N. Laurinkienė. Vėlių deivė Veliona (32)

Deivė Veliuona, Veliuonoje, Jurbarko r. (skulptorius Erikas Daugulis) | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Deivė Veliuona, Veliuonoje, Jurbarko r. (skulptorius Erikas Daugulis) | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Senovės lietuvių deivė Veliona (Vielona) – viena iš mitinių vėlių globėjų. Ji buvo paminėta apie 1582 m. Jono Lasickio, kuris ją pristatė kaip vėlių dievą: Vielona Deus animarum (BRMŠ II:582, 595). Šis „dievas“ istoriko buvo siejamas su mirusiųjų maitinimo papročiu: „Veliona – vėlių dievas“ (Vielona), kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji. Jiems paprastai duodama kepintų paplotėlių, patrupinus keturiose vietose, priešpriešiais. Tie paplotėliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos (BRMŠ II: 582, 595). Matyt, XVI a. Žemaitijoje dar galėjo būti praktikuojamas šitoks ritualas.

Velionos (Vielonos) artimą santykį su mirusiaisiais atspindi pats jos vardas, kuris mažne identiškas bendriniam žodžiui velionė (vyr. g. velionis „miręs žmogus, amžinatilsis“). Tad Vielona ir velionė / velionis yra glaudžiai tarpusavyje susiję tiek leksikos, tiek semantikos aspektais. Maitinant velionis, tai yra vėles (tai, matyt, buvo reglamentuota tam tikrų taisyklių), dalis aukojamo maisto tikriausiai atitekdavo ir Velionai.

Paprastai tokie vėlių, o, matyt, ir jų globėjos pagerbimo ritualai vykdavo vėlyvą rudenį per Ilges, vadinamas ir Vėlinėmis, Vėlių dieną (dabar – lapkričio 2-ąją). Tiesa, kadaise tas mirusiųjų pamaloninimo laikotarpis buvęs kur kas ilgesnis nei dabar, prasidėdavęs rugsėjo pabaigoje ir trukdavęs iki lapkričio pradžios ar net vidurio. Latviai šį laiko tarpsnį vadino „Vėlių laiku“ (Wellalaick), Semlicka (dar ir Zemlika, pagal vėlėms dedamas aukas, nuo la. zemē likt „dėti ant žemės“) arba „Dievo dienomis“ (Deewa deenas).

Tiesa, J. Lasickis deivę Vieloną tapatino su kitu jo glaustai apibūdintu „dievu“ Ežiaguliu (Ezagulis), kurio būdavo šaukiamasi per Skerstuves: „Skerstuvės (Skierstuvves) yra dešrų kimšimo šventė. Į ją dievą Ežiagulį (Ezagulis) šitaip kviečia: „Vielona velos atteik musmup vnd stala.“ Ateik, – sako, – su mirusiais pavalgyti drauge su mumis dešrų“ (BRMŠ II: 584, 597). Matyt, Ezagulis – Velionos eufemizmas arba epitetas. Algirdas Julius Greimas yra aiškinęs, kad Ezagulis, kitaip tariant, yra ežia-gulys. Anot jo, ežia kaip tik žymi dirbamų laukų ribą, joje užkasami velykinio kumpio kaulai, norint laukus apsaugoti nuo ledų ir perkūnijos. A. J. Greimo manymu, būtų logiška samprotauti, kad ežiagulys gali būti aiškinamas kaip Velionos epitetas, nurodantis jos įprastinę gyvenvietę. Primintina būtų ir Teodoro Narbuto nuomonė, kad Ežagulis lietuvių kalba reiškiąs „antkapį arba pilkapį, kauburį“. Istoriko teigimu, „iki šiol ypač garbinami pilkapiai, supilti ant žymių žmonių pelenų“.

Pirmuoju teonimo Ežiagulis sandu einantis žodis ežia turi dvi reikšmes: „rėžio ar lauko riba, siena“, „lysvė“ (LKŽe: ežia). Antkapis arba pilkapis (tai yra T. Narbuto nurodytoji ežagulio reikšmė) kaip žemės kauburys asocijuojasi su lysve, kuri taip pat yra sukastas žemės plotas, paprastai kiek iš savo ribų iškilęs tarsi kaupas. Iš tiesų, matyt, šiuo atveju buvo mitologizuojama ne riba, o ežia kaip žemės kaupas su slypinčiu po ja užkastu objektu, jei išties ežagulis galėjo reikšti „antkapį arba pilkapį, kauburį“. Pastaroji realija sietųsi su mirties ir vėlių sritimi. Tokioje ežioje-pilkapyje juk ir gulėdavę mirusiojo palaikai arba, remiantis archajine pasaulėvoka, vėlė. Galėtume tarti, kad toji vėlė yra „ežioje gulinčioji“. Tiesa, J. Lasickio kalbama apie Ezagulį, kuris pristatytas kaip dievas (deus Ezagulis). Juozas Jurginis, pritardamas nuomonei, kad Ezagulis – ežiagulis ar ežiagulys – kas ežioj arba ant ežios guli, manė, kad jis gal ir galėtų būti laikomas vėle „ant ežio palaidoto numirėlio“. Bet istorikas yra abejojęs Jokūbo Laskovskio, kurio žiniomis rėmėsi J. Lasickis, pateiktų žinių apie Ežiagulį kaip dievybę tikrumu. Jo manymu, J. Laskovskis, nemokėdamas lietuvių kalbos, dievu Ežiagulį galėjo palaikyti ir per nesusipratimą.

Deivės Velionos egzistavimo galimybę paremia tai, kad latviai turėję Veļu māte (Vėlių motę), kurios suverenumo sfera bemaž sutapo su viena iš Žemės motės (Zemes māte) viešpatavimo sričių. Abi jos turėjusios priėjimą prie mirusiųjų pasaulio: „kapo raktus“ turėdavusi ir Žemės motė, ir Vėlių motė. Vėlių motė, anot latvių tautosakos duomenų, turėjusi tiesioginį kontaktą su mirusiaisiais: laukdama jų sielų, paruošdavusi joms vietą, iškepdavusi paplotėlį, išvelėdavusi staltiesę. Ši motė galėdavusi pati ir atimti žmogui gyvybę, paskui jis jau keliaudavęs į jos valdas. Pėterio Šmito pažymima, kad Vėlių motė kai kuriais atžvilgiais prilygsta Žemės motei. Svarstydamas šių deivių kilmės klausimą, P. Šmitas yra samprotavęs, kad neteisūs yra tie autoriai, kurie manė, jog Žemės motė esanti kilusi iš Vėlių motės. Anot jo, visi faktai liudija pirmosios motės senumo naudai. Tokios nuomonės laikėsi ir Karlis Straubergas bei Haroldas Biezais. Anot jų, Veļu māte, „mirusiųjų motina“, labai anksti perėmė Žemės motės funkcijas. Jonas Basanavičius taip pat yra išreiškęs nuomonę, kad Vėlių, Žemės ir Kapų motės latviškais vardais vadinama toji pati deivė.

Veliona su savo ypatingu vardu, atspindinčiu jos veiklos – vėlių globėjos – plotmę, atitinkamai galėtų būti laikoma viena iš žemės deivės epifanijų. Mat lietuvių ir prūsų palikuonių Žemyna taip pat laikyta į požemį persikėlusių vėlių valdytoja. Mato Pretorijaus žiniomis, jai aukota, be kitų atvejų, per laidotuves, kad ji priimtų „dūšelę“ ir ją priglaustų. Žemynai ta dingstimi šermenų metu nuliedavo alaus, šiek tiek viralo ir ant žemės būdavo numetami trys kąsniai duonos, tiek pat kąsnių mėsos.

Teonimas Veliona, atkuriamas iš J. Lasickio užrašytos formos Vielona, kildintinas iš žodžio vėlė ir sietinas, be velionės, -io, ir su kitais giminiškais žodžiais – Vėlinės „mirusiųjų minėjimo diena“, velinas „velnias“, velnias „žemės ir požemio dievaitis, kipšas, pinčiukas“, velinuva „velnias, piktoji dvasia“, taip pat su latvių velis „mirusiojo dvasia“ (dgs. veļi), veļenieks „mirusysis“, velns „velnias“. Kazimieras Būga lietuvių vėlė ir latvių velis (dgs. veļi) „Totengeister“ kildino iš šaknies vel- , vol- „mirti“, toch. wäl „mirti, sterben“, sen. isl. valr, sen. angl. wael „der Tote des Schlachtfeldes“, sen. isl. val-tīvar „kovoje kritusiųjų dievai“, valkyrja „Walküre, die Seelen der gefallenen Helden nach Valhöll (vok. Walhala) bringt“, alb. vale „Totenlieder“. Tačiau K. Būga žodžio vėlė nesiejo su žodžių, reiškiančių neįdirbtą žemę, grupe. Pateikiame keletą šios grupės žodžių pavyzdžių: velėna „viršutinis dirvožemio sluoksnis, prižėlęs augalų šaknų“, velėnija „neįdirbta, velėnuota žemė“ ir kt. reikšmės, velėnynė „neįdirbta, velėnuota žemė“ ir kt. reikšmės, velėnytė „velėnuota žemė“, velėniūtė „tam tikra velėna, velėnos gabalas“, velėnžemė „velėninė žemė“ (žr. LKŽe: velėna). Gali būti, kad mirtis lietuviams ir kai kurioms kitoms tautoms asocijavosi su inhumacija, glaudžiu ryšiu su žeme. Beje, primintina tai, kad mirusysis siejasi kaip tik su nedirbama žeme, juk jis guli po velėna, t. y. nedirbamos žemės plotelyje. Lietuvių kalboje gausu frazeologizmų, kuriuose žodžių junginiais, implikuojančiais leksemą velėna, metaforiškai reiškiama mintis apie išėjimą į anapus arba buvimą jau ten: Mun jau seniai laikas lįsti po velėna Tv. (mirti); Jis jau mirė, jau seniai po velėna guli Švn.; Dirbo, statė, vargo – po velėna palindo Aln. (mirė); Džiaukis po velėnos palindusi, ne į dangų lipusi Krš.; Kiek čia to žmogaus gyvenimo – apsižiūrėt nespėsi, jau važiuok po velėnom Trgn.; Prasiskleisčia velėnėlę, prisikeltų motinėlė LTR (Graž.) (LKŽe: velėna). O jau tavo tėvelis / Gul aukštajam kalnely / Po žalia velėnėle (JSD 563). Pati velėna yra tam tikra žemės / žemynos atmaina. Tiek velėnos, tiek žemės, tiek žemynos viena pagrindinių reikšmių yra „žemė“, „dirva“, tik pirmasis iš šių žodžių – velėna – yra tam tikras žemės / žemynos porūšis, tai yra „dirvožemis, prižėlęs augalų šaknų“. Manyčiau, kad Velionos ir vėlių ryšys su velėna, neįdirbta žeme, atskleidžia vieną esminių šių esybių ypatumų. Nurodytieji žodžio vėlė giminaičiai, žymintys neįdirbtą žemę, leistų konstatuoti, kad vėlės – po velėna esančios esybės – buvo Velionos, jų patronės, pavaldinės, o pati Veliona – galbūt viena iš Žemynos atmainų ar manifestacijos formų, išreiškianti jos specifinę, su vėlių globa susijusią funkciją ir tam tikrą jos viešpatavimo sritį. Žemė mirusiųjų atžvilgiu jau tampa ne kultivuojama, žemdirbiui tarnaujanti, o besiilsinti, kaip ir pats mirusysis. Jos priedermė dabar – patikima velionių, įžengusių į jos valdas po žemėmis arba po velėna, globa ir sauga.

Tiesa, pažymėtina ir tai, kad šaknį vel- turi ir žodis velnias, žemės ir požemio dievaitis. Juo pavadintas mitinis personažas taip pat siejasi su mirusiųjų pasauliu po žeme. Vytauto Ališausko nuomone, Velinas – Velionos vyriškoji hipostazė. Ši pozicija neišleistina iš akių. Iš tiesų Velionos ryšys su Velniu / Velinu neginčytinas ne tik leksikos, bet ir mitinio pasaulėvaizdžio lygmeniu. Veliona, Žemyna, velnias – visos trys mitinės esybės buvo susijusios su požemiu ir mirusiaisiais. Nelabai aiškūs tik jų tarpusavio santykiai, nors patys juos pavadinantys vardai ir kiekvieno jų vartojimo kontekstas, kaip ir šių mitinių veikėjų atkuriamos funkcijos, turėtų leisti rekonstruoti dar vieną baltų religijos ir mitologijos dėmenį, susijusį ir mistiška pomirtine sfera.

Nuorodos:

BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, t. II: XVI amžius, Vilnius, 2001.
JSD – Lietuviškos svodbinės dainos, t. I–II, užrašytos Antano Juškos ir išleistos Jono Juškos, naujas leidimas, Vilnius, 1955.
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas: elektroninis variantas, [t. I–XX, 1941–2002], prieiga per internetą: www.lkz.lt, cituojant nurodomas antraštinis žodis.
Tikslios anotuojamų autorių veikalų nuorodos bus pateiktos autorės spaudai rengiamoje monografijoje apie Žemyną.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *