A. Lapinskas. Tautinės mažumos galėtų nesimokyti lietuvių kalbos (4)

Anatolijus Lapinskas | Delfi.lt, K.Čachovskio nuotr.

Anatolijus Lapinskas | Delfi.lt, K.Čachovskio nuotr.

Gruodžio 4 d. Seime vykusioje spaudos konferencijoje LLRA pirmininkas Valdemaras Tomaševskis ir Rusų aljanso vicepirmininkė Seimo narė Irina Rozova pranešė, kad šios abi partijos nusprendė kartu dalyvauti europarlamento rinkimuose.

Anot I. Rozovos, toks sprendimas priimtas dėl „gero V.Tomaševskio darbo EP“, o taip pat, kad „tautinių mažumų partijų dalyvavimas EP darbe yra rimtas dalykas ir jis labai reikalingas Lietuvai. Manau, kad mes turime šiokią tokią patirtį dirbant Lietuvoje su tokiu reiškiniu kaip priverstinė asimiliacija. Mes matome, kad beveik tokie pat procesai vyksta ir Europoje. Jos gyventojai vertina Europos Sąjungos pliusus, bet globalizacija turi ir minusų. Manau, kad mūsų patirties kaip tik ir reikės dirbant europarlamente tam, kad vokiečiai liktų vokiečiais, prancūzai – prancūzais, o lietuviai – lietuviais“.

Žinoma, geriausia būtų V. Tomaševskio darbą vertinti rinkėjams, o ne bendramintei politikei, bet dėl priverstinės asimiliacijos Lietuvoje iš tikrųjų verta padiskutuoti plačiau. Kas yra toji „priverstinė asimiliacija“? Negi ji verčia vokiečius tapti nevokiečiais, o lietuvius – nelietuviais? Priverstine asimiliacija, pasak „Wikipedijos“ angliškos versijos (Forced assimilation), yra religinių ar etninių mažumų priverstinės kultūrinės asimiliacijos procesas įsitvirtinusioje ir paprastai didesnėje bendruomenėje. Tai preziumuoja daugelio būdingų bruožų, išskiriančių mažumą, praradimą.

Kaip matome, asimiliacija iš esmės reiškia mažumos ir daugumos santykius. Todėl palyginimas, kad „prancūzai liktų prancūzais“ yra, kaip sakoma, ne prie ko. Grįžkime į Lietuvą, nes didžiausią patirtį „dirbdama su priverstinės asimiliacijos reiškiniu“ I. Rozova sukaupė ne Prancūzijoje, o Lietuvoje (15 metų gyvenusi Rusijoje ji asimiliacijos nepastebėjo…). Kas čia vyksta toje Lietuvoje, kas čia atrado tą prievartą?

2010 m. pabaigoje Lenkijos agentūros PAP pranešė pasauliui: „Neleisime priverstinai asimiliuoti Lietuvos lenkų“. Kur ši Lenkijos agentūra Lietuvoje rado prievartinę asimiliaciją? Pasirodo, ji slėpėsi Lietuvos švietimo įstatymo projekte, nes jame esą buvo „diskriminuojančios nuostatos“ apie lietuviškai dėstomų dalykų skaičiaus padidinimą ir lietuvių kalbos egzamino suvienodinimą visose Lietuvos mokyklose, taip pat tautinių mažumų mokyklų uždarymą mažose vietovėse ir ten palikimą tik lietuviškų mokyklų.

Apie lenkų mokyklų uždarymą ir tik lietuviškų palikimą įstatyme nieko nesakoma, o dėl egzamino, tai juk pats lotyniškas žodis discriminatio reiškia atskyrimą, o suvienodinimas reikštų, kad toji diskriminacija panaikinama… Tuo metu asimiliaciją atrado ir lenkų mokyklų mokinių tėvai, kurie savo kreipimesi į Lietuvos ir Lenkijos aukščiausius pareigūnus rašė: „esame įsitikinę, kad naujojo švietimo įstatymo priėmimas prives prie lenkų švietimo likvidavimo ir priverstinės Lietuvos lenkų asimiliacijos“.

2011 kovo 24 d., jau priėmus įstatymą, Lenkijos URM pareiškė, kad priimtas Lietuvos švietimo įstatymas gali nulemti prievartinę Lietuvos lenkų asimiliaciją, lenkiškų mokyklų uždarymą, Lietuvos ir Lenkijos sutarties bei visuotinai priimtų tarptautinės teisės principų pažeidimą.

Toji asimiliacija, pasirodo, neišnyko ir dabar. Šių metų pavasarį wilnoteka.lt redaktorius, aprašęs visas, jo manymu, Lietuvos lenkų bėdas, nors kažkodėl neminėjęs Švietimo įstatymo, bet argumentų radęs ir be jo, reziumavo: „Broliai lietuviai turės atsakyti už jų vykdomą prievartinę asimiliaciją ir gėdingą Lietuvos lenkų nutautinimą“.

Įdomu, kad atsirado redaktoriui nepritariančių jo straipsnio komentatorių lenkų, parašiusių: „Būti Lietuvos piliečiu ir mokėti lietuvių kalbą, tai jokia asimiliacija. JAV lenkai nesako, kad jie nutautinti, nors darbe kalba angliškai. O Lietuvoje – tai diskriminacija, įžeidimas, nutautinimas…“

O ką kalba apie priverstinę asimiliaciją Lietuvos rusai, pvz., rusų mokytojų asociacijos pirmininkė Ella Kanaitė? „Lietuvos švietimo įstatymas (numatantis Lietuvos istorijos ir geografijos dėstymą tautinių mažumų mokyklose lietuviškai) – tai tautinių mažumų teisių pažeidimas, tai kelias į asimiliaciją“.„Dėstyti lietuvių kalbą gimtosios kalbos lygiu – tai visų demokratijos principų laužymas. Ir kai deputatai kalba apie integraciją, tai mes sakome, kad tai asimiliacija ir dargi prievartinė“. „Mes rankų nenuleisime. Yra europinės struktūros, mes ten kreipsimės. Tokį įstatymą vertiname vienareikšmiai – tai asimiliacija“.

Rimtai susimąstykime. Nors „priverstinė asimiliacija“ yra aiškus situacijos vertinimo perlenkimas, bet vis dėlto tektų konstatuoti: nenori lenkai ir rusai tos lietuvių kalbos. Dėl jos dėstymo rašomi skundai europinėms struktūroms, trenkia pasipiktinimo pareiškimus aukščiausi Lenkijos vadovai, kaista tarpnacionalinių santykių atmosfera pačioje Lietuvoje.

Ką daryti, kaip atstatyti ramų gyvenimą Lietuvoje, santaiką su kaimynais, patogią tautinių mažumų jauseną mūsų krašte? Siūlyčiau štai ką: vieną kartą reikėtų tiesiai paklausti mūsų valstybės piliečių lenkų ir rusų, o tiksliau, Lietuvos lenkų ir rusų moksleivių: ar jie nori mokytis lietuvių kalbos ar ne? Jeigu nori, tai prašom, kaip ir viso pasaulio moksleiviai, besimokantys kurio nors dalyko, išeiti ministerijos patvirtintą programą, mokytis nustatytą mokymo valandų skaičių, laikyti privalomą egzaminą.

O jeigu nenori? Tuomet – dėmesio! – pasiūlyti lietuvių kalbos mokytis tik vos ne vos, paprasčiausios egzistencijos poreikiams, pvz., išmokti tekstų įprastam kasdieniam gyvenimui, pasakyti bendrų frazių apie žinomus dalykus, užpildyti nesudėtingą blanką. Manau, kad tokiam mokymuisi atsiras ne vienas ir ne du. Tačiau apie studijas lietuviškame universitete tuomet negalėtų būti nė kalbos.

Galėtų būti variantas iš viso nesimokyti lietuvių kalbos. Tokių atvejų Lietuvoje buvo dar ne taip seniai. Iki nepriklausomybės atstatymo rusiškas mokyklas lankantys sovietinių karininkų vaikai paprastai būdavo atleidžiami nuo lietuvių kalbos pamokų, nes anot jų tėvų, jie bet kurią minutę galėjo būti perkelti už tūkstančio kilometrų į kitą plačiosios tėvynės vietą. Todėl, jų aiškinimu, nebuvo prasmės sukti galvą dėl lietuvių kalbos mokslo.

Jei kam nepatinka toks priminimas, neva skatinantis tautinių mažumų emigraciją, galėtų būti tarpinis variantas: mokytis daugiau nei minimumą, bet ne tiek, kiek lietuviškose mokyklose, t.y. sugrįžti į padėtį, buvusią iki 2011 m. ir panašią į praktikuojamą Gruzijoje. Nors tenykštėse tautinių mažumų mokyklose 30 proc. dalykų moksleiviai mokosi gruziniškai, bet tai dažniausiai laikoma nepakankamu lygiu studijoms universitetuose. Todėl norintieji studijuoti, išlaikę loginio mąstymo ir bendrųjų gebėjimų egzaminą turi dar metus laiko universiteto parengiamajame kurse mokytis gruzinų kalbos, kad atitiktų visus universitetų reikalavimus.

Suteikę galimybę pačioms tautinėms mažumoms rinktis įvairius lietuvių kalbos mokymosi variantus, tikėtina, sulauktume ir jų padėkos ar nors skundų dėl „priverstinės asimiliacijos“ pabaigos. Todėl ilgai nelaukus reikėtų surengti rusiškose ir lenkiškose mokyklose apklausą dėl lietuvių kalbos ir pertvarkyti lietuvių kalbos mokymą mažumų pageidaujama kryptimi. O jei mokyklų direktoriai atsisakys rengti apklausą? Tuomet teks konstatuoti, kad LLRA pavaldiems direktoriams šaukti ant Lietuvos dėl menamos „priverstinės asimiliacijos“ yra svarbiau ir naudingiau nei imtis realių žygių tautinių mažumų gyvenimui gerinti.

P.S. Viliuosi, kad šį straipsnį paskelbs ir Lietuvos lenkų žiniasklaida.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *