J. Labokas. Ar Lietuvos valstybę kuria Tauta? Aukštojo mokslo reformą apsvarstant (13)

Juozapas Labokas | asmeninė nuotr.

Juozapas Labokas

Antrasis ir ketvirtasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, o suverenitetas priklauso Tautai. Pastarieji reiškia ne ką kitą, o tai, kad Lietuvos valstybės gyvenimas, jos politikos kryptys, visa šalies egzistencija iš esmės priklauso nuo jos žmonių valios ir sugebėjimo bei apskritai noro ją išreikšti. Išrinktiems Tautos atstovams galime pareikšti savo nuomonę, laisvai rinktis į taikius susibūrimus, vienytis į politines-pilietines organizacijas, viešai deklaruoti savo pažiūras, reikalauti politikos pasikeitimų ir taip toliau. Tai tik keletas demokratinės valdymo formos teorinių atributų, suteikiančių asmenų bendruomenei realią galią gyventi taip, kaip jie apsisprendžia.

Deja, šie atributai, kaip rodo mūsų krašto patirtis, praktikoje dažniausiai veikia dalinai, arba išvis neveikia. Piliečiai piktinasi, kad valdžia jų nesiklauso, priimami sprendimai netenkina, alternatyvos dabartinei politinei darbotvarkei – nesvarstomos, emigracijos ir nuo jos kenčiančių žmonių skaičiai auga, o kai kurių valdančiųjų asmenų arogancija ir vieši pasisakymai bendraujant su visuomene pasiekė kritinį lygį, kuris absoliučiai nesuderinamas su valdančiojo pirmutine pareiga tarnauti.

Tokie bendrais bruožais pateikti probleminės situacijos kontūrai iškelia mums labai daug sudėtingų klausimų apie tai, kaip atstovaujama Tauta, ar pati Tauta geba organizuotai save atstovauti, esant kritinėms situacijoms susitelkti į spaudimo grupes ir tokiu būdu daryti įtaką įstatymų leidybai. Jei tai nevyksta, kur yra problemos šerdis? Kas sukelia tokį pilietinio aktyvumo letargą? Balansuojant ant sąmokslo teorijų ribos galima klausti galbūt valdžios aparatas naudoja patikimas pilietinio aktyvumo slopinimo metodikas, okupacinės valdžios sėkmingai taikytas dar vos prieš 23-ejus metus?

Prisiminti pilietinį veikimą skatina šiandienė sumaištis Lietuvos politikos arenoje: daug aistrų keliantis žemės pardavimo užsieniečiams klausimas, prieštaringai vertinama skalūninių dujų gavyba Lietuvoje, atominės energetikos ateitis. Tai tik trumpas aktualių temų sąrašas, į kurį neįtraukta emigracijos problema, nejudanti savivaldybių reforma, prieš rinkimus pasirodantis dvigubos pilietybės klausimas. Šį sąrašą sėkmingai papildo ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pertvarkos būtinybė. Pastaroji dėl savo tariamo „neaktualumo“ ir „nereikšmingumo“ trumpuoju laikotarpiu neretai nustumiama į politinės darbotvarkės paraštes arba paliekant ją vien ministerijos – studentijos komunikacijos kanale, tokiu būdu neleidžiant šiam klausimui patekti į platesnį – visuomeninį lygmenį. Kita vertus – klausimas mums visiems – ar tas „visuomeninis lygmuo“, kurio dalimi esame aš ir mielas skaitytojas, nori ir geba adekvačiai priimti klausimo rimtumą ir pagal išgales imtis jo sprendimo? Nereikia priminti, kaip visai Tautai tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu aktualu turėti stiprių universitetų studentų – intelektinį visuomenės sluoksnį – ar gerai paruoštą, profesionalų – kolegijų ir profesinių mokyklų studijas baigusiųjų sluoksnį.

***

Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje imta kalbėti apie galimybes vykdyti povidurinio mokymo sektoriaus pertvarką. Šios pertvarkos būtinybę puikiai suvokia nemažas dalis akademinio pasaulio atstovų, universitetų, kolegijų, profesinių mokyklų bendruomenių atstovų. Taip pat, tačiau, galbūt labiau intuityviai, tai jaučia nemaža dalis studijų programomis nepatenkintų jaunų žmonių, kurie yra bent šiek tiek motyvuotesni nei dauguma. Paradoksalu ir nerimą kelia tai, kad kol kas tie, kurie turėtų būti labiausiai suinteresuoti reforma ir jos pasekmėmis – studentai, darbdaviai ir mokslo darbuotojai – išlieka nebylūs. Visuomenė, ar mažesnės jos dalys – aukštųjų mokyklų bendruomenės, profesinės sąjungos, vidurinės mokyklos, galiausiai šeimos, abiturientai – regis nerodo nei menkiausio susidomėjimo šiuo jiems ir mums gyvybiškai svarbiu klausimu. Norisi tikėti, jog tai netiesa.

Lapkričio 4 d. visuomenės informavimo priemonėse pasirodė straipsnis „Pasiūlė revoliucijas aukštajame moksle: trys pagrindiniai scenarijai“. Jame atskleidžiama naujai prasidėjusi diskusija dėl aukštojo mokslo reformos būtinybės ir pagrindinių jos krypčių. Vis dėlto, minėtame straipsnyje matyti, kad esminė diskusija yra dėl to, kaip ir iš kur ateis pinigai, t.y., kas mokės arba nemokės už studijas. Nesinori galvoti, kad valdantieji mato tik šią Lietuvos aukštojo mokslo sistemos problemą – iš kur gauti pinigų.

Iš minėtame straipsnyje reflektuotos diskusijos darosi aišku, kad kaip ir p. G. Steponavičiui vadovaujant LR Švietimo ir mokslo ministerijai, taip ir dabar, regis nepastebima esminių sistemos problemų. Vėlgi nesinori tikėti, kad valdantieji nepastebi per didelio universitetų skaičiaus šalyje, prastų ir nekonkurencingų studijų programų, neatlikto kokybinio studijų programų audito ir kitų, sakytume, negyjančių žaizdų.

Neefektyvi finansavimo sistema – atrodytų jau tampa pagrindiniu dar juodraščiuose braižomos Lietuvos aukštojo mokslo reformos leitmotyvu. Tokie diskusijos motyvai atskleidžia, kad kalbos apie reformą tėra suinteresuotų grupių suorganizuotas Valstybės išteklių perskirstymas, kuriame „dėl bendro vaizdo“ pakviesti ir tariami formalieji studentų atstovai. Tačiau šis pasiruošimo reformai scenarijus nėra naujas. Kaip ir praėjusį kartą, taip ir dabar, nesuradus bendro vardiklio pinigų perskirstymo schemoje teigiama, jog klausimas paliekamas svarstyti abstrakčiai visuomenei.

Būtent tokiu būdu taip vadinamose viešosiose diskusijose praktiškai apeinami aktualūs klausimai: nekreipiama dėmesio į lyg iš gausybės rago pasipylusias naujas studijų programas, kurios kelia rimtas abejones dėl savo akademiškumo. Neatsižvelgiama į tai, kad nemaža dalis jų vargu ar atitiktų universitetinei programai keliamus reikalavimus. Paradoksalu, tačiau daugiau negu gerai suprantama, kad kai kurie Lietuvos universitetai yra silpni kaip universitetai, tačiau galėtų būti labai stiprios kolegijos, o kai kurios kolegijos yra silpnos kaip kolegijos, tačiau galėtų būti rimtos darbo rinkos poreikius atliepiančios profesinės mokyklos. Tačiau apie visa tai vykstant reformos trajektorijų planavimui – iškalbingai tylima.

***

Atsitolinus nuo reformos principų, gausybės su tuo susijusių techninių klausimų bei apskritai aukštojo mokslo problematikos, pastebime kitą, daug rimtesnį, aktualesnį klausimą, kurio sprendimu derėtų rūpintis pirmiausia. Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys kas ir kaip, galiausiai, kokias vykdys reformas. Klausimas, kuris slypi už visų politinių reformų principų ir mažiau reikšmingų techninių jų detalių yra maždaug toks: kokį kelią pasirinks mūsų visuomenė atsakydama į siūlomas reformas apskritai? Arba – Kaip mes reaguosime? Iš mūsų reakcijų į siūlymus ir tolesnių veiksmų taps akivaizdu, ar mes, kaip Tauta, esame aukščiausia suvereni Lietuvos valstybės galia ir ar iš tiesų kuriame savo Valstybę.

Pilietiniu valstybės kūrimu, kurį teigia LR Konstitucija, tikrai negalėtume pavadinti fakto, kad apie aukštojo mokslo pertvarkos būtinybę kalbą pradėjo patys valdantieji, o ne tie, kurie realiai gyvena aukštuoju mokslu: dirba akademinėje sferoje, studijuoja, jaučia nostalgiją studijų laikams ar tiesiog yra suinteresuoti krašto ateitimi. Tai pirmasis nerimą keliantis ženklas, bylojantis mums apie tai, kad Lietuvoje dar nėra visuomeninio intereso gynėjų, realiai, o ne fiktyviai, atstovaujančių visuomenę ir apčiuopiamai, politiniam aparatui suprantamu būdu, išreiškiančių Tautos valią. Kitaip tariant – nėra kam reaguoti.

Lietuvos Respublikos Seimo institucijoje išrinkti 141 Lietuvos piliečiai atstovauja Tautai. Tačiau šio atstovavimo instituto įsteigimas ir veikla jokiu būdu nereiškia, kad panaikinama pačių šalies piliečių atsakomybė už krašto ateitį ir jo gerovę. Paprastai kalbant, nors ir turime Seimą, mes vis tiek privalome dalyvauti viešame gyvenime. O tai turime daryti dėl paprastos priežasties: jei sprendimų nepriimame patys, juos už mus priima kiti ir dažniausiai juos priima tokius, kokie palankiausi jiems.

Aukštojo mokslo pavyzdį „surišant“ su straipsnio tema – neturime veikėjų, kurie apskritai galėtų reaguoti į valdžios siūlymus aukštojo mokslo reformos tema. Gali kilti klausimas ar studentų atstovybės, turinčios atstovauti studentus šioje vietoje nėra būtent tas savarankiškas, studentų gerove suinteresuotas, visuomeninio intereso gynėjas. Prieš kelis metus LR Švietimo ir mokslo įvykdyta reforma ir studentus neva atstovaujančių organizacijų patirtis bei tuometė laikysena rodo, kad ne. O padaryta atrodo tiek daug: rengtos viešos diskusijos, palaikymo koncertai, formalieji studentų atstovai kviesti į LR Seimą, į komisijų posėdžius. Tačiau vis be balso, vis kaip nesusivokusi minia ir su nuolatiniu teiginiu lūpose – „dar diskutuosime“, taip maskuojant akivaizdžią pastarųjų bejėgystę. Nesuklysime pasakę, jog studentų atstovavimas patyrė visišką fiasko. Nedetalizuojant jo spragų, atsiskleidusių siūlomos reformos priešaušryje, situaciją puikiai iliustruotų vienos iš studentų „atstovybių“ vadovo tapimas švietimo ir mokslo ministro patarėju, po to kai jis viešai, visų Lietuvos studentų vardu, pritarė siūlomam reformos projektui.

Aukštojo mokslo pertvarka įvykusi prieš keletą metų dar kartą pakartojo Lietuvoje ganėtinai populiarų paties reformavimo braižą, dėl kurio nemaža dalimi kalta ir pati visuomenė, t.y., mes. Šį braižą būtų galima apibūdinti taip: yra problemų, tad reformuoti reikia, tačiau reikia tai daryti labai skubiai, neretai neatsižvelgiant į daugumą gyvybiškai svarbių faktorių. Toks skubėjimas turi savo priežasčių, tačiau jis atveria kelią nenumatytoms pasekmėms. Paskubomis p. G. Steponavičiaus įvykdytos reformos pasekmės – studentų įsiskolinimas bankams ir greitojo kredito bendrovėms, o tai, be abejo, siejais ir su emigracijos problema. Būtent per šį skubėjimą papuolėme į tokią situaciją, kurioje reikia iš naujo kalbėti apie aukštojo mokslo reformos būtinybę. Kita vertus, ką mes kaip Lietuvos piliečiai nuveikėme, kad būtų stabdomas toks karštligiškas skubėjimas, taisomos nepamatuotos reformos autorių klaidos? Kitaip klausiant, kaip sureagavome į tuometinius siūlymus reformuoti aukštąjį mokslą?

Nesunku suprasti, kad šiandieninio LR švietimo ir mokslo ministro p. Dainiaus Pavalkio komanda yra pastatyta tarp kelių pasirinkimų: a) reformuoti aukštąjį mokslą karštligiškai, b) mėginti vykdyti esminę pertvarką ir c) nedaryti nieko. Įdomu pastebėti, tačiau ir mūsų visuomenė, studentija, akademinė bendruomenė bei kiti suinteresuoti asmenys taip pat yra atsidūrę ties pasirinkimo slenksčiu: a) galima privačiai piktintis, b) mėginti daryti vienokią ar kitokią įtaką valdžios aparatui siūlant kelius, kuriais būtų galima visuomenės ir pačių studijuojančiųjų intereso labui reformuoti aukštąjį mokslą, arba c) nedaryti nieko.

Valdžia rodo pozityvius ženklus: nori kažką daryti, tačiau ar Tauta sugebės tinkamai atsakyti šioje situacijoje nepasinerdama į abejingumo ar elementaraus pasipiktinimo šešėlį? Ar sugebės sureaguoti taip, kad tos reakcijos padėtų realiai keisti reformos kryptis visuomenei, o ne siauram ratui naudinga linkme?

Aukštojo mokslo reformos klausimas, kuris dar nėra įsibėgėjęs taip kaip žemės pardavimo užsieniečiams klausimas, kelia mums tą pačią problemą. Ar mūsų visuomenė yra pajėgi susiorganizuoti ir kryptingai ginti savo, t.y., visuomeninį interesą? Jei dar ne, tai ko gi jai trūksta? Jei taip – kodėl šis veikimas regis kol kas bevaisis? Šie klausimai galioja ne vien aukštojo mokslo reformos kontekste, tačiau ir kitiems, taip pat gyvybiškai svarbiems mūsų politikos klausimams, pavyzdžiui, stringančiai savivaldybių reformai, skalūnų dujų klausimui ir kita. Tik pradėdami viešai ir privačiai tarpusavyje kalbėtis visuomenės intereso atstovavimo tema mes po truputį imsime atrasti ir realiai gyventi LR Konstitucijos antrajame straipsnyje išdėstyta norma, jog Lietuvos valstybę kuria Tauta. Pats kalbėjimas apie tai, kodėl turime dalyvauti viešųjų klausimų sprendime, kaip galime dalyvauti, ar elementarus dalyvavimo patirčių pasidalinimas turėtų duoti pirmuosius, kad ir kuklius, vaisius. Pastarieji paskatintų gyventi dvasia, teigiančia, jog Lietuvos valstybę kuria tauta. Tik gyvendami šia nuostata mes galime prasmingai ir realiai diskutuoti apie visas politines reformas mūsų šalyje bei kreipti jas visai Tautai naudinga linkme.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

13 komentarų

  1. VILNIAUS UNIVERSITETAS:

    ESU UŽ VISIEMS MOKAMĄ MOKSLĄ. Kodėl?
    Iš tiesų, ir aukštųjų, ir studijų programų, o ir pačių studentų Lietuvoje gerokai per daug, nei iš tiesų reikia. Ne “šiek tiek”, o gerokai.
    Tikrai Lietuva tik išloštų, jei, pavyzdžiui, tose studijų programose, kuriose dėstau studentų sumažėtų bent pusiau, o dar geriau – dviem trečdaliais. Manoje srityje pakaktų kasmet paruošti keliolika (apie 15) specialistų – bakalaurų ir tik kelis (pvz. 8) magistrus (ir tai gal ne visi rastų darbą). O dabar kasmet bakalaurų išleidžiame tarp 30-40, o magistrų – apie 15… Tai gerokai per daug, nei iš tiesų reikia.
    Aišku, jūs, gerb. bendrapiliečiai, sumokate už šias bereikalingas studijas 🙂
    Na, aš sakau “tiesiai šviesiai”, mano kolegos bando rasti ir privalumų: “geriau tegu mokosi, nei gatvėse slampinėja”, arba “išsilavinimas – savaiminė vertybė”. Sutinku su tuo. Tačiau ar tai – ne per didelė prabanga mūsų valstybei?

    Tik nedidelė studentų dalis dirba pagal specialybę. O įstoja labai daug. Stoja tik dėl aukštojo diplomo, žinoma. Kurio po to daugumai net nereikia.
    Išeitis yra viena – tai VISIEMS MOKAMAS MOKSLAS. Kai už mokslą reiks patiems susimokėti – tuomet rinksis atsakingiau. Be to ir mokysis kruopščiau. Dabar absoliuti dauguma ne studijuoja, o “studentauja”. Dėstau Vilniaus universitete, tad situaciją tikrai žinau…
    Tiesa, prieš tai BŪTINA SUTVARKYTI PASKOLŲ SISTEMĄ. Kad net patys vargingiausi studentai galėtų gauti paskolas pilnai susimokėti už mokslą bei pilnavertį pragyvenimą studijų metu. Žinoma, baigę mokslus paskolas turėtų palaipsniui grąžinti.
    PATIKĖKIT – TAI VIENINTELĖ IŠMINTINGA IŠEITIS.
    Tiesa, YRA DAR VIENAS ITIN NEGATYVUS PSICHOLOGINIS ASPEKTAS. Mąstykim giliau. Ką reiškia studentų perteklius? Nesunku įrodyti, kad tai reiškia ne ką kitą, o dar didesnę emigraciją. Minėjau, kad mūsų katedra paruošia kokius tris kartus daugiau studentų, nei iš tiesų jų reikia Lietuvai. Ką daro čia neradę darbo pagal specialybę? Ogi arba dirba žemesnės kvalifikacijos darbus, o dar dažniau – tiesiog emigruoja. Natūralu – juk rinkos poreikius tenkinančios specialybės jie neturi, o visą laiką iššvaistė geroms, tačiau Lietuvai nelabai reikalingoms studijoms…
    KPKS TAS PSICHOLOGINIS MECHANIZMAS? Paaiškinsiu. Pavyzdžiui, studijų programą N studijuoja net tris – keturis kartus daugiau studentų, nei jų iš tiesų reiktų valstybei. Tik įsibėgėjus studijoms jaunuolis pajunta, kad padarė klaidą pasirinkdamas gal ir įdomią, tačiau praktiškai mažai pritaikomą studijų programą. Tuomet “prapuola ūpas” ją studijuoti ir jaunuolis šiaip taip “ištempia” iki diplomo. Su niekam nereikalingu diplomu darbo pagal specialybę Lietuvoje negauna. Galima dirbti bet ką – tačiau tokiu atveju “negyvai užpjaus” depresija, nes “va, Petras ir už mane prasčiau mokykloje mokėsi, turėjo mažiau ambicijų, pasirinko ne tokią įdomią bet praktiškesnę specialybę, dabar dirba, nemažai gauna, karjerą daro ir vargo nemato. Dideliu ponu jau tapo.O va aš – tiek metų suolus tryniau, stengiausi, o likau – prie tuščios geldos. O mokykloje buvau geresniu”. Jaunuoliui tampa skaudu, ir jis į Lietuvos pusę net žiūrėt nebenori. Tuomet galvojama – “viskas, atsibodo, emigruoju. Nepasisekė su specialybe, tai gal laimę svetur rasiu, o jūs čia Lietuvoje…”

    Tai va, priešingai nei teigiau giliau nemąstantys idealistai, aukštojo mokslo sureikšminimas Lietuvai labiau kenkia, nei jai padeda. Suformuojame žmonėms nepagrįstas ambicijas, kurių jie negali realizuoti Lietuvoje. Tad kas jiems belieka – tik emigruoti.

  2. VILNIAUS UNIVERSITETAS:

    DAR NORĖČIAU KELETĄ PASTEBĖJIMŲ DĖL VIDURINIO MOKSLO TOBULINOMO. Manau, kad su “tautinės mokyklos” idėja buvo nueita per toli. Atsiribojant nuo sovietinės švietimo sistemos ji buvo reikalinga. Tačiau dabar – tai jau anachronizmas, savuoju perdėtu idealizmu daugiau kenkiantis Lietuvos perspektyvai.

    Lietuvos mokyklose reiktų žymiai daugiau dėmesio skirti tiksliųjų ir gamtos mokslų (matematikos, biologijos, fizikos, chemijos, informatikos) bei anglų k. mokymui.

    Tuo tarpu humanitarinių mokslų, o ypač – menų mokymo krūvį tikslinga kiek sumažinti. Privalomo antrosios užsienio kalbos (vokiečių, prancūzų ar rusų k.) mokymo tikslinga iš viso atsisakyti. Jos gali likti tik kaip fakultatyvas to norintiems moksleiviams. Per daug sureikšminta ir lietuvių kalbos, istorijos svarba. Šių dalykų dėstymui taip pat būtų galima skirti kiek mažiau laiko ir dėmesio.

    ŠTAI TOKIOS REFORMOS PIRMIAUSIA IR YRA REIKALINGOS LIETUVAI. Aš pats dėstytojauju, bendrauju su specialistais iš Vakarų šalių universitetų, tad kokių reformų labiausiai reikia – tikrai žinau.
    O dabar didžiulės lėšos iššvaistomos nelabai reikalingų dalykų mokymui, o kartu tais ne pirmos svarbos dalykais apkraunami moksleiviai.

    • Puiku:

      Bravo, puikios globalistų tarno kalbos 🙂 Kokią mokyklą išėjote? Atmintį praradusio profesoriaus? 🙂 Nejuokinkit. Gaila, bet tai labai aiškiai matoma, taigi visai neįtaigu. Pardavinėkite tai ką pats turite, o tai, kas tautos, priklauso tautai.

      • VILNIAUS UNIVERSITETAS:

        Dar ne profesorius, dar tik docentu neseniai tapau. Per daug jaunas dar esu. Tad iki profesoriaus man dar gerokai padirbėti teks 🙂
        Na, bet ne tame esmė. Kaip norit – galit vadinti ir globalstu – manęs tai nei kiek nežeidžia. tačiau ne tame esmė. Įdomu, ką rašysite tuomet jūs, “antiglobalistai”, kai visas jaunimas iš Lietuvos emigruos?
        Tad kas didesnis iš mūsų patriotas? Ar su visuomenės pažangai kenkiantys “antiglobalistai”, ar Lietuvos gerbūvio siekiantys “globalsitai”?

        • prašalaitis:

          Didesnė dalis studentijos apatiška todėl, kad susisukę lizdą aukštosiose mokyklose globalistai-liberalai (neomarksistai) labai sėkmingai dirba savo darbą – neva progresyviomis vakarietiškomis gerovės iliuzijomis – suvelia mintis jaunoje galvelėje. Ir jaunos užkrėstos galvelės nebesieja savęs nei su Lietuva, nei su lietuvių kalba, nei su savo šaknimis. Tad ko jiems judėti dėl kažkokios Lietuvos ir jos problemų? Juk progresyviuose vakaruose pienos upės ir kisieliaus krantai. Kam reikia dirbti ir už kiek reikia parsiduoti, kad siūlytum trumpinti lietuvių kalbos ir istorijos kursą, o svetimos kalbos mokymą intensyvinti? Visa bėda, kad tokie docentai procesus stebi per siaurą ekonominės naudos ir neva pažangos prizmę, ir pačių galvose mintys susivėlusios į gniutulą – tą liudija paskutinis tamstos sakinys. Džiugu, kad reiškiate savo nuomonę, per kurią išlenda globalistų kėslai. Tik bėda, kad pakankamai siauros specializacijos ir riboti neomarksistai bijo pažvelgti plačiau, nes jeigu pamatys realybę, praras pagrindą po kojomis, dėl ko siugrius jų globalistinė oro pilis.

          • che:

            Pone “vu”, tikrai ne tamstą vadintas profesoriumi, o išdavęs tautą Landsbergis. Jūsų kalbos yra tik propaganda ir tiek – bent kiek išsilavinęs ir gilesnį mąstymą turintis žmogus supranta, jog jaunimas emigruoja ne todėl, kad mokyklose mokina lietuvių kalbos ir istorijos, o todėl, kad Lietuvą valdo klanas, be jokių prošvaisčių doram žmogui ko nors pasiekti, nes jo kelias baigis ten, kur susidurs su klanu. Teko gyventi emigracijoje, priežastys – būten šios. Čia kas dėl emigravimo.

            Kitas dalykas, kad ponas “vu” visai nesupranta, jog tautinės mokyklos Lietuvoje taip ir nebuvo, nes atkūrus nepriklausomybę valdžioje liko komunistai, kurie ginkdie nebūtų leidę tautinio ugdymo mokykloje. Ir neleido. Tai buvo reikalinga tam, kad būtų auginama globalistinė mankurtų karta, kuri beveik tokia ir užaugo. Bet ne visi.

            Ir dar “ponas docentas” labai siauro mąstymo, jeigu nesuvokia, kad mąstantys ir visapusiškai išsilavinę žmonės daugiausiai išauga tik iš humanitarinių mokslų disciplinų, ne iš tiksliųjų. Žinoma, mankurtų auginimui būtų reikalinga išvyti humanitarines disciplinas iš programų – augtų vienpusiška siaurakakčių lengvai valdoma kolonija, argi ne? Žodžiu, nejuokinit, graudu klausyti tokio “docento”, tamsta magistro nevertas.

  3. Artūras Gotautas:

    “I žingsnis:
    Vaikų su Tėvais ir Seneliais Ryšių (t.y. su Šaknimis) paNaikinimas-sugriovimas:
    lopšelis – darželis.

    II žingsnis:
    Vaikų paTalpinimas į “fabriko-gamyklos” aplinką. Mokykla. Klasė – būsimas “fabriko cechas”.
    Kur mokytojas (direktorius – krypčių rodytojas,valdovas) niekuomet neklysta. Asmenybės suNaikinimas (apie 80% sėkmingai).
    Pakopinių-piramidinių – “hierarchinių” santykių ugdymas.

    III žingsnis:
    “Universitetas”. “Pritapimas” prie AI sukurtos ląstelės – užTvirtinimas leidimu užsiimti “verslu” – gr. “diploma”.
    Atėjimas į “fabriką” (gamintojas-vartotojas). … dažniausiai asmenybės mIrimas.
    (Vergo darbas. 340 dienų darbo ir 1 mėn. atostogų – kad vergas su “diploma” nemirtų darbo vietoje). Už sukauptus pinigus/lėšas galima nusipirkti prabangias/brangias atostogas prieš kūnišką mIrtį. Išėjus į “pensiją”, t.y. tuomet kai tu netekai viso savo gyvenimo … .
    Kad išlaikyti šios rėmus reikia nuolatinės (šių AI sukurtų ląstelių) kovos su priešais išorėje. Pvz. “nacionalsocializmas vs internacionalsocializmas/komunizmas”; “krikščionis vs pagonis|; “demokratai vs diktatoriai”, etc ….
    Taip užtikrinamas nuolatinis darbas “diplomuotiems”, o ir “directionist” (kryptininkai) turi nuolatinį darbą (dirbančiųjų sąskaita, žinia) rodydami kur yra “priešai” (besikėsinantys į “diplomuotų” daiktus).”

    “Mokslas” nieko bendro neturi su Išsilavinimu …

  4. Vilniaus žemaitis (studentas):

    TTeisus univero docentas. Lietuvai šiuo metu labiausiai reikia tikrai ne tautiškumo skatinimo. Lietuvai svarbiausia tapti vakarietiška šalimi. O mes šiuo metu atsiliekam. Atsiliekam jau ne tik nuo estų, bet jau ir nuo latvių. Tad visi tie referendumai (dėl atominės, dėl žemės ir t.t.) – taip pat mūsų atsilikimo, tautai ir šaliai pražūtingo nenoro integruotis požymis. Gaila, kad Lietuvoje jaunimo tiek mažai ir jo vis mažėja. Jei būtų kitaip – neleistume situacijos adekvačiai nesuvokiantiems vyresniesiems primesti savo nacionalistinio ir izoliacionistinio požiūrių. O dabar – kaip grandininė reakcija. Jaunimas Lietuvoje neturi įtakos – vyresnieji renka savus politikus kurie formuoja nepriimtiną antiliberalią aplinką – jaunimas dar intensyviau emigruoja. manau, kad tai tęsis iki tol, kol Lietuvoje iš viso jaunimo neliks.
    Na, o dėl mokamo mokslo – tai visai gera idėja. Kitaip daugumos nepriversi racionaliai mąstyti. Dabar dažnas vadovaujasi galvodamas ne apie perspektyvas, o apie tai, kaip geriau „stumt“ laiką tiesiog studentaujant ir lengvai gaut univero diplomą. Tai va – racionaliai mąstantys iš karto emigruoja, o laiko stūmikai – jau po to, baigę savo „mokslus“. Visiems mokamas mokslas šį procesą tikrai teigiamai paveiktų, sureguliuotų jį. Mokyklose tų humanitarinių dalykų tikrai per daug. Reikia daugiau anglų kalbos, reikia tiksliųjų – tas taip pat teisybė. Aš taip galvoju, sėkmės!

    • Po studento:

      Neseniai baigiau magistrą, bet man vis dar rūpi Lietuva, jos žemės, jos kalba, jos vandenys, tad man keistokas jūsų apibendrinimas, jog tai kažkodėl rūpi vyresniems žmonėms. Daugybė jaunų žmonių renka parašus ir pasirašinėja už Lietuvos išsaugojimą, pažiūrėkite nuotraukas internete, pažiūrėkite kas pairašinėja. Šiu atveju tokius pasakymus laikau skleidžiama demagogija, kuri jau nieko nebestebina. Galima į ES integruotis, neprarandant savo kalbos, tautos, žemės, vandens, netampant tarnais. Keista, kad jūs to nematote. Daugelis jaunų žmonių, mano draugų, žavisi Vengrijos oriu pavyzdžiu, tai galėtų būti kelias ir mums, jeigu valdžiai rūpėtų Lietuva. O kol kas 20 metų valdžioje matome nesibaigiančias rietenas, valstybės turto švaistymą ir kalbas apie energetinę nepriklausomybę, kai darbais visu džiaugsmu atsiduodama Gazpromo kišenei. Kažin kodėl taip yra?
      Emigruoja žmonės dėl socialinės neteisybės ir nusiklastamų klanų valdžioje, kur kiekvienas išdrįsęs pasipiešinti bus sunaikintas. Tautai būtina susigrąžinti orumą, išlikti, o tada galima pagalvoti apie integracija į ES kaip lygiaverte partnere.

    • Pikc:

      Tiesiog negaliu nesižavėti liberaliu mąstymu. Vadinasi, ko mums reikia, kad sumažėtų emigracija, tai: a) dar daugiau liberalumo; b) velniop tautiškumą ir patriotizmą (ir jokiu būdu jų neugdyti, nes tai – atsilikimo požymis!); c) velniop lietuvių kalbą, istoriją ir apskritai humanitarinius mokslus – reikia tik specialybės mokytis, gi darbo jėgą, o ne kokius entelegentus ruošti reikia; d) kuo daugiau anglų kalbos ir e) integruotis, integruotis, ir dar kartą integruotis į pažangiuosius Vakarus!
      O dabar – šitame požiūryje tik pakeičiam anglų kalbą į rusų, o Vakarus – į Rytus, ir pamatysim, ką toks “pažangus” (pardon – “progresyvus”) mąstymas iki skausmo primena. 😉

    • savanore:

      .youtube.com/watch?v=ip4ooUayVUY&feature=youtu.be

  5. savanore:

    Sveiki! 11. 25. 21 val. NAKTIGONĖS štabo posėdis.
    Tema:
    –ką galima pamatyti Ukrainoje,kai
    pamiršti pasiimti rožinius akinius –
    Seka:
    1) ju-ju ir referendumo reikalai;
    2) o buvo laikai…Nuo LDK iki Maidano;
    3) kaip nuotaka pabėgo prieš pat vestuves;
    4) kas ir kaip nuotaką šokdinti norėjo;
    5) oi, kokia ta ateitis neaiški!
    6) mergužėlėms pamoka.
    Graži eiga būtų tokia:Jūs klausote,skambinate tel.+370 5 2333212 ir rašote pamąstymus.

    Jūsų NAKTIGONĖS pašnekovas Rolandas Paulauskas
    Laisvoji Banga

  6. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Lietuvos aukstasis mokslas jau turi gilia 23 metu REFORMAVIMO istorija. Ir galo nematyti! Tai kas tada tie reformatoriai? A, tai tie, kurie nenori pasakyti ka nori reformuoti? 23 metu reformavimo patirtis parodo, kad reformu tikslas buvo akademine benduoruomene paversti vergais, o studijuojancius paversti tu vergus aptanaujanciais finansais. Jei ir toliau tai pacia kryptimi reformuosimes…. nesinori prognozuoti rezultatu. Geriausiai tai jei eisime tai kryptimi…. tai geriau pasiulyti su profesoriais pasirasyti darbo sutartis kas menesi ir vis derintis prie mazesnio atlyginimo. Profesorius turi jaustis tarnaujanciu…. ir neissisokti…. nes tokiu VAGIMS, vykdantiems reformas, NEREIKIA! Taigi prasosi paprastas dalykas…. is reformatoriu gretu PASALINTI VAGIS tai teigiamo reformu rezultatu sulauksime per gerokai mazeni laiko tarpa nei 23 metai. O kaip ta reforma 23 metus vyko…. vyko kryptimi atimti is universitetu VISAS teises, padaryti juos kompartijos, banku tarnais.
    Del sio straipsnio. Straipsnyje NIEKO konkreciai nepasiulyta. Taigi reformuosimes dar 50 metu. O reikia sugristi prie Mokslo ir Studiju Istatymo 16 str. 2 dalies….kuris buvo priimtas ko gero 1991 vasario 12 d. ir kuris NEATIMINEJO akademines visuomens teises, o SUTEIKE akademinei bendruomenei TEISE rinkti savo vadovus. Taciau komunistine ruja…. ta dalyka veliau ISOPERAVO is istatymo ir todel NETURIME AKADEMINES VISUOMENES BALSO ne tik universitetu lygmenyje, taciau ir Lietuvos aktualiu klausimu sprendime. VERGAI NEATSAKINGI!! Visose partijose isitvirtinusi komunistine ruja tik save ir pripazysta VEDANCIA IR VADOVAUJANCIA JEGA pagal Sovietu Konstitucija!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: