M. Kundrotas. Vidurys tautininkų politikoje (I): Dešinė ir kairė (15)

Tautininkai | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Tautininkai | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Lietuviškoji tautininkystė istoriškai žinoma vidurio srovės vardu. Ši vidurio pozicija pirmiausiai reiškėsi religijos srityje. Skirtingai nei kairiosios jėgos – socialdemokratai ir liaudininkai – tautininkai pripažino ir gerbė religiją, bet skirtingai nei dešinieji krikščionys demokratai laikėsi tikėjimo laisvės ir įvairovės pozicijų. Nenuostabu, jog daugelis lietuvių protestantų, o taip pat – nuosaikių katalikų rinkosi tautininkus. Religinių mažumų atstovai kartu su katalikais užėmė atsakingus ministrų ir karo vadų postus, drauge kurdami bendrą Tėvynę – Lietuvą.

Tai – graži ir prasminga tradicija, kurią verta tęsti. Vis dėlto šiandien, tautiniame judėjime, partijose ir visuomeninėse organizacijose verdant diskusijoms, kokia turėtų būti šiuolaikinė tautininkystė – kas savaime sveika ir sveikintina – vidurio pozicija gali įgauti ir daugiau prasmių. Apžvelkime pagrindines sritis, kur šiuolaikinė tautininkystė galėtų sudaryti sveiką pusiausvyrą.

1. Dešinė ir kairė

Šiuolaikiniams tautininkams tenka spręsti daugybę problemų, kurios istoriniams pirmtakams būtų tiesiog sunkiai suprantamos. Atėjo laikas, kai reikia aiškinti – kas yra šeima, kokiu mastu gerbtina gyvybė, koks turi būti santykis tarp laisvės ir atsakomybės, pagaliau – kas yra nusikaltėlis: tiesiog nusikaltėlis ar aplinkybių auka?

Drauge kyla visiškai nauji iššūkiai ūkio srityje – globaliomis sąlygomis pasirinkimų iš pažiūros gausėja, bet iš tiesų sprendimų ratas siaurėja. Nacionalinėse ribose buvo daugiau laisvės eksperimentams, žiūrint – kuris iš jų labiau pasiteisins, dabar gi bet koks eksperimentas turi būti labiau pasvertas, nes gali atsigręžti nebegrįžtamais praradimais.

Tautininkų pozicija daugeliu šiuolaikinių klausimų anaiptol nėra savaime suprantama – yra kultūriškai dešinių ir kairių, ekonomiškai dešinių ir kairių, o taip pat – centristinių ir net eklektiškų tautinių judėjimų, partijų, organizacijų. Vis gi tarp jų visų reikia rasti savąjį kelią ir jį pagrįsti.

Nuoseklus tautiškumas natūraliai balansuoja tarp liberaliai interpretuojamos dešinės ir socialistinės kairės, tarp suabsoliutintos savasties ir suabsoliutintos bendrystės. Tauta yra bendrybė asmens atžvilgiu ir atskirybė visos žmonijos atžvilgiu, tautiškumas glūdi tarp šių dviejų polių. Dėl to nuoseklu gerbti atskirybę žmoguje ir bendrybę žmonijoje, pripažįstant asmens savastį, o taip pat – bendražmogiškąsias doros erdves, viršijančias tiek asmens, tiek tautos ribas.

Moralės ir kultūros srityse nuosekli šiuolaikinė tautininkystė užima dešiniąsias pozicijas – konservatyviąja dešinės prasme. Ji pasisako už dorovinę bendrybę, kultūrinę savastį, dvasios viršenybę medžiagai, laisvės ir atsakomybės pusiausvyrą, individo ir kolektyvo darną, istoriškai pasitvirtinusią šeimą, grindžiamą lyčių skirtimi ir jungtimi, atvirą gyvybei.

Socialinėje ir ekonominėje srityje pozicijos nėra tokios vienareikšmės. Vis gi iš konservatyviai – o ne liberaliai – suvokiamo dešinumo kultūrinėje srityje išplaukia tai, kas socialinėje srityje paprastai laikoma kairumu. Dalinę painiavą sukelia skirtingi dešinės ir kairės apibrėžimai, šia tema daug kalbėta, užtai šįsyk labiau koncentruokimės į konkretiką, nei į ginčą dėl sąvokų.

Tautinės, o taip pat ir pilietinės bendrystės išraiška – socialinis solidarumas. Anot Antano Smetonos, tauta – tai šeimų šeima. Nebūsime pirmi pastebėję: šeima, kurioje vienas narys valgo už stalo, o kitas – iš šiukšlių dėžės – tiesiog anomalija. Socialinis solidarumas ir šia prasme – sąlyginis kairumas nėra dirbtinis kultūrinio dešinumo priedas ar juo labiau – priešybė: atvirkščiai – dėsninga išdava. Antra vertus, solidarumas nėra vulgarus kolektyvizmas. Čia vėl galima pasiremti šeimos pavyzdžiu: jei darbingas, turintis sąlygas dirbti šeimos narys tinginiauja, veltui valgydamas kitų narių uždirbtą duoną, tokia šeima – taip pat anomalija.

Solidarizmas – taip pat vidurio kelias: tarp egocentrinio individualizmo ir kolektyvizmo. Tai – laisvė su atsakomybe ir atsakomybė su galimybėmis. Tai – socialinis rūpestis tais, kurie – laikinai arba nuolat – stokoja galimybių savimi rūpintis patys. Progresiniai mokesčiai, dalinis biudžetinis finansavimas įvairiose kultūrinėse ir socialinėse srityse, dalinis gėrybių perskirstymas – nuosekli tautinio solidarizmo politika.

Valstybės aktyvumas ūkyje ypač aktualus globaliomis sąlygomis. Stambiuose ūkio sektoriuose – ypač infrastruktūros ir monopolijų srityse – visiškas liberalizmas grėsmingas netgi didžiosioms valstybėms, net jos sunkiai pasivaržytų su tarptautinėmis kompanijomis. Ką bekalbėti apie mažesnes valstybes, kurioms tektų varžytis tiek su didžiosiomis, tiek su tarptautinėmis įmonėmis? Dėl to nuoseklus tautininkas siekia šiuos sektorius perimti arba grąžinti valstybės globai.

Smulkiojo verslo sektoriuose – priešingai, reikia daugiau liberalumo. Pirmiausiai – mažinti biurokratinius reglamentus ar bent juos paprastinti, o kartu – lengvinti mokesčių naštą, remiantis jau minėta progresine sistema. Liberalumas šiuo atveju ypač taikytinas vidinei rinkai, tarptautinėse plotmėse jis galėtų būti ribojamas, kiek tai įmanoma be didesnės žalos ūkiniams mainams.

Valstybės aktyvumas stambiuose ūkio sektoriuose turi ne tik nacionalinę-strateginę reikšmę. Tai reiškia lėšas. Sisteminės jėgos – tiek iš dešinės, tiek iš kairės – dažnai juokiasi iš populistų, žadančių vienu metu mažinti mokesčius ir didinti socialines išmokas. Iš tiesų tai – sunku, bet iš dalies – įmanoma. Jei valstybė gauna pajamas iš pelningai dirbančių įmonių, jai mažiau reikia semtis iš mokesčių, o kartu yra didesnė galimybė socialinei rūpybai.

Išeitų, jog nuosekli šiuolaikinė tautininkystė socialinėje-ekonominėje srityje – arčiau kairės. Ji nėra kraštutinėje kairėje, kur būtų radikalus socializmas ar komunizmas, bet šiuolaikiniame liberaliame kontekste vis gi arčiau kairės.

Apibendrinant tautininkai – tai moralinė-kultūrinė dešinė ir socialinė-ekonominė kairė. Šį kelią tik iš dalies galima vadinti vidurio keliu, nes kultūriniai ir ekonominiai principai priklauso skirtingoms aibėms ir skirtingoms erdvėms. Vis gi tai – vidurio kelias, nes tautininkai racionaliai atsirenka iš dešinės ir kairės tai, ko reikia tautai, užuot aklai, vienpusiškai, dogmatiškai sekdami dirbtines schemas – vien tiktai dešinės arba vien tiktai kairės schemą visose galimose srityse.

Bu daugiau

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: