A. Lapinskas. Tautinių mažumų įstatymo kūrėjai neleistinai suklydo (41)

Anatolijus Lapinskas | DELFI, K.Čachovskio nuotr.r

Anatolijus Lapinskas | DELFI, K.Čachovskio nuotr.

Viešumoje – Seimo interneto svetainėje pasirodė Kultūros ministerijos parengtas Tautinių mažumų įstatymo projektas, leidžiantis visuomenei reikšti pastabas ir pasiūlymus dėl šio teisės akto. Tuo ir naudojuosi, palyginimui pasidėjęs ir mūsų kaimynų – Latvijos, Estijos ir Lenkijos įstatymus. Kaip šalia jų atrodo mūsiškis?

Latvijos įstatymo tikslas: „garantuoti Latvijos tautinėms ir etninėms grupėms teisę į kultūrinę autonomiją ir savo kultūros savivaldą“. Lenkijos įstatymas „reglamentuoja klausimus, susijusius su tautinių bei etninių mažumų kultūrinės tapatybės išlaikymu ir plėtra“. Lietuvos būsimasis įstatymas, skirtingai nuo dalykiško kaimynų įstatymų tono, prasideda neįtikėtina pompastika – iškilminga preambule, sulygintina vos ne su Konstitucijos skambesiais.

„Lietuvos Respublikos Seimas, pasiryžęs saugoti tautines mažumas (pasak Žodyno, „saugoti“ – ginti nuo pavojaus, tai negi nuo lietuvių?); atsižvelgdamas į tai, kad Europos istorijos pokyčiai parodė, jog tautinių mažumų apsauga turi reikšmę demokratijos stabilumui ir išsaugojimui (ar ne per daug skambių žodžių apie Europos istoriją ir demokratiją?); manydamas, kad… visuomenė turėtų ne tik gerbti visų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų tautinį, kultūrinį, kalbinį, religinį ir kitokį savitumą, bet ir sudaryti tinkamas sąlygas tam savitumui reikštis (ar ne paprasčiau pasakyti „sudaryti sąlygas kultūrinei autonomijai“?); atsižvelgdamas į tautinių mažumų apsaugos įsipareigojimus, numatytus ET, JT konvencijose, taip pat ESBK dokumentuose (visus įsipareigojimus Lietuva seniai vykdo, jokių pretenzijų nesulaukta nei iš Europos, nei iš JT) – priima šį įstatymą“.

Trumpai tariant, ši preambulė visiškai nereikalinga, pvz., Latvijos, Estijos ir Lenkijos analogiški įstatymai ir be viso šio istorinio ir politinio balasto sėkmingai funkcionuoja. Matyt, mūsų įstatymo kūrėjus valdė noras būti, kaip sakoma, šventesniais už popiežių ir Lietuvos tautinėms mažumoms suteikti vos ne „pateptųjų“ statusą…

Tai atsispindi ir būsimojo įstatymo straipsniuose. 1 str. aiškina, kad „Tautinių mažumų įstatymas reglamentuoja tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises ir pareigas“. Bet juk mūsų mažumos tai kartu ir Lietuvos piliečiai, o jų teises, laisves ir pareigas nustato Lietuvos Konstitucija, atitinkami įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys. Latvijos įstatyme tiesiog parašyta, kad šios šalies gyventojams „nepaisant jų tautybės garantuojamos tarptautines normas atitinkančios žmogaus teisės“. Argi to neužtenka?

2 str. apibrėžiama, kas tai yra tautinė mažuma. Greta tradicinių požymių – kultūros, religijos, kalbos skirtumų, pabrėžiamas vienijantis Lietuvos mažumų siekis: išsaugoti savo tautinę tapatybę.

Tai visiškai suprantama. Tačiau, pvz., Estijos įstatyme pažymėta, kad mažumos „palaiko senus, tvirtus ir nuolatinius ryšius su Estija“, o Latvijos, kad mažumos „gerbia Latvijos suverenumą ir vientisumą“. Lietuviškame įstatyme tokie ryšiai ir pagarba vientisumui neįvardijami, tokiu būdu galėtume teigti, kad mūsų tautinėms mažumoms, pvz., lenkų mažumai jų tiesiog nereikia.

Įstatymo 4 str. skamba grėsmingas įspėjimas: „Draudžiama asimiliuoti tautinę mažumą prieš jos valią“, tarytum kas nors kada nors mūsų krašte būtų bandęs tai daryti. To negana, Lietuvos ir Lenkijos sutartyje aiškiai užfiksuota, kad šalys „susilaikys nuo bet kokių veiksmų, galinčių sukelti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, asimiliaciją prieš jų valią“. Tas pats įrašyta Lietuvos ratifikuotoje Europos konvencijoje: „Šalys susilaikys nuo politikos ir veiksmų, kuriais būtų siekiama asimiliuoti tautinėms mažumoms priklausančius asmenis prieš jų valią“.

Tiesa, siekiant konfrontacijos, galima įžiūrėti asimiliaciją ten, kur ji niekam nė nesisapnavo, pvz., Lenkijos URM apkaltino Lietuvą prievartine lenkų asimiliacija, kai Lietuvos lenkų mokyklose pradėta lietuviškai dėstyti Lietuvos istorija ir geografija. Beje, lygiai dėl to paties Lietuva kaltinama dar ir lenkų diskriminacija. Absurdiškesnius kaltinimus sunku būtų ir sugalvoti, tačiau įstatymo kūrėjai, mosikuodami asimiliacijos ir diskriminacijos kortomis, matyt, labai nori solidarizuotis su Lenkijos valdžios pozicija kaltinti Lietuvą nebūtomis nuodėmėmis.

Panašų tikslą turi ir šio straipsnio 2 dalis: „Draudžiama taikyti priemones siekiant dirbtinai keisti gyventojų procentinį santykį vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys“. Kokios tos priemonės? Europos konvencija jas įvardija: ekspropriavimas, iškeldinimas, ištrėmimas. Apie tokius dalykus Lietuvoje niekas nė nesapnavo, kam tuomet į įstatymą įrašyti tą draudimą, vien dėl to, kad toks punktas yra lenkiškame įstatyme?

Naivus yra 7 str., kuriame valstybė įpareigojama užtikrinti “tautinei daugumai ir tautinėms mažumoms priklausančių asmenų lygybę“. Kas čia per beldimasis į atviras duris? Tą užtikrina Žmogaus teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lygių galimybių įstatymas, draudžiantis bet kokią nelygybę dėl tautybės.

Įstatymo 4 skirsnyje „Kultūra, religija, žiniasklaida, švietimas“ kalbama apie visuotinai pripažintas tautinių mažumų veiklos sritis, iš esmės – kultūrinę autonomiją: kultūros, tradicijų, kalbos, religijos puoselėjimą; ryšių palaikymą su asmenimis kitose valstybėse, su kuriais juos vienija etninis, kultūrinis, kalbinis ar religinis savitumas; savo informavimo priemonių steigimą, taip pat informacijos apie tautines mažumas ir jų kalbomis sklaidą Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Ši tautinių mažumų veikla mūsų krašte yra skatinama, puoselėjama, remiama ir be jokių įstatymų.

12 str. minima, kad „tautinei mažumai priklausantis asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę mokytis šios tautinės mažumos kalba“. Kas gali ginčyti tokią teisę, ypač Lietuvoje – geriausiai tautinių mažumų švietimą sutvarkiusioje šalyje? Tačiau išlyga „įstatymų nustatyta tvarka“ reikštų, kad tautinės mažumos turi laikytis Lietuvos Švietimo įstatymo. Deja, dabartiniu metu Lietuvos lenkai tiesiog spjauna į pastarąjį įstatymą ir aiškina, kad šio įstatymo nesilaikys ir dar apskųs Lietuvą už lietuvių kalbos mokymo stiprinimą Europai ir pasauliui dėl lenkų asimiliacijos ir diskriminacijos, beje, tą seniai jau daro. Manyti, kad po Tautinių mažumų įstatymo priėmimo lenkų požiūris, vertinant Lietuvos tautinių mažumų švietimą, pasikeis, būtų visiškai naivu.

Įstatymo 5 skirsnyje „Tautinių mažumų kalbų vartojimas“ pateiktos žinomos Europos tiesos: „Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą… pateikti ženklus, įrašus ir kito pobūdžio informaciją tautinės mažumos kalba… gauti ir skleisti informaciją tautinės mažumos kalba… gauti informaciją apie jų sulaikymo priežastis, ir gintis ta kalba“. Visa tai Lietuvoje jau seniai realizuojama, lenkai gali kalbėti lenkiškai kiek nori, kur nori ir ką nori. Kam šias aiškias tiesas dar grūsti į įstatymą?

Niekas Lietuvoje neignoruoja teisės: „Savivaldybėje, kurioje tautinė mažuma… sudaro ne mažiau 25 proc…. gyventojų skaičiaus, bendraujant su šios savivaldybės viešojo administravimo subjektais asmuo turi teisę vartoti tos tautinės mažumos kalbą… ir žodžiu gauti atsakymą ta pačia kalba“. Jokių skundų dėl tokio bendravimo nėra. Beje, Latvijoje pagal jos pačios parengtą Europos Konvencijos išlygą, draudžiama vartoti tautinių mažumų kalbas gatvių lentelėse bei kituose topografiniuose pavadinimuose, taip pat valstybinių ir municipalinių įstaigų darbe. Jokia Europos šalis, tuo nesipiktino, netgi Lenkija ir Rusija, nors jų tautiečių Latvijoje visas trečdalis.

Įstatymo 16 str. siūloma, kad rinkiminė informacija būtų teikiama ir rinkiminė kampanija vykdoma ir mažumos kalba. Negi tai susiję su mažumų tapatybe? Vaizdelis iš tokios kampanijos: per lenkų kandidatų rinkiminės platformos pristatymus, neretai iš salės pasigirsdavo prašymai visa tai išdėstyti ne lenkiškai, bet lietuviškai, nes iš lenkiško aiškinimo niekas nieko nesuprato…

Tame pat straipsnyje siūloma, kad tautinių mažumų gyvenamuose regionuose „vieša informacija apie sveikatos apsaugą, viešosios tvarkos užtikrinimą, asmenų saugumą būtų teikiama ir tos tautinės mažumos kalba“. Beje, kokia toji kalba galėtų būti, pvz., Šalčininkų rajone, jei čia, kur 80 proc. gyventojų sakosi esą lenkai, bandytą leisti rajono lenkišką laikraštį užsisakė trys prenumeratoriai. Todėl nutarta leisti laikraštį lietuviškai ir rusiškai. Lygiai tas pats įvyko ir Eišiškėse. Taigi tektų konstatuoti, kad lenkiškai skaitančių žmonių šiuose kraštuose nėra. Tuomet gal ir lenkų nėra?..

Visas 17 straipsnis skirtas daugiakalbiams (greta valstybinės ir mažumų kalbomis) užrašams: vietovių, gatvių, administravimo subjektų pavadinimams. Tektų priminti, kad dvikalbių gatvių ir administravimo subjektų užrašų nėra nei Latvijoje, nei Lenkijoje, nei Estijoje, todėl keista, kodėl jie būtinai turi būti Lietuvoje? Tiesa, Lenkijoje, vadinamose vokiškose žemėse, taip pat ir Punsko krašte kaimų pavadinimai yra vokiškai ar lietuviškai. Tačiau kokiu pagrindu?

Pagal Lenkijos tautinių mažumų įstatymą, jeigu valsčiuje (gminoje) bent 20 proc. gyventojų sudaro mažumos atstovai, ten galimi ir dvikalbiai užrašai. Tačiau jie turi būti tradiciniai, t.y. istoriškai pateisinti, be to, negali būti siejami su Vokietijos Trečiojo Reicho ar SSRS valdžios 1933-1945 metų laikotarpiu, t.y. okupacijų metais suteiktais pavadinimais (Lietuvoje prie šių okupacijų reikėtų pridėti dar ir Vilniaus krašto okupaciją). Europos tautinių mažumų konvencijoje pabrėžiama, kad pavadinimai turi „atitikti šalies teisinę sistemą“, o šalys „atsižvelgtų į savo specifines sąlygas“.

Lietuvos teisinė sistema nenumato dvikalbių užrašų, o specifinės sąlygos irgi ypatingos: skirtingai nuo Lenkijos Lietuvoje pusę amžiaus buvo sovietinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių ir įstaigų pavadinimai, dokumentų įrašai. Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles, beje, istoriškai niekaip nepateisintas, ar įstaigų pavadinimus taptų naujos okupacijos simboliu. Su tokiu argumentu, beje, sutinka ir Lenkijos intelektualai.

19 str. apžvelgiama Tautinių bendrijų tarybos veikla. Deja, išdėsčius, kad ji atstovaus tautinių mažumų interesus, dalyvaus teisėkūros procese, atliks patarėjo vaidmenį, teiks pasiūlymus Vyriausybei, žodžiu, taps bene svarbiausia tautinių mažumų politikos struktūra, dėl svarbiausio klausimo, kaip ji bus formuojama, įstatyme vėlgi nė žodžio. Taigi ir čia – įstatymo keistenybė, jei nepasakyti stipriau.

Tautinių mažumų įstatymo projektas šiuo metu pateiktas derinti „suinteresuotoms institucijoms ir visuomenei“. Negi tos institucijos – ministerijos, po to ir Vyriausybė nepastebės aukščiau paminėtų įstatymo riktų? Jų tiek daug, kad ir visą įstatymą reikėtų laikyti riktu, t.y. klaida, apsirikimu.

Naująjį tautinių mažumų įstatymą reikėtų ne taisyti, bet iš naujo parašyti. Remiantis gerais Baltijos šalių įstatymų pavyzdžiais, reikėtų parengti naują Lietuvos valstybės interesus bei Baltijos šalių solidarumo reikalavimus atitinkantį įstatymą. Tuomet jis taptų tikru europietišką gyvenimą ir sugyvenimą simbolizuojančiu faktu.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .

41 komentaras

  1. GRYBOŠENKA:

    Sita kvaila boba turbut nenurims kol visiskai nesunaiks Lietuvos.
    KGB majore, kur tavo seima? Uz ka sedejo tavo tevukas, NKVD leitenantas?
    Kodel susodinai visas savo drauges (meiluzes) i siltas vieteles?
    Kiek sugadinai issilavinusiu ir sviesiu zmoniu karjeru? Budama buka neapkenti intelektualiu zmoniu ir apsistatei dar bukesniais uz save pajacais kurie net nesugeba padoriai nuslepti tavo nusikaltimu.

  2. Netikslus terminas: Lietuvoje nėra nei vienos tautinės MAŽUMOS – tik tautinės BENDRIJOS.
    Artimiausias tautinės MAŽUMOS pavyzdys – LYVIAI Latvijoje. Visi kiti Latvijoje yra tautinės BENDRIJOS.

    Kadangi Lietuvoje nėra “tautinių mažumų” – galima denonsuoti Konvenciją:

    TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJA

    31 straipsnis

    1. Kiekviena Šalis bet kada gali denonsuoti šią Konvenciją, apie tai pranešdama Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

    2. Denonsavimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai generalinis sekretorius gauna tokį pranešimą.

  3. Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių žemių;
    Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių toponimų ir hidronimų;
    Lietuvoje nėra etninių lenkų;
    “Lietuvos lenkais” vadinami vietiniai per prievartą nutautinti lietuviai ir iš Baltarusijos atkelti baltarusiai;
    “Lietuvos lenkai” nėra tautinė mažuma Lietuvoje – teisingas pavadinimas turi būti “tautinė bendrija”;
    “Lietuvos lenkai” nėra Lenkijos respublikos piliečiai;
    “Lietuvos lenkai” buityje kalba rusiškai ir “po prostu”(baltarusių kalbos tarmė);
    “Lietuvos lenkai” lenkų kalbą išmoksta mokykloje;
    Teoriškai įmanomas varijantas, kad kai kuriems Lietuvos piliečiams lenkų kalba yra gimtoji – kai mokykloje išmoktoji lenkų kalba yra vartojama buityje.

  4. Jotvingis:

    “Naująjį tautinių mažumų įstatymą reikėtų ne taisyti, bet iš naujo parašyti. Remiantis gerais Baltijos šalių įstatymų pavyzdžiais, reikėtų parengti naują Lietuvos valstybės interesus bei Baltijos šalių solidarumo reikalavimus atitinkantį įstatymą. Tuomet jis taptų tikru europietišką gyvenimą ir sugyvenimą simbolizuojančiu faktu.”

    Labai teisingas patarimas. Mūsų valdantiesiems tikrai reikia daug mokytis iš latvių ir estų – ir ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos srityse.

  5. patvorinis:

    Labai tikslios A.Lapinsko pastabos. Visa bėda, kad ” Tautinių mažumų įstatymo” kūrėjai ne suklydo, tiesiog šią įstatymo parodiją paruošė šovinistinės Lenkijos valstybės struktūros ir perdavė savo 5-kolonai, lenkų nacionalistų partijai.
    Ne tam nukabinėjome Maskvos okupantų lenteles, kad pakabintume Varšuvos okupantų lietuviškų vietovardžių draikalus.

  6. Rimgaudas:

    Teisingai sakote, Anatolijau. Jeigu rusų ar lenkų tautinės bendrijos norėtų gatvių bei pan. administracinių užrašų savo tautine kalba, tai toks jų noras turėtų būti pateisinamas istoriškai. Bet to nėra, nes istoriškai nei vieni iš jų nėra baziniai mūsų žemės gyventojai, t. y. nėra mūsų autochtonai. Prisiminkime, kad visai nesenai vieni ir kiti buvo visai ar dalinai mus užėmę ir įvedę dvikalbes ar net savo vienkalbes lenteles. Argi dabar tie, kuriems patiko mūsų valstybė, kraštas, žmones ir su kuriais mes gyvename, dvikalbėmis lentelėmis norėtų priminti mums savo tėvų ir senelių padarytas gėdingas skriaudas, keliant, tuo pačiu, ir neapykantą sau? Manau, kad ne. Išeina, kad projekte numatomas savotiškas dvikalbystės ir, juolab, daugiakalbystės įvedimas prilygtų tautinės nesantaikos kurstymui, todėl matau tam tikruose “Tautinių mažumų įstatymo” projekto straipsniuose priešpriešą Konstitucijai ir, jeigu tokia priešprieša bus priimta įstatymu, paduosiu teisman.

  7. jo:

    Tautinėmis mažumomis laikomos tautos, kurios gyvena savo tautos istorinėje tėvynėje, tačiau įeina į kitos didesnės tautos valstybę, pvz., sorbai Vokietijoje, bretonai Prancūzijoje, lyviai Latvijoje… Lietuvoje jokių tautinių mažumų nėra. Lietuvoje joks tautinių mažumų įstatymas nereikalingas. Lietuvoje kitataučiams galioja visi tie patys įstatymai kaip ir lietuviams. Tai visiškai atitinka tarptautines normas. Tarptautinė bendruomenė Lietuvai priekaištų neturi, tai ir šitiems jedinstvo-jednosc tęsėjams pataikauti nereikėtų.

  8. Kažin:

    Pirmiausiai būtina notifikuoti, t.y. iki šių metų lapkričio 28 d. pranešti Lenkijai (teisė tai padaryti priklauso Seimas), kad Lietuva besibaigiančios 1994 metų bendrumo su Lenkija sutarties toliau nepratęsia. Tai padaryti būtina, kad Lietuva galėtų laisva valia, atsižvelgdama į Konstituciją ir Tarptautinę tautinių mažumų teisių apsaugos konvenciją, spręsti Tautinių mažumų įstatymo priėmimą. Paprasčiausiai tą patį dalyką reguliuoti du teisės aktai – surtartis ir įstatymas – negali.
    Taigi, kur tautininkai, partijos, “Vilnijos” draugija, kitos organizacijos, kodėl tuo nesirūpina, kad taip primintų Seimui savo pareigą pranešti dėl minėtos sutarties nepratęsimo, reikalautų tinkamo pareigų vykdymo…
    Pagaliau tegul Seimo pirmininkė Graužinienė nors viešai paaiškina, kodėl tą sutartį, Lenkijos naudojamą kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus pagrindu, tęsia…
    Beje, sutartį notifikavus jos galiojimas baigtųsi po metų, taigi laiko pasirengti klausimams, susijusioms su jos pasibaigimu, pakaktų. Iki nurodytos datos apie sutaries nepratęsimą Lenkijai nepranešus, jos galiojimas automatiškai prasitęstų dar penkeriems metams.
    Taigi sutartis, o ne įtatymas yra tarp skubiausių Seimo spręstinų klausimų!

    • Kemblys:

      Netrukdyk tautininkų, jie apie Europarlamentą dabar svajoja, laisvi nuo svajonių, ‘kundrotrizmus’ mokinasi.

      • Kažin:

        Vadinasi, neklydau, jog gali būti, kad jie – Lenkijos tautininkų sąjunga “na Litwe”…

        • Kemblys:

          Jie ‘persitvarkymo’ tęsinys.

          • Kažin:

            Žodis kabutėse – mintį daro dviprasmę…

            • Kemblys:

              Rusai kariuomenę išvedė, bet paliko partijas su tais ‘persitvarkytojais’. Nors protingesnius būtų atrinkę, Lietuvai naudos daugiau būtų. Milčius rašo, kad tautininkams reikia žmonių paramos – tautininkai turėtų būti atrama Tautai. Jei susibūrė, tai turėtų išmąstyti tokias Tautos nuostatas, kurios vienytų lietuvius.

              • Kažin:

                Pirma, kad protingesni neateitų į valdžią, tai juos dar Sąjūdyje imta apšaukinėti KGB’istais. Viskas yra sudėtingiau, kas savo širdimi nebuvo Sąjūdžiu, tam sunku suprasti, o gal net neįmanoma. Kad suprastum, viską reikalinga patirti savo kailiu.
                Antra, kaip gali būti žmonių parama tautininkams, kai iš pačių tautininkų tik žodis likęs.
                Tas vienintelis žodis, už kurį buvo vieningai balsuota, kuris buvo “tapęs kūnu” – yra “Sąjūdis”. Šiandien apskritai žodžiu niekas netiki, jų, galinčių tapti kūnu, neturima.
                Tam, ne išimtis ir žodis “tautininkas”, tikėtis jam paramos paprasčiausiai naivu… Lemia kūnas, o tautininkams jis – be prošvaisčių. Padėtis tokia, kad vien gražiomis nuostatomis tautininkas šiandien “lietuvio nesuvienys”, juolab, kad jų netrūksta ir kitoms partijoms.
                Žygiais, o ne žodžiais privalome Tėvynę mylėti, o tie žygiai – tai lietuvio geriau už kitus padaryti kasdieniniai darbai, gražios lietuviškos ir vaikų gausios šeimos…

                • Kemblys:

                  Buvau savo širdimi ,,sąjūdžiu” iki sasio 13 dienos vakaro. Neskaičiavau tų gatvės budėjimų Kaune, sausio 8 važiavome saugoti Aukščiausią tarybą, buvau net viduje dabartinio Seimo rūmų. Sausio 11 neiškenčiau ( per radiją ištisai kvietė kelias savaites saugoti iki to) nulėkiau į Vilnių vienas, 12 dieną vakare grįžau pas šeimą, buvau pavargęs užmigau ir žmona pažadino, per TV rodė kas darosi prie TV bokšto, vos neapsiverkiau, paryčiais išvažiavau su kaimynu į Sitkūnus. Apie 16 val per radiją pasakė, kad tankų kolona pajudėjo Sitkūnų link – pusė ‘saugotojų’ kažkaip išgaravo, nors nemačiau nei vieno nueinančio. Likome, kalbėtis jau nesinorėjo, NORĖJOSI namo, bet pagalvojau ko aš važiavau čia iš viso, jei dabar pabėgsiu, likome su kaimynu ir daug kitų kaip mes. Laukiame, laukiame, atėjo vakaras, nuėjome į mokyklėlę, kažkokioje klasėje daug sėdėjo pavargusių, mes nukritome ant grindų, užmigome – turbūt žiauriai knarkėme, nes pažadino mus. Tada supratau, jei atvažiuos tankai ir mus suraiškys, tai dedasi rimti įvykiai Lietuvoje, BET jei tankai neatvažiuos – viskas yra KRUVINAS žaidimas. Nuoširdžiai užjaučiu žuvusius Vilniuje, ypač jaunus žmones. Rusai suvaidino IŠSIVADAVIMĄ, tas pat buvo Tbilisyje, kur užkapojo žmones kastuvėliais, panašiai buvo ir pačioje Maskvoje ir kitur kažkiek praliejo nekaltų žmonių kraujo. Perversmas buvo padarytas iš viršaus.

                  • Kemblys:

                    Man Eglė Bučelytė šventas Žmogus – Ji iki paskutinės sekundės vedė laidą apie įvykius prie TV bokšto, kol neužgesino jos!

                    • Kažin:

                      Sąjūdis nebuvo žaidimas , jis buvo tikras, taikus – ne “kruvinas žaidimas”.

                      Kaune tankai nesirodė, kadangi peversmininkų planas buvo išvyti Lietuvos valdžią iš Vilniaus į Kauną ir taip suplėšius Lietuvą karine jėga sutabdyti Gorbačiovo perestroiką, o pirmiausia parklupdyti Nepriklausama pasiskelbusią Lietuvą, sukelti sąmyšį tarp pačių lietuvių, tačiau rugpjūtį pučas Maskvoje, kariuomenei perėjus į Jelcino pusę, buvo likviduotas ir – Lietuva Nepriklausomybę apgynė, o kitos Respublikos tada pasiskelbė nepriklausomomis – tsrs žlugo. Valio!!! – Lietuva Nepriklausoma! Lietuviai vėl tapo lygūs su kitomis tautomis, turėjusiomis savo valstybes, – Valio!!!
                      Taigi, Sąjūdis – Tauta atliko vieną didžiausių žydarbių savo ir Europos, netgi pasaulio istorijoje. Garbė jai!!! .

                    • Kemblys:

                      ,,Kažin”, labai jau skambiai šauktukais mėtaisi. Praradome apie ketvirtadalį tautos, o tu džiūgauji. Prisimink tsrs laikus, 1985 tarkim metais – ar buvo minčių, kad būsime laisvi? Persitvarkymo sąjūdį sukėlė staiga atsiradę protingi, išsilavinę tarybiniai filosofai, mokslo akademijos nariai (čia kartais reiškiasi toks ,,mokslininkas” ,,Žygeivis”, kuris kūrė jaunimo organizacijas sąjunginėse respublikose), profesoriai ir t.t..Nesivaržydami pastūmė į šoną Petkų, Sadūnaitę, Svarinską, Terlecką… ir ‘atkovojo’ nepriklausomybę. Tie tuometiniai dievaičiai tardavo drąsiai žodį ir budino žmones, mes kraipėme pradžioje galvas, kaip jų KGB’biukai nesuima. Rusai suskaldė tsrs ir tie DIEVAIČIAI pasiskirstė į visas partijas ir tapo eiliniais partinukais – visiškai nieko nesugeba. Arba tęsia numatytą persitvarkymą, jei mums iškilo grėsmė išnykti, kaip tautai, nepriklausomoje Lietuvoje?

                    • Vilna:

                      Paties metami priekaištai Sąjūdžiui yra tas pats, kas būtų, jeigu priekaištautum mokslininkams dėl atomo suskaldymo, nes naudojantis tuo mokslo pasiekimu buvo imtos kurti, sukurtos ir panaudotos atominės bombos.
                      Sąjūdis baigėsi 1991m. rugpjūtį nuslopinus pučą Maskvoje, Lietuva buvo visuotinai pripažinta Nepriklausoma valstybe. Tad valdžioje buvusių nuomone Sąjūdis tapo nereikalingas, taigi nuspręsta jį nuo politikos, valstybės valdymo nušalinti, o kad negalėtų toliau kištis į valstybės valdymą -perorganizuoti į paprastą visuomeninę organizaciją. Tai ir buvo paaryta. Su institucijose, įstaigose likusiais sąjūdininkais buvo imta dorotis. Jie pirmiau už kitus buvo išvaryti iš darbų. Taip valdžia tapusiųjų asmenų buvo susidorota su Sąjūdžiu, tikraisiais sąjūdinkais, kuriais, beje, buvo apie 80% Tautos. Taigi ne Sąjūdžio, o partijų valdžios veiksmais buvo pradėtas ir įvykdytas ketvirtadalio tautos praradimas.
                      O pirmiausiai darbo ir vietos Lietuvoje “neliko” sąjūdiškiausiai Tautos daliai. Tada toks dorojimasis su Sąjūdžiu, kaip neseniai vykęs su Gailiumi ir Giržadu, buvo masiškas.
                      Taigi, paties Sąjūdžiui metami kaltinimai dėl ketvirtadalio Tautos praradimo ir kiti priekaištai yra jau ne Sąjūdžio, o partinės valdžios vykdyti dalykai, todėl jais prisidengus mesti šešėlį Sąjūdžiui yra skaudžiai neteisinga.
                      Tikėjimo, kad bus laisva Lietuva niekada nebuvo praradusi. Tačiau, tai būtų ilga kalba. Tad pasakysiu vieną, bet iškalbingą faktą, kad Vilniaus studentija, jaunimas 1968 metais, kai sovietų kariuomenė dorojo Prahos pavasarį, viešai verkė troleibusuose ir gatvėse.
                      Visi jautė, kad tada buvo susidorata ir su Lietuvos puoselėta viltimi tapti laisva.
                      Sunku suprasti iš kur toks lėkštas ir tendencingas įvykių supratimas, o gal – interesas…

                    • Kemblys:

                      Dievaičiai, parodė savo galią (anot tavęs) suskaldė tsrs, IŠKOVOJO nepriklausomybę Lietuvai ir… neteko jėgų (kai baigėsi sąjūdis M.Gorbačiovo persitvarkymo politikai remti), kas norėjo tas valdė toliau Lietuvą. Netrink, niekas jų nepersekiojo, gyvena ir dabar iš mokesčių mokėtojų kišenės.
                      Beje, iš kur žinai perversmininkų planus?

                      Kažin: 2013 11 17 21:39
                      Kaune tankai nesirodė, kadangi peversmininkų planas buvo išvyti Lietuvos valdžią iš Vilniaus į Kauną ir taip suplėšius Lietuvą karine jėga sutabdyti Gorbačiovo perestroiką,..”

                    • Kažin:

                      Nerimta, – jeigu liežuvis apsiverčia tyčiotis iš švento dalyko – Sąjūdžio, tuo pačiu ir iš Lietuvos.
                      Taigi Dievas ir savigarba neleidžia toliau kalbėti tokiu atveju…
                      Be to, jaučiasi, kad apskritai pačiam stinga jausmų pilnatvės – darnos…

                  • bartas:

                    Kembly, papasakojai ne tik savo, bet ir mano kelią.
                    Tikrai kvailokai atrodom žvelgiant iš šiandienos. Kai netyčiom atsidūriau pirmose gretose, įsidėjau piniginę prie širdiesi (kulkoms atmušti), tada pasisukau šonu, kad būtų mažesnė tikimybė kulkoms pataikyti. Spiginant prožektoriui į akis , pasiruošiau .
                    “Už Lietuvą Vyrai-, riktelėjo Gražulis.”
                    Vienžo – nesigailiu.

                    • bartas:

                      čia su šiokiu tokiu jumoriuku. Jeigu ką.

                    • Kemblys:

                      Kodėl kvailokai, buvome beginkliais taikiniais – tokia nepriklausomybės kaina. Džiaugiuosi, kad neliko rusų si jų tuo marksizmu-leninizmu. Bet dabar, kai netekome ketvirtadalio lietuvių per nepriklausomybę, mes nukraujuosime žiauriau. Atkreipk dėmesį kaip ,,Vilna” rašo apie sąjūdžio pabaigą: ,, baigėsi 1991m. rugpjūtį nuslopinus pučą Maskvoje,”. Atsakymai dabartinių bėdų slypi ne pabaigoje, o pradžioje sąjūdžio, kuris sutapo tik su M.Gorbačiovo persitvarkymu. Juos atrinko ‘jėgos’, kurios darė perversmą iš viršaus tsrs valstybėje. O žmonės juos dievina ir laukia, kad tokie galingi kažką darytų ir toliau. Reikia patiems ieškoti išeičių.

  9. Nepolitikas:

    Vienas, nevisai protingas parašo straipsnį ir idiotiškai komentuoja. O kiti idiotizmo autochtonai jį komentuoja. 🙂

  10. Pilietiškas skaitytojas:

    Padėtis Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose tik patvirtina faktą, kad ten kaip tik reikia kuo plačiau naudoti valstybinę – lietuvių – kalbą, bet ne atvirkščiai – jos vartojimą siaurinti, kadangi šie rajonai jau šiandien yra per daug save izoliavęsi nuo likusios Lietuvos dalies. Visiems lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, reikia stengtis per bendrą valstybinę kalbą integruotis į bendrą Lietuvos visuomenę, bet ne izoliuotis vieniems nuo kitų. Lietuvai tautinių mažumų rezervatai tikrai yra nereikalingi.

  11. Tadas:

    Suįžūlėjo ponai lenkai, tiesiog tyčiojasi iš Lietuvos valstybės ir iš lietuvių.

  12. kaunietis:

    Jei Lietuvoje nėra etniniu lenkiškų žemių (o tokių iš tiesų nėra), tai iš kur tada yra lenkai? Tai jie arba atvykėliai, arba jie ne lenkai. O jei jie atvykėliai, tai jie tada bendrija, bet ne mažuma.

  13. Atas:

    Kauniečiui.
    Apie lenkų(tikrų)nebuvimą Lietuvoje taikliai pasakė Popiežius Vojtyla(Jonas Paulius 2-sis).

  14. arvydas damijonaitis:

    Dėl klaidinančio termino „lenkų TAUTINĖ MAŽUMA“
    (turi būti TAUTINĖ BENDRIJA, TAUTINĖ GRUPĖ):
    1.Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statusą;
    2.Buvusių okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, kurie kalba ne lenkiškai, “poprostu“. Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record). Pvz., USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, Rusijoje – tik 8 lenkiškos biudžetinės mokyklos;
    3.Lenkiškų mokyklų valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai;
    4.Kodėl Lietuvos „piliečiai lenkai“ lengvai pasiduoda provokacijoms, kodėl negerbia Lietuvos įstatymų? Kas juos klaidina?
    5. Vilniuje,1994 m. balandžio 26 d. pasirašyta Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos draugiškų santykių ir gero bendradarbiavimo sutartis prieštarauja (1995 m.vasario 1 d. Strasbure priimtai) Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijos 21 straipsnis: „ Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“. Konvencija ,numato tautinių mažumų ,t.y. tik tautinių grupių, neturinčių išorinės valstybės, apsaugą, kitaip būtų pažeisti pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Lenkų bendrija Lietuvoje negali turėti „tautinės mažumos“ statusą, nes tai grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei, t.y. prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams. Lenkijos vulgarus agresyvumas yra reali tikrovė – lietuviai nežudo lenkų, nebuvo okupavę Varšuvos, nebuvo užėmę trečdalį Lenkijos teritorijos.
    6.Būtina įpareigoti LR Seimą ir Vyriausybę sustabdyti 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytą sutartį, kuri prieštarauja minėtai 1995 m. vasario 1 d. tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai, ir pasirašyti naują, PAKOREGUOTĄ sutartį.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: