A. Martinkus. Ar Lietuva sulauks savo Boriso Jelcino? (21)

Jelcinas ir Putinas | Reuters-Scanpix nuotr.

Jelcinas ir Putinas | Reuters-Scanpix nuotr.

Rašantis šias eilutes per pastaruosius kelerius metus jau publikavo ne vieną tekstą, kurio atsiradimo priežastis buvo skausmingas susidūrimas su bauginančiu lietuvių tautos biologinės ir dvasinės degradacijos faktu.

Iš tos pačios patirties gimė ir šis tekstas, kuriame „biologinės“ tautos degradacijos liudijimu laikomi visiems gerai žinomi demografiniai duomenys, o „dvasinė“ degradacija suprantama pirmiausia (nors ir ne vien tik) kaip tos tautos „elito“ dalies, kurią galima pavadinti „valstybiniu elitu“, išsigimimas, pasireiškiantis „olimpinės ramybės“ laikysena tautos biologinės nykties akivaizdoje.

„Valstybinis elitas“ čia suprantamas plačiąja prasme. Tai ne tik kultūros darbuotojų ir „eilinių“ valstybės tarnautojų skurdo fone atlyginimus sau „atkūrę“ teisėjai ir dėl šio skandalingo fakto vieni kitais besipiktinantys „kairieji“ ir „dešinieji“ politikai (iš tikrųjų ir vieni, ir kiti minėtu sprendimu labai patenkinti, nes atlyginimai buvo atkurti ir jiems), bet ir dabartinę santvarką šlovinantys universitetų profesoriai, politikos apžvalgininkai, žurnalistai ir visokiausi „ekspertai“, įrodinėjantys, kad Lietuva niekada savo istorijoje nebuvo tokia saugi ir laiminga, kokia yra praėjus dvidešimčiai su viršum metų jos „nepriklausomos“ ir „laisvos“ egzistencijos geriausiame iš geriausių „demokratiniame“ Vakarų pasaulyje. Šitie „dvarą“ aptarnaujantys propagandistai – tuo metu, kai jie kalba per „visuomeninį transliuotoją“, jų atliekama funkcija yra būtent tokia – lygindami tarpukario Lietuvos valstybės ir dabartinio oficialiai Lietuvos Respublika vadinamo valstybinio darinio „pasiekimus“, visada pirmenybę teikia pastarajam.

Užuot aprašęs išties stulbinantį tarpukario Lietuvos proveržį modernios valstybės kūrimo bare ir niūrų dabartinės Lietuvos „postmodernų būvį“, apsiribosiu tik vienu pastebėjimu. Šis pastebėjimas gal kam nors pasirodys netikėtas, tačiau jis labai iškalbingas – kaip ir šiandien, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse gera karo aviacijos būklė buvo vienas pagrindinių valstybės visavertiškumo požymių. „Nuo žagrės“ savo valstybę pradėjusios kurti Lietuvos – agrarinės ekonomikos šalies – karinėse oro pajėgose 1940 metais buvo 120 lėktuvų. Beveik pusė jų – Lietuvoje pagaminti Antano Gustaičio sukonstruoti ANBO.

Ką turime šiandien? Kol vienas nenukrito, turėjome keturis oro erdvės kontrolei netinkamus mokomuosius čekų gamybos lėktuvus. Nuo nepalyginti geresnės nei 1918 metais startinės pozicijos pradėjusi Lietuva – išsilavinusi, industrinė-agrarinė, su Vilniumi ir Klaipėda – šiandien yra išsivaikščiojanti ir senstanti, o jos oro erdvę saugo keturi NATO naikintuvai, kuriems patikėta ir panašioje apgailėtinoje padėtyje esančių Latvijos bei Estijos oro erdvė. Gal Lietuvos „valstybinis elitas“ rausta iš gėdos? Ogi priešingai! Jis didžiuojasi ir giriasi prieš tautą tuo, kad jam pavyko iškaulyti iš „partnerių“ oro policijos misijos – akivaizdaus „nepavykusios valstybės“ įrodymo – pratęsimą.

Apverktina bibliotekininkų padėtis šitam „elitui“ didelio įspūdžio nedaro. Daug didesnį įspūdį jam daro buvusios Ukrainos premjerės kančios. Koks tai elitas? Kokia šios nelaimingos šalies valstybinė santvarka? Kur slypi jos tragedijos priežastis?

1793-ieji ir 1993-ieji

220-ųjų metinių proga prisimindamas Vandėjos sukilimą („Š. A.“, VII.5) šio teksto autorius dar nežinojo, kad metų pabaigoje Prancūzijos 1793-iuosius jis susies su Rusijos 1993-iaisiais. Šiemet sukako 20 metų kruvinai vadinamosios konstitucinės krizės – Rusijos prezidento administracijos ir parlamento konflikto – atomazgai, kurios metu spalio 3–4 dienomis Maskvoje kariuomenė panaudojo ginklą prieš parlamento šalininkus, o patį parlamento pastatą (vadinamuosius Baltuosius rūmus) apšaudė iš tankų. (Duomenys apie žuvusius tomis dienomis – beveik visos aukos buvo iš parlamento šalininkų stovyklos – labai skiriasi. Oficiali statistika kalba apie 123 žuvusiuosius. Nevyriausybinė organizacija „Memorialas“ nurodo daug didesnį skaičių – 829. Parlamento šalininkų duomenimis, aukų būta tarp 1400 ir 1500.) Iš pirmo žvilgsnio vargu ar kas gali sieti vieną tragiškiausių Didžiosios Prancūzijos revoliucijos epizodų ir vieną tragiškiausių įvykių pokomunistinėje erdvėje. Tačiau žvilgsnis, istorijoje regintis dvasinį žmogaus pakilimų ir nuopuolių, nušvitimų ir paklydimų procesą, 1793-iųjų Vandėjoje ir 1993-iųjų Maskvoje pamatys šį tą bendro. Kaip kadaise Vandėjoje, prieš 20 metų Maskvoje „pažanga“ sutraiškė „prietarus“ ir „reakciją“. Aišku, „pažangą“ čia reikia suprasti ta specifine prasme, kuria ją suprato, viena vertus, Paryžiaus revoliucionieriai, kita vertus – prezidento Boriso Jelcino „reformatoriai“.

Čia pats laikas pratęsti kenksmingų ir klaidinančių, pokomunistinės – o ir šiaip globalios – sociopolitinės tikrovės autentišką supratimą iškreipiančių mitų dekonstrukciją. Būtina įsisąmoninti oficialios propagandos peršamo mito apie „gerąjį“ ir „blogąjį“ Rusijos prezidentus – Jelciną ir Putiną – melą. „Putino Rusijos“ tėvas ir pradininkas yra ne Vladimiras Putinas, o Borisas Jelcinas. Visos kalbos apie „Jelcino Rusiją“ ir kažkokią kitokią „Putino Rusiją“ yra iš esmės klaidinančios. Skirtumas tarp Jelcino ir Putino Rusijos yra ne didesnis už skirtumą tarp Kubiliaus ir Butkevičiaus (arba Landsbergio ir Brazausko) Lietuvos. Nėra jokių dviejų Rusijų. Yra „vieninga ir nedaloma“ Jelcino-Putino Rusija. Putinas tik užbaigė daug Jelcino pradėtų iniciatyvų. Tarp svarbiausių iš jų minėtinos karas Čečėnijoje ir Rusijos parlamentarizmo sutriuškinimas. Apie karą Čečėnijoje šiame rašinyje nekalbėsime. (Pakaks tik pažymėti, kad ne pati nereikšmingiausia šio karo priežastis buvo prezidento Jelcino siekis – beje, labai paplitęs tarp valstybių vadovų – tragiškų jo „reformatorių“ veiklos ekonominių rezultatų fone pasirodyti „kietu vyruku“, kas, kaip žinome, nepavyko Jelcinui, bet pavyko Putinui.) Šiame straipsnyje mums daug svarbesnis yra Rusijos parlamentarizmo sutriuškinimas, prasidėjęs 1993 metų spalio 3–4 dienomis.

Anuometinį Rusijos parlamentą (dar ne Valstybės Dūmą, o Aukščiausiąją Tarybą) galima vertinti labai įvairiai. Jame iš tikrųjų netrūko nesimpatiškų asmenybių. Tačiau vadinti jį (kaip tai darė Jelcino propaganda) „komunistų“ ir „fašistų“ („raudonųjų-rudųjų“) lizdu, „revanšistų“, siekusių atkurti komunizmą, sambūriu yra neteisinga. (Jau tuomet Rusijos masinės informavimo priemonės – pirmiausia televizija – buvo visiškai proprezidentinės.) Šiaip ar taip, tai buvo pirmas ir, ko gero, vienintelis per visą Rusijos istoriją tikrai laisvuose ir visuotiniuose rinkimuose – kai žmonės iš tikrųjų tikėjo „demokratija“ – išrinktas parlamentas. Tai buvo parlamentas, su kuriuo Jelcinas (taip pat pirmas laisvuose rinkimuose išrinktas Rusijos valstybės vadovas) laimėjo prieš 1991 metų rugpjūčio perversmo organizatorius. Tai buvo parlamentas, kuris ratifikavo vadinamąją Belovežo sutartį, panaikinusią SSRS. Tai buvo parlamentas, kuris ratifikavo Lietuvos ir Rusijos 1991 metų liepos 29 dieną pasirašytą (Landsbergio ir Jelcino) tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį, kuria abi šalys pripažino viena kitos nepriklausomybę. Vis dėlto demokratiškai išrinktas parlamentas iš tikrųjų tam tikra prasme įkūnijo „reakciją“, nukreiptą prieš demokratiškai išrinkto prezidento „reformatorių“ komandos – kurios tauta nerinko – vykdomą revoliucinę ekonominę politiką, kuri, kaip netrukus paaiškėjo, šaliai ir absoliučiai jos gyventojų daugumai pasirodė tokia pat pražūtinga, kokia buvo po 1917 metų revoliucijos vykdyta bolševikų politika. „Tie, kurie kalba – o daug kas kalba apie tai aistringai ir net nesusimąstydami – apie grįžimą prie Adamo Smitho laikų laisvosios rinkos, yra neteisūs tiek, kad jų nuomonė gali būti laikoma klinikinio pobūdžio psichiniu nukrypimu“, – dar 1990 metų pradžioje perspėjo vienas žymiausių JAV ekonomistų Džonas Galbraitas (John Galbraith). Rusijos prezidentą supo būtent tokie „klinikinio pobūdžio psichinio nukrypimo“ vedami asmenys, apsėsti vadinamosios Čikagos mokyklos ir jos idėjinio lyderio Miltono Fridnmano (Milton Friedman) idėjų. Kaip 1793 metais Vandėjoje ir 1920 metais Tambove sukilę valstiečiai, prancūzų ir rusų revoliucionierių požiūriu, buvo be gailesčio šalintina kliūtis pergalingame pažangos ir laisvės žygyje, taip 1993 metais, Rusijos prezidentą supusių fanatikų požiūriu, be gailesčio šalintina kliūtis pergalingame „demokratijos“ ir „laisvės“ žygyje buvo parlamentas. Aišku, „demokratija“ ir „laisvė“ buvo numatytos anaiptol ne visiems, o tik kai kuriems.

Ką tie fanatikai manė apie demokratiją, gerai parodo anuomet populiaraus žurnalisto ir ekonomisto, SSRS komunistų partijos CK nario Otto Lacio žodžiai. Šis surusėjęs latvis sakė: „Kai ligonis guli ant operacinio stalo, o chirurgo rankose yra skalpelis, ligoniui būtų pražūtinga demokratiškai svarstyti apie gydytojo rankų judesius. Specialistas turi daryti sprendimus pats. Dabar visa mūsų šalis yra toks ligonis.“ Kitais žodžiais tariant, fanatiškų revoliucionierių požiūriu, reikėjo amputuoti gangrenos pažeistas visuomeninio kūno dalis. Leninas Tambove ir Stalinas Holodomoro metu amputavo sugedusią valstietiją. Jelcino „reformatoriai“ buvo nusitaikę pirmiausia į darbininkiją. Anie vykdė kolektyvizaciją, šie – privatizaciją ir deindustrializaciją, o jų pasekmė yra dešimtadaliu sumažėjęs Rusijos gyventojų skaičius. Neoliberalias reformas Jelcino administracija pradėjo vykdyti dar iki „konstitucinės krizės“. Po 1993 metų konstitucinio perversmo šios reformos įsibėgėjo ir daugeliu aspektų tęsiamos iki šiol.

Kaip vadinamasis demokratinis pasaulis su JAV priešakyje reagavo į makabriškus ir siurrealistinius tankų, šaudančių į parlamento pastatą, vaizdus? Ogi visiška tyla. Sakoma, kad „tyla – gera byla“. Ir iš tikrųjų, vadinamojo demokratinio pasaulio požiūriu, viskas buvo gerai. Nes vadinamasis demokratinis pasaulis tik vadinasi demokratiniu. Jis tylėjo, nes 1993 metų spalio 3–4 dienomis kruvinuose Maskvos įvykiuose gimė toji santvarka, kuri pačiuose Vakaruose slepiasi už klaidinančios „demokratijos“ iškabos. Tuose įvykiuose Vakarų „demokratijos“ regėjo gimstant jų pačių seserį.

Globalus neoliberalus režimas

Savo požiūrį į Lietuvoje „dešiniųjų“ vykdytą neoliberalią ekonomikos pertvarką piliečiai išreiškė 1992 metų Seimo rinkimuose išrinkdami „kairiuosius“, t. y. buvusius komunistus. Tačiau pastarieji sėkmingai tęsė neoliberalų iš komunizmo išsivadavusios Lietuvos prievartavimą – ir visai ne todėl, kad tai buvo neišvengiama, kad „kito pasirinkimo nebuvo“, bet todėl, kad, kaip ir „dešiniesiems“, tai jiems buvo naudinga. (Po ketverių metų Lietuvos piliečiai, skaudžiai nubaudę „kairiuosius“, vėl atsidavė „dešiniųjų“ neoliberaliai prievartai. Dar po ketverių metų pradėjo ieškoti alternatyvų, „naujosios politikos“, – pastaroji skelbė, kad „nusipelnėme gyventi geriau“, – bet neoliberalus prievartavimas nesiliovė. Paskui piliečiai pradėjo balsuodami protestuoti – rinkti atvirus „populistus“, klounus, antanus ir kitokias – dažnai jau būtent neoliberalizmo suluošintas – būtybes. Bet ir šios nesiliovė tenkinusios su tauta savo patologinę aistrą. Matydami tai ir pavydėdami konkurentams, „sisteminiai“ – „dešinieji“ ir „kairieji“ – ėmė piliečius barti. „Jei nesubręsite ir neatsiduosite mums, tradiciniams ir sisteminiams, taip ir liksite ubagais“, – sakė. Ir tebesako. O jiems garsiai pritaria gausus būrys dabartinę santvarką šlovinančių universitetų profesorių, politikos apžvalgininkų, žurnalistų ir visokiausi „ekspertų“, tų pačių, kurie įrodinėja, kad Lietuva niekada savo istorijoje nebuvo tokia saugi ir laiminga, kokia yra praėjus dvidešimčiai su viršum metų jos „nepriklausomos“ ir „laisvos“ egzistencijos geriausiame iš geriausių „demokratiniame“ Vakarų pasaulyje.)

Anais tolimais 1992 metais šio teksto autorius negalėjo numatyti graudžios būsimos politinės Lietuvos istorijos ir Seimo rinkimuose – o tai buvo pirmieji jo gyvenime rinkimai – balsavo už „dešiniuosius“. Dabar autorius supranta, kad tarp Grybauskaitės ir Uspaskicho, tarp Kubiliaus ir Butkevičiaus esantys skirtumai, švelniai tariant, labai menki. Bet anuomet autorius šventai tikėjo, kad tarp Landsbergio ir Brazausko skirtumas yra. Ir labai didelis.

Nors pirmojo Seimo rinkimuose buvo išreikštas nusivylimas neoliberalizmo siautėjimu, 1992–1993 metai Lietuvoje – kitaip nei Rusijoje – buvo (jei tai ne perdėm subjektyvus tuometinio idealisto vertinimas) vis dėlto daugiau šviesos ir vilties laikotarpis. Tiesa, buvo vadinamasis Pakaunės savanorių maištas. Tačiau buvo ir okupacinės kariuomenės išvedimo pabaiga 1993 metų rugpjūčio 31-ąją, ir popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas tų pačių metų rugsėjo 4–8 dienomis. 1993 metai yra svarbūs ir šio teksto autoriaus asmeninėje biografijoje. Iš gimtosios Klaipėdos jis atvyksta į Kauną ir pradeda studijas Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete – nuo šiol laikinoji sostinė taps svarbiausiu jo gyvenimo miestu. Gedimino gatve eidamas nuo Karmelitų bažnyčios vadinamojo Soboro link, jis dar galėjo girdėti „Kauno audinių“ fabriko staklių gaudesį. Ši dar 1930 metais įkurta įmonė, veikusi tarpukario nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį ir pusę amžiaus užtrukusį sovietmetį, pasirodė esanti gyvybinga tiek modernaus kapitalizmo, tiek socializmo sąlygomis. Tačiau postmodernaus kapitalizmo džiunglėse ji neatsilaikė. Dabar jos vietoje – garsusis Kauno „Akropolis“, kuriame, be kitų gėrybių, galima įsigyti ir įvairių tos pačios tekstilės gaminių, pagamintų, pavyzdžiui, Kinijoje.

Kinijos valstybės oficialus pavadinimas – Kinijos Liaudies Respublika – yra toks pat klaidinantis ir veidmainiškas kaip vieša JAV „demokratinė“ retorika arba Lietuvos valdytojų rūpinimasis piliečių gerove. Jeigu Kinijos valdžiai iš tikrųjų rūpėtų jos „liaudis“, JAV elitui – demo, o Lietuvos valdytojams – piliečių gerovė, „Kauno audiniai“ tikriausiai veiktų ir šiandien, Detroitas (miestas, kuris, kaip sako amerikiečiai, „laimėjo Antrąjį pasaulinį karą“) tikrai nebūtų bankrutavęs, o kinų darbininkai nedirbtų vergiškomis sąlygomis. Apie Lietuvą čia kalbama todėl, kad tai – mūsų šalis.

Apie Kiniją todėl, kad tai – didžiausia pasaulyje ir daugiausiai gaminanti šalis. Apie JAV todėl, kad tai – galingiausia pasaulyje ir daugiausiai vartojanti šalis. (Kinija ir JAV, beje, yra ir didžiausios pasaulio teršėjos.) Prie šio trejeto pridėkime dar Kinijai beveik prilygstančią „branduolinę“ Indiją (galima ir su „branduoliniu“ Pakistanu), po JAV militariškai galingiausią „branduolinę“ Rusiją, didžiausią Lotynų Amerikos ir katalikiško pasaulio šalį Braziliją, didžiausią islamo pasaulio šalį Indoneziją, didžiausias ir turtingiausias Afrikos šalis – Nigeriją ir Pietų Afrikos Respubliką (PAR). Prie išvardintų respublikų pridėkime dar galingiausią pasaulio (ir vienintelę, bent jau oficialiai, „branduolinę“) monarchiją – Didžiąją Britaniją, kurią dauguma laiko JAV „pudeliu“, nors esama manančių (dauguma juos laiko „konspirologais“), kad kaip tik JAV yra mutavusios „Britų imperijos“ įrankis. Valstybių sąrašą būtų galima tęsti. Bet jau dabar turime 2/3 planetos gyventojų. Visose paminėtose šalyse – kaip ir absoliučioje daugumoje čia nepaminėtų pasaulio šalių – pastaruosius 20–30 metų vyrauja viena labai ryški tendencija, kuri pasaulio skirstymą į „demokratinį“ ir „nedemokratinį“ daro tokį pat anachronišką, tokį pat pasaulio realijų neatitinkantį kaip ir pasaulio skirstymą į „monarchijas“ ir „respublikas“.

Kalbant klasiko terminais, demokratinė retorika šiuolaikiniame pasaulyje labai dažnai tėra „opijus liaudžiai“, toks pat klaidinantis ir veidmainiškas triukas kaip Kinijos Liaudies Respublikos pavadinimas. (Dažniausiai ši retorika sklinda iš vadinamųjų Vakarų, nors ir ne tik iš jų. Galima prisiminti dar vienos šalies oficialų pavadinimą – Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika.) Tačiau jei taip, kaip reikėtų įvardinti absoliučioje dabartinio pasaulio šalių daugumoje per pastaruosius 20–30 metų įsitvirtinusią politinę santvarką? Kokia yra absoliučiai dominuojanti politinė santvarka pasaulyje, pradėjusiame formuotis XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir ypatingą pagreitį įgavusiame žlugus komunizmui? Kai Jelcino tankai šaudė į Rusijos parlamentą, vadinamasis demokratinis pasaulis tylėjo, nes matė prezidentą užbaigiant Vakaruose pradėtą darbą. (Panašų kruviną darbą 1989 metais atliko Kinijos komunistai, Tiananmeno aikštėje parodę, kad perėjimas į kapitalizmą vyks taip, kaip reikia, o ne taip, kaip pageidauja „liaudis“.) 1993 metų spalio 3–4 dienomis Maskvoje buvo galutinai nubrėžti neoliberalaus pasaulio kontūrai.

„Trumpos neoliberalizmo istorijos“ autorius Davidas Harvi (Davidas Harvey) pasiūlė paprastą, bet labai vykusį ir talpų absoliučiai dominuojančio dabarties valstybės tipo pavadinimą. Neoliberalios epochos valstybę jis siūlo vadinti tiesiog „neoliberalia valstybe“. JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Kinija, Indija, Pakistanas, Uzbekistanas, Brazilija, Indonezija, Nigerija, PAR, Lietuva, Ukraina, Uganda, Haitis, Jungtiniai Arabų Emyratai, Omano Sultonatas, Barbadosas, Fidžio Salų Respublika ir Tongos Karalystė yra neoliberalios valstybės. Vis dėlto kokia yra neoliberalios valstybės politinė santvarka žvelgiant iš klasikinės politinės minties tradicijos perspektyvos?

Prisiminkime bene garsiausią – Aristotelio – klasifikaciją. Nelaimingos, šiandien žiauriai neoliberalų prievartaujamos Graikijos sūnus nurodė tris geras santvarkas: monarchiją, aristokratiją, demokratiją. Ir tris blogas: tironiją, oligarchiją, ochlokratiją. Minėta pastaruosius 20–30 metų vyraujanti ryški tendencija, kuri pasaulio skirstymą į „demokratinį“ ir „nedemokratinį“ daro mažai prasmingą, yra nuolatinis prarajos tarp negausaus turtingųjų sluoksnio ir didžiosios visuomenės dalies gilėjimas, vykstantis nuolatinio vidurinio sluoksnio nykimo fone. O būtent gausus vidurinis sluoksnis yra tikros, o ne butaforinės demokratijos sąlyga. The poor get poorer, the rich get richer. Neturtingieji tampa dar skurdesni, o turtingieji – dar turtingesni. Tokia yra sociologinė neoliberalizmo kvintesencija.

Akivaizdu, kad neoliberalus pasaulis yra oligarchijų viešpatija. Šiuo požiūriu galima kalbėti apie globalų neoliberalų oligarchinį režimą su įvairiomis jo modifikacijomis skirtingose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos oligarchijoje esama monarchinio ir demokratinio elementų. JAV, Rusijos ir Lietuvos oligarchijos yra valdomos oligarchinių (t. y. „sisteminių“) partijų, kurių rinkimų kampanijos sudaro demokratijos regimybę. Kinijos ir Uzbekistano oligarchijose esama tironijos elementų. Globalaus neoliberalaus oligarchinio režimo sąlygomis demokratinė retorika dažniausiai tėra ideologinis oligarchų įrankis manipuliuojant masėmis. Kai Europos Sąjungos oligarchai – šiuo (kaip ir kitų tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir pan.) atveju reikia kalbėti jau apie transnacionalinę oligarchiją – viešai drebina orą dėl vieno Ukrainoje kalinčio oligarcho, reikia turėti omenyje, kad su demokratija tai mažai ką turi bendro. Tačiau kai oligarchai tik veidmainiškai tauzija apie demokratiją – pusė bėdos. Daug skaudesnės pasekmės šios planetos gyventojus ištinka tada, kai nuo kalbų apie demokratiją oligarchai pereina prie darbų – prie „demokratijos“ eksporto. Geriausiu atveju pasaulis gauna dar vieną (galbūt modifikuotą, su „demokratiniu“ figos lapu) oligarchiją. Blogiausiu – oligarchiją su ochlokratijos (minios valdžios) elementu. Tokių bandymų įspūdingiausi nūdienos pavyzdžiai – Irakas ir Libija, kur iš „tironų“ išvaduoti barzdočiai įgyvendina savitas laisvės sampratas.

Pagrindinė neoliberalios valstybės paskirtis yra globalios neoliberalios tvarkos (neoliberalizmo praktikos) palaikymas ir neoliberalizmo ideologijos (teorijos) diegimas į pasaulio gyventojų sąmonę. Panašiai kaip ir kitos internacionalinės bei totalitarinės ideologijos – marksizmo – atveju, neoliberaliame pasaulyje esama daug prieštaravimų kaip tarp neoliberalizmo teorijos ir praktikos, taip ir tarp skirtingų neoliberalių oligarchijų modifikacijų. Pavyzdžiui, įtampą tarp neoliberalių Vakarų, Rusijos ir Kinijos galima palyginti su įtampa tarp komunistinių SSRS, Kinijos ir Jugoslavijos. Bet šiame rašinyje mums svarbesnis yra prieštaravimas tarp neoliberalizmo teorijos ir praktikos, kuris kyla dėl fundamentalaus neoliberalizmo utopijos konflikto su pačiu gyvenimu ir Homo sapiens prigimtimi.

Neoliberalios utopijos idealas yra totalus pasaulio ir žmogaus būties – taip pat ir „vidinio“ žmogaus pasaulio, žmogaus „sielos“ – ištirpdymas absoliučiai išlaisvintuose rinkos santykiuose. (Dėl to neoliberalizmas kartais vadinamas rinkos fundamentalizmu.) Rinka ir jos laisvė yra neoliberalizmo sacrum, o bet kokios būtybės arba reiškinio egzistavimas yra teisėtas tik tiek, kiek jis yra susijęs su tuo sacrum. Akivaizdu, kad paklusimas šventai rinkos valdžiai suponuoja visų kitų lojalumų eroziją. („Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – baisūs ir iš tiesų šventi žodžiai, leidžiantys suprasti „Vakarų civilizacijos“ atkritimą nuo Dievo, kuris yra ne kas kita, o pasekmė to fakto, kad „Vakarai“ jau daugiau kaip du šimtus metų su pagreičiu virsta būtent pinigų civilizacija.) Tobulai išsipildžius neoliberaliai utopijai religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o pakeliui į šį tikslą – tapti vis labiau nereikšmingos. Viskas turi būti perkama ir parduodama: žemė, tėvynė, pilietybė, žmogaus organai, tėvai, vaikai, sąžinė, įsitikinimai, tapatybės, žinios, svajonės, meilė, įsipareigojimai…

Žmonių tarpusavio santykiai turi būti trumpalaikiai ir pašventinti rinkos tarpininkavimo. Kuo daugiau kartų susituok (prieš tai susimokėjęs už sutartį, kurioje numatyta, kaip skyrybų atveju bus padalintas turtas) ir išsiskirk – ir kuo daugiau leisk uždirbti teisininkams. Nuolat keiskis. Iš pradžių pakeisk išvaizdą – ir leisk uždirbti plastikos chirurgams. Paskui pakeisk lytį – ir leisk uždirbti tokią paslaugą tau suteikusiems. Nieko nemokamo šiame šventame laisvosios rinkos pasaulyje nėra. Ir tie, kurie privertė tave patikėti, kad laisvosios rinkos pasaulis yra toks pasaulis, koks pasaulis ir turi būti, gauna labai neblogus atlyginimus. Visai kaip marksizme, neoliberalizme ekonominė „bazė“ nulemia ideologinį „antstatą“. Vienas fanatiškas neoliberalių „reformų“ Rusijoje vykdytojas sakė: „Mes privalome įdiegti visose visuomeninio gyvenimo sferose supratimą, kad viskas, kas ekonomiškai neefektyvu, – nedora, ir, priešingai, kas efektyvu – dora.“ Nuolat galvok apie pinigus ir negalvok apie nieką kitą – Dievą, tėvynę, artimą – tokia yra neoliberalizmo etinė maksima. Neoliberalioje oligarchijoje turtingieji galvoja apie tai, kaip gauti dar daugiau pinigų, neturtingieji – kaip gauti pinigų elementariam pragyvenimui. Tie, kurie dar turi laiko ir jėgų galvoti apie Dievą, tėvynę ir artimą, yra didžiausi neoliberalios utopijos priešai, reakcionieriai, turintys būti sutraiškyti pergalingai riedančio „progreso“ vežimo ratų…

Kaip ir marksizmo, neoliberalizmo utopija yra neįgyvendinama, nes prieštarauja pačiai žmogaus prigimčiai. Žmogus nėra sukurtas Mamonai, nėra sukurtas rinkai, bet Dievui ir kitam žmogui. Tačiau, kaip ir marksizmo, globali neoliberalizmo utopija, apnikusi žmonijos kūną – nepaprastai sudėtingą ir turtingą civilizacijų, kultūrų, tautų, valstybių ir religinių tradicijų audinį, – tarsi vėžys ima tą audinį ardyti, sukeldama visos žmonijos kančias. Deja, tenka pripažinti, kad šio piktybinio auglio branduolys, visame pasaulyje skleidžiantis gausias metastazes, yra šiuolaikiniuose „Vakaruose“ ir jų pagrindinėse politinėse, karinėse bei ekonominėse struktūrose. (Akivaizdu, kad, ardydamas žmoniją, auglys naikina ir pačius tikruosius istorinius – krikščioniškuosius, nacionalinių kultūrų įvairovėje įsikūnijusius – Vakarus.) Ligonio kančios yra mažinamos ligos nepašalinančiais skausmą malšinančiais vaistais – įvairiomis finansinėmis injekcijomis, kurių pagrindinės atsargos yra tuose pačiuose Vakaruose – ir melagingomis tikrąją ligonio būklę nuslepiančiomis kalbomis.

Kaip ir marksizmas, neoliberalizmas ideologinei indoktrinacijai yra sukūręs visą sąvokų sistemą, kurios „savaime suprantamumas“ – jei tos sąvokos jums byloja apie „savaime suprantamus“, tarsi „natūraliai“ egzistuojančius dalykus – tik įrodo neoliberalios indoktrinacijos sėkmę. Pakaks paminėti vos kelias iš jų: „investicinis klimatas“, „fiskalinė drausmė“, „laisvas kapitalo judėjimas“, „struktūrinės reformos“, „žmogiškieji ištekliai“. Kas vyksta pasaulyje, kuriame beatodairiškai konkuruojama dėl „investicinio klimato“ pagerinimo (šis pagerinimas dažnai neigiamai veikia tikrąjį planetos klimatą), laikomasi „fiskalinės drausmės“ (visada oligarchų naudai), vykdomos „struktūrinės reformos“ (visada neturtingųjų sąskaita) ir užtikrinamas „laisvas kapitalo judėjimas“? Pasaulyje, kuriame neoliberalios oligarchinės valstybės užtikrina „laisvą kapitalo judėjimą“ – t. y. realizuoja oligarchų laisvę varinėti po pasaulį pinigų srautus, suprask, investuoti pasaulio vietose, kuriose palankus „investicinis klimatas“, – yra išjudinami „žmogiškieji ištekliai“, kurie šimtmečiais buvo laikomi atskirų civilizacijų, kultūrų, tautų, valstybių ir religinių tradicijų žmonėmis.

Tokiame pasaulyje kadaise Antrąjį pasaulinį karą laimėjusiame mieste (iš kurio į palankesnio „investicinio klimato“ šalis – t. y. ten, kur pigesni „žmogiškieji ištekliai“, – pabėgo oligarchų pinigai) šiandien galima kurti siaubo filmus. Tokiame pasaulyje vos už šimto kilometrų nuo tarsi į valstybinį kūną įsisiurbusios erkės – puikų „investicinį klimatą“ užtikrinančio, prabanga tviskančio Maskvos megapolio – žmonės gyvena kai kur sąlygomis, primenančiomis net ne XX, o XIX amžių. Tokiame pasaulyje jūrose skęsta pabėgėliai, degraduoja valstybės ir nyksta tautos. Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta yra viena iš jų.

Nors neoliberalias pasaulio oligarchijas valdantiesiems ir jų režimus aptarnaujantiems propagandistams – taikant įvairius „smegenų plovimo“ metodus – daugelį pavyko įtikinti, kad „puikus naujas“ neoliberalizmo kuriamas pasaulis neturi alternatyvos ir yra kone „natūralus“, būtina suvokti, kad nėra nieko nenatūralesnio už neoliberalųjį pasaulį. Deja, tai, kad jis yra nenatūralus ir nesuderinamas su žmogaus prigimtimi, nepadaro jo mažiau žalingo – jis griauna daug prigimtinių, šimtus ir tūkstančius metų „natūraliais“ laikytų dalykų. Svarbu suprasti, kad žmonių santykiai neoliberalizmo sąlygomis keičiasi ir (bent jau didžiųjų religinių tradicijų požiūriu) degraduoja ne todėl, kad „pasaulis keičiasi“ ir „globalizuojasi“ – kaip skelbia neoliberali propaganda, bet todėl, kad pasaulis yra per prievartą keičiamas neoliberalios globalizacijos (kurią kai kas vadina „globalizmu“ arba „mondializmu“). Vis daugiau žmonių tai pradeda suprasti. Vis daugiau žmonių supranta, kad neoliberalizmas nėra pasaulio lemtis, bet piktos valios pasekmė. Tai pasakė ir popiežius Pranciškus savo naujame programiniame dokumente „Evangelii gaudium“, „nežabotą kapitalizmą“ pavadinęs „tironija“. Jau daugiau kaip du dešimtmečius šios tironijos pavergta yra ir Lietuva.

1999 metų gruodžio 31-oji

„Noriu paprašyti jūsų atleidimo. Už tai, kad daugelis mūsų svajonių neišsipildė. Ir tai, kas mums atrodė paprasta, – pasirodė kankinamai sunku. Aš prašau atleidimo už tai, kad nepateisinau kai kurių vilčių tų žmonių, kurie tikėjo, kad mes vienu šuoliu iš karto įstengsime peršokti iš pilkos, sustingusios totalitarinės praeities į šviesią, turtingą, civilizuotą ateitį. Aš pats tuo tikėjau: atrodė, vienu šuoliu – ir viską įveiksim. Vienu šuoliu nepavyko. Kai kuriuose dalykuose aš pasirodžiau per daug naivus. […] Daugelis žmonių tuo sudėtingu laikotarpiu patyrė sukrėtimą.“ Taip kalbėjo Jelcinas perduodamas Putinui valdžią jo sukurtoje neoliberalioje Rusijos oligarchijoje.

Sunku pasakyti, kiek nuoširdus buvo pirmasis Rusijos prezidentas, tvirtindamas, kad jis pats tikėjo, jog vienu šuoliu pavyks peršokti „į šviesią, turtingą, civilizuotą ateitį“. Faktas yra tai, kad kai kas iš tikrųjų „vienu šuoliu“ peršoko į tą „šviesią, turtingą ir civilizuotą“. Tarp jų – pats Jelcinas. Bet tai, kad visur pokomunistinėje erdvėje, kaip ir visur kitur, kur buvo vykdomos neoliberalios „reformos“, vyko iš esmės tie patys – visuomenes oligarchizuojantys – procesai, leidžia spėti, jog viskas vyko taip, kaip ir turėjo vykti, taip, kaip ir buvo sumanyta. Kad ir kaip būtų, bent jau formalaus atsiprašymo neoliberalaus eksperimento Rusijoje aukos sulaukė. O ar įmanoma kas panašaus Lietuvoje?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. bartas:

    Na ką gi .Švenčių proga – geras straipsnis. Platus- įžvalgus, bet mūsų “pay post” garbintojai neskaitys ir net ne bandys pasikeisti. Jie jau nupirkti 100 m. į priekį ir, kas baisiausia, šitų šaikų vadai Tautą pardavė , užstatė, kaip ubagas senus savo batus.
    Tik vienas klausimas autoriui, kodėl neradau paminėtos Gudijos(Baltarusijos). Prie kokios”dimakracijos” šitą valstybę priskiriam?

  2. Nepolitikas:

    Ką galiu pastebėti? Autorius ir yra tas „ligonis ant operacinio stalo, (…)“. Skirtumas tik tame, kad autorius komoje. Taigi noriu tik palinkėti greičiau „išeiti“ iš komos ir tada bandyti vertinti realybę. O kitaip tai yra tik IDIOTIZMAS.

    • N:

      Straipsnyje iš tikrųjų sumaišyti mitai ir tikrovė, nors ir kiek kitaip nei skelbia oficiozinė propaganda, bandoma pažvelgti į Rusiją.
      Apgailėtina, kai nemažos dalies LR piliečių požiūris ir Rusijos įsivaizdavimas yra toks, koks pavaizduotas užvakar per berods LNK rodytą amerikiečių filmą “Nesunaikinami 2” (2012!) su visu bojevikų žvaigžynu – Stalone, Švarcnegeriu, Landgrenu, Van Damu ir kt.

  3. Kažin:

    Pačioje Lietuvoje kaltų nebūna, kaltininkais yra arba Briuselis arba Maskva, todėl kaip čia dabar imsi atsiprašinėti, be to, juk atsiprašius reikėtų ir pasitraukti…
    Taigi atsakymas į klausimą naiviam šios “paklodės” autoriui būtų – neieškok durnelių…
    O apie liberalizmus ar neoliberalizmus, tai žmonės jau turi jiems taiklų, trumpą – viską pasakantį pavadinimą – “socialinis chuliganizmas”…
    Viso to kas vyko esmė – tokia, kad iš tsrs – “sovietinio chuligano” nasrų patekome į liberalizmo – pačios savo Lietuvos valdžios -“socialinio chuligano” nagus…

  4. Algirdas:

    Puikus straipsnis. Kaip veikia globali neoliberalų oligarchinė sistema gerai pailiustruota ir http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=qtPM0mlnbtU

  5. Skaitytojas:

    Puikus straipsnis. Sveikinu autorių. Gilios apsiskaičiusio žmogaus įžvalgos, verčiančios į visa tai, kas vyksta pasaulyje, įskaitant ir artimiausią aplinką, pažvelgti gerokai įdėmesniu žvilgsniu. O patikslinimus visada galima siūlyti. Pavyzdžiui, reikėtų atskirti “globalizacijos” ir “globalizmo” sąvokas. Vargu ar tai, kas vyksta tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose, turi ką nors bendro su neoliberalizmo sąvoka. Tie, kurie dabar užvaldė pasaulį, nei filosofija, nei žmonijos kultūros istorija nesidomi. Jų šūkis: “Čia ir dabar”. Tai “dabartistai”, šios akimirkos būtybės, kurių vertybių sistema sutelpa į vieną motyvą: “Ką gali praryti dabar – praryk”. (Nesvarbu, kad gal būt užspringsi)
    Kai kas pasigedo straipsnyje nepaminėtos Gudijos (dabar pravardžiuojamos “Baltarusija”), kas nors pasiges Estijos ar Vengrijos, Lenkijos ar Švedijos. Ką gi, kiekvienam iš mūsų visada reikia prisiminti posakį: “Nepatinka? Parašyk geriau.”

    • N:

      Straipsnis blogas, nes į Rusiją vis dar žiūrima kaip į didžiausią priešą, o į Vakarus jau gal ne pro rožinius akinius, bet vis tiek nematant, jog dabar iš ten kyla didžiausia grėsmė ne tik mums, bet ir visai žmonijai. Atsibuskite!

      • Sėlis:

        Is kur cia tos rusofilijos… Idomu, nuo kada tie rusai pasidare geruciai, koks istorijos “luzis” turejo ivykti? Visais laikais jie buvo priesai okupantai, tokie ir liko. Taip, jevrosajuzas yra blogis, totalus blogis, kol ji valdo tokie amoralus iskrypeliai globalistai. Bet kame cia tas Rusijos aukstinimas, na ir kas, kad jie palaiko tradicines vertybes? Tai vien del to butina “sugrizti” atgal i ju glebi? Ar neturetume tvarkytis savo kieme patys bei neklausyti iskrypusiu “geru deduliu” is Vakaru ir maskolijos meskinu? Mane tai juokina tas nuolatinis ponu ieskojimas, KUO MES PRASTI, KAD MUMS NURODINETI TURI SVETIMI, DEJAU AS ANT TU SVETIMU! Mes, lietuviai, savo zemeje esame seimininkai, ir cia privalo galioti TIK lietuviska tvarka, o ne vakarietiska ar rusiska. Su rusais galime palaikyti tik gerus santykius, bet nieko daugiau. Na, o kaip bendrauti su “gerais dedulemis”, galime imti pavyzdi is vengru. Tai tiek.

        • N:

          Ne rusofilija, o objektyvus vertinimas. Dabar “blogio imperija” yra Vakarai ir tik iš ten ateina pavojus mums, nes mes esame jų okupuoti (deja, iš dalies savo valia). Tiesiog nereikia naudotis Vakarų primetama pasaulėžiūra ir viskas bus aišku dėl Rusijos. Pagrindinė Lietuvos nacionalistų problema tame, kad jie, nors ir matydami blogį iš Vakarų, vis tiek jo nelaiko didžiausiu realiai šiuo metu egzistuojančiu ir laikosi Vakarų primetamos pasaulėžiūros Rusijos atžvilgiu. O Rusija jau seniai ne ta, kokia buvo. Tai nereiškia, kad reikia pulti jai į glėbį. Bet kol kas ji vienintelė moralinė atsvara “supuvusiems Vakarams”, kad ir kaip banaliai sovietiškai propagandiškai tai skamba. Tuo labiau puoselėti kažkokias utopines mintis sugriauti Rusiją, atsiimti etnines žemes (kuo jas apgyvendinti teks – neaišku) ir pan.

  6. Nojus:

    O taip.Mes turime 10 tonų pašvinkusio elito ir tik 5 tonas aukso.

  7. Žygeivis:

    Įžvalgus straipsnis. Retai kada tenka tokius pamatyti, parašytus lietuvių autorių.

    Beje, rekomenduoju paskaityti to paties autoriaus dar vieną tikrai labai įdomų straipsnį:

    Andrius Martinkus. Lietuva eurazininkams: lotyniško ir mongoliško pasaulių sandūroje
    http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-martinkus-lietuva-eurazininkams-lotynisko-ir-mongolisko-pasauliu-sanduroje.d?id=63501922
    2013 m. gruodžio 26 d.

    Andrius Martinkus,
    „Kultūros barai“

    (arba čia: http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=136&t=10625)

  8. rusofobams:

    Tiek 1918 tiek 1990 Lietuva atsikure tik Rusijos deka. Jei Rusija butu nepripazinusi, tokios valstybes kaip Lietuva nebutu pasaulio zemelapiuose.

    • Žygeivis:

      Amžinas klausimas – “Kas būtų, jei būtų…”

      Pvz., kas būtų buvę, jei Algirdas ne tik būtų įsmeigęs savo ietį į Maskvos vartus, bet juos išvertęs bei užėmęs Maskvą, po to ant “Nusilenkimo kalno” (“Poklonnaja gora”) būtų ne tik paėmęs dovanas (“kyšį”) iš Maskvos bojarinų, o ir juos iš karto pakoręs, tai dabartinė istorija būtų visai kita… 🙂

  9. douktris:

    labai klaidinantis, neyzvalgaus, pavirsutinisko zmogaus, nesigaudancio Rusijos (Putino) politikoje straipsnis. patarciau rusiskai suprantantiems internete patiems pasitikrinti. tik neuzsiraukit ant liberalios “Rusijos” massmedijos, tipo liettrydzio. su massmedija Rusijoje viskas taip pat, kaip Lietuvoje,- valdoma is JAV ambasados.

    • bartas:

      pagal patarimą.
      Dažnai lankausi rusų puslapiuose. Na ir ką matau . Be visų išvardintų Maskvos “politikos teigiamybių” , lygiagrečiai eina labai jausmingas apgailestavimas dėl prarastų žemių – Baltijos valstybės, Kaukazas. Putino pasakymas ; SSSR sugriovimas yra didžiausia geopolitinė, praeito amžiaus, klaida . Jums nieko nesako. Ar tai ne imperinis mąstymas, o kada klaida bus taisoma. Kas gali atsakyti.?
      Žirinovskis, Dūmoje, ragino, vienu tanku žygiu susigrąžinti “pribaltika”. Kas tai? Gero kaimyno palinkėjimas. Taip , kad nereikia lia,lia. Nesvarbu , kas valdys Rusia : Putinas , ar Ivanas Žiaurusis, ar bolševikas , ar anarchistas, ar ….. Jie, visą laiką, žiūrėdami į mūsų pusę, varvins seilę. Rusams Lietuva , pagal paskutinį padalinimą, priklauso teisėtai. Ir tokias kalbas rusiškuose puslapiuose galima rasti. O štai tiems , kas moka rusiškai. Rusios “genetinis kodas”:
      “Союз нерушимый республик советских
      Навеки сплотила, Великая Русь. “

      • N:

        Gyventi reikia šalia ir niekur mes nedingsime. O eskaliuojamii konfliktai dėl praeities nieko gero neduoda. Vakarai šiuo metu yra didžiausias blogis, koks tik gali būti šiame istoriniame etape. Ir iš jų nagų reikia ištrūkti. Priešingu atveju dar per 20 metų atsitiks tai, ko Rusija nesugebėjo padaryti carų valdymo metais, anei TSRS per nepilnus 50 metų.

        • bartas:

          Tai, kad Lietuva nesiruošia pulti Rasijos. Gyvenam draugiškai , prekiaujam. Butkevičius prasmingai dirba rytų kryptimi. . Vinkus , te neužpyksta, dar labiau pritūpęs Maskvoj vaikščiojo . Kur čia konfliktas iš mūsų pusės. Yra nesena praeitis , ją reikia žinoti. Vaikai nieko nežino. O su vakarais, joooo. Tam šūde dar nebuvom.

          • N:

            Kas buvo daroma 23 metus politikos su Rusija atžvilgiu? Jokio konstruktyvumo iš Lietuvos valdžios pusės. Rusija niekur nedings, Lietuva Rusijos neišmokys demokratijos, tuo labiau, kai jos pačios pas mus nėra. Ir netgi jei ji būtų Lietuvoje, vis tiek tai ne mūsų jėgoms. Už JAV interesus prieš Rusiją mums irgi nėra jokio reikalo šokinėti. Tegul patys amerikonai aiškinasi su rusais tarpusavyje. Rusijos ambicijos aiškios, bet pilstyti benziną į ugnį gali tik durni.

      • Sėlis:

        Visiskai su Jumis sutinku, Bartai. Rusai visada buvo ir bus su imperinemis ambicijomis.

  10. partizanas is Londono:

    Esu nustebintas. Neįtikėtinai puikus straipsnis! Pasirodo yra dar mąstančių lietuvių. Kas žengs sekantį žingsnį – pasiūlys gyvybingą alternatyvą? Ar galėtų atsirasti kokia nors Tautos Strategijos Grupė, kuri suvienytų “matančius toliau priekį negu ligšioliniai mamoniniai karjeristai”? Manau straipsnio autorius Andrius Martinkus galėtų šiek tiek praplauti smegenis ir “Respublikos” redakcinės grupės nariams A.Juozaičiui, V.Radžvilui ir panašiems. Gal atsiras ir veiksmo žmonių? Tuomet gal vėl atsirastų kokia nors viltis? Priešingu atveju tautos laukia mirtis Vytauto ir Dalios apdailintam grabe.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: