Sekmadienio sakmė. Titnagis

Kitąkart labė senė pri tėva buva sūns labė stipras – teip stipras, kad ko tik dirbdava, nieka negalėdava padirbti: visko sulaužydava arba partraukdava. Išejęs arti, išaro kišdava į žemę teip gilė, kad, negalint išversti žemes, turėja lūžti. O jei kada atseidava jam krauti šiena ar šiaudų vežimo, tė niekados nepriverždava: tada ar vadžios trūkdava, ar kartis lūždava.

Tėvs, neturėdamas nei kokios naudos iš teip stipra sūnos, laide jį pri kalvia mokytis kalvystes, kad užsidirbtų sau duonos, išmokęs tokį amato. O kad pri kalvystes reik dideles syles gelažei kalti, tė tėvs mislija, tame ja stiprumas būsios ko naudingiausis.

Kalvis, žinodams gavęs stipro vaikeso, ėme kalti kokis tį daiktus iš labė storos gelažes. Sušildęs gelažį kaip reikint, liepė vaikesui jimti didžiąjį kūjį, kad padėtų kalti. Tėgi vaikesas pasijeme didžiąjį kūjį ir, kaip kalvis liepe, drože teip smarkė, kad iš karta parkirta padėto unt priekalės gelažį. Kalvis, matydams tokį baisų vaikesa stiprumo, pradėja mažiaus šildyti kaliamo gelažį, bet nieka nemačiji: kė tik padės unt priekales, tė vaikesas ir nukert. Unt gala supykęs kalvis įkiše labė drūto šmoto gelažės į ugnį ir, paturėjęs biškį, kad tik nedaugal sušila, ir ištraukęs padėja unt priekales, o vaikesas kė droš – iš karta ir parkirta, kad iš viena du šmotu padare.

Kalvis, nebeišmanydams, ko su juom bedaryti, nusiunte jį į miško unglių degti. Tinai syločis, prikirtęs medžių ir sukrovęs laužo, pradėja deginti unglis. Tami laiki atlėke labė baisus smaks su devynioms galvoms ir norėja praryti vaikeso. Bet tas nelūkdamas sugrėbė kirvį, kė kirs – iš karta tris galvas nukirta. Kė sudrož kito karto – kitos trys galvos nulėke. Smaks, dabar su trims galvoms palikęs, pradėja rėkti, raitytis, rungytis, kad kaip išlikęs gyvas, pargalėtų sava neprietelį ir prarytų su kaulės. Bet stipras vaikesas, dovydamasis su smaku, užmušė jį, nukirtęs jam ir palikusias tris galvas.

Par tokį mūšį prilsęs, vaikesas atsigula biškį pasilsėti ir užmiga. Nusnūdęs gerė, prabuda ir teip troška, tartum viedro išgertų vandenia, kad būtų kur sugriebti. Tėgi užtat tuojos eja sau ieškoti, kur gautų vandenia atsigerti.

Netoli nu tos vietos, kur jis gulėja, rada tekuntį čysta vandenia upelį ir pripuolęs gėre lig atsigerint. Atsigėręs nusišluoste zūbus. Besišluostydams užčipinėja, kad lūpos buva baisė kietos. Tėgi, pasijemęs peilį, jeme pjauti vieno lūpo, bet neikaip negalėja įpjauti, teip jinė buva kieta. Tėgi dabar nusivilka nu savęs visas drapanas ir jemėsi visas mazgotis. Išsimazgoja, o išsimazgojęs palika teip kiets kaip titnagas. O tas upelis pasidare iš užmuštoja smaką kraujų.

Dabar vaikesas prašė kalvį iš birkova gelažies nukalti jam lazdelę pasirumstyti. Kė jam kalvis nukala lazdelę, jis, pasijemęs jo, išeja sau į svieto vandravoti.

Eja eja, ejęs par svieto ir pamate vieto, kur lankė mušėsi su švedės. Tėgi jis, prejęs pri lankų, klausėsi:
– Kaip aina vaino su švedės?

Lankė atsake, kad švedė juos pargali sava daugumu.
– Dabar, – saka vandraunyks, – būkiat spakaini: aš juos visus išvaikysi!

Vandraunyks n’eja pri švedų vaiska – kė pradės jis sukinti sava lazdelę, kė pasisuks tarp švedų, tė švedė tiktės ir griūv aplink jį kaip lepšes. Teip jis išmuše išmuše išmuše visus švedus ir, atejęs pri lankų, saka, nebeso jo ka bijotis ir švedė aso visi išmušti. Ir lankė džiaugėsi, kad jų neprietelė buva išnaikyti, ir padare vandraunyku banketo. Visas lankų sviets džiaugėsi ir dėkavoja sava gelbėtoju už ja geradejystę.

Pauliavojęs ir pasiviešėjęs pas lankus, vandraunyks velios išeja į svieto. Vaikščioja po visus kraštus. Eja sau visur, nieka nesibijodams užtat, kad buva labė stipras. Vaikščioja po svieto, vaikščioja ir šį, ir tį, pasku vėl atsitika jam ateiti į Lankų žemę. Činai jis vėl užeja tokio vieto, kur lankė vėlios mušėsi su švedės, atejusės untro karto pasimušti sau lankus.

Tėgi vandraunyks, prejęs pri lankų vaiska, klausi:
– O ko, kaip jūsų vaina su švedės?
– Et, – atsake lankė, – ko gi besakyt! Baisė spaudž švedė iš visų pusių.
– Nu, – saka vandraunyks, – palaukiat, aš jums išvaduosi.

Teip pasakęs n’eja pri švedų. N’ejęs kė pradės jis sukytės tarp švedų, kė pradės mušti švedus, o švedė tik ir krint aplink jį, bo nieka negali jam padaryti: nei paršaut, nei pardurt. Išmušęs visus švedus lig paskutiniam, sugrįža pri lankų. Lankė sutika labė gražė ir su tokiomis dekavonėmis, kokių dar niekam nebuva darę. Nonts labė stipras buva tas vandraunyks, bet pailsa bemušdams švedus. Tėgi ir atsigula biškį pasilsėti, o atsigulęs ir užmiga.

Teip smarki vandraunyka stiprybe įgyla lankų vyresniaja širdį, ir jis teip sau merkavoja: tėgi mat tas syločis išnaikina du švedų vaisku, ogi tat galėtų atsitikti, kad jis ir su mumis padarys teip pat kaip su švedės, ir taikėsi nusikratyti vandraunyka, kol da jis miegoja. Tėgi jis liepe sava budeliams vandraunyko nugalabinti. Budelė tuojos užpuola mieguntį vandraunyko ir pradėja jį kapoti ir badyti, bet negalėja nei įkirsti, nei įdurti. O vandraunyks vis sau mieg.

Budelė neatstodami vartė jį ant šonų, aukštielniakė ir kniūpsčiomis ir unt gala pagalos rada dvi minkšti vieti po lopetėlėmis. Vandraunyks, mazgodamasis upelyj iš smaka kraujų, nepasiekė runkomis todvi vieti po lopetėlėmis, užtat tinajos ir palika minkšta skūra. Dabar budelė dūre su dzidomis par minkšto skūro ir nudūre lankų išvaduotoji nu švedų.

Pasku lankė pakavojė jį su iškilmi bažnyčios sklepi.

Užrašė Jonas Koncevičius, 1864 m., Šeduvoje, Radviliškio r. [Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago, 1904.]

***

Daugybė baltiškų, lietuviškų žmogiškųjų, teritorinių ir kitų išteklių atiduota lenkakalbei kultūrai, lenkų tautos etnogenezei. Lenkija, sugėrusi šį paveldą ir pasišovusi būti didžiąja Europos valstybę, už  tai turėtų būti dėkinga istorinei Lietuvai. Tad kodėl ir vėl duria peiliu po mente? Kad galėtų atsidėkodama užritinti paminklinį akmenį ant savo didvyrių kapo?