D. Stancikas. Išbandymas pažeminimu (26)

Dalius Stancikas | bernardinai.lt , E.Levin nuotr.

Dalius Stancikas | bernardinai.lt , E.Levin nuotr.

„Tegul viskas įvyksta iki galo, iki „ad absurdum“. Gyvenimo pabaigoje gal verta patirti vieną didžiausių išbandymų – išbandymą pažeminimu. Jei atlaikysiu šitai, akistata su amžinybe nebus baisi“, – rašo Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas, apie kurio mirtiną ligą jau visais kanalais paviešino žiniasklaida.

Tačiau net ir ši žinia nesuvirpino ciniškų žurnalistų, kurie toliau su pasimėgavimu maitoja A.Patacko „vagystės“ istoriją, spjaudami ne tik į elementarias padorumo ir gailestingumo normas, žurnalistų etikos kodeksą, LR Konstituciją, bet ir į pamatinę šiuolaikinės teisės sampratą – nekaltumo prezumpciją.

Asmuo laikomas nekaltas, kol jo kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu – vienareikšmiai nurodo mūsų Konstitucija, bet ji juk yra niekis žurnalistams, dar iki teismo besimėgaujantiems frazėmis „apsivogęs Patackas“,  „A. Patacko vagystė“, „elektros lemputę ir saulėgrąžų nušvilpęs parlamentarasir pan. Šie mūsų valstybės moralės sergėtojai, sarginiai šunys, kaip patys mėgsta save vadinti, juk niekada nesirgs sunkiomis ligomis, niekada nepatirs iki visiško kūno išsekimo alinančių chemoterapijos seansų, jie nesuklys, jie niekada nemirs, jiems neteks susidurti su moraline kančia, savo pačių sąžinės ar Dievo teismu, todėl be jokių skrupulų mano turintys teisę smerkti ir niekinti net tuos, kurie sudaro mūsų Tautos ar valstybės moralinę šerdį, ar viešai piktintis popiežiumi, kaip jis drįso kaliniams numazgoti ir pabučiuoti kojas Didįjį ketvirtadienį.

Ir visa tai vyksta ne šiaip kokių bulvarinių laikraštukų geltonuose puslapiuose, bet save didžiaisiais vadinančiuose DELFI, L.Rytas portaluose, nuolat pabrėžiančiuose pretenziją formuoti visuomenės nuomonę ir teisingas moralės normas (vienas nedidukas tokio formuojamo objektyvumo pavyzdėlis: A.Patackas išplatina pareiškimą: „Dėkoju LR Seimo pirmininkei ir kitiems, dėjusiems pastangas man padėti, tačiau prašau Seimo panaikinti mano neliečiamybę, tegul viskas įvyksta iki galo, iki „ad absurdum“, o DELFI šį pareiškimą pavadina taip – „A. Patackas prašo ignoruoti L. Graužinienę“).

Tačiau šioje maitvanagiškoje puotoje neaplenkiamas pasirodė Jaunųjų konservatorių pirmininkas A. Bužinskas: „Siemkų istorija buvo dar vienas spyris į jau beveik savo paties šūduose paskendusį politinį darinį, kuris taip garsiai nešė išganingąjį teisingumą. Žinau, kad sergantis žmogus gali nesiorientuoti aplinkoje, tačiau man taip niekas ir nepaaiškino, kodėl tokia sunkia liga sergantis A. Patackas vis dar yra Seime ir laikomas visiškai darbingu? Ar visų ultradešiniųjų pozicijų gynėjai mano, kad nutylėjimas yra vertybė ir visus, net tokius signatarus, kaip Ozolas, kurie vietoj smegenų galvoje nešiojasi miksuotą Drąsiaus ir Žygaičių kaimiečių bezdalų rinkinį, reikia nekvestionuojamai gerbti už praeities darbus? Ne, nereikia, nes, nepaisant to, kad patys buvo signatarai, visokie Ozolai ar panašaus praplikusios galvos plauko bepročiai savo dabartine veikla kenkia mūsų šalies vystymuisi.“

Dar vienas „absurdum“ – iš politinės pusės Algirdą Patacką užsistojo nemėgstamiausios jo politinės jėgos – Darbo partijos pirmininkė, o viešai labiausiai pažemino konservatorius – krikščionis demokratas, jo partijos vadams pritariamai tylint, nors būtent TS-LKD A. Patackas vertina kaip savo artimiausius bendražygius.

Lyg jausdamas artėjantį viešą pažeminimą, Algirdas Patackas labai nenoriai ryžosi grįžti į didžiąją politiką, naktimis nervinosi ir taip gilino savo ligą, kai sužinojo, kad pateko į Seimą. Ir vien dėl tos disidentinės pareigos „nestovėti po medžiu“, nes, kaip pats sakė, nebeatpažino Lietuvos, už kurios atkūrimą dėjo parašą. Nebeatpažino jos moralinio veido, todėl vėl grįžo į politiką jį keisti. Nors kaip tik tuomet jo sveikatai reikėjo ypatingos ramybės, kuo mažesnės nervinės įtampos.

Algirdas Vaclovas Patackas 1965–1966 m. Baltijos šalių kultūrizmo čempionatų prizininkas, 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo – protesto demonstracijų dalyvis, vėliau politiškai persekiojamas ir kalinamas už antisovietinę propagandą ir pogrindžio leidinių „Pastogė“ bei „Lietuvos ateitis“ redagavimą ir leidimą.

Vienas Sąjūdžio kūrėjų Kaune, tokia savotiška Sąjūdžio Seimo dvasia – Algirdas Patackas pasisakydavo retai, tačiau sunkiausiais momentais savo ypatingomis kalbomis įpūsdamas kovinės dvasios, neleisdamas Sąjūdžiui nukrypti nuo svarbiausio tikslo – laisvės ir nepriklausomybės.

Vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrėjų, jo Senato narys, pirmosios egzaminų komisijos pirmininkas, Kauno politechnikos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto etikos, kultūros filosofijos dėstytojas, rašytojas ir publicistas, unikalių leidinių „Gimties virsmas“, „Mirties virsmas“ ir „Vestuvių virsmas“ bendraautoris. Ir pagaliau – Nepriklausomybės akto signataras, vienas pirmųjų savanorių, vienas iš tų nedaugelio pasiryžėlių savo krūtine pridengti besikalančią valstybės laisvę kruvinomis 1991-ųjų Sausio naktimis.

Ir ne tik tuomet, bet ir dabar, šįsyk mokėdamas žymiai skaudesniu nei mirties baimė atlygiu – paties atkurtos valstybės pažeminimu.

Algirdas Patackas yra žeminamas valstybiniu mastu, prieš jį kurpiama dar viena politinė byla, kaip ir prieš tuos kitus dešimtis Lietuvos piliečių, kurie dėl savo neabejingumo Garliavos mergaitės nelaimei šiandien yra teisiami teismuose ir juodinami tos pačios žiniasklaidos. Ir čia visai nesvarbu, kuri pusė teisi pagrindinėje pedofilijos byloje – šiose bylose yra teisiamas žmogiškumas, neabejingumas, atjauta kitam. Smerkiama tai, ką A. Patackas siekia sugrąžinti Lietuvai.

Šias tikrąsias Algirdo Patacko nuodėmes labai taikliai nusakė jau minėtas ciniškasis konservatorius: signataras kaltas dėl to, kad priklauso dariniui, ieškojusiam teisingumo Garliavoje. Dariniui, reikalavusiam nubausti policiją už smurtą prieš nekaltus žmones. Reikalavusiam atstatydinti meluojantį prokurorą ir Konstituciją pažeidusius pareigūnus. A.Patackas kaltas, nes pats liko neabejingas svetimo skausmui ir tapo vienu iš Klonio gatvės budėtojų.

Netikiu, kad generalinis prokuroras, spalio 29-ąją atėjęs prašyti į Seimą panaikinti A. Patacko neliečiamybę, nežinojo, kad „Maximos“ generalinis direktorius spalio 11–ąją yra raštu pareiškęs šią bylą tiriančiam teisėjui, jog „Maxima“ pretenzijų Algirdui Patackui neturi, nes turtinė žala nepadaryta. Tačiau žeminimas juk negali būti nutrauktas taip staiga ir sensacijų ištroškusi publika taip žiauriai nuvilta. Juk taip smagu manyti, kad tas teisingasis Algirdas Patackas, atsisakęs signatarams skirto žemės sklypo ir rentos, tas A. Patackas, kuriam kaip kokiam kvailų viduramžių riteriui garbė yra svarbiau už gyvybę, o kilnumas už turtą, pasirodė besąs tik „siemkių“ kalibro vagišius. Juk tokiais atvejais savos nuodėmės pradeda atrodyti vos ne kaip dorybės, argi ne taip?

Ir dar vienas piktas šios istorijos „absurdum“: naivuoliai, kurie mano, kad teisingumą vykdantis teismas pagaliau sustabdys A. Patacko žeminimą, nes teismui tikrai pakaks minėto „Maximos“ rašto ir paaiškinimų, kad išsiblaškymas po nežmoniškai alinančių chemoterapijos seansų niekaip negali būti lyginamas su sąmoningu ir giliai savanaudišku veiksmu – vagyste, greičiausiai smarkiai apsigaus: šios bylos teisėjas yra Bronius Varsackas.

Tas pats B. Varsackas, kuris iš esmės ir nulėmė Garliavos bylą, kai šiurkščiai pažeisdamas Vaiko teisių konvenciją neišklausė ir neatsižvelgė į vaiko nuomonę, kai nelaukdamas pagrindinės pedofilijos bylos nurodė Garliavos mergaitę grąžinti jos biologinei motinai, prieš kurią mergaitė buvo davusi parodymus, taip leisdamas sunaikinti svarbiausius įrodymus.

Tas pats B. Varsackas, kuris neseniai nuteisė ir kitą šių laikų politinės bylos kaltinamąjį – taip pat 1972 m. kalantinių protestų dalyvį, dailininką, invalidą Rimantą Radišauską, iki šiol jaučiantį fizinius ir dvasinius skausmus po policijos smurto  – į akis purkštų dujų ir spardymo – Garliavoje.

P. S. Nors praėjo jau ketvirtis amžiaus, vis prisimenu berods trečiajame Sąjūdžio suvažiavime pasakytas Algirdo Patacko eiles, skirtas tuometinei Sąjūdžio būsenai, kurios taip tinka šiandien pačiam jų autoriui (cituoju iš atminties):

„Na tai kas,
kad riteris tas
Eldorado nerado.
Bet yra ta šalis,
stebuklinga šalis,
anapus šešėlių Hado.
Nes ėjimas į ją,
ieškojimas jos
ir yra tasai Eldorado.“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *