V. Volkus. Kuo skiriasi vokiečių rudas erelis nuo lenkų baltojo (8)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Lietuva po 120 rusų carų nelaisvės metų – nacionalinės priespaudos, gimtojo žodžio draudimo, jos vardo išbraukimo iš pasaulio tautų ir valstybių tarpo, rusinimo ir lenkinimo, dėka lietuviško kaimo nepraradusio lietuvybės, išlaikiusio lietuvių kalbą, iš jo 19 amžiaus pabaigos kilusių šviesuolių, Lietuva buvo prikelta tautiniam atgimimui.

Pasinaudojusi kaimyninių imperinių valstybių tarpusavio prieštaravimais, dėl ko 1914 metais kilo pirmas pasaulinis karas besitęsiąs keturis metus nualino kariaujančias šalis. Kilusiomis revoliucijomis pasinaudojo pavergtos tautos, jų tarpe ir Lietuva. 1918 m. vasario 16 dieną jos atstovai paskelbė nepriklausomybės Aktą, kuriuo buvo nubraukiama imperinės Rusijos, buvusios Lietuvos – Lenkijos unijinius ryšius ir tradicijas. Pasiskelbusio savarankiško Lietuvos gyvenimo nenorėjo pripažinti po revoliucijos pasivadinusi Sovietų Rusija, reiškė pretenzijas Kaizerio Vokietija, ypač atgimstanti su imperinėmis ambicijomis Lenkija.

Šio rašinio tikslas paanalizuoti su kokiais išoriniais sunkumais susidūrė Lietuva, įgyvendinant savarankiškumą, apginant lietuvių etninėse žemėse besikuriančią savo valstybę. Reikėjo gintis nuo amžių su Lietuvą supančiais trejais dvigalviais ereliai: nuo rusų dvigalvio pasislėpusio už raudonos penkiakampės žvaigždės su imperiniu šūkiu – durtuvų pagalba praplėsti „langą į Vakarus“, vokiečių ruduoju dvigalviu pasidabinusiu svastika su šūkiu “Draug nach osten” ir baltuoju  lenkų dvigalviu plėšrūnu, 120 metų rusų ir vokiečių pešioto, vos tik 1918 metais atgavus nepriklausomybę, pats tapo įžūlių grobuonių siekiančių atkurti viduramžių Lenkiją „Nuo jūrų iki jūsų“ (nuo Baltijos iki Juodosios jūros).

Tai, kad rusiškasis dvigalvis Maskvos grobuonis kelis šimtmečius laikęs lietuvius pavergtais, po 1914 – 1918 metų karo dar neatsipeikėjusi nuo pralaimėjimo, sukelto spalyje bolševikų perversmo privedusio prie pilietinio karo, neatkutusio po visų negandų, po raudonosios žvaigždės su pjautuvu ir kūju priedanga, varžėsi susigrąžinti prarandančias vadintas „Severo-zapadnym krajom“ žemes – Lietuvą. Nepavyko ir neužsiliko. Apie Rusijos užmačias, nešusias Lietuvai nelaimes šiandieną žino net pradinukas.

Reikėtų dar plačiau aptarti kitus dvejus kaimyninius dvigalvius erelius – vokiečių rudą, ypač nerimstantį klastingą lenkų baltą erelį, puoselėtus ir puoselėjamus planus.

Pirmojo pasaulinio karo metu Antantės valstybės nugalėjusios Vokietiją. 1919 metų taikos sutartimi atskyrė Klaipėdos kraštą su Klaipėdos miestu (t.y. Mažosios Lietuvos dalį, 2,848 km2 su 150 tūkstančių gyventojų) nuo Vokietijos ir pavedė šį kraštą administruoti Prancūzijai, kol paaiškės Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas. Į šį lietuvių apgyventą vokiečių kolonizuotą kraštą pretendavo lietuviai, prancūzų palaikomi lenkai, buvo svarstymų Klaipėdą paversti „laisvuoju miestu“ administruojamu prancūzų.

Tokiomis neapibrėžtomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausybė šį Lietuvai opų klausimą ėmėsi nelegaliai, vienašališkai išspręsti Lietuvos naudai. Pasitelkus sukarintą Šiaulių organizaciją, kariuomenės savanorius, klaipėdiečius politinius veikėjus, 1923 m. sausio 15 d. organizavo „klaipėdiečių sukilimą“ ir privertė prancūzus pasitraukti iš Klaipėdos. Tokiais drąsiais ir ryžtingais Lietuvos Vyriausybės veiksmais belieka tik didžiuotis ir džiaugtis. Lietuva išsikovojo priėjimą per Klaipėdos uostą į platų pasaulį. Per metus trukusias derybas 1924 m. gegužės 08 d. Antantės šalys pripažino šį kraštą Lietuvai. Konvencija numatė šio Krašto autonomiją, prižiūrimą Lietuvos prezidento skiriamo gubernatoriaus. Nežiūrint 1928 m. pasirašytos sienų sutarties su Vokietija – Klaipėdos kraštas buvo pripažintas Lietuvai. Vietiniai šovinistiškai nusiteikę vokiečiai, slapta pakurstomi Vokietijos, nepripažino Lietuvos vyriausybės, Konvencijos nuostatų, kurstė nacionalinę nesantaiką, trukdė kurtis lietuviškoms bendrovėms, mokykloms, draugijoms.

Buvusį neryžtingą gubernatorių, primenantį kai kuriuos dabartinės Lietuvos bestuburius vadovus, prezidento įsaku buvo paskirtas Jonas Navakas. Jo ryžtingu veiksmų dėka buvo sutramdyta vokiečių savivalė, vedusi kraštą prie anarchijos. Buvo apginti Lietuvos valstybės interesai. Nežiūrint, kad 1934 m. prie Vokietijos valdžios vairo atėjusiam revanšistui A. Hitleriui nerimstančius klaipėdiečius – vokiečius – nacius Zasą – Sass ir E. Noimaną – Neumann ir jų bendrus sąmokslininkus už Lietuvos valstybės vientisumo griovimą buvo patraukti baudžiamon atsakomybėn ir nuteisti. Tai buvo principiali lietuvių pamoka nelojaliems Lietuvos valstybės piliečiams.

Nepaisant A. Hitlerio įniršio, boikotavusio prekybą, neigusio Lietuvos teisėtumą į Klaipėdos kraštą.

Hitlerio Vokietija atsigavusi po I-ojo pasaulinio karo, siekė revanšo, pradėjo provokuoti karinius konfliktus – jėga prisijungė Austriją, iš Čekoslovakijos atplėšė sudėtų kraštą, 1938 m. kovo 22 d. iš Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą, susistačiusi su Sovietų Rusijos diktatoriumi J. Stalinu pradėjo II-jį pasaulinį karą.

Tik 1944 m. baigiantis II-jam pasauliniam karui Klaipėdos kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Rudojo dvigalvio erelio revanšistai buvo nublokšti per kelis šimtus kilometrų į Vakarus.

Dvigalvis lenkų baltas erelis 1918 m. vasario 16-tos dienos paskelbto nepriklausomybės nepripažino. Jo tikslas buvo imperinis. Bet kokia kaina atkurti 1794 metų sienomis “didžiąją Lenkiją”. Pasinaudojus byrančia Rusijos imperija užgrobęs nemažas ukrainiečių, baltarusių teritorijas pradėjo karą su Lietuva. 1919 m. balandžio mėn. lietuvių delegacija nuvykusi į Varšuvą bandė derėtis su lenkais dėl taikos ir sienų. Bet Varšuvos valdžia nepripažino Lietuvos nepriklausomybės – Lietuvos valstybės. Karų su kaimynais atokvėpyje 1920 m. spalio 07 d. pasirašė su Lietuva Suvalkuose klastingą taikos sutartį (kas būdinga lenkams nuo Vytauto Didžiojo laikų), bet tuojau pat ją sulaužė. Trys divizijos vadovaujamos “nepaklusnaus” generolo L. Želigovskio staigiai puolė, užgrobė Vilnių ir veržėsi gilyn į Lietuvą, bet nesėkmingai. Lapkričio 19-20 dienomis prie Širvintų ir Giedraičių lenkai buvo sumušti. Išvaduoti Vilnių, jo kraštą sutrukdė prancūzų karinė misija, nors 1931 m. Tarptautinis teisingumo teismas – Hagos tribunolas apkaltino lenkus agresija. Karingas lenkiškas erelis jam nepakluso, 1922 m. kovo 04 d. prisidengęs rinkimų machinacija Vilnių su Vilniaus kraštu 13,450 km2 su 489 tūkstančiais gyventojų prisijungė prie Lenkijos.

Nepavykus jėga nuspręsta klasta užgrobti Lietuvą. Buvo suorganizuota Lietuvos lenkų – dvarponių karinė organizacija – lenkiškai POW su centru Kaune. Buvo numatyta 1920 m. spalio 29 d. užgrobti Kauno vyriausybinius pastatus, skubiai paprašyti  lenkų armijos pagalbos. Dėka lietuvių kontražvalgybininkių M. Kubiliūtės ir O. Molokauskaitės suokalbininkai buvo laiku išaiškinti. Iš 435 žmonių 117 spėta suimti ir nuteisti, kiti spėjo pabėgti į Lenkiją.

Lietuva vadovaudamasi 1931 metų Hagos tribunolo sprendimu nepripažino jokių ambasadorių sprendimų, atsisakė palaikyti bet kokį, bet kokio lygio tarpvalstybinių ryšių su šalimi agresore.

Lenkai okupuotame Vilniaus krašte vykdė lietuvių tautinės sąmonės slopinimą, lenkino pavardes, uždarinėjo lietuviškas mokyklas, bibliotekas, draugijas, slopino bet kokį lietuviškumą. Okupantams talkino klebonijos, Vilniaus vyskupija, eiliniai kunigai, lenkų biurokratija. Lenkų kariškiai provokavo prie demarkacinės linijos pasienio incidentus, ultimatyvine jėga reikalavo pripažinti demarkacinę liniją valstybės siena. Artėjant 1939 m. kariniam konfliktui Hitlerio pavyzdžiu atplėšė iš Čekoslovakijos jos pasienio teritorijos dalį. Per 20 politinio valdymo metų lietuvių tauta šiose protėvių etninėse žemėse patyrė didžiulę tautinę žalą, kurią pratęsė baltasis plėšrus lenkų erelis Antrojo pasaulinio karo metais. Lenkijos Londono emigracinė vyriausybė nepripažino Sovietų Sąjungos Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai. Kovai su lietuviška krašto administracija 1943 m. buvo sukurta lenkų pogrindinė karinė organizacija – krašto armija – lenkiškai Armija krajova (AK), siekusi atkurti Lenkiją su prieškarinėmis sienomis. Ši antilietuviška organizacija vykdė Vilniaus krašte etninį valymą, reikalavo paklusnumo, bausdami, vydavo ir šio krašto tautiškai susipratusius ir aktyvius lietuvius, nepaklusnius žudydavo. 1944 m. pradžioje joje buvo apie 6 000 kovotojų, vadovaujamų papulkininkio Suliko, vėliau A. Kšižanovskio. Ne per seniausiai remontuojant Vilniaus Bernardinų bažnyčią buvo rasti AK dokumentai, kurie liudijo, kad pasitraukus vokiečiams užgrobti Vilnių, siekti įvesti visoje Lietuvoje lenkų kontrolę, įgyvendinti senus kėslus.

1944 m. sovietinė armija išvijo vokiečius iš Lietuvos žemių, likvidavo AK formuotes kaip priešišką karinę jėgą, trukdžiusią tarybų Lietuvos pokario krašto atstatymo interesams.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioje taryboje lenkų frakcijos deputatai nebalsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą, už Lietuvos respublikos pavadinimą, atkurtą herbą, vėliavą, lietuvių kalbai sugrąžinti valstybinės kalbos statusą. Tuo pačiu Lenkijos vyriausybė delsė Lietuvą pripažinti de jure  (teisę būti nepriklausomai valstybei), Vilniaus krašto koloborantai nerodė lojalumo Lietuvai, negynė jos 1991 metų sausio 11-tą dieną, priešingai – pynė pinkles su Maskvos aukštais valstybės ir kompartijos pareigūnams kurti Vilniaus krašte sovietų autonominę sritį. Nepavyko, bet jų kėslai neišnyko net po 23 Lietuvos nepriklausomybės metų. Buvę sovietų rusų talkininkai šiandien virto lenkų patriotais. Buvusių – šovinistų atžalos tarptautinėse organizacijose destabilizuoja politinę situaciją šiuose regionuose. Varšuvos pakurstomi nesiskaito su Lietuvos Konstitucija, kalbos įstatymu, tuo demonstruoja savo nelojalumą Lietuvai, jos įstatymams. Plėšriojo Lenkijos dvigalvio balto erelio požiūris į Lietuvos valstybę demonstruoja Ščekino Lietuvą niekinantis plakatas, grupės lenkų turistų Vilniuje J. Pilsudskio antkapinio valymas Lietuvos valstybine vėliava.

Nors 1994 metais buvo pasirašyta su Lenkija gerų santykių ir partnerystės sutartis, priešiškumo Lietuvai liko. Už gražių sutarties žodžių slepiasi būdingi jos interesai.

Tarpukario Lietuvos valdžia ryžtingai ir drąsiai gynė Lietuvos valstybės interesus, nesitaikstė su bet kokiais bebūtų baltais ar rudais ereliais, iš užsienio remiamomis trečiosiomis kolonomis bandžiusiomis griauti Lietuvos valstybę iš vidaus, skaldyti jos vientisumą, trukdyti tautinių mažumų konsolidaciją.

Tai priešingybė pokario Lietuvos valdžioms atvedusiems Lietuvą prie padėties, kad tautinių mažumų šovinistai tyčiotųsi iš Lietuvos nepriklausomybės, jos Konstitucijos, įstatymų, prezidentės, juodintų ją tarptautinėse organizacijose. Tai mūsų bestuburių, pilvapatriotų nuolaidžiavimo pasekmė ir rezultatas.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *