Pirmą kartą parodytas ilgai lauktas lietuviškas filmas apie partizanus (video) (11)

Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Šių metų lapkričio 13 dienos vakarą į „Forumcinemas“ kino teatrą Vilniuje sugužėjo apie pusę tūkstančio žiūrovų, kurie ilgai laukė dar vieno Vytauto V. Landsbergio filmo „Trispalvis“. Tai buvo šio filmo premjera ir ji pristatyta po „Skanoramos“ sparnu.

Filmą partizanų dainomis įgarsinusi Ieva Narkutė buto nekalbi, tačiau visiems susirinkusiems mielai gyvai sudainavo dvi filme girdėtas dainas.Premjeroje dalyvavusi festivalio direktorė Gražina Arlickaitė sakė, jog šis filmas yra pats laukiamiausias iš keturių „Skanoramos“ lietuviškų premjerų šiais metais.

Po filmo, kurio metu buvo vietų, kur žiūrovai ašarą nubraukė ir balsu juokėsi, salėje dar ilgai nesiliovė plojimai.

Autorius sakė, jog dviejų herojų jau nebėra gyvų, o dar tris, visų nuostabai, pristatė esančius salėje. Paklaustas, kiek medžiagos nesudėta, atsakė, jog kiekvienas pripasakojo po 2–3 valandas, todėl planuojama tuo pačiu išleisti knygą, kad žiūrovas galėtų vėliau plačiau pasidomėti žmonių istorijomis.

Filmą dar bus galima pamatyti kituose Lietuvos kino teatruose, o po to V.V.Landsbergis žada keliauti su filmus po mažesnius miestelius.

Pristatome Vytauto Markevičiaus ir V.V.Landsbergio pokalbio ištrauką, skambėjusią LRT radijo laidoje „Ryto garsai“.

– Kai menininkas imasi naujo projekto, turi būti tam tikras postūmis. Kas Jus pastūmėjo pažvelgti į pokario kovas?

– Tai man nėra nauja tema, jau esu sukūręs tris filmus: „Baladė apie Daumantą“, „Kai aš buvau partizanas“ ir „Partizano žmona“. Pabaigęs paskutinį filmą, galvojau, kad jau viską pasakiau, o dabar tegul kiti, jaunesni, sako, ką jie norėtų apie tai papasakoti. Tačiau kartais filmai atsiranda kaip netyčiukai – aplinkybės taip susiklosto.

Taip atsitiko, kad man paskambino pažįstama moteris iš Anykščių ir paprašė, kad nufilmuotume iš ligoninės parsivežtą jos senyvą tetą, partizanų ryšininkę. Šeima nuogąstauja, kad ji netrukus gali iškeliauti, ir jie šeimos archyve norėtų turėti jos pasakojimą.

V.V.Landsbergis | Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

V.V.Landsbergis | Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Mes su Audriumi Kemežiu nuvažiavome, nufilmavome, atidavėme tas kasetes, o ji, tokia moteriškutė, sėdi lovoje sulaužytu stuburu dar nuo tardymo Ukmergėje (kai stribai sulaužė, taip ir sėdi visą gyvenimą, ir Sibire sėdėjo), šypsosi ir pasakoja, kaip ten panages lupo, ką darė. Ji paliko labai šilto žmogaus įspūdį. Žmogaus, kuris nebeteisia, kuris, nepaisant visų kančių ir patirčių, nugyveno kokybišką gyvenimą. Tai žmogus, kuris gražiai ir garbingai gali tai paliudyti.

Nufilmavome, atidavėme ir po poros dienų sulaukiau giminių skambučio. Sako – ačiū, jos nebėra. Perėjo pagaugai, kad staiga pačiupai likimą už uodegos, pagavai kažkokią istoriją, kuri būtų išnykusi, išgaravusi ir kurios niekas nežinotų. Tada įsijungė loginis mąstymas, kad turbūt tokių istorijų yra daug. Jei šita karta išeina, išeina be perspėjimo, taip labai greitai, nepapasakoja savo istorijos, turbūt vertėtų pabandyti kiek įmanoma tų istorijų užfiksuoti, net negalvojant apie filmą, o tiesiog apie vaizdo archyvą.

Taip prasidėjo mūsų kelionė. Nufilmavome 12 partizanų ir ryšininkių, turiu kiekvieno po dvi tris valandas išpasakotų istorijų, galbūt net kada nors iš tų istorijų išeis knyga, nes į filmą tikrai tiek informacijos nesutilpo. Tada jau pradėjome pinti, kas iš tų 12 istorijų gali išeiti.

Pamatai, kad vis dėlto yra kertiniai kuoleliai, panašūs kertiniai momentai, kad tai tam tikra specifinė gentis su savo antropologija, savo veiksmų logika, tai – karių gentis, kurie gyveno už mirties baimės slenksčio ir kuriems tai leido būti laisviems net ir okupuotojo sistemoje. Tada pradėjome pinti filmą iš jų pasakojimų.

Vėliau atsirado Ievos Narkutės ir Martyno Levickio dainos, jie sutiko sukurti partizaniškų dainų interpretacijas, kad tą temą priartintume prie jaunesnių žmonių, kad tai jiems pasidarytų artima ir sava.

Ir paskutinis etapas jau buvo vaidybinis, kai nutarėme dar pabandyti uždėti vaizdą, tuos pasakojimus ekranizuoti. Su Sauliumi Lukoševičiumi iš malūnsparniuko nufilmavome šiek tiek partizaniškų scenų.

– Kokie partizaninio judėjimo faktai Jums asmeniškai sukelia daugiausia emocijų?

– Daug kas. Pradedant nuo pirmos dienos, man buvo įdomu išgirsti apie vieną būseną. Aš visiems uždaviau tą patį klausimą – papasakokite apie tą dieną, kai išėjote, kodėl taip nutarėte, ką sakėte mamai, kaip tai padarėte. Na, tikrai labai jaudinantis dalykas, nes praktiškai apsisprendi išeiti numirti, atsisveikini turbūt visam laikui. Ir tu žinai, ir jie žino, kad tave greičiausiai ant grindinio matys numestą, susisprogdinusiu veidu, negalės net parodyti, kad atpažįsta, jog tai saviškis.

Ne mažiau įdomi buvo būsena, kurią stengiausi įsivaizduoti ir patirti savo nervų ląstelėmis, yra tardymai ir tai, kaip jie turėjo ištverti ir neišduoti. Kaip turi jaustis ir kaip neišduoti draugų žmogui, kuriam lupa panages, muša, sutraiško kaulus, kai jam gyvam be operacijų, be narkozės pjauna koją. Žinoma, turbūt padėjo tikėjimas ir daugelis dalykų. Šiuolaikiniam žmogui būtų labai nelengva įsivaizduoti, kaip jis jaustųsi tokioje situacijoje. Galbūt net šia prasme aš pradedu labiau pateisinti tuos, kurie neatlaikė. Juk žinome, kiek buvo išdavysčių, kiek buvo ir partizanų, ir žmonių, kurie juos palaikė, kiek buvo tokių, kurie palūžo neištvėrę tardymų. Mano filme bent trys žmonės ištvėrė. Ir tai kažkoks antžmogiškas reiškinys.

– Todėl filmas ir vadinasi „Trispalvis“ – trys spalvos, trys siužetinės linijos? Ar galėtumėte šiek tiek atskleisti filmo siužetą, apie ką jis?

– Filmo siužetas turbūt yra bandymas pažvelgti į tuos 12 žmonių kaip į vieną personažą, kokia buvo jo vaikystė, kas motyvavo jį apsispręsti eiti į mišką, kas lėmė jo tolesnį gyvenimo poslinkį, kaip jis jautėsi tremtyje, grįžęs, kaip jis elgtųsi, jei reikėtų viską pakartoti. Toks personažas ir atsirado. Ir tuose vaidybiniuose intarpuose visus juos vaidina vienas žmogus. Tiksliau sakant, du žmonės – partizanas ir ryšininkė arba partizanė. Tai buvo jauni savanoriai iš Anykščių. Čia irgi buvo jaudinanti patirtis.

Šio filmo nerėmė Lietuvos valstybė. Jis buvo kurtas už privačias ir gana mažas lėšas žmonių, kuriems ta tema svarbi. Bernardinai.lt skaitytojai suaukojo po 20–30 Lt. Tai – tokie našlės skatikai, kurie turi visiškai kitokią vertę. Bet tiems žmonės dar reikėjo, dar reikia savo istorijos, savo pasididžiavimo, savo filmo. Tad jaučiuosi prieš juos atsakingas.

M.Levickis ir I.Narkutė

M.Levickis ir I.Narkutė

Taip pat buvo labai svarbi patirtis, kai anykštėnams pranešiau, kad kuriamas filmas: jei turite laiko ir noro padėti, ateikit – prašau pagalbos, bet už tai nebus atsiskaityta. Suėjo tiek žmonių! Jie sakė –žinoma, čia gi Lietuvai mes darome. Ir aš supratau, kad tas partizaniškas genas yra, kad dabar nereikia kariauti… Bet tai, kad tu turi palikti savo darbą, savo įprastus užsiėmimus ir tris keturias dienas klampoti po pelkes su uodais, bimbalais, dėvėti purvinus drabužius ir įsivaizduoti, kaip gyveno partizanai, tai iš jų pusės buvo labai didelė auka. Esu sujaudintas ir dėkingas. Šitas filmas iš tikrųjų yra ne mano. Jis mūsų visų – to būrio žmonių, kurie jį kūrė.

– Filmas skiriamas visiems, plačiajai auditorijai. Tačiau, kiek žinau, Jūs labai norėtumėte, kad jį pamatytų jaunimas. Kodėl?

– Galbūt čia būtų keli atsakymai. Vienas – manau, kad svarbiausia arba pagrindinė mano profesija yra besisukanti aplink vaikus, tai rašymas vaikams, bendravimas su jais, kalbėjimas. Štai toks paskutinis prisiminimas: prieš savaitę viename Žemaitijos miestelyje per susitikimą, kur dalyvavo visi vienos mokyklos mokiniai, pusiau juokais uždaviau klausimą – kas pasakys, kas buvo Lietuvos partizanai, gaus dovanų kompaktinį diską. Nė vienos rankos, nė vienas moksleivis 23-iais nepriklausomos valstybės metais nežino, kas buvo partizanai. Tada susiduriu su gana keistu reiškiniu, kad mes apie save nieko nebenorime žinoti, kad Lietuvos istorija mums sukelia kažkokią alerginę reakciją, kad mes daug geriau save pažįstame kaip pasaulio piliečius, Holivudo produkcijos mėgėjus ar kažką panašaus, bet visiškai nežinome to, kas dėjosi Lietuvoje.

Tad labai norėtųsi, kad tas filmas mums primintų labai paprastą dalyką, kad Lietuvoje buvo ne tik prekybininkai, kad mes, tikiuosi, turime ir turėtume turėti ir karių, ir žynių. Tai tie luomai, be kurių valstybė normaliai funkcionuoti negali. Šis filmas yra apie karį, apie karę, kas tai per žmogus, kokia jo veiksmų logika, kaip jis atrodo, kaip kalba, kaip gyvena.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Gi:

    Dieve tu mano.Kaip mes lietuviai savęs nemylim ir aklai dauguma gyvena.Tai dėl to amžiais ir kuria kiti apie mus istorijas.Gerai,kad Vytautas V.L. dar iš menkų litų sukuria filmą,o kiti bijo net užsiminti,kad kolaborantai ir okupantai gyvena dabar šalia mūsų.Partizanai ir jų tema tikslingai yra nustumta,nutylima.Iki šiol nėra paminklo PARTIZANUI.Statom!

    • skaitau ir juokiuosi....:

      o bent jus nesusimastot, kas tuos partizanus, laisves kovotojus nustume uzmarstyn?…. paradoksas- ogi sio filmuko Autoriaus tevukas 🙂 O ka gi tas tevukas i atkurtos salies vadovus apskyre- ogi didziausius kolaborantus- Satrija ir AMB 🙂

      O kieno gi paliepimu buvo priverstinai atsaukti Sajudzio kandidatai okupantu pakalikams AMB ir Beriozovo naudai? 🙂

      O kas gi visiskai sunaikino Liustracija, kas vadovavo ir kas state statytinius- Jurgeli bei Laurinku?

      Sveika, Alisa, juk cia kreivu veidrodziu karalyste 🙂

  2. stebėtojas:

    AČIŪ KOVOJUSIEMS, AČIŪ IŠKENTĖJUSIEMS, AČIŪ PRSIDĖJUSIEMS, AČIŪ UŽFIKSAVUSIEMS.

  3. Kemblys:

    Pokario pasipriešinimo kovų dalyviai, paaukodami savo gyvybes, visiems parodė, kad nepasidavėme ruskiams – jie išsaugojo Tautos garbę, kuria galime didžiuotis.

  4. Vanduo:

    Tikrai geras, vertas dėmesio filmas. Vertingas ir kaip archyvinė medžiaga, bet tuo pačiu nenuobodus akiai. Puikus sumanymas meninius intarpus rodyt kiek nutolus, tarsi žvelgiant iš dangaus ar iš mūsų dabartinės tikrovės, kurioje deja pamažu nyksta kovojusių už laisvę veidai ir vardai. Vakar salėje prieš pat filmą jau temstant šviesai šalia sėdintis jaunuolis tyliai sušnibždėjo merginai: “Susikaupkim.” Gražus momentas. Būtų gerai, jei gimtų dar ne vienas toks Trispalvis, sukaupiantis, primenantis apie mūsų dvasines šaknis, pasistiprinantis sunkią minutę. Pagarba visiems, kurių dėka toks kinas atsiranda ir gyvuoja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: