Z.Vaišvila: Sausio 13-osios tema negalimas joks falšas (37)

Zigmas Vaišvila sausio 13-osios dienos minėjime Seime | lrs.lt, O.Posaškovos nuotr.

Zigmas Vaišvila sausio 13-osios dienos minėjime Seime | lrs.lt, O.Posaškovos nuotr.

Su Nepriklausomybės Akto signataru Zigmu Vaišvila, tuomečiu Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku, Laikinosios gynybos vadovybės nariu, kruvinąją 1991 m. sausio 13-osios naktį tapusiu Ministro Pirmininko pavaduotoju Sausio 13-osios išvakarėse kalbasi Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas.

J.Vaiškūnas: Ką Jums, Zigmai, reiškia Sausio 13-oji? Kokios mintys aplanko kasmet šią dieną?

Z.Vaišvila: Kasmet vis giliau suvokiu šiuos įvykius, jų prasmę ir svarbą. Man tai yra susimąstymo ir susikaupimo dienos. Visų pirma, tyloje atsiskaitau pats sau – ar viską padariau tada, ar šiandien galiu jau nusiraminti? Girdint ar matant paviršutiniškumą, bravūrą Sausio 13-osios tema ar ta proga, viduje kažkas purtyte susipurto. Sąmoninga Žmogaus Auka Tėvynei, jos suvokimas neleidžia jokių spekuliacijų ir sandorių su sąžine. Niekada nenusiramins tas, kas tai matė savo akimis ir turi sąžinę, supranta, kas yra Tėvynė, kuriai tavo bendraamžiai ir net jaunesni nedvejodami paaukojo tai, kas brangiausia. Tad šia tema negalimas joks falšas. Jei bandai tai daryti, nedrįsk nešti gėlių ant Jų kapo.

1990 kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos salė

1990 kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos salė

Ko reikia, kad tinkamai suvoktume tų dienų prasmę ir mūsų visų būtį šiandieną?

Po 1991 m. sausio 13-osios Lietuvoje penkias paras neįvyko joks nusikaltimas, o 1991 m. vasario 9 d. visuotiniame plebiscite dėl Nepriklausomybės tauta tvirtai pasakė „Taip!“. Jau vasario 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, formaliai tebegaliojantį ir šiandien, nors besikeičiančios valdžios santykiuose su Europos Sąjunga jo prisiminti nenorima. Tuomet prieš šį įstatymą iš 117 deputatų balsavo tik vienas.

1991 m. Sausio 13-osios naktis prie Aukščiausiosios Tarybos. | A.Žižiūno nuotrauka

1991 m. Sausio 13-osios naktis prie Aukščiausiosios Tarybos. | A.Žižiūno nuotrauka

Šiandien moksleiviams, besilankantiems Seime daug ir prasmingai pasakojama apie tai, kas vyko ar nevyko mūsų parlamente, tuo metu dar vadintame Aukščiausiąja Taryba. Tačiau kalbant apie žmogaus susivokimą ir jo gyvenimo prasmę, apsisprendimą aukai lemiamą akimirką, būtina kalbėti daug plačiau. Visa Lietuva darė tai, ką reikėjo daryti. Televizijos bokštus ginti skubėjo ne tik vilniečiai, bet ir kauniečiai į Sitkūnus, klaipėdiečiai, šiauliečiai…

Visa Lietuva skubėjo prie paskutiniosios barikados – Aukščiausiosios Tarybos. A.a. ryšių ministras Kostas Birulis sugebėjo su kolegomis rasti būdus ir video medžiagą apie kruvinus įvykius ištransliuoti į užsienį. Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vyrai su trumpabangininkais ne tik sukūrė alternatyvią Aukščiausiosios Tarybos televiziją, bet ir tuomet dar neegzistavusį mobilųjį telefoną, naudotą kolegų, važinėjusių po Vilnių renkant žinias. Mūsų Vilniaus milicijos vyriausiojo skyriaus vadovas Vytautas Leipus sugebėjo su savo kolektyvu, kurio tik 20% buvo lietuviai (dalis baltarusių į šią darbovietę atvykdavo kasdien iš Baltarusijos TSR), atlaikyti jų pastato, kuriame turėjo įsikurti Mykolo Burokevičiaus milicijos ministerija, šturmą. Prisiminti būtina ir tai, kad visą mūsų miliciją

tuomet dar tebefinansavo Maskva. Iš visos Lietuvos plūstantys prie Seimo žmonės, juos maitinančios ir šilta arbata vaišinančios vilnietės, savo iniciatyva ir be jokių projektų barikadas statantys vilniečiai, laiko ir savo jėgų neskaičiuojantys mūsų medikai…

Alfredo Girdziušo nuotr.

Alfredo Girdziušo nuotr.

Būtina tęsti šį sąrašą, tačiau, kaip šiame, atrodytų, chaose pavyko susigaudyti, koordinuoti veiksmus?

Tai vyko kažkaip savaime. Tik vėliau atsirado ir nebūtų istorijų, ir tariamai buvęs bendras parlamento gynimo štabas (buvo tik atskiri savanorių, krašto apsaugos departamento, milicijos štabai ir pan.). Tačiau šios dienos atskleidė, ką gali padaryti žmogus, mobilizuojantis save ir suburiantis bendraminčius, ekstremaliomis sąlygomis. Tuomet niekas negalvojo apie medalius ar garbę. Visi siūlė, ką reikia daryti ir darė, gavę pritarimą, kurį duodavo ar Zigmas, ar Audrius, ar Artūras, ar Vytautas, ar Liutauras… Nesusipratimų ir įtampos buvo daug. Tačiau psichologiškai svarbiausia buvo kažką daryti, nes ne vieną gynėją, buvusį poste Seime, teko išlydėti su medikais, nes įtampa ir nežinia buvo nežmoniškai didelė. Bandžiau skaičiuoti savo miego valandas, nes savaitę kas parą pavykdavo numigti tik valandą, kitą.

Tačiau paskutiniaisiais metais Rusijos primetama nuomonė „savi šaudė į savus“ nesulaukė ne tik deramo teismų įvertinimo, kaip tai buvo „Vienybės-Jedinstvo-Jednošč“ vadovo Valerijaus Ivanovo atveju, bet ir Lietuvos URM reakcijos į atitinkamus Rusijos URM pareiškimus, A. Paleckio ir Alfa-grupės vado M. Golovatovo bendrą viešai skelbiamą nuomonę dėl sausio įvykių 1991 metais. Kas vis tik vyksta?

Neįsivaizduoju, kaip girdėdamas šiuos melagingus pareiškimus, turi jaustis mūsų milicijos beginklių kursantų būrys, prie Vilniaus TV bokšto bandęs atskirti mūsų žmones nuo puolančiųjų ir tankų, veidais atsisukę į tuos namus, nuo kurių tariamai kažkas šaudė, ir patys girdėję puolančiųjų vado įsakymą „Zariažai!“ ir šalia stovėjusio jo pavaldinio klausimą „Bojevimi ili cholostymi?“. Juk visus šiuos stogus ir Karoliniškių miškelius, ieškant gilzių ir kitų galimų pėdsakų mūsų prokuratūra specialiai tikrino drauge su TSRS prokuratūra, kad po to nebūtų galimybės kitai pusei išsisukinėti. Visa tai jau seniai nustatyta ir patikrinta ne tik tyrimo, bet ir teismų. Tuomet net priešiška pusė nedrįso kalbėti šio absurdo, nors iš anksto paruošta propagandinė telegrupė su „žurnalistu“ A. Nevzorovu priešakyje iškart atsirado TV bokšte.

A.Girdziušo nuotr.

A.Girdziušo nuotr.

Sausio 13-osios byloje visa tai išsamiai ištirta, taip pat ir tai, kaip iš Maskvos iškart po įvykių atvykę TSKP CK instruktoriai „instruktuoja“ LKP/TSKP CK sekretorių Juozą Kuolelį, aiškindami, kad kariškiai išvyks, o jūs, komunistai, liksite. Todėl reikia nedelsiant pradėti aiškinti, kad šaudė nežinia kas, kad po tankais mes patys kišome mūsų tautiečius.

Kaip turi jaustis, jei jis dar gyvas, mūsų milicijos seržantas, įvykių išvakarėse budėjęs prie įėjimo į Lietuvos radijo pastatą, kuris būdamas garbaus amžiaus verkdamas man skundėsi savo poste, kad atvykęs pats ministras jį nuginklavo ir nuvyko tą patį daryti į TV bokštą? Kaip turi jaustis iš Kauno atvykę milicijos patrulinės tarnybos būrio vyrai, naktį iš sausio 11-tos į 12-tą poilsiui nusiųsti į Valakampius ir netyčia tapę mūsų milicijos OMON išdavystės ir skilimo, mūsų VRM ginklų sandėlio užgrobimo liudininkais, gavę rimtai į kailį ir paupiais pasiekę ministeriją, stoję tokioje būsenoje jos ginti?

Visi šie žmonės nėra apdovanotųjų gretose.

Neįsivaizduoju, kaip turi jaustis ir mūsų televizijos diktorė Eglė Bučelytė, kurią paskutiniąją visi matėme Lietuvos TV ekrane, mūsų televizijos ir radijo tuometinis vadovas Algirdas Kaušpėdas, užsibarikadavęs tą naktį savo kabinete?

A.Girdziušo nuotr.

A.Girdziušo nuotr.

Priminėte skirtingose barikadų pusėse buvusius diktorę E. Bučelytę ir J. Kuolelį, nuteistąjį ir jau kalėjusį perversmininką LKP/TSKP CK sekretorių ideologijai. Jis gi Atgimimo laikais buvo LTSR valstybinio televizijos ir radijo komiteto pirmininku. Generalinė prokuratūra paskelbė, kad įtarimai pareikšti dar 79 buvusiems TSRS kariškiams. Tačiau, ar pasikeitė kas nors po jūsų viešų kalbų dėl Sausio 13-osios bylos dėl kolaborantų veikų tyrimo, ar paaiškėjo, kodėl 15-ai iš 48-ių jų panaikinti įtarimai vien dėl to, kad jie patys nešaudė žmonių, kodėl netiriama „Kaspervizijos“ vadovo Gintauto Steigvilos, kurį į šias pareigas paskyrė M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP/TSKP CK biuras, veikos?

Panašu, kad niekas nepasikeitė. Lietuva po Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyvos tebėra unikali valstybė, neturinti ikiteisminio tyrimo įstaigos dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui bei prieš valstybę tyrimui. Generalinė prokuratūra ne tik nepateikė informacijos, kodėl netiria G. Steigvilos ir kitų kolaborantų galimai nusikalstamų veikų, bet ir neatskleidė, kuriems 15-ai kolaborantų panaikinti įtarimai. Paaiškino, tik, kad keletas jų mirė.

Nenorima net liudytoju apklausti ir buvusį TSRS Prezidentą Michailą Gorbačiovą, nors viešoje erdvėje ir Sausio 13-osios byloje netrūksta įrodymų, kad Vilniuje visi veiksmai buvo ruošiami ir įgyvendinami jo asmeninu nurodymu. Ne kartą generalinei prokuratūrai siūliau, kad jo ieškoti reikia ne Rusijoje, o Vokietijoje, kurioje jis ne be šios šalies valdžios prieglobsčio praleidžia daugiau laiko nei Rusijoje.

Šiomis dienomis bendravau su vienu buvusiu LTSR valstybinės televizijos darbuotoju, papasakojusiu apie J. Kuolelio nurodymą šioje tarybinėje įstaigoje steigti Sąjūdžio grupę, į kurią aktyviai įsijungė ir G. Steigvilą. Žinau, koks moralinis smūgis buvo mūsų radijo ir televizijos darbuotojams mano paskelbta žinia, kad „Kaspervizijos“ vadovas G. Steigvila, paskirtas M. Burokevičiaus, nėra įtariamasis Sausio 13-osios byloje.

Alfredo Girdziušo nuotr.

Alfredo Girdziušo nuotr.

„Tarybų Lietuvos“ radijas, po Sausio 13-osios persikėlęs į užgrobtas Lietuvos televizijos ir radijo patalpas, pradžioje buvo įkurtas LKP/TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurią nuo 1990 m. kovo 25-osios užgrobė ir saugojo TSRS kariškiai. Be to, minėjote, kad Sausio 13-osios bylos duomenimis M. Burokevičiaus vadovaujama LKP/TSKP CK samdė virš 800 darbuotojų, buvo sukūrusi Lietuvos Respublikos valdžiai alternatyvinės valdžios struktūras, kurias išlaikė TSKP CK lėšomis. Pasigendu šių įvykių analizės ir sąsajų su TSRS kariškių agresijos veiksmais?

Kolaborantai TSRS valdžiai buvo būtini, nes be jų TSRS kariškių veiksmai visiems būtų buvusi akivaizdi užsienio karinė agresija.

Todėl po 2013 m. sausio 13-osios Seime jūsų pasakytos kalbos apie Sausio 13-osios bylą ir stojo tokia nejauki tyla?

Taip, nes visiems nėra lengva psichologiškai susivokti realybėje, kad 2009 m. Respublikos Prezidentu išrinkome vieną šių 800 LKP/TSKP lėšomis išlaikytų asmenų. Be to, gyvename baimėje, didesnėje nei Atgimimo laikais. Rašant minėtą kalbą ir man pasidarė nejauku dėl šio susivokimo, apie kurį jaunas tautietis, greitas reaguoti į šiuolaikines sklaidos priemones, net pagalvoti apie tai negalėjo. Jam gi labai smagu matyti ir „baltųjų pirštinių“ akcijas, staiga vieningai vykstančias visoje Lietuvoje, lyg stebuklingai lazdelei mostelėjus. Tačiau būtent čia reikia ieškoti atsakymų į klausimus ne tik dėl keistos Sausio 13-osios bylos eigos, bet ir dėl keisto Prezidentės D. Grybauskaitės elgesio ir slapukavimo, dėl to, kad visa tai labai tinka, visų pirma, Rusijos valdžiai, tęsiančiai reakcingų TSRS jėgų tradicijas. Po pernykščių spalio 31 d. „skiepų“ istorijos ir nemokšiško šių paslapčių dangstymo valstybės paslapties skraiste apie p. D. Grybauskaitę kaip Prezidentę ir jos supratimą apie valstybės valdymą nebeliko ką ir kalbėti. Belieka vienintelis neatsakytas klausimas – kodėl Vytautas Landsbergis pasirinko šį melą? Moralės požiūriu man tai sunkiausias klausimas gyvenime. Kol kas nežinau į jį tikro atsakymo.

Sausio 13-oji | wikipedija.org nuotr.

Sausio 13-oji | wikipedija.org nuotr.

Bet ar ne perdaug Jūs užsipuolate Lietuvos Prezidentę? Ar tas praeityje galimai padarytų klaidų nuolatinis eskalavimas nedaro žalos mūsų valstybei? Gal svarbiau būtų vertinti asmenį, juolab užimantį tokias aukštas pareigas pagal dabartinę laikyseną, pagal nūdienos darbus? Ar Prezidentės autoriteto silpninimas gali būti naudingas Lietuvai?

Labai nesinorėjo tokią dieną kalbėti apie tai. Visų pirma, kalbame apie valstybės vadovę, kuri ne tik slepia savo biografiją, bet po Kovo 11-osios pasirinko kitą barikadų pusę. Valstybės vadovas negali būti pažeidžiamas, todėl apie kandidatę į Respublikos Prezidentus rinkėjai privalėjo žinoti viską. Žmogus, turintis, ką slėpti, yra valdomas. Jei kalbame apie labai svarbius Lietuvos ir Rusijos santykius, visos kadencijos metu mūsų Prezidentės pozicija buvo labai patogi šiai valstybei. Kalbu ne tik apie A. Paleckio ir M. Golovatovo „savi šaudė savus“, vežėjų ir mūsų gamintojų bėdas, bet ir strateginius dalykus. Kodėl taip ir neprasidėjo derybos dėl dujų kainų? Ar susimastome, pavyzdžiui, kodėl suskystintų dujų importo terminalo statybai priverstinai pasirinkta Vokietijos įmonė PPS, turinti aibę Vokiškos įmonės Eon Rur Gas užsakymų? Priminsiu, kad Eon Rur Gas yra ir Gazprom akcininkė, ir drauge su Gazprom valdo po 38% (viso 76%) Lietuvos dujų akcijų. Nenustebsiu, kad PPS laiku iki 2015 m. gali nepastatyti šio terminalo. Ji sumokės mums baudas už tai. Bet Lietuvai tada teks su Gazprom rašytis naują sutartį, neturint šio terminalo. Šiuos PPS nuostolius mielai padengs Gazprom ar Eon Rur Gas. Nustebino ir ką tik paskelbtas dujų pardavėjo konkursas – kodėl pirksime ne biržoje, o vėl prisirišime prie vieno pagrindinio pardavėjo? Šį kartą iš Vakarų.

Apie neteisėtą Lietuvos suvereniteto atidavinėjimą Europos Sąjungai, tautos sprendimo referendume ignoravimą, teisėsaugos griovimą ir jos naudojimą užgaidoms ar dar blogesniems tikslams net jau kartoti nebesinori. Vien baimės atmosferos Lietuvoje sukūrimas ko vertas…

Visada vertinau ir vertinsiu žmones pagal jų darbus. Ir niekada nesutiksiu su melu.

Ar prisijungėte prie konservatorių partijos ir Prezidentės D. Grybauskaitės naujos iniciatyvos „Neužmirštuolė“, skirtos Sausio 13-ajai atminti ir Laisvės gynėjams pagerbti – įsisegti vieningą ženkliuką – neužmirštuolės žiedą, paskelbtą orios, savarankiškos ir sėkmės Lietuvos simboliu. Prezidentė kviečia visus, cituoju: Kol atmintis gyva, niekas negali atimti Lietuvos laisvės ir iškreipti mūsų istorijos. Sausio 13-ąją beginkliai, tačiau stiprūs savo dvasia ir vienybe, žmonės pasipriešino melui ir prievartai. Šiandien esame laisvi ir naujoji karta tikriausiai net neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Tačiau laisvė nėra duotybė. Tai – atsakomybė kiekvienai kartai prisiminti ir didžiuotis, kad esame savarankiška valstybė ir patys kuriame savo ateitį?

2013 m. rugsėjo mėn. Lietuvos bibliotekininkų draugija, skaudžiai nusivylusi tuščiais valdžios pažadais padidinti beviltiškai mažą kultūros darbuotojų atlyginimą, savo tinklalapyje paskelbė „Neužmirštuolių“ akciją – viešą kreipimąsi į Prezidentę ir visą mūsų valdžią, tikinančią, kad kultūra yra prioritetinė šalies sritis. Šia visuotine akcija bet kokį tikėjimą mūsų valdžia praradę bibliotekininkai, kurių nuo praėjusių metų neberuošia Lietuvos aukštosios mokyklos, valdžiai mandagiai priminė netęsėtus jos pažadus. Į šią akciją įsijungė ir kitų sričių kultūros darbuotojai.

lrp.lt nuotr.

lrp.lt nuotr.

Matant milijoninius ir milijardinius valstybės lėšų eikvojimus, ši akcija, buvo naivoka, o valdžios elgesys veidmainiškas, jau ne tokiomis priemonėmis turime kalbėti su valdžia. Prezidentė D. Grybauskaitė ne tik nepaaiškino bibliotekininkams, kodėl ji juos „gina“ tik žodžiais, ne darbais. Prezidentė drauge su neatskiriama nuo jos konservatorių partija savąja „Neužmirštuolių“ akcija tiesiog pasityčiojo iš bibliotekininkų, kurių dauguma tegauna vos minimalų atlyginimą, „Neužmirštuolių“ akcijos. Panaudoti šią idėją Prezidentei kalbant apie Sausio 13-ąją, kai jai pačiai šia tema reikėtų bent jau patylėti, yra jau netik veidmainiška. Tai pats tikriausias falšas. Toks mūsų valdžios požiūris į mūsų piliečius, mūsų bibliotekininkes, kurios kaip pelytės Sausio įvykių metu iš namų kasdien nešė maistą, kurį pietų pertraukų metu ištrūkusios iš darbų skubėdavo dalinti parlamento gynėjams. Ir medalių už tai neprašė.

Leiskite, Jonai, nebetęsti šios temos. Mano žmona Regina yra viena tų, kurios tai darė…

Alfredo Girdziušo nuotr.

Alfredo Girdziušo nuotr.

Ko palinkėtumėte visiems mums Sausio 13-osios išvakarėse?

Sausio 13-osios bylos peripatijos, refrendumų istorijos ir atviras valdžios tyčiojimasis iš mūsų žmonių pasiekė tą ribą, kada kaip ir Sąjūdžio laikais turime tvirtai visi pasakyti – gana melo ir veidmainystės. Mes, įvykių liudininkai, neleisime tyčiotis iš mūsų ir Lietuvos. Sausio 13-oji ir jos aukos padėjo susivokti, kad privalome gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl mūsų visų. Visų pirma, dėl tų kurie gimėme ir augome šioje žemėje. Turime tai daryti, nes mus sukūrė mama ir tėtis, nes mes turime savo vaikus ir norime jiems visaverčio ir oraus gyvenimo. Be melo. Ir šioje žemėje taip pat. To ir linkiu.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *