N. Aukštaitytė-Puteikienė. Žydroji Sausio 13-osios parodija (audio) (45)

Nika Aukštaitytė-Puteikienė | Asmeninė nuotr.

Nika Aukštaitytė-Puteikienė | Asmeninė nuotr.

Neužmirštuolės Lietuvoje jau žydėjo šį rudenį: virtualų atviruką su trapiomis gėlelėmis valdžios žmonėms siuntė kultūrininkai – muziejų, kultūros centrų, bibliotekų darbuotojai, primindami, kad vis dar gyvena atlyginimų didinimo pažadais, nes iki krizės buvo paskutiniai sąraše ir nespėjo į tą  traukinį, kuris bent kiek priartintų juos prie oresnio gyvenimo. Maža to, atėjus sunkmečiui, sumažėjo bazinio atlyginimo dydis – kartu su juo susitraukė ir taip dažnai nė tūkstančio nesiekiantys mėnesio atlygiai. Tad kultūrininkai taip ir liko Pelenės vietoje, kai vargšams teisėjams ir parlamentarams didingasis Konstitucinis teismas primeta po porą tūkstančių prie jau esančios algos, o jiems vis neišgalima bent po porą šimtų grąžinti.

Tos kultūringos Neužmirštuolių puokštelės ir turėjo priminti, kad šitaip ignoruojant tyliai savo darbą dirbančius žmones, valstybėje gali nelikti kultūringos atminties institucijų. O jos tikrai reikalingos. Mažų mažiausiai, kaip atsvara cinizmui.

Tuo cinizmu nemaloniai nustebino Sausio 13-ajai skirta konservatorių akcija „Neužmirštuolė“.

Viešieji ryšiai mėgsta tvirtas ir vienprasmes formuluotės, ypač, kai jos siejamos su tokiu išskirtiniu ir jautriu įvykiu. Žinutė turi būti aiški, lengvai perskaitoma ir priimama be svarstymų. Vizualinė raiška privalo idealiai atitikti turinį.

Tikrai nesisegsiu jokios žydros gėlės prie širdies. Sausio 13-ają, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją pasipuošiu tautodailininkės sukurta trispalve gėlele iš lino. Tos trys spalvos – geltona, žalia, raudona – byloja man apie viską, kas svarbu: apie šviesą, viltį ir dėl tos vilties pralietą kraują. Segiu ją tikrai išdidžiai – joje gražiausiomis spalvomis žydi mano Tėvynė. Kam labiau prie širdies žydra ar nors ir visų vaivorykštės spalvų gėlė – tegu segi. Bet, manau, kad tos spalvos dera visai prie kitų dienų ir paradų,

Šios „žydrosios gėlelės“ kūrėjai – plagiatoriai ir cinikai. Cinizmu konservatoriai viešuosiuose ryšiuose jau pasižymėjo per praėjusius Seimo rinkimus, pademonstruodami klipą su mažamete kodiniu pavadinimu „Ko nori mergaitė?“, kuriame ant lovos sėdinti keliolikos metų mokinukė, agituodama už konservatorius, klusniai kartojo didelių dėdžių parašytą tekstą, siuntė šikt, nesusipratėlius vadino gaidžiais, fonogramoje skambėjo pypt, po kuriuo, pagal numanymą, turėjo slėptis rusiškas „kietos“ mergaitės keiksmažodis.

Tokios rinkimų reklamos strategijos ideologas Mantas Adomėnas santūriai tvirtino „Tai – savotiškai žavu“.

Tai – net niekuo nedengiamas plikas cinizmas, slepiantis moralinį supuvimą, kai tikslas pateisina priemonės. Tąkart tikslas buvo paprastas – nesirenkant priemonių, sukelti skandalą. Žaisti dviprasmybėmis, apeliuojant į neaukščiausius žmogaus jausmus.

Ko dabar siekiama „žydrąja“ akcija? Ar gaivinti atmintį, ar pradžiuginti seksualines mažumas? Žydra spalva tikrai niekam nesiasocijuoja su Sausio 13-ąja. Ar laviruojant ar šios slidžios asociacijų ir patriotiškų jausmų ribos, traukti dėmesį? Lyg ir tarp kitko formuojant įvaizdį, kad konservatoriai – tai ne ta senoji landsberginė gvardija, o visai kitokio plauko ir vertybių sambūris, nebeapribojantis savęs trimis vėliavos spalvomis, lengvai žaidžiantis ir manipuliuojantis visa vaivorykštės gama. Nesiejantis spalvų simbolikos su valstybingumu, o apeliuojantis gal į Europos sąjungos, gal į kitą kokią vėliavą.

Tai – eilinis bandymas niveliuoti nacionalinius, tautinius valstybės bruožus. Be galo skaudus ir įžūlus, nes Sausio 13-oji dar gyva žuvusiųjų dėl Lietuvos artimųjų širdyse kaip neužgyjanti žaizda. Sausio 13-osios aukos užklotos ne žydromis, o jų lemtimi tapusiomis trispalvėmis.

Kalbant apie šią akciją kaip apie viešųjų ryšių projektą, brangus „copy-paste” nuo panašios akcijos Didžiojoje Britanijoje. Ten, prisimindami visus žuvusius karuose, antrąjį lapkričio sekmadienį žmonės įsisega raudoną aguonos žiedelį (ne žydrą, be abejo). Tai tik viena iš Karališkojo Britų legiono akcijų, skirtų ne tik atminties išlaikymui, bet ir realiai pagalbai surenkant pinigus veteranų šeimoms.

Tai ar nebūtų sąžiningiau ir gražiau, jeigu konservatoriai nešvaistytų valstybės pinigų žydrosioms gėlelėms, o padėtų realiai Sausio 13-osios aukų šeimoms ar nukentėjusiems ir praradusiems sveikatą?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *