Sekmadienio sakmė. Du karaliaus vaikai (apė sapno galią) (1)

GULBĖSBagoto žemė a[u]ga karaliaus vienturtis sūnus, tei didiai švaraus ve[i]da, tei nesvietiškas sylos, tokias a[u]kštas išminties, tokia švankaus elgima, tokias drąsias širdies, jog jam lygaus an žemes nebūtumei radęs. Po tėva (gyvos) galvos jam teka dideli, bagota karalysti. O toli Kitajų žemė jam a[u]ga vienturti karala[i]ti, graži an ve[i]da kai sa[u]les duktė, a[u]galota kai agli girio, an visa kūna daili kai nudrygiuota, gelsvų kaselių, mėlynų akelių, raudonų lūpelių, mandagi, dora, meilinga, išmintinga be gala be krašta, kokios visame sviete nerastumei, kurios gražumą tūkstant raštininkų ne[a]prašytų.

Viena nakčia abudu sapnava tą patį sapną. Karalius ją regėja visõ grožybė be[i] puikystė ir jos širdingai tei pamila, kad užsižadėja tik ją teimsiąs per pačią, o ne kitą. Jai vėl toks jau sapnas parodi karalių tarp visų gražia[u]sią ir brangia[u]sią, ir ji lyg tei jau padūmoja: „To viena norėjau, to ir la[u]ksiu ateinant, o kad ir per visą sava amžią“. Pabuduse abudu rodės iš tikra kits kitą da po akių vis turį ir matytis galį, o ir vis tik an kits kita padūmoja dieną be[i] naktį.

Daug marčių karaliui privelyja iš artybės ir iš tola, gana visaip prikalbėja, idant no vienos ar kitos pamiltų, o jis nė arty. Tik vis padūmoja an savosias, sapne pasirodžiusias, ir kitų nesižvalgi. Je, kad būtų nors žinojęs jos vardą ar tėviškę! Iš tiesos nežinoja nė tiek, ar ji gyva, arba rasi koks pabūklas jam pasirodęs. Gana tyrinėja tos karala[i]tės dė – niekur nepatyri jos ėsant aplinkinios karalystės. O užmirštie ir negalėja, vis ji jam sukos an širdies.

Tei jau ir ana karaliaus duktė sapne regėtoja vyra la[u]ki be[i] dūsava. Daug vėdžių atėja į žvalgus, su geru ir su piktu tėvai ją ragina bile vieną sau skirtis – ji nė pamislyt nenorėja kitą imti. Per didį išsiilgimą galia[u] nublogėja, nuvyta ir, visas sava mislis savy palaikydama, blogai apsirga. Visokie liekoriai duris varsti – nieks jos išgydyt negalėja.

O tolimõ žemė jos mylėtasis ne kitai varga. Iš didžia širdies skaudėjima, nežinodams, kur dėtis, suvyta kai medis tvanka čėse ir girios no žmonių slapstės, vis su ja kalbėdams, tartum ją matąs.

Kurią die tropyjos plynio užeitie gulbių pulką. Jas geriau matyt užsigeisdams, arty prislinkęs, susyk išgirda tarp savę susikalbant. Jam buva dyvai, kodė dabar aną kalbą suprantąs, ale ve[i]k vis ausis pastatęs klausės. Nes anos kalbėja apie Kitajų karaliaus dukterį. Ta buvus pirm to sveika ir gražia[u]sia visų merga[i]čių an žemes, o dabar metai, kai blogai serganti, nieks nežinąs, kodė, mažne ir mirsianti, jei nieks pagelbėt nežinosiąs, – ir ką gulbės šiai da žinoja.
– Je, – sakanti jų viena, – juk ir šios žemes karalius, girdėjau, sergąs teip ilgai kai ana karala[i]ti. Kažin ar tai tiesa?
– Tiesa! – atsaki kitas. – Mums jo didiai gaila, ale nežinom, kai reiktų pagelbėt!
– Ak, gelbėkit man jūs, gulbės! – praši princas, iš krūma lįsdams. – Jau žinau sava ir anos karala[i]tes ligą. Meldžiamas, nuneškit jai ką greičia[u] į Kitajų žemę tą naujyną: „Karalius jai sapne pasirodysiąs, jau atein ve[i]k lankydams“. Juk jūs, gulbelės, greičiau nulėksit, nė kai mã galima nukelia[u]t. Skubinkitės, idant jai tokią žinią praneštumbit pirm neng ji numiršta!

Gulbes, mielai tei daryt pažadėdamas, palėki greit an Kitajų žemes linkui, o karalius skubinos tę nukelia[u]t, namie davadą išdavęs. Ilgai truka, kol per žemes be[i] jūres, per kalnus be[i] daubas nusikakina.

Tam tarpe jo mylimąją patys tėvai vartina sau vyrą skirtis ir ilgiau nenorėja palikt nevedus. An vienos dienos sušaukęs jos tėvs daugybę karala[i]čių an skirtuvių, dukteriai ašriai prisaki tų vieną per vyrą sau pasirinkt, kurio ji tik norinti. Smūtna ik paskia[u]sias adynas, pagal gulbių kalbą, la[u]ki sava mylimoja, o niekai nesula[u]ki ateinant.

Galia[u], tėvų priversta ir daug ašarų praliedama, rengės an vyra skirtuvių. Ale kai prašvita jos ve[i]ds, kai ji iš tola pamati sapne regėtąjį mylimąjį beatsiskubinant. Jam priešais bėgdama, tari:
– Tai mana mylimasis, ta linksmai skiriuos, jei jis manim mėgstąs. Tą seniai jau širdy laikiau ir, jo bela[u]kdama, pagedau!

Visi dyvyjos, iš kur ji pažįstanti, ir da daugiau stebėjos apie dyvnąjį sapną girdėdami. Tuojau paliepi karalius garbingai svotbą kelti, visi atėjusiejie buva podraug į svečius pakviesti.

Ir aš tę sėdėjau už stala netoli marčios ir mačiau, vierykit manim, juodu po visų vargų per svotą kasdie regimai betunkant, kol jųdviejų veidai tviskėja, kai burliokųjie.

Užrašė Kristupas Jurkšaitis Tilžėje ar Galbrasčiuose, Ragainės pav., apie 1868 m. [Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.]

***

Kai supranti, kad išorinė tikrovė išties yra mūsų vidinės dvasinės tikrovės atspindys – imi įdėmiau įsiklausyti į sielos raibuliavimą, į sapnus ir dvasinius pojūčius. Kūčių–Kalėdų metas ir su juo siejami protėvių papročiai mums kasmet primena šio dvasinio pasaulio galią. Ir saitus su juo išlaikyti būtina, netgi tada, kai išorinė-daiktinė tikrovė ima viršų ir įsivyrauja, imdama stelbti mūsų sapnus ir nuojautas. Nepasiduokime, neapsigaukime ir dvasios gelmių vanduo virs saldžiu pažinimo vynu.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Dalija:

    Graži pasaka, bet ne visada įsiklausome į savo vidų, o reikėtų.Kol esi jaunas nesupranti,o vėliau- per vėlai.Kaip sakoma, šaukštai po pietų.Arba, kaip sakoma rusiškai ,posle draki kulakami ne mašut.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *