A. Kasparavičius. Referengeitas (I): Premjere, Lietuvą valdo mažumos (12)

Andrius Kasparavičius | Asmeninė nuotr.

Andrius Kasparavičius

Vasario 4 d., po valdančiosios koalicijos politinės tarybos posėdžio, premjeras Algirdas Butkevičius kalbėdamas apie reikalingų parašų skaičiaus barjero mažinimą nuo 300 tūkst. iki 100 tūkst., lyg drąsios šalies drąsus politikas, išsiskyrė iš kitų spaudos konferencijoje dalyvavusių koalicijos partnerių ir jiems net čia pat paprieštaravo: “esam demokratinė šalis ir nematau jokių priežasčių dėl ko reikėtų šitą skaičių mažinti. Nejaugi mes kiekvienu klausimu pradėsim surinkinėti parašus ir organizuot referendumus”.

Kol kas galima tik spėlioti dėl kieno trinktelėjimo ar treptelėjimo, premjerą, lyg kelio girnelės refleksu, privertė šoktelėti į visišką realijos priešingybės kvestionavimą – juk Lietuvoje per visus 24-erius nepriklausomybės metus nebuvo nei vieno pačių žmonių surengto referendumo, nors Konstitucijos 9 straipsnis aiškiai sako „9 straipsnis Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Liūdnai retorinis klausimas – tai nebuvo klausimų ar nebuvo gyvenimo? Tiek pokyčių per pastaruosius 10 metų, o kiek jų dar bus per ateinantį dešimtmetį. Demokratija arba daugumos nuomonė gali būti klaidinga, bet ne ignoruojama, nes kitaip ji nebėra demokratija. Bet kaip, pabrėžtinai demokratišką seimo nario priesaiką davęs premjeras, sužino žmonių nuomonę, jeigu ne tik, kad neskatina pagrindinių Konstitucijos vertybių, bet netgi vos jų daigeliams pasirodžius, ima juos rauti lyg piktžoles. Premjere, ar tai atitinka Lietuvos valstybės viziją, misiją ir tikslus? Ir kas už juos balsavo?? O gal reikėtų? Lietuvos pamatinis valstybės principas nėra subjektyvus racionalumas ar juo labiau kažkieno padiktuotas laisvas subjektyviai įkainojamo kapitalo judėjimas. Pamatinis principas – „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ – pažiūrėkite Konstitucijoje, prašau.

Drąsios šalies drąsus premjeras tiktų į Cezario Graužinio spektaklio „Drąsi šalis“ personažus, kur aktoriai komiškai siekia išreikšti asmeninį santykį su dabartine Lietuvos realybe ir kartu ieško atsakymų į universalius klausimus, būtent kartais pasiklysdami atrodytų elementariose situacijose. Gal ten premjeras galėtų detalizuoti priežastis, kurias realiame gyvenime tikriausiai būtų gėda vardinti. Juk 300 tūkstančių pritariamųjų balsų negavo net jo vadovaujamos, daugiausiai narių turinčios, socialdemokratų partijos išrinkti seimo nariai per 2012 Seimo rinkimus (už socialdemokratus balsavo apytiksliai 206 389 piliečiai). Žinoma, kad emigravusios užsienin ir anapilin Lietuvos referendumų barjeras visada buvo aukštas lyginant su kitomis Europos šalimis ir galbūt pirmąjį dešimtmetį po atkūrimo dar buvo pateisinamas, bet dabar – kai telefono žinutėmis šimtais tūkstančių žmonių balsuoja daugybe klausimų per TV laidas jau dešimt metų..

Premjeras rimtu veidu pasakojo, kad Lietuvos piliečius demokratiškai atstovauja rinkti jų atstovai, o visa tai skambėjo lyg pasakojimas apie Sovietų Sąjungoje vykusius rinkimus, kuriais žinoma mažai kas pasitikėjo. Juk žinome posakį mirė drakonas – tegyvuoja drakonas, kuris atspindį nuolatos meluojantį rinkimų metu politiką. Todėl geriau imkime pavyzdį ir paskaičiuokime – valdžios perimtas ir paskelbtas Visagino atominės elektrinės (VAE) referendumas: prieš VAE balsavo 853 163 pilietis, o už balsavo 463 966 pilietis, nepadėjo nei Čekuolis nei išleisti milijonai reklamai. Taigi už VAE nestatymą ir saugesnę aplinką balsavo 33% procentai balso teisę turinčių žmonių ir tai yra apytiksliai tiek kiek žmonių pasitikėjo ir įdarbino visus dabartinius seimo narius(830 882), o taip pat ir prezidente (950 407).

Grubiai skaičiuojant už valdančiąją koaliciją (DP+LSDP+TT+LLRA) vidutiniškai balsavo 518 191 pilietis(vidurkis: 703 090 balsai laimėjo 43 mandatus daugiamandatėje ir 333 292 balsai laimėjo 42 mandatus vienmandatėse). Atitinkamai visą seimą palaikė 830 882 piliečiai. Būtina pastebėti, kad į antrą rinkimų turą atėjo beveik dvigubai mažiau rinkėjų, o jame galėjo rinktis iš kandidatų kurie nebuvo jų pirmasis pasirinkimas, todėl modeliuoti kiek kitaip mano paskaičiavimų tikrumą žinoma galima. Visgi  visas Seimas tokiu atveju turi tik 32 % balso teisę turinčių žmonių palaikymą, o valdančioji koalicija tik 20 %. Išvada – Lietuvą valdo tik mažumos, kurioms net neįdomi daugumos nuomonė.

Demokratinėse šalyse priimta, kad daugumos negali engti mažumas, o tuomet seka logiška išvada, kad mažumos turi gerbti daugumos interesus taip pat. Ir skirtingos grupės ieškodamos kompromisų ir nagrinėdami įvairių subjektyvių vertybių pjūvius gali atrasti jos didenybę Darną. Kaip neįmanoma gyvenimo aprašyti taisyklėmis, taip Darnos neišeis nustatyti įstatymais. Neieškodamos dialogo, institucijos šaltu veidu programuodamos socialinį konstruktą stumia ne tik mažumas, bet ir daugumas į keblią padėtį, kai viena pusė turi daugiau nei reikia įrodymų, kad jos ne tik negirdimos, bet aktyviai nesiklausomos. O šiais laikais, individualizmo ir personalizavimo aukštybėse taip norisi rasti ne tik juoda-baltą atsakymą, bet ir surasti daugybę pilkų pustonių kurie padėtų ir vilkui būti sočiam ir aviai likti gyvai – juk ne karo metas. Ar tikrai, kada nėra aiškaus vieningo sutarimo būtinai supriešinti dvi puses, lyg nebūtų tarpinių, ilgųjų pereinamųjų variantų?

Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos pirmininkas ir europarlamentaras Nigelis Faradžas (Nigel Farage), kurio partija pastaruosius metus auga kaip ant mielių, yra ne kartą perspėjęs kolegas, kad nedemokratiški procesai ir nesiskaitymas su žmonių savimone, kelia vis didesnę nacizmo grėsmę Europai ir vertėtų labiau įsiklausyti į žmonių pageidavimus ir ieškoti kompromisų.

Prancūzijoje pastaraisiais metais vyko šimtatūkstantinės eitynės prieš tos paties lyties santuokų įteisinimą, kokių atrodytų, tokio dydžio, Europa ne taip dažnai matė. Politikai neatkreipė dėmesio, kad nėra vieningo/daugumos sutarimo ir neieškojo kompromisų, o jų balsams pasiskirsčius po lygiai – nuskambėjo šūviai – protestuodamas sau gyvybę Paryžiaus Dievo Motinos katedroje atėmė 78 metų rašytojas ir eseistas Dominykas Veneris. Vėlgi svarbu galbūt ne subjektyvus vertybių supratimas, bet kompromisų savimonės įgyvendinimas, kurių akivaizdžiai trūko. Lietuva beveik visus pastaruosius 24 metus buvo ir yra labiausiai besižudanti šalis Pasaulyje. Pats būdamas emigrantas ir panagrinėjęs šių reiškinių priežastis esu įsitikinęs, kad žmonių bejėgiškumo jausmas Lietuvoje ateina ir dėl valdžios savivaliavimo.

Premjeras ir kai kurie kiti politikai taip pat demonstruoja dviveidiškumą kuomet palaikydami demokratiškos Ukrainos protestuotojus kur referendumo barjeras yra mažesnis nei Lietuvoje (turint galvoje kiek žmonių ten gyvena), stebisi Lietuvos piliečių noru būti išgirstais ir atitinkamai dirbti jiems pagal jų pageidavimus. Lyg užmirštų, kad darbdavys yra piliečiai, o darbdavio poreikiai tai nebūtinai turi būti visada racionalūs pagal subjektyvų darbuotojo požiūrį. Demokratijoje piliečiai gali turėti tikslą būti medaus, dainų ar pagonių šalimi, tai kur kas platesnis klausimas nei bandymas atitikti bet kokioms sutartims. Todėl siūlau įgyvendinti LR Konstituciją ir leisti žmonėms svarbiausius klausimus spręsti referendumu, o taip pat nevarginti paprastų žmonių valstybiniais darbais ir atitinkamai užtikrinti, kad jiems nereikėtų aukoti laisvo laiko, darbo, šeimos laiko ar net sveikatos darant tai ką turėtumėte daryti jūs.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *