Vytautas V. Landsbergis: Yra pasakojimų ir apie gražią Lietuvą (17)

Režisierius Vytautas V. Lansbergis | A.Simonaitytės nuotr.

Režisierius Vytautas V. Lansbergis | A.Simonaitytės nuotr.

Norėjau sukurti kinematografinį pokario žmogaus portretą. Ne prisitaikėlio, o to, nepabūgusio okupantų, išėjusio kovoti į mišką. Norėjau iš gyvų liudininkų išgirsti svarbiausias šio apsisprendimo bei kovos detales, kad žinotume, jog savo netolimoje istorijoje turime garbingų pavyzdžių, į kuriuos galime atsiremti“, – sako režisierius Vytautas V. Landsbergis lapkričio 13 d. Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristatęs naujausią savo filmą „Trispalvis“.

Trispalvis“ – ketvirtasis Jūsų filmas skirtas partizanams ir jų atminimui. Prieš tai esate sukūręs spektaklį, parašęs knygą ir net išleidęs muzikinį albumą. Kodėl ši tema Jus taip traukia?

Čia sutampa daug tiek asmeninių, tiek ir visuomeninių aplinkybių. Visų pirma ši tema ypač aktuali Lietuvai. Vienaip jausimės, jei savo XX a. istorijoje nerasime esminių pasididžiavimo ir stiprybės šaltinių, jei būsime tik „kolaboravusieji“, „saulės parnešėjai“ bei „kolūkių kūrėjai“. Tačiau jei matysime darbus tokių žmonių kaip J. Basanavičiaus, M. K.Čiurlionio, V. Krėvės, Maironio ar kitų, kurie tapo esminėmis Lietuvos istorijos bei kultūros asmenybėmis, jei suvoksime reikšmę unikalių pilietinių, visuomeninių sambūrių, tokių kaip miško broliai ar Sąjūdžio žmonės (ypač tie, prie Seimo), kurie apsisprendė žūti laisvi, o ne gyventi vergijoje, tuomet mūsų požiūris bus visiškai kitoks.

Man rodos, XX a. Lietuvos istorijoje yra ne vienas epizodas, kurį verta vis prisiminti ir apmąstyti. Turbūt ne atsitiktinai artimojo užsienio propaganda tiek dėmesio skiria niekindama šiuos klausimus, nuolatos akcentuodama, kad 1991 m. sausio 13-ąją savi šaudė į savus, o pokario metu „banditai“ ir „sadistai“ išėjo į mišką kariauti… Tad šiuo atveju aš stoju savo tautos pusėn ir užsiimu metraštininko darbu – pasakoju istorijas, bandydamas kurti romantiškąjį lietuvių tautos naratyvą, ieškodamas ir atrasdamas tose pokario istorijose nūnai primirštas sampratas – pasiaukojimo, garbės…

Itin svarbu, kad iki galo nenusiviltume savimi. Gal tai yra viena iš priežasčių, kodėl masiškai išvažiuojantiems (o ir pasiliekantiems liūdesyje čia) Lietuva regisi toks nykus kraštas – nebeturime pasakojimo (-ų) apie gražią, sėkmingą Lietuvą. Didelį darbą šia linkme atliko spauda vis įrodinėdama, kad Lietuva – nevykėlių, bestuburių ir korumpuotų valdininkų kraštas. Baisiausia, kad dalis žmonių tuo ir patikėjo. Mano galva, vizualinė kultūra, ypač kinas, teatras, galėtų sukurti ir alternatyvių pasiūlymų tokiam negatyvui, idant atmintume, kad nėra viskas taip blogai, kaip kažkas mums nori įpiršti.

O kokios asmeninės aplinkybės, vis raginančios grįžti prie partizanų temos?

Vaikystėje vis atsidurdavau uždraustose vietose ir išgirsdavau draudžiamų pasakojimų. Mano tėvukas domėjosi partizanais. Vasaromis atostogaudami Druskininkuose mes eidavome per kaimus, o pokalbiuose su žmonėmis kas kartą „išlįsdavo“ šį tema. Ištempęs ausis gaudydavau tas pusę lūpų šnabždamas istorijas. Paskui eidavome į kapines ir matydavau keistus palaidojimus, kur viename kape guli ta pačia pavarde, tą pačią naktį mirę, o kitą naktį jau kita pavarde kiti… Tuomet supratau, kad iš mokyklos programų buvo ištrintas esminis laisvės kovų laikotarpis, palikęs skaudžių, kartais ir nevienareikšmių pėdsakų, kai istorijos verpetuose žmonės būdavo žudomi ištisomis šeimomis.

Vėliau į rankas pateko pirmosios knygos, atvežtos iš Vakarų. Viena iš pirmųjų – Daumanto „Partizanai“, puikiai įsirašę į indėniškų romanų seką. Kita – K. Girniaus parašyta mokslinė studija apie partizanus. Netrukus iš rankų į rankas pradėjo eiti ir mūsų partizanų prisiminimai. Visa tai man padarė labai gilų įspūdį. O kažkada jau laisvoj Lietuvoj „Šiaurės Atėnuose“ perskaitytas pokalbis su Nijole Lukšiene mane itin sujaudino ir net sukrėtė. Tada supratau, kad su šiuo žmogumi norėčiau ne tik susipažinti, bet ir sukurti filmą. Taip atsirado pirmasis partizanams skirtas filmas „Baladė apie Daumantą“. Kai įžengiau į šią temą, susipažinau su Jonu Pajauju, Antanu Lukša bei daugybe kitų partizanų ir supratau, kad apie kiekvieną iš jų galima kurti filmą. Tai ne iš tų temų, kurią galima greitai pabaigti. Kita vertus, tai labai aktuali tema, nes, kalbant kinematografiniais terminais, tai yra „nueinanti natūra“. Deja, miško brolių karta yra išeinanti karta. Net kurdami filmą „Trispalvis“ tai pajutome labai akivaizdžiai: per tuos pusantrų metų mirė keli filmo herojai.

Filmo „Trispalvis“ filmavimo momentas | A.Simonaitytės nuotr.

Filmo „Trispalvis“ filmavimo momentas | A.Simonaitytės nuotr.

O grįžtant prie aplinkybių, kurios nuolatos skatina atsigręžti į partizanų temą, išskirčiau dar ir dvasines. Augdamas, bręsdamas imi sau kelti aukos, pasiaukojimo klausimą – kur yra tavo paties baimės riba… Ką turėjo jausti tie jaunuoliai, kurie išeidami į mišką žinojo, kad tai yra galutinis taškas – laisvės nebus, laimės nebus, pergalės vainikų ant kaklo mergelės nekabins, gulėsi ant grindinio susisprogdinęs veidą, jei pasiseks, tavo kūną kas nors išvogs ir palaidos, tuomet bent žinos, kur yra kapas, bet, ko gero, griovyje atsidursi ir traktoriumi užars… Neįtikėtina, tačiau net tokioje perspektyvoje žmogus renkasi šį kelią būti visiškai šalia nebūties…

Papasakokite, kaip užgimė filmo „Trispalvis“ idėja?

Paskutinis šios tematikos mano filmas buvo apie Nijolę Lukšienę „Partizano žmona“. Man jos asmenybė buvo labai įdomi ir norėjosi sukurti filmą ne tiek apie karą, kiek apie meilę karo metu. Pabaigęs šį filmą buvau ramus, maniau, kad duoklę šiai temai jau atidaviau ir galiu eiti kitus darbus dirbti. Tačiau neretai nutinka, kad tavo ir Dievo planai nesutampa…

Vieną dieną anykštėnų buvau paprašytas nufilmuoti sunkiai sergančią moteriškę šeimos archyvui. Su operatoriumi Audriumi Kemežiu atvažiavome, radome partizanų ryšininkę Zosę Avižaitę, kuri papasakojo savo istoriją, kaip ji partizanams ginklus nešdavo, kaip stribai stuburą sulaužė, nagus nuplėšė, kaip meldėsi prašydama, kad tik nieko neišduotų ir kaip nustojo jausti skausmą… Keistas dalykas – štai tokia skaudi istorija, o žmogus pasakoja šypsodamasis. Tuomet supranti, jog Dievas yra su juo, kad tik šia galia ir įmanoma visa ištverti.

Mes nufilmavome, atidavėme medžiagą šeimai, o po kelių dienų paskambino p. Zosės artimieji ir pasakė: „Ačiū, brangieji, kad spėjote, ji iškeliavo…“ Tada supratau, jog visa tai buvo ne šiaip sau, kad esama ir kitų žmonių bei jų istorijų, kurios dar neišgirstos, dar neužfiksuotos. Tad su bičiuliais nusprendėme daryti tai, ką galime, o p. Zosės pasakojimas tapo akstinu viso to imtis. Prisiminiau koncertą Veisėjuose, kur partizano dukra dainavo partizaniškas dainas ir pasakojo apie savo tėvą, prisiminiau br. Gediminą Numgaudį OFM, kuris minėjo, jog netoli Pakutuvėnų gyvena partizanų uniformų siuvėja ir ją būtina nufilmuoti. Tai išties buvo ypatingas žmogus. Ir vėl sutapimas – mes nufilmavome, o po kelių mėnesių ji mirė.

Taip viskas ir užsisuko. Nuvažiuojame filmuoti vieną, o jis sako: „Mano istorija tai nieko, o tu nuvažiuok pas Ąžuolą, jis tau labai daug papasakos…“ Nuvažiuoji pas Ąžuolą, jis pasakoja savo istoriją ir sako: „Na ką aš, o štai ten gyvena Siaubas, jo istorija labai įdomi.“ Ir tai tęsiasi, tęsiasi…

Pradinis mūsų sumanymas buvo nufilmuoti kuo daugiau pasakojimų – ne filmui, bet istorijai. Nufilmavome dvylika žmonių ir tapo aišku, kad filmui galėsime panaudoti tik mažą dalį jų istorijų. Todėl dabar nusprendėme ieškoti paramos ir išleisti šį filmą su knyga, kurioje būtų užrašyti visų dvylikos šių žmonių gyvenimo ir kovos istorijos.

Beje, filmui taip pat ieškojome lėšų: atsiliepė privatūs rėmėjai, neabejingi šiai temai, esame dėkingi ir Bernardinai.lt skaitytojams už paramą. Beje, tai jau ne pirmas mano filmas, sukurtas be valstybės paramos. Tai priėmėme partizaniškai – jie juk irgi neturėjo valstybės palaikymo… Tuo tarpu žmonių aukos įpareigojo, ir mes jutome malonumą kurti, nes žinojome, kad yra žmonių, kuriems išties to reikia ir kurie pasitiki mūsų darbu.

O kas svarbiausia jums buvo kuriant šį filmą?

Man nesinori matyti pasaulio vien tik juodo – balto, pasaulio skaudaus, draskyti žaizdas ir pasakoti, kaip mus kažkas skriaudė ir kokie esame vargšai. Priešingai, kuriant filmą, norėjosi rodyti optimistinę pusę – mes galėjome iškentėti tai, vadinasi, galime kur kas daugiau.

Nesinorėjo, kad po filmo peržiūros liktų neapykantos ar keršto skonis. Nė vienas iš pasakotojų nereiškė neapykantos nei rusų tautai, nei kuriai nors valstybei ar sistemai, jie žinojo – anuomet buvo jų toks darbas, tokia pareiga, kurią jie ir atliko. O dabar, besiruošdami iškeliauti pas Dievulį, jie ramūs šypsosi, pasakoja ir dėl nieko neapgailestauja. Man, kaip pasakų autoriui, norisi, kad pasakojime būtų karalių ir princų, kurie nugali slibinus, o ne tik viską ryjantys ir niokojantys slibinai bei karalaičių kaulai. Tai tam tikra prasme, randu ir mūsų partizanų istorijose.

Kuriant filmą ne visuose filmavimuose dalyvavau aš pats, buvome subūrę darnią komandą, kurioje dalyvavo Agnė Marcinkevičiūtė, Kristina Sereikaitė, Saulius Lukoševičius, Gvidas Kovėra, Audrius Kemežys, Arvydas Liorančas ir kiti. Prašiau, kad visiems partizanams būtų užduoti tie patys klausimai: vaikystės prisiminimai, kurie buvo svarbūs vėlesniems apsisprendimams, ta diena, kai išėjo pas partizanus, pirmas mūšis, pirmoji draugo žūtis, išdavystės, tardymai, lageriai ir kaip būtų, jei dabar tektų rinktis… Pagal tokį scenarijų ir ketinome dėlioti visą filmo pasakojimą. Išties buvo lengva montuoti, nes filmui atrinkome tas istorijas, kurios pratęsia pasakojimą, dramaturgiškai praplečia, papildo viena kitą, o pati istorija, nors ir papasakota skirtingų žmonių, vystosi ir eina į priekį.

Filmo „Trispalvis“ filmavimo momentas | A.Simonaitytės nuotr.

Filmo „Trispalvis“ filmavimo momentas | A.Simonaitytės nuotr.

Filme derinate autentiškus partizanų liudijimus ir vaidybines scenas. Kodėl pasirinkote būtent tokią pasakojimo formą?

Šis filmas buvo kuriamas lyg savaime, nebuvo jokio išankstinio scenarijaus. Pradžioje, kaip minėjau, mūsų tikslas buvo nufilmuoti kuo daugiau atsiminimų, o paskui galvosime, ką su tuo daryti. Filmavome, filmavome ir staiga suvokiau, kad turime daug garbių, senyvo amžiaus žmonių pasakojimų, o man visada norisi, kad juos pamiltų jaunoji karta, kad partizanų istorijos taptų jų istorijos dalimi. Taip kilo mintis pasikviesti dainininkę Ievą Narkutę, neabejingą šiai temai. Ji su savo dainomis filme tampa tartum viena iš pasakotojų. Tačiau to buvo per maža. Taigi, teko ieškoti trečios linijos.

Kadangi visas 12 žmonių pasakojimas lipdosi į vieną istoriją, iš esmės tai tarsi vieno partizano liudijimas, tad kilo mintis jį ir suvaidinti. Tai simbolinis, apibendrintas personažas. Būtent šia linkme judant ir atsirado vaidybinių scenų, įpinamų į įdomiausius pasakojimo epizodus. Taip pat filme atsiranda ir pasakotojas – užkadrinis balsas, įgarsinantis Partizaną. Taip pamažu ir nusipynė filmo forma. Jei iš anksto būtų reikėję parašyti scenarijų ministerijai, tikrai nebūčiau šitaip sugalvojęs. Bet kai pradedi nuo vieno, pamažu ima vertis kiti klodai, ir nejučia ateini iki rezultato, apie kokį net nesvajojai.

Filmas pradedamas partizano Liongino Baliukevčiaus-Dzūko dienraščio ištrauka, o jas savotiškai pratęsia, papildo suėmimus, tardymus, tremtis, sovietmetį išgyvenusių partizanų liudijimai. Tai savotiška jungtis tarp jau išėjusių partizanų ir dar likusių, kalbančiųjų, atsimenančiųjų…

Man taip pat buvo svarbu, kad tie esantys ir jau nebesantys čia susitiktų viename pasakojime. Filme naudojamas liaudies dainose taip dažnai minimas bernelio sakalėlio įvaizdis. Iš čia atsirado ir vaidybinių epizodų filmavimo stilistika – atsisakėme tradiciniam kinematografui būdingų filmavimo iš arti. Visos šios scenos nufilmuotos iš paukščio skrydžio, tarsi prisimenant toli toli nuėjusį tą laiką, kuris tolsta, blanksta, mes jį jau galime palikti, galime pasidžiaugti, bet tai jau nebeskauda, jau galime skristi. Juk kovoti šiandien jau nebereikia, tai padaryta už mus. Dabar mes laisvi ir galime gyventi bei kurti…

Kadras iš Vytauto V. Lansbergio filmo „Trispalvis“ filmavimo | A.Simonaitytės nuotrauka

Kadras iš Vytauto V. Lansbergio filmo „Trispalvis“ filmavimo | A.Simonaitytės nuotrauka

Bet ar tikrai nebeskauda? Partizaninei tematikai skirtų prisiminimų, autentiškų dienoraščių , dokumentų leidinių yra išleista tikrai nemažai, tačiau mokslinių studijų – vos viena. Ar tai neliudytų, kad partizaninis naratyvas dar nėra deramai įsisąmonintas?

Mano galva, tai tam tikra istorikų problema. Mes taikos moralės principus dažnai linkę taikyti ir karo laikotarpiui. Tačiau karo laikas yra kitas laikas. Išties partizanai šaudė priešus – tokia buvo jų darbo dalis. Šiame filme Ąžuolas pasakoja apie baudžiamąsias akcijas išdavikams, kaip jie eidavo ir atlikdavo tai, kas buvo privalu. Taikos sąlygomis gali atrodyti, kad toks elgesys yra neleistinas. Bet iš gausių liudijimų nesunkiai galime įsivaizduoti tą laiką – kokia adekvati turėtų būti reakcija žmogaus, kuris mato, kai vienas po kito žūva jo bendražygiai, akivaizdu, kad tai išdavystės, ir tai būtina sustabdyti, nes tai trukdo kovai, kuriai esi prisiekęs – iki paskutinio atodūsio ginti laisvę ir Lietuvą. Tad šie veiksmai yra adekvatūs poelgiui karo sąlygomis – žmogus gina Tėvynę ne tik nuo svetimos kariuomenės, bet ir nuo vietinių išdavikų.

Turint galvoje tokią situaciją, kartais mes norime būti didesni pacifistai nei to reikia. Todėl ir reikia nusibrėžti ribas, kaip vertinti šį laikotarpį, nors tai taip pat neapsaugo nuo begalės klausimų ir diskusijų. Pavyzdžiui, filme yra paliktas vienas polemiškas epizodas apie šokius. Partizanai prašydavo, kad jaunimas nešoktų, nesilinksmintų, kai yra žuvę miško brolių, kad išlaikytų rimtį ir pagarbą žuvusiesiems. Stribai, tai žinodami, prievarta liepdavo eiti į šokius tikėdamiesi, kad partizanų pasirodymas ar net ginklo panaudojimas bus pretekstas juos niekinti, naikinti, o kaimo žmonių akyse bus patvirtinta partizanams lipdoma „banditų“ etiketė. Pagalvokime, kokioje keblioje situacijoje atsiduria paprastas kaimo bernas, kuris po savaitės sunkių darbų mielai gal ir pašokdintų mergelę. Tačiau pats šokis čia tampa politika – žmogus yra verčiamas šokti žinant, kad už tai gali būti nušautas. Tai yra aukštoji dramaturgija, ir į šiuos klausimus atsakymų galime ir nerasti, nes faktai nėra vienareikšmiški. Žinoma, labai norėtųsi, kad visi partizanai būtų nepriekaištingi, kaip literatas Bronius Krivickas, kuris sėdėjo miške ant kelmo, eilėraščius rašė ir nepaleido nė vieno šūvio. Bet negalėjo visi taip partizanauti…

Išties nelengva istorikams darbuotis ieškant į ką galima būtų atsiremti. Jei sutinkame, kad partizanai buvo kariai ir savo veikloje jie turėjo ir šaudyti, tuomet būtinai pamatysime ir aukų, tarp kurių galėjo būti ir nekaltų žmonių. Kiek domėjausi partizaninio pasipriešinimo istorija, supratau, kad maždaug iki 1948 m., kai tarp partizanų buvo aukštųjų karininkų, tvarka buvo geležinė – už savavališką bausmės vykdymą grėsė karo lauko teismas patiems partizanams. Deja, vėlesniuoju pasipriešinimo laikotarpiu klaidų, asmeniškumų nepavyko išvengti, ir tai paliko tam tikrą dėmę šioje istorijoje. Derėtų nepamiršti ir persirengėlių, kai partizanų uniformomis persirengę stribai organizuodavo baudžiamąsias akcijas – apie tai liudininkas pasakoja ir „Trispalvyje“.

Vis dėlto istoriko darbas yra atskirti pelus nuo grūdų, aiškiai įvardyti, kas buvo Žemaitis, Daumantas, Dzūkas, matyti ir tarp eilinių partizanų didžiavyrių, nesusitepusių asmeniniu kerštu, bet kovojusių dėl kilnių idealų.

Tačiau giliau pažvelgęs galėčiau su užuojauta pateisinti daug ką. Įsivaizduokime kokį nors miško brolį, prieš keletą metų išėjusį į mišką vardan Lietuvos. Dabar jo tėvai išvežti į Sibirą, artimieji iššaudyti, o jis pats sėdi bunkeryje ir vis dar tiki, kad jo auka reikalinga Lietuvai. Tačiau kaimo žmonės ima jo šalintis, nes baiminasi dėl savo gyvybių, aplink pilna išdavikų, kurie pasiruošę pranešti apie bet kokį jo judesį. Jo ratas siaurėja, ir jis pasijunta kaip į kampą užspeistas žvėris. Kokia turėtų būti žmogaus psichika, kaip giliai jam turėtų būti įaugęs tikėjimas, kad jis netaptų laukinis, šiek tiek pasiutęs… Tai ne tik istorikų, režisierių, bet ir psichiatrų, nagrinėjančių mūsų pokario traumas, užduotis pamėginti visa tai suprasti.

Kadras iš Vytauto V. Lansbergio filmo „Trispalvis“ filmavimo | A.Simonaitytės nuotrauka

Kadras iš Vytauto V. Lansbergio filmo „Trispalvis“ filmavimo | A.Simonaitytės nuotrauka

Ar įsivaizduojate, kad Lietuvos pokario tematika kada nors galėtų būti sukurtas filmas panašus į E. Kusturicos „Underground“ – nuotaikingai ir giliai nagrinėjantis trauminę istorinę patirtį?

E. Kusturica savo filme romantizuoja ir juokiasi, bet jokiu būdu neniekina. Jam gražus tas pogrindis, nors jis gerokai ir prasilenkia su tikrove. Tačiau režisierius didžiuojasi savo tauta, tikinčia idealais.

Ar galima būtų apie mūsų pokarį taip pasakoti? Manu, kad taip. Tai net labai reikalinga. Apskritai, man rodos, yra svarbu atrasti džiaugsmo savo istorijoje, ne pašaipos, bet stiprybės paliudijimo. Juk linksmų nuotykių būta ir pokario istorijoje, pavyzdžiui, istorija, kaip du partizanai susilažina, ar vidury dienos vienas jų pereis Plungės, kurioje dislokuotos dvi sovietinės armijos įgulos, centrine gatve apsirengęs partizanine uniforma. Ir jis pereina… Štai tau ir nuotykis – drąsus ir visiškai pribloškiantis savo netikėtumu.

Tad jūsų klausimas labai svarbus. Man rodos, tam turi užaugti karta žmonių, kuriems mažiau tiesiogiai skauda, kurie jau gali interpretuoti. Mūsų užduotis yra surinkti kuo daugiau autentiškų liudijimų ir sudokumentuoti, kas ir kaip buvo, o ateinanti karta jau galės į tai pažiūrėti netikėtu žvilgsniu ir kurti savo istorijas. Tikiu, kad tai įmanoma, juolab kad yra gražių pavyzdžių.

Vasarą stovykloje su vaikais kūrėme pasakas partizanine tema. Ir vėliau vienas vaikas Vilius parašė ir man atsiuntė nuotaikingą pasaką apie miške gyvenantį žmogelį, vardu Kiškis, kuris nežinojo savo vardo ir pavardės, neturėjo artimųjų, gyveno vienas urvelyje, po medžio šaknimi, rinko grybus, uogas ir kiškio kopūstus. Vieną dieną į mišką atvyksta poilsiautojai, susipažįsta su Kiškiu ir vakare prie laužo visi ima pasakoti savo istorijas. Tuomet Kiškis papasakoja savąją apie tai, kad kažkada miške kiškių buvo daug, bet juos užpuolė medžiotojai, ant kurių kepurių buvo išsiuvinėtos penkiakampės žvaigždės. Medžiotojai iššaudė kiškius, o jis su savo šeima pabėgo, pelkėje išsikasė urvelį ir ten gyveno. Vieną dieną Kiškis išėjo ieškoti maisto, o kai grįžo, neberado savo šeimos ir nuo to laiko nieko nebeprisimena. Ir liko jis miške gyventi. Poilsiautojai nepatikėjo tokia istorija, bet kai kaimo močiutės paklausė apie miške sutiktą Kiškį, jis pasakė, kad tai Antanas, buvęs partizanas, slapyvardžiu Kiškis. Kai jo šeimą sudegino, jis prarado protą ir atmintį…

Štai kaip paprastai vaikas sukūrė istoriją. Tad galvoju, kad ateinanti karta sugebės žaisti istorija, ir tai tikrai visiems išeis į naudą. Apskritai, man rodos, kuo greičiau jaunajai kartai leisime prisiimti atsakomybę už Lietuvą, tuo daugiau galimybių mes visi turėsime išlikti…

Filmo „Trispalvis“ premjera vyko Scanoramos festivalyje lapkričio 13 d. „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre, Vilniuje. Nuo lapkričio 22 d. filmas bus rodomas kino teatruose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Ukmergėje.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Vaizdai ir garsai, Vaizdai sielai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *