Č.Iškauskas. Ką davė Lietuvai A. Smetonos diktatūra? (36)

Antanas Smetona | istorineprezidentura.lt nuotr.

Antanas Smetona | istorineprezidentura.lt nuotr.

Kaip prieš gerą mėnesį straipsnyje tarsi klausiau „Ar mums reikalinga diktatūra?“ (ir tai buvo toli gražu ne retorinis klausimas), komentatoriai pasidalijo daugmaž po lygiai: pusė jų Lietuvoje pasigedo tvirtos rankos, o kita pusė teigė, kad diktatūrinis režimas tik sunaikintų demokratiją.

Bet artėjančios 1926 m. perversmo metinės dar kartą inspiravo autoritarizmo temą, ypač kai šios diktatūrinio valstybės valdymo formos pasekėjų, pasižyminčių perdėtu politiniu ir administraciniu aktyvumu arba grasinamai iškėlusių parodomąjį pirštą, atsiranda ir šiandien, net nerodant pirštais į kaimynus.

1926-ųjų gruodžio 17 d. perversmas, kuris atkėlė autoritarinio valdymo vartus tautininkui 52-jų sulaukusiam Antanui Smetonai, praėjus dviem dienom Lenkijos lyderio generolo Juzefo Pilsudskio pavyzdžiu pasiskelbusiam Valstybės Vadu, vertinamas labai prieštaringai. Perversmas sunaikino parlamentarizmo daigus: 1920 m. balandžio 14-15 d. iš 112 atstovų buvo išrinktas Steigiamasis Seimas; pirmasis ir antrasis Seimai dirbo neefektyviai ir trumpai. III Seimas iš 92 narių buvo išrinktas 1926 m. gegužės 8-10 d., bet po keturių mėnesių nuo perversmo buvo paleistas ir veiklą atnaujino tik 1936 m., ruošiantis priimti naują konstituciją. Šiame Seime nė viena partija neturėjo absoliučios daugumos, nors valstiečiai liaudininkai turėjo 22 atstovus. Komunistų partija buvo uždrausta dar 1919 m., bet ją tam tikra prasme pakeitė socialdemokratai, nepanorėję vienytis su krikščionimis demokratais.

Pastarieji nebuvo patenkinti tokia padėtimi. Be to liepą III Seimas buvo priėmęs platų amnestijos įstatymą, pagal kurį iš kalėjimų buvo paleisti įvairaus plauko, daugiausiai komunistinių įsitikinimų politiniai kaliniai, taip pat buvo panaikintas nuo 1919 m. galiojęs ir varžęs piliečių laisves karo stovis, spaudos ir susirinkimų suvaržymai, mirties bausmė, pradėtos prekybos derybos su Vokietija, kuri 1923 m. gražino Klaipėdos kraštą su uostu, ir su Rusija, su kuria pasirašyta nepuolimo sutartis, sutvirtinusi Lietuvos pozicijas lenkų užgrobto Vilniaus krašto atžvilgiu ir ratifikuota 1926-ųjų lapkričio 5 d.

III Seime buvo užregistruoti įstatymų projektai, numatantys nuo 1927 m. nemokėti algų dvasininkams, buvo sumažintos lėšos valdininkams, taip pat ir Prezidentui (nuo 6 iki 4 tūkst.Lt per mėnesį). Buvo svarstoma galimybė keliais šimtais sumažinti karininkų korpusą, kuris buvo išpūstas, prisidengiant uždaviniu iš lenkų išvaduoti Vilnių. Apie tai išsamiai rašęs istorikas Liudas Truska cituoja žinomą lenkų istoriką, daug rašiusį apie sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos santykius, Piotrą Lossowskį, išgyrusį valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų valdytą Lietuvą ir pavadinusį ją demokratiškiausia šio Europos regiono šalimi.

Tačiau į opoziciją perėję krikščionys demokratai bei nuo 1926 m. rudens prie jų prisijungę tautininkai, remiami trejus metus veikusios Slaptosios karininkų sąjungos (SKS), įtarė, kad kairieji nuves šalį į bolševizmą, ir reikalavo, kad reikia „gelbėti Lietuvos dvasią“. Tuo metu 10 proc. sumažėjo valstybės iždo įplaukos, o Mykolo Sleževičiaus vyriausybė pridarė daug klaidų, nepripažindama Lietuvos bažnytinės provincijos, mėgindama atskirti valstybę nuo Bažnyčios, įžeidinėdama tautinius ir religinius žmonių jausmus, skatindama „bedievystę“. Švietimo ministras socialdemokratas Vincas Čepinskis sakė „bedieviškas“ kalbas, leido įsikurti ir veikti naujoms 75 lenkų mokykloms. Opozicionieriai ruošėsi pakeisti padėtį šalyje.

„Gelbėti Lietuvą“ pasiryžo grupė Kauno įgulos karininkų. Vienas iš SKS įkūrėjų, prieš lenkus aktyviai kovojęs pulkininkas Antanas Mačiuika į talką pasikvietė tuo metu daboklėje sėdėjusį generolą Povilą Plechavičių. Gruodžio 17-ąją, kai šalis ruošėsi paminėti prezidento Kazio Griniaus 60-metį, o jis pats šventė prezidentūroje, A. Mačiuika su keliasdešimt karininkų įsiveržė į naktį susirinkusio Seimo posėdį ir įsakė jam išsiskirstyti.

Po to įvykiai klostėsi pagal diktatūrinį scenarijų. M. Sleževičiaus vyriausybė buvo areštuota, laikinasis diktatorius P. Plechavičius kariuomenės vardu pasiūlė tautininkui Antanui Smetonai „pasiaukoti Tėvynės labui“ ir užimti valstybės vado postą, gruodžio 19 d. Seimas tai patvirtino (liaudininkai ir socialdemokratai posėdyje nedalyvavo), bet jau gruodžio 30 d. paties parlamento veikla buvo sustabdyta. Kitų metų balandžio 12 d. III Seimas nustojo egzistavęs ir nesirinko beveik 10 metų. Anot L. Truskos, garsus lietuvių teisėtyrininkas, konstitucinės teisės žinovas Mykolas Romeris balandžio 12-ąją laiko antruoju perversmu arba gruodžio 17-osios valstybinio perversmo tąsa.

Taigi, A. Smetona beveik 14-kai metų tapo vienvaldžiu diktatoriumi. Apie tai daug rašyta, nagrinėta jo prieštaringa asmenybė – nuo intriganto, garbėtroškos iki sumanaus ir ryžtingo ūkininko, kurio karjera baigėsi gėdingu pabėgimu iš Lietuvos. Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, tyręs valstybės perversmo aplinkybes ir padarinius, daro išvadą, kad, atmetus autoritarines A. Smetonos savybes, iki šiol žmonėse įsišakniję teigiami diktatoriaus nuopelnai, formuluojami garsiu posakiu „kaip prie Smetonos“.

Iš tiesų, per 14 metų, netgi atplėšus Vilniaus kraštą ir pasaulyje pradėjus siausti Didžiajai ekonominei depresijai, tautinė valstybė sparčiai kilo ir klestėjo. Publicistas Anatolijus Lapinskas surinko daugybę faktų, kaip tarpukariu suklestėjo Lietuva. Jau ir iš mano turimo 1928 m. žurnalo „Ūkininko patarėjo“ rinkinio akivaizdu, kad per dvejus metus ėmė atsigauti žemės ūkis. 1924 m. įsikūręs Žemės bankas per aštuonis 1927 m. mėnesius ūkininkams buvo išdavęs 22 mln. litų paskolų, o tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai. Rugpjūčio mėnesio numeryje Lietuvos padėtis lyginama su po lietingos vasaros vargstančiu Latvijos žemės ūkiu.

A. Lapinskas be kita ko atkreipia dėmesį, kad ėmė taisytis Lietuvos gimstamumo reikalai, o tai svarbus rodiklis, daug bylojantis apie gerą ekonominę padėtį. Štai 1936-1939 m. Lietuvoje gimstamumas 1000 gyv. per metus sudarė 9,7 vaiko (palyginimui, deja, 2011 m. – tik 2,2), Latvijoje – vos 4,2, o Estijoje – tik 1,2. Pagal šį rodiklį 1938 m. Lietuva visoje Europoje užėmė devintą vietą.

V. Valiušaitis prieš 8 metus, pažymint 80-ąsias perversmo metines, vis dėl to pažymėjo, kad keldamas ekonomiką A. Smetonos režimas pridarė ir politinių nuostolių. Paleidęs Seimą ir nepaskelbęs žadėtų naujų rinkimų, kaip įpareigojo 1922 m. konstitucija, jis atbaidė svarbiausius savo bendražygius. Savo postų neteko, o dažnai ir ant kalėjimo gultų teko pabūti ne tik kairiųjų pažiūrų veikėjams Antanui Sniečkui, Mečiui Gedvilui, Alpui Liepsnoniui ir kt. (jau nekalbant apie sušaudytus „keturis komunarus“), bet ir jo bendražygiams Augustinui Voldemarui, A. Mačiuikai, P. Plechavičiui, Pranui Dovydaičiui ir daugeliui kitų. Ne šiaip sau ir prieš jį buvo surengta keletas nepavykusių perversmų, pavyzdžiui, „voldemarininkai“ sukilo 1934 m. birželį, 1935 m. sustreikavo A. Smetonos taip dažnai lankyti ūkininkai Suvalkijoje ir Dzūkijoje.

Ar galima teigti, kad vėliau A. Smetonos režimas tapo demokratiškesnis? 1938 m. priimtoje Konstitucijoje buvo dar kartą įtvirtinta prezidento institucija. Numatyta, kad prezidentas renkamas 7 metams. Jis niekam neprivalėjo atsiskaityti už savo galios veiksmus. Joje buvo įteisintas 1926 m. perversmas, kaip vienintelis kelias išsaugoti tautinę Lietuvą. Tačiau tautininkų puoselėtam patriotizmui didelį smūgį sudavė 1935-1938 m. vestos slaptos derybos su Lenkija dėl Vilniaus krašto ir sienos, kol pagaliau jos nutrūko, ir ši paskelbė Lietuvai ultimatumą. Ultimatumą Kaunas priėmė.

Šiaip ar taip sunkią padėtį išsprendė 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos ir SSRS sutartis, kuri Vilnių grąžino Lietuvai, bet Lietuvos – Lenkijos ir lietuvių – lenkų santykių problemų neišsprendė. Tuometinė Lenkijos vyriausybė Vilniaus grąžinimą Lietuvai oficialiai užprotestavo ir Lietuvos suvereniteto Vilnijoje nepripažino, prieš dvejus metus straipsnyje „Dvi tautos istorijos ir emocijų nelaisvėje. Lietuvos-Lenkijos santykiai tarpukaryje“ rašė istorikas Algimantas Kasparavičius. Įvykiai Europoje smarkiai pakeitė ir buvusių perversmininkų įkarštį: jie ėmė rūpintis savo ir savo artimųjų kailiu…

1926-ųjų gruodžio perversmas, kaip jį bepavadinsi – kariniu ar fašistiniu, galėjo būti modeliu, kaip jėga galima atkurti tautinę Lietuvą. Kitiems ir šiandien jis gali būti pavyzdys, kad valstybei laikas nuo laiko būtinas „tvirtos rankos“ valdymas, kai paaukojamos kai kurios politinės ir ideologinės atramos, bet išsaugomos tautinės dvasinės vertybės, o tai dažnai stimuliuoja ekonominį optimizmą. Dažnas ir dabar pagalvoja, kad Lietuvoje „palaida bala“, ir ją susemti reikia tokio tipo diktatoriaus kaip, sakykime, A. Smetona, dabartinis A. Lukašenka ar anuometiniai J. Stalinas, B. Mussolinis ar net A. Hitleris… Atsirastų ir tokių, kurie jau turi kandidatų į tokius diktatorius. O dingstį rasti juk nesunku…

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *