J.Vaiškūnas. Kalėdų supratimai (38)

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Kūčios – šeimos susitelkimo šventė. Tuo metu kai tamsa tartum įkalina visą pasaulį, kai visa kosminė erdvė susitraukia į mažą šviesos ratą besisukantį apie namų židinį, tai ir žmogaus siela iš erdvių laukų platybių ir tolimų kelionių sugrįžta į namų vidų prie šeimos židinio, į sielos šviesą ir prisiminimų šilumą…

Vasarą džiugu bėgti šviesos erdvėmis nuo daikto prie daikto, nuo minties prie minties, žiemą – tamsos apsiaustoje namų židinio ugnyje susitelkti meditacijai – keliui į vidų, sugrįžimui į sielą. Pati tamsiausia ir ilgiausia metų naktis tampa nusileidimo į mūsų sielos gelmes simboliu, tuomet gauname progą pasisemti galių iš pačių giliausių pasąmonės erčių, tuomet sielos vandenys gali virsti svaigiausios išminties vynu. Palaimingas buvimas Tėvynėje, kai visi namuose – su savais apie amžiną židinio ugnį.

Namai – Kalėdų šventvietė – šilti ir jaukūs, apsupti kosminio šalčio ir patamsių galių. Šiandien sugrįžtančios Saulės ir pasaulio atsimainymo apimtos širdys, atsivėrusios dvasios stebuklui, laukia ženklų – gairių kelionei į dar vieną Saulės ratą.

Pasitelkime svarbiausius Kūčių – Kalėdų ženklus:

Saulę – pasaulio ir sielos atnaujintoją.

Žiemos saulėgrįža daugeliui pasaulio tautų yra nenugalimos Saulės sugrįžimo šventė. Saulė ne vien tik dangaus šviesulys ar tolimas dangaus kūnas, žmogiškai dvasiai – tai pačios gyvybės, sielos, dieviškumo šaltinis ir viso pasaulio pradžia. Visas Pa-Saulis išnyra kaip Saulės iššviesta iš tamsos chaoso, sušildyta, apskrieta ir apibrėžta erdvė, o tuo pat ir kaip laikas – kurį gyvename kartu įsikūniję po Saule.

Laikui nuo Kalėdų iki sausio 6 d. teikta ypatinga reikšmė. Šis laikotarpis vadinamas “tarpušvenčiais”, “tarpukalėdžiais” arba “šventvakariais”. Šiuo laiku Saulės laidos ir tekėjimo kryptys bei dienos trukmė beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė sustoja. Tuo metu ir žmogus turi sustoti, atidėti ūkio darbus, susikaupti, apmąstyti savo gyvenimą, bendrą būtį su artimaisiais šiapus ir anapus. Tai būtina padaryti, kad į sugrįžtančios Saulės mums vėl atkurtą Pasaulį įžengtumėm su sutvarkytu ir darniu savo sielos ir minčių pasauliu. Tik tuomet galima tikėtis, kad dar vieni dovanai gauti Naujieji metai bus išties mums nauji ir sėkmingi.

Kalėdą – nešančią sugrįžtančios Saulės dovanas.

Kalendorinėse Kalėdų dainose apdainuojamas devyniaragis elnias, kurio raguose kalviai kala aukso vainiką. Aukso vainikas tarp dangiško elnio ragų – tai pati mitinio kalvio nukalta Saulė. Kalėdų vardas tiesiogiai susiejamas su kalvio nukalama Saule, kuri senosiose dainose kartais ir vadinama Kalėda. Kalėda apdainuojama atvažiuojanti geležiniais ratais su šilko botagais, dalinanti savo dovanas Pasauliui ir mums, jos išsiilgusiems. Ratai – Saulės disko įvaizdis, botagai – spinduliai, dovanos – sugrįžtančios Saulės atnešamos visos Pasaulio gėrybės. Šiuolaikinio, jau mums įprasto raudonais rūbais apsirengusio ir elnių vežamo Kalėdų senio įvaizdis, taip pat kildintinas iš daug senesnio, Saulę atnešančio, elnio vaizdinio. Tad mūsų Kalėda, Kalėdų senis ir net amerikoniškas Santa Klausas yra įkūnytojai pačios sugrįžtančios Saulės, nešančios visas artėjančių Naujųjų metų dovanas.

Žvaigždes – žadinančias mūsų sielose viltį.

Prie Kūčių stalo sėdame sužibus pirmajai vakaro žvaigždei. Krikštasuolėj, palei Kūčių stalą, ant sienos kabinamos šiaudinės Kalėdų žvaigždės. Žvaigžde dabar puošiame ir Kalėdų eglės viršūnę. Kūčių naktį iš žvaigždžių spėdavo ateitį, būsimų metų derlių, gyvenimo sėkmę. O paskutinį šventvakarių vakarą (sausio 6) žvaigždės atvaizdą iškilmingai nešiodavo po kaimus. Buvo tikima, kad kiekvienas žmogus danguje turi savo žvaigždę, žmogui gimstant žvaigždė įsižiebia, o mirštant krenta. Todėl pamatęs krentančią žvaigždę žmogus susimastydavo apie gyvenimo trapumą ir laikinumą, pajausdavo atsakomybę už kiekvieną būties akimirką.

Vėles – mūsų akistatą su sąžine ir praeitimi.

Kūčios ir Kalėdos – trumpiausia metų diena ir ilgiausia metų naktis. Nors laukiame Saulės sugrįžimo, tačiau Kūčių naktį Pasaulį apgaubia pati didžiausia tamsa. Su tamsa, vėluma siejamos vėlės, tikima, kad jos į mūsų namus ateinančios vakarais ir svečiuojasi iki aušros. Ilgiausios metų naktys – vėlių viešėjimo laikas. Kad neužgautum aplink susitelkusių protėvių vėlių, tuomet būdavo draudžiama dirbti įvairiausius darbus, nesusijusius su pasiruošimu šventėms.

Tikėta, kad protėvių vėlės ypač yra linkusios prisilaikyti įvairių augalų stiebuose, vilnose, plaukuose… Todėl neverpdavo, nebraukdavo linų, nekuldavo, nesijodavo, nemaldavo, nekapodavo malkų, neplėšydavo plunksnų, netgi plaukų nešukuodavo… Nesilaikantys draudimų galėjo sulaukti nepasisekimų ūkyje, gyvulių pasiligojimo arba patys netekti sveikatos.

Vaišes – jungtį tarp šio ir anapusinio Pasaulio.

Kūčių vakarą protėvių vėlės kviečiamos šventinės vakarienės prie Kūčių stalo. Visais laikais priimant svečius įprasta juos vaišinti. Paprotys po staltiese pakišti nors truputį šieno yra labai senas. Šienas, šiaudai buvo laikomi savotiška vėlių prisilaikymo vieta. Seniau nekasdieniškiems svečiams iš Anapus vaišės buvo dedamos tiesiai ant šventinio stalo paskleisto šieno. Jau prieš kokius 4 tūkstantmečius indai „Laidotuvių himne“ kartu su vėlėmis kviesdavo savo mirusiųjų dievą Jamą sėstis ant aukojimo vietoje pabarstytų žolių, kur buvo aukojamas maistas. Todėl Kūčių-Kalėdų nakties šienas nepaprastas. Po Kūčių vakarienės, iš po staltiesės ištraukęs šio nepaprasto šieno stiebelį, gali išsiburti savo laimę ir dalią, sužinoti savo gyvenimo trukmę.

Kūčių valgių turi būti paruošta 12 – tiek kiek metuose mėnesių. Pagrindinis apeiginis valgis buvo – kūčia gaminama iš javų sumaišytų su miešimu – medumi saldintu vandeniu. Kūčios turi paragauti visi, indas su kūčia siunčiamas aplinkui stalą. Apeiginis kūčios valgymas lemia derlingus, vaisingus ir sėkmingus ateinančius metus. Tarp valgių būtini: avižinis kisielius, miežinių kruopų košė (grucė), kūčiukai (šližikai), aguonų pienas, virtos pupos, žuvies patiekalai, barščiai su grybais, obuoliai, riešutai, medus. Valgoma nenaudojant peilių, kad netyčia nebūtų užgautos nematomos vėlės. Kiekvieno valgio ir gėrimo pirmiausia paaukojama nuliejant, įdedant į vėlėms skirtus dubenėlius.

Neapčiuopiama mirties erdvių viešpatija mūsų protėvių tradicijoje buvo gerai apmastyta ir suvokta. Vaikai, seneliai, ligoniai ir mirusieji buvo šalia, o ne išstumti į gyvenimo paribius, kad netrukdytų ir negąsdintų. Mirtis buvo sava: miegojo lovoje, sėdėjo prie stalo, augo medžiais, plazdėjo vėliavomis, ilsėjosi kalnelyje, žibėjo žvaigždėmis… O ar esame dabar pasiruošę iš po Kūčių stalo staltiesės ištraukti trumpą smilgą arba išvysti savo šešėlį be galvos?

Šiandien išblaškytiems kalėdinių gėrybių reklamos mirgėjimo ir civilizacijos patogumų, iš gamtinio gyvenimo ritmo išplėštiems, mums sunkiai įkandamas protėvių Kalėdinis egzistencializmas, pasireiškęs gebėjimu drąsiai žengti į susitikimą su sielos gelmėn panirusia tikrove – iš kurios į mus žvelgia mirusiųjų vėlės ir kurioje gyvena atsakomybe už mūsų pragyventus metus bei nenuspėjamą ateitį.

2007 m.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

38 komentarai

  1. Vienas laukas:

    Straipsnis įspūdingas, o ypač pabaiga, nors ir kažkiek šiurpoka.
    Tai, kad Vėlių sielos apsigyvena plaukuose, esu girdėjęs. Gal todėl, kiek girdėjau, plaukų negalima išmesti – juos užkasdavo, sudegindavo ?

    Aš jaučiu, kad prie Kūčių stalo susirenka ne tik Protėviai, bet ir jų Dievai. Tačiau tam “reikalui” turi degti ne naftinės nuodingos žvakės, o Bičių vaško.

  2. Kemblys:

    Šaukštas deguto, statinę medaus pagadina: ,,meditacijai, simboliu, kosminio, chaoso, disko, tradicijoje, egzistencializmas…”. Galima juk buvo ir neparašyti šių žodžių….

  3. bartas:

    Perskaičiau “Kemblio ” nuorodą. Susidvejino pasaulis. Gerbiamas J. Vaiškūnai, reikia patikrinti ar ne atsirado kažikoks šlykštukas rašinėjantis Tamstos vardu.

  4. Vilma:

    “Kūčių valgių turi būti paruošta 12 – tiek kiek metuose mėnesių. Pagrindinis apeiginis valgis buvo – kūčia gaminama iš javų sumaišytų su miešimu – medumi saldintu vandeniu. Kūčios turi paragauti visi, indas su kūčia siunčiamas aplinkui stalą. Apeiginis kūčios valgymas lemia derlingus, vaisingus ir sėkmingus ateinančius metus. Tarp valgių būtini: avižinis kisielius, miežinių kruopų košė (grucė), kūčiukai (šližikai), aguonų pienas, virtos pupos, žuvies patiekalai, barščiai su grybais, obuoliai, riešutai, medus. Valgoma nenaudojant peilių, kad netyčia nebūtų užgautos nematomos vėlės. Kiekvieno valgio ir gėrimo pirmiausia paaukojama nuliejant, įdedant į vėlėms skirtus dubenėlius.”

    kokie 12, o ne 9? kokie slizikai, kokia VITRTA kose ir visi kiti virti patiekalai. Apie ZUVI Kuciu metu ne negalvojama buvo..

  5. devyniaakis septynmylis:

    be “tuzino”, ar su ketvirčiu kapos naujadarų pastarųjų šimtmečių
    ties devyniaragio “patiekalų” kiekių užustale ar
    sudeginai jau b l u k ą,
    ar atsikratei
    pragarmių pragarmėn liepsnomis visų metų
    blogybių, –
    gali tai padaryt
    … dar atlikt šią apeigą, – Žmogaus skaitantysis
    “civilizuotasis”

  6. bartas:

    Tai jūs, abu, esate šaunuoliai. Tai ar migtelėjote nors sekundėlę. Visą naktį “pilosopuojate”.

  7. Vilmantas Rutkauskas:

    Dale,
    tačiau prisipažink, prašai (ar gal tikiesi) visvien daugiau, nei Dievams duodi….
    O žodis MELDŽIU – prilygsta MELŽIU.
    CHA

    • Dalė:

      Vilmantai, duoti žmogus gali tik tai, ką jis turi
      CHA
      Ką aš galiu duoti Dievui, kuris yra Visagalis?
      Turiu prisipažinti, kad net daug melstis nesugebu.
      Bet kiek suprantu , prašomosios maldos nėra pačios tobuliausios
      CHA
      O ką jūs duodate Dievams?

      • Kemblys:

        Dale, gimdama tu, kaip ir kiekviena gyvybės apraiška (žolė, vabalėlis, vienaląstis… briedis), gavai kažkiek vidinės Jėgos būtinos Tavo gyvenimui. Mirdama Tu privalai grąžinti daugiau vidinės Jėgos savo kūrėjui – tokia gyvenimo prasmė.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Dale,
        jau daug šimtmečių baltų Dievai buvo nebekalbinami.
        Jiems, kaip ir kiekvienai gyvasčiai, tai žudanti vienatvė.
        Čia jau ne apie save (ir savo DUOK, DUOK, DUOK) reikia kalbėti.

        • Dalė:

          Ar būtinai reikia kalbinti?
          Regi Saulę – džiaugiesi ja .
          Pilnas Mėnuo skaisčiai šviečia – koks grožis
          Atsiguli vasarą ant žolės, ir jauti žemės jėgą
          Negali nejausti dėkingumo, kai lietus pagirdo ištroškusią augmeniją, atgaivina orą
          Kai žaibas skrodžia dangų, jauti, tarsi ir tavo tamsą skrostų kiaurai
          Eini miškan, ir visada ten esi savas, savesnis kartais nei tarp žmonių…

          Kodėl sakote, kad jie nekalbinami?

  8. Apie Kalėdų supratimą.
    Mano supratimu užmiršome lietuviškų žadžių reikšmes, juk Kalėda reiškia Prieblandą, Patumsį, šviesos trukumą yra daug žadžių tokiai būsenai apsakyti, bet tiksliausias Kalėdos . Kalėjimas, kalėti reiškia gyventi , augti patumsyje. jeigu vienas augalas užkali kitą ,tas ir nebeauga. Prieblandos atvažiuoja geležiniais ratais, šilko botagais, šmaikštus pasakymas apie atvažiuojantį gruodą, tada per jį ir važiuoji kaip su geležiniais ratais, juk botagas skaudžiai kertą, kaip ir šaltis atėjęs su snaigėmis, šerkšnu, pūsnimis, taigi Patumsiai atsineša, atsiveža gruodą, šerkšną, sniegą, pūsnis, šaltį. Kas gi ta Velė, kas ją padaro, pagimdo, nukala? Kaip ji atsiranda, kas tas gidytojas? Kas jas varinėja po saule, o gal su Saule. Kalavelis kala vėles kilnodamas Saulę. Velėna plonas žemės sluoksnelis, kuriame yra oro, kuriame gali gyventi velės, po velėna velės nebegyvena, ten gyvena tik Velinas. Jeigu Velės tai gyvybės galios, bendriausios gyvasties formos, siauriau tai gyvybės sėklos, arba paprasčiau tiesiog sėklos, nes jose irgi velės gyvena, / vėl gali /. Kaip Kalavelis kilnoja savo didžiulį kūjį Saulę, taip ir žiežirbos laksto, Pakelia Saulę pasipila velės, nuleidžia saulę pradingsta daugybe veliu, sulekia į žmonių namus, pasikavoja į aruodus, pasikečia. Kad kiekviena velė, kiekviena sėkla vėl galėtų dygti ir žydėti ir derėti privalo išgyventi savo ramybės tarpsnį, jei jo neišgyvens ramybėje tikrai negalės vėl….. Kad paprasčiau būtų ne žemdirbiui suprasti, paaiškinu, tuo laikotarpiu negalima kaip nors liesti judinti vartyti, žarstyti, apšviesti, šildyti, kaitalioti turi būti visiška ramybė…..žadžiu, vėl nebeišeina, tai ne prietarai, o tiesiog patarimai kaip netrukdyti, netrikdyti velių sėkmingo gyvenimo, jis tas ramybės tarpsnis tikrai visada būna prieblandų laikotarpiu, tas laiko tarpsnis reikalingas ne tik velėms – sėkloms, bet ir visai gyvasčiai, kuo Žmogus irgi pasižymi. Taigi tai paprastas dėsnis, kuri visi gyviai supranta ir žino ir jo laikosi. Kurie nesupranta , nežino, nesilaiko jo, tie vėl ir vėl negali. Daugumai velių- sėklų metų bėgyje galioja 9+3 taisyklė, 9 – gyvybė vystosi, auga, bręsta, bujoja, 3 -ruošiasi, kaupiasi. Taigi Prieblandose, Patumsiuose visiškoje šventoje ramybėje apie 3 mėnesius, bet svarbiausia nuo kūčių iki atrašų ji pasiruošia /atvažiuoja elnias devyniaragis/ vėl per 9 mėnesius sudygti, užaugti, sunokti, užderėti ir vėl subręsti. Kūsti, kūdas, kūtė, kūčia vėl aiškūs lietuviški žadžiai, tik daugelis nebesupranta jų prasmės. kūtėje galvijams kūdas maistas, taip jie kūtavojami per žiemą labai sukūsta. Žmogus irgi daug visokių žolelių būna žiemai prisidžiovinęs, kaip ir gyvulėliai jomis kūtavojasi, netgi bendrai dalijasi , kad vėl ir vėl galėtų.

  9. Žaltys:

    Kažkas nesiderina: vieni turi Santą, kiti – Diedą Morozą. Vienas gali sušildyti, kitas – sušaldyti. Senis Kalėda laisvoje Lietuvoje pasislėpė, arba persikrikštyjo. Lietuviai geležį pažino prieš 3 tūkst. metų, o elnius pasikinkę dovanas vežiojo prieš 8 tūkst. Kažkaip labai iškilmingai ir sudėtingai čia viskas išaiškinta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *