Pagoniška pilis Vilniaus apylinkėse

Jau praėjo daugiau nei metai nuo Medininkų pilies atidarymo (pilis veikia nuo 2012 m. rugsėjo 27 dienos). Ji stūkso 30 kilometrų į pietryčius nuo Vilniaus netoli aukščiausios Lietuvos vietos – Aukštojo kalno (293,60 m), visai netoli Baltarusijos sienos.

Dabar ši tvirtovė (nuo 2004 m.) priklauso Trakų istorijos muziejui, kuris ją pritaikė turizmo reikmėms ir restauravo pagrindinį pilies šiaurės rytų bokštą – donžoną. Bokštą sudaro penki aukštai su ekspozicijomis skirtomis Lietuvos mūrinių pilių, karybos ir sidabrakalystės istorijai. Medžioklės gerbėjai gali apžiūrėti a. a. Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko medžioklinių peilių ir trofėjų kolekciją. Užlipus ant stogo galima pasižvalgyti po Medininkų apylinkes. Pilies kiemas laukia polsiautojų, šeimų, norinčių praleisti laiką gamtoje ir istorinė aplinkoje. Na, o toliau – pilies istorija…

Medininkų pilis – nuo pagonybės laikų iki šių dienų

Įkėlę koją į pilies teritoriją žinokite, kad vaikštote kunigaikštiška žeme. XIV a., dar pagonybės laikais, kai lietuviai garbino įvairius dievus, saugojo šventų ąžuolų giraites, namuose augino žalčius, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (valdė 1316-1341 m.) į rytus nuo sostinės, alia svarbaus prekybinio kelio vedusio į Minską, pastatė Medininkų pilį. Tuo metu buvo modernizuojama kariuomenė, kūrėsi fortifikacijų tinklas, kurio svarbiausiose vietose atsirado mūrinės – Lydos, Krėvos, Medininkų pilys. Medininkuose esanti tvirtovė tikslingai pastatyta pelkėje – geroje gynybinėje pozicijoje. Būtent Saulės (1236 m.) mūšyje pasinaudojus pelke buvo sutriuškinta Kalavijuočių ordino kariuomenė. Taip 1402 m. Vokiečių ordinas nesugebėjo užimti Medininkų pilies, kurią gynė pelkėtoje vietovėje įsitvirtinę gynėjai. O gynėjų būta įvairių. Ne vien naujakrikštai lietuviai, bet ir Lietuvos totoriai, atkeldinti į tvirtovę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto (valdė 1392-1430). Dabar jiems atminti pilyje yra padėtas totorių antkapinis paminklas, o artimiausia bendruomenė yra Nemėžyje, nutolusi nuo Medininkų apie 25 km.

Vėliau Medininkų tvirtovė daugiau nebuvo apgulta, nes po Žalgirio (1410 m.) ir Pabaisko (1435 m.) mūšių Vokiečių ordino grėsmė buvo numalšinta, pilis neteko reikšmės. XVI a. ji jau buvo užmiršta – 1517 m. pro šalį keliavęs Šv. Romos Imperijos pasiuntinys Sigizmundas Herberšteinas rado tik pilies griuvėsius. Būtent šie griuvėsiai ir pasiekė mūsų dienas. Nuo 1514 m. Medininkų pilis buvo pavesta valdyti kunigaikščiui Vosyliui Žilinskui. Naujieji ir po to sekę šeimininkai iki XX a., pilies viduje turėjo paprastus medinius pastatus, augino daržovės ir gyvulius, prižiūrėjo sodus. Šį ramų gyvenimą kartais sudrumsdavo atėjūnų pajėgos: 1655 m. plėšikaujanti Maskvėnų kariuomenė, 1812 m. – Prancūzijos kariuomenė (Napoleono Grand Armée), 1914 m. pilies kieme įsikūrę Vokietijos kariai.

XIX amžius Lietuvoje – tai Carinės Rusijos valdymo, kovų už laisvę (1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimai) epocha. Nors Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo išnykusi, inteligentai, politikai kūrė įvairius LDK atkūrimo planus, žadino visuomenės susidomėjimą sava istorija. Vilniuje, tuometinės generalgubernijos centre, P. Smuglevičius tapė tuo metu jau nugriautus Valdovų rūmus. Dailininkas siekė įamžinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidenciją, neleisti jai nugrimzti į nebūtį. Taip ir Medininkų pilies mūrai XIX-XX a. pr. įkvėpė ne vieną rašytoją. XIX a. romantikai Teodoras Narbutas (1784-1864 m.) ir Vladislovas Sirokomlė (1823-1862 m.) sukūrė pasakojimus apie Medininkų pilį lankiusį Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą (valdė 1345-1377 m.) ar joje pašarvotą Šv. Kazimierą (1458-1484 m.). Šios istorijos tapo tokiomis gajomis, kad jas pasakoja net ir gidai dabar į pilį atvykstantiems turistams. Tai tėra romatizmo epochai būdingi kūriniai, siekę pažadinti susidomėjimą LDK ir Medininkų pilies istorija. Yra tikrai žinoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (valdė 1392-1430 m.) ne kartą lankėsi Medininkų pilyje. To meto Lietuvoje valdovas su visu dvaru nuolat keliaudavo. Medininkai buvo neištaiginga, bet gera gynybinė stotelė, kurią didysis kunigaikštis aplankė net 1429 m., jau grįžęs po Lucko suvažiavimo, kur bandė atgaivinti Lietuvos karalystę.

Tvirtove domėjosi ne tik rašytojai, bet ir įvairūs menininkai. 1875 m. Napoleonas Orda sukūrė Medininkų pilies litografiją, o XX a. pr. Tiburcijus Chodzka – atviruką.

Tarpukariu, kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, Medininkų pilis toliau išliko susidomėjimų objektu – atlikti pirmieji paveldosauginiai darbai: sutvirtintas bokštas, konservuotos sienos. Juos nutraukė Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. rugsėjo 19 d. SSRS verždamiesi į rytų Lenkiją užėmė ir Medininkų kraštą. 1939 spalio 10 d. Vilniaus kraštas kartu su Medininkais buvo perduotas valdyti Lietuvai. Tačiau jau po metų neliko Lietuvos valstybės, Medininkų krašte vėl pradėjo šeimininkauti sovietai.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas tarp Trečiojo Reicho ir SSRS. Vokietijos pajėgoms užėmus Lietuvą, pilies kieme įsikūrė karinis dalinys, kuris pastatė medinius barakus. 1944 m. SSRS reokupavus Lietuvą, mediniai pastatai buvo panaudoti sovietinio saugumo – NKVD. Medininkų pilyje atidaryta koncentracijos stovykla. Joje kalinta 5-8 tūkst. Lenkijos ginkluotųjų pajėgų (Armia Krajowa) karo belaisvių.

Pasibaigus karui pilyje atsinaujino paveldosaugos ir paveldotvarkos darbai. Sienos, bokštų likučiai buvo restauruojami, konservuojami. Tačiau Maskva turėjo kitokią nuomonę. 1960 m. ,,Izvestijoje“ pasirodė straipsnis „Ar laikas atstatinėti feodalines pilis?“. Taip viltys restauruoti Medininkų pilį sovietmečiu prislopo, bet neužgeso. Atgavus Nepriklausomybę, 1992 m. atsinaujino Medininkų pilies pagrindinio bokšto restauracijos darbai, prie kurių prisidėjo ir lietuvių išeivija – Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga (ALIAS). Tačiau dėl nuolatinio lėšų stygiaus darbai vis sustodavo. Galiausiai 2004 m. Medininkų pilis buvo skirta valdyti Trakų istorijos muziejui, kuris parengė projektą ir su ES struktūrinių fondų finansavimu (8 mln. litų) restauravo pagrindinį šiaurės rytų bokštą donžoną bei pritaikė pilį muziejinei paskirčiai.

Pramogos ir prieinamumas Medininkų pilyje

Medininkų pilis lankytojams siūlo ne tik įprastines ekspozicijas. Tvirtovėje galima pasidaryti ar įsigyti suvenyrų, nusipirkti istorinių pilių paveikslų, nusikalti monetą, užsisakyti ekskursiją. Nuolat keičiasi parodos. Iki 2013 m. pabaigos pilyje veikia paroda skirta prof. Giedriaus Kazimierėno paveikslui „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų Vandenų“. Ateityje tvirtovėje planuojama rengti koncertus, filmų peržiūras, kultūros vakarus, knygų pristatymus.

Įvairių švenčių metu Medininkų pilyje rengiami žaidimai tiek dideliems tiek mažiems, reikalaujantys tiek fizinės jėgos, tiek sumanumo, vyksta riterių kovos, nemokamos ekskursijos, koncertai. Lankytojai gali pasimatuoti ir išbandyti XIII-XIV a. baltų ginkluotę – pabandyti laimę šaudydami iš lanko, pasimatuoti šarvus, pakilnoti kalavijus, kirvius, ietis, skydus.

Šalia esantys lankytini objektai

Pačiuose Medininkuose yra Juozapinės ir Aukštojo kalnai – aukščiausios Lietuvos vietos. Šalia kaimo – Pasieniečių mokykla su ten esančiu muziejumi, Medininkų žudynių memorialo vieta, žyminti vietą, kur 1990 m. liepos 31 dieną sovietinės pajėgos nužudė Lietuvos valstybės pasieniečius.

Apie 15 km spinduliu nuo Medininkų yra daugiau lankytinų objektų. Vladislavo Sirokomlės, romantiko kūrusio istorijas apie Medininkų pilį, muziejus stūkso Bareikišikių kaime. Šumske verta aplankyti Šv. arkangelo Mykolo barokinę bažnyčią, menančią vėlyvus LDK laikus (XVIII a. pab.), buvusį dominikonų vienuolyną, XVIII a. pab – XIX a. dvaro sodybą su parku. Turgeliuose stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1837 m. neobaroko stiliumi. Kelyje Turgeliai-Jašiūnai rasite Merkinės dvaro sodybą. 1769-1795 m. tai buvo Paulavos (Powlow) Respublika, turėjusi savą kariuomenę ir valiutą.

Ką verta aplankyti vėliau?

Yra mitas pasakojantis, kad Medininkų, Krėvos, Lydos pilis pastatė milžinai, mėtę įrankius vienas kitam. Įrankių vietose ant žemės susiformavo ežerai. Tai liudija, kad šios tvirtovės buvo pastatytos vienu metu. Tą patvirtina įvairūs istorikai, archeologai, architektai ir kiti mokslininkai. Visos šios pilys išdygo Gedimino laikais, kai buvo fortifikuojamos lietuviškos LDK žemės, kuriama gynybinė šalies sistema. Taigi, norėdamas iki galo pažinti senosios Lietuvos mūro istoriją, lankytojas turėtų nuvykti į kaimyninę Baltarusiją ir aplankyti Krėvos ir Lydos pilis bei palyginti šias tris Gedimino laikų tvirtoves (Medininkų, Krėvos ir Lydos).