergalingą karą baigė taikos sutartimi.

Verta priminti, kad prasidėjus Žiemos karui, gruodžio 14 d. Tautų Sąjunga dėl SSRS agresijos priėmė rezoliuciją pašalinti Sovietų Sąjungą iš Tautų Sąjungos. Iš 40 Tautų Sąjungos narių už šią rezoliuciją balsavo 31. Susilaikė Norvegija, Švedija, Danija, Bulgarija, Šveicarija, Kinija bei jau faktiškai pusiau sovietų okupuotos Lietuva, Latvija ir Estija. Lietuva dėl kažkokių ten suomių nedrįso pasipriešinti Maskvai.

Prieš kelerius metus, cituodami žurnalistą Vidmantą Valiušaitį, rašėme, kad suomių maršalo Carlo Gustafo Emilio Mannerheimo linija – vos 125 km ilgio gynybinių įtvirtinimų ruožas – ėjo ne geografine fronto juosta, ne per Karelijos tyrus, bet per suomių širdis. Tuomet mėginome pravesti aiškias paraleles tarp tuometinės principingos Suomijos ir pasimetusios Lietuvos. Biržiečiui istorikui Antanui Seibučiui tada kilo klausimas: kodėl trys Baltijos šalys tais lemtingais 1939-aisiais pasielgė vienaip, o Suomija – kitaip?

Juk Lietuvos ir Suomijos „startinės“ pozicijos labai panašios, svarstė istorikas: abi priklausė carinei imperijai, beveik vienu metu paskelbė nepriklausomybę, dėl jos ginklu kovojo su išorės priešais, turėjo kelių dešimtmečių laikotarpį kuriamajam darbui. Bet jų elgesys nuo 1939 m., o gal dar anksčiau, iš esmės pasikeitė: Suomija priešinosi Maskvai, o Lietuva be jokio pasipriešinimo įsileido sovietų karinius dalinius ir taip prarado neutralios valstybės statusą. Beveik po metų visos Baltijos šalys „savo noru“ įėjo į SSRS sudėtį, ir jose suspindo kolaborantų atvežta Stalino saulė…

Jeigu būtume kariavę…

Tačiau kone rimčiausias testas tuometinei Lietuvos valdžiai, žinoma, buvo sovietų ultimatumas vėlų 1940-ųjų birželio 14-osios vakarą. Į jį reaguoti buvo duota 10 valandų. Įteikdamas ultimatumą Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui SSRS užsienio reikalų komisaras V. Molotovas iškošė prieš dvejus metus girdėtą frazę: „Kad ir koks būtų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek įžengs į Lietuvą“. Naktinis Lietuvos vyriausybės posėdis prezidentūroje baigėsi tuo, kad ultimatumas vėl buvo priimtas, A. Merkio kabinetas atsistatydino, o A. Smetona, neva dėl ligos negalįs eiti valstybės vadovo pareigų, naktį paliko Vilnių.

Lietuva, teisingiau – Kaunas, vėl pakėlė rankas prieš stipresni varžovą. Kaip pastebi istorikė V. Kašauskienė, dėl šio epizodo esama skirtingų vertinimų. Ji pateikė vėliau paskelbtų Ernesto Galvanausko prisiminimų ištrauką, kurioje buvęs vyriausybės vadovas rašė: „Maskvai paklusti, duris praverti, vengiant jų sulaužymo, visai nesiderino su nepriklausomybės gynimu ir išpūstu mūsuoju tautiškumu… Kai rusų įgulos jau Lietuvoje, bergždžia šnekėti apie karišką pasipriešinimą, kuriam vargu ar buvome pasiruošę. Teliko pasipriešinimas dėl vardo ir visos vyriausybės pasitraukimas iš krašto. Deja, net ir šiuo reikalu nebuvo padaryti sprendimai, viskas buvo palikta savieigai“.

2001-ųjų liepą surengtoje diskusijoje „Ar galima pasimokyti iš istorijos“ JAV politologas Liūtas Mockūnas, kritikavęs priekaištus Lietuvos vyriausybei, kad ji esą elgėsi „lepšiškai“, užuot priešinusi ir kariavusi, manė, jog „jeigu būtume kariavę, 1990 m. kovo 11 d. nebūtume atsikūrę su Vilniumi ir Klaipėda“. Kiek galvų tiek nuomonių…

Pradžia – kovinga, pabaiga – lietuviška

Paskutiniąsias Lietuvos vyriausybes galima suprasti: Europoje varžėsi du monstrai, apskabyta Lietuvos teritorija neturėjo paramos Vakaruose, Maskva įžūliai veržėsi į buvusius carinės imperijos pakraščius, o šalies viduje lyg usnys žėlė ją šlovinančios jėgos, kurių priešakyje kerojo J. Paleckis su savo svita. Bet mes prisižadėjome, kad vengsime vertinti šio galbūt suklaidinto, gal po to nusivylusio okupacija politiko karjerą…

Bet akivaizdu, kad, 1918-1923 m. kariavusi su želigovskininkais, su bermontininkais, su bolševikais, pagaliau iš Antantės atsiėmusi Klaipėdos kraštą, paskui Lietuva nuleido rankas ir pasidavė didžiųjų srovių tėkmei. Kita vertus, pasvarstykime, kaip elgtumės šiandien, jei vėl iškiltų panašios grėsmės. Juk panaši politinė-partinė sankloda tokia pati: aktyvūs tautininkai, veikia šiuolaikiniai valstiečiai liaudininkai – centro kairioji politinė jėga, veikusi 1922-1936 m., dalyvavusi Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete, o 2005 m. atkurta Lietuvoje, 2012 m. naujai pavadinta Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Vėl galvas kelia socialistai, po socialdemokratų priedanga tūną buvę komunistai, netrūksta kitokių radikalų ir politinių marginalų.

Kaip kažkada sakė genialusis senovės mechanikas Archimedas, atradęs sverto dėsnius, „duokite man atramos tašką ir aš pajudinsiu Žemę!“ Atramos taškai pamažu randasi, ir galime neabejoti: jei „lepšiška“ Lietuva ir toliau tirtės nuo kiekvieno grobuoniškos pelėdos ūktelėjimo, grybų sezono pabaigos nesulauksime.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: