L. Milčius. Ar vis dar saugome pagrindines savo tautos vertybes? (17)

Signataras Leonas Milčius | V.Valuckienės nuotr.

Signataras Leonas Milčius | V.Valuckienės nuotr.

Lyg ir nepamirštame dar paminėti valstybinių švenčių, istorinių datų, jubiliejų. Šie metai gražūs Sąjūdžio 25-ečio renginiais, po poros metų švęsime ir mūsų atkurtos Nepriklausomos valstybės 25-etį, o dar po kiek laiko ir Vasario 16-osios akto šimtmetį. Džiugu, kad šios datos ryškiomis šviesomis pasklinda per visą Lietuvą, į jos kaimus, mažesnius miesteliu. Štai ir Raudondvaryje lapkričio 13-ąją paminėsime 25-erių metų sukaktį, kai pirmą kartą Kauno rajone virš Raudondvario pilies buvo iškelta mūsų trispalvė vėliava.

Taip, visur tada buvome šaukiami laisvės, nepriklausomybės troškulio. Jėgų atgimti keltis ir eiti davė ilgus metus puoselėtos ir gyvybingomis likusios tautinės ir dorovinės vertybės, tokios, kaip nuoširdi meilė ir pagarba lietuvių kalbai, kultūrai, tradicijoms. Meilė istoriniams valstybiniams simboliams: vėliavai, himnui, vyčiui, tautiškai giesmei. Pati gražiausia meilė savo kraštui, jos žemei, gamtai, netgi savo tėviškei, kaimui ar miestui. Ne ginklai, ne svetimųjų kariuomenė ir paskolos mus gynė, bet mes patys, apsigynę savo ryžtu, vienybe, pasiaukojimu.

Ar visa tai ir šiandien turime? Norisi tikėti, kad taip, bet čia vienur, čia kitur iškylančios piktžaizdės verčia abejoti, kad nemažai šių vertybių jau pradedame prarasti. Vieni dangstosi apgaulingomis tolerancijos ir mistinių teisų skraistėmis, kiti liberalistiniu europinio federalizmo šydu, tretieji — raudonai žėruojančiu praeities prievartos skudurėliu. Jais prisidengiant, neatsakingi politikai spekuliuoja visoje Lietuvoje vieningu pavardžių, gatvių ir vietovardžiu rašymu. Abejingai stebint, o kaip kur ir pritariant neatsakingiems valdininkams išsityčiojama iš Tautiškos giesmės, prie  valstybinės vėliavos spalvų pripaišoma dar viena, mėlyna. Ar tik taip nesistengiama mūsų akis pripratinti prie vaivorykštinės seksualinių mažumų vėliavos? Galvoju, kuo jie visi panašūs? Ar tik ne tuo, kad visų jų tikslams trukdo mūsų lietuviškosios tautiškos ir valstybinės vertybės? Bet vis rusena meilės ugnis savo kalbai, istorijai, kultūrai, tradicijoms, žemei.

Ne vienas jau atkurtos nepriklausomybės pradžioje matėme šiuos pavojus ir raginome saugoti savo pagrindines tautos vertybes. Deja, mažai kas išgirdo, o gal ir visai neišgirdo…

Neseniai vėl perskaičiau savo, kaip Seimo nario, kalbą pasakytą iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje 1996 m. kovo 11 d. Juk tais pačiais žodžiais, su tuo pačiu skausmu galima šaukti ir šiandien. Tad ją ir pakartoju. Gal kas nors šiandien išgirs? Būtų gerai, kad išgirstų.

Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingas posėdis. 1996 m. kovo 11 d.

Pone Respublikos Prezidente, gerbiamieji kolegos Seimo nariai, Kovo 11-osios akto signatarai, garbingieji svečiai, mielieji Lietuvos žmonės, tautiečiai! Daug džiugių ir istorinių momentų buvo išgyventa šiuose rūmuose, šioje salėje, bet niekados, manau, nebus galima pakartoti tų akimirkų jaudulio, ryžto ir prasmės, kurią, kaip pačią didžiausią Dievo ir likimo dovaną, teko patirti čia prieš šešerius metus. Vieno žmogaus gyvenime ir tokios vienos dienos turėtų užtekti. Tada, priėmus įstatymą dėl valstybės pavadinimo ir herbo, o šilkinei trispalvei uždengus senąjį herbą, politinė kalinė J.Bieliauskienė įteikė per okupacijos dešimtmečius išsaugotą senąjį herbą – Vytį. Atrodė, kad tuomet buvo užbrėžta nesunaikinama riba tarp okupacinės praeities su jos smurtu bei kančiomis ir ateities – visų lauktos, dar nepažintos, bet brangios kaip gyvybė.

Į Kovo 11-ąją mes atėjome suburti Sąjūdžio, aukštai iškėlę laisvės vėliavą. Ir nebuvo tada svarbesnio kito simbolio, išreiškusio valstybės pavasarį, tautos gyvastį ir stiprybę. Tik ar išsaugojome tų dienų vėliavų grožį ir prasmę? Ar nepadarėme valstybės vėliavos tik dar vienu iš atributų oficialioms įstaigoms, šventėms, nes vėliava – tai tautos idealai, jų supratimas ir vertinimas.

Praėjo šešeri nepriklausomybės metai. Ar stiprėjo valstybingumas, ar didėjo valstybės ir tautos idealai? Turime valstybinius ordinus, vardus, laipsnius, pasiuntinybes, savo kariuomenę, svarbiausias valstybės institucijas, įtvirtinome valstybingumo požymius, pasiekėme pripažinimą. Bet ar tai pastovu ir tikra, jei tautos idealai, pasitikėjimas dabartimi ir ateitimi, patriotizmas, žmonių socialinis saugumas, pasitikėjimas savo valiuta, finansine sistema, teisėtvarka, spauda, švietimu krenta? Nyksta valstybės ir tautos idealai. Tad ir valstybingumas yra trapus, netvirtas. Kas kaltas? Kaltas mūsų egoizmas, nenoras susikalbėti, politikų, valdininkų atitolimas nuo žmonių, jų gyvenimo.

Kiekviena ryškesnė asmenybė mato tik save, įsigali grupiniai, partiniai, profesiniai interesai. Kokie idealai gali būti ir ką gali simbolizuoti trispalvės prie gamyklų, akcinių bendrovių, kuriose darbininkai, dirbdami po keletą mėnesių šaltuose cechuose, negauna atlyginimų? Su kokiomis mintimis kels vėliavas (ir apskritai ar kels) subankrutavusios žemės ūkio bendrovės narys? Ar nenuleistos ir verkiančios mūsų vėliavos, elgetaujantys ir mokyklų nelankantys vaikai, likimo valiai palikti seneliai? Ar nesudraskytos trispalvės, tūkstančiai sulaužytų likimų Lukiškių, Pravieniškių, Marijampolės, Panevėžio ir kituose kalėjimuose?

Visi šiandien Lietuvoje susirūpino dėl galimo pavasarinio potvynio. Jis grėsmingas ir gali padaryti daug žalos. Bet valstybei daug pavojingesnės žmonių gobšumo, valdžios abejingumo, nesiskaitymo, skriaudos ir neteisybės perpildytų užtvankų griūtys. Dėl jų, o ne tik dėl pavasarinių potvynių turėtų jaudintis politikai, visi valdžios žmonės. Deja, Vyriausybės keičiasi, o skriaudos ir skurdas lieka. O gal kaltų nėra? Sakoma, kad pas kaimynus dar blogiau. Štai nueisime į Europą, ir bus gerai. Deja, euforinės ūkio reformos, duoklė laisvajai rinkai sunkia našta užgulė miestų ir kaimų žmones, supriešino, suskaldė ir susilpnino tautą, jos ekonomines ir dvasines galias. Kiekviena tauta turi savo kelią ir versti ją eiti kitu keliu yra tas pat, kaip versti upę plaukti aukštyn.

Jau šešeri nepriklausomybės metai, bet vis dar einame apgraibomis, gėdindamiesi patys savęs, savo balso, savo nuomonės, vis nesurandame valstybės kūrimo, jos ateities idėjos. Vieni Lietuvą suvokia kaip iš Rytų į Vakarus ir iš Šiaurės į Pietus lekiančių kelių kryžkelę, kiti – kaip laisvosios zonos priedėlį, treti – kaip agroturizmo ir mėgėjiškos žemdirbystės kraštą. Visada norisi būti optimistu, norisi matyti perspektyvą, gamybos augimą, šalies prekių gausą ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkoje. Deja, šiandieninė monetarinė politika, mokesčių ir muitų sistemos negina savo gamintojo, neskatina eksporto, o kuria pašalpinę gyvenseną, pseudoekonomiką. Ar tai mūsų neišmanymo, ar piktavališkų svetimų „patarėjų“ nuopelnas?

Dažnai mums, tautininkams, priekaištaujama, kad dabartinėse moderniose valstybėse jų ekonominio suartėjimo laikmečio tautiniai aspektai yra balastas, neracionalūs sentimentai, netgi nestabilumo ir konfliktų šaltiniai. Tačiau nė viena valstybė, kuri ignoruoja tautų apsisprendimą, tautų teisę į valstybingumą, patį tautiškumą, nesukelia nei pagarbos, nei pasitikėjimo, nežiūrint į tai, kokioje pasaulio dalyje ji būtų ar kokia jos galia, kokia jos svarba. Tautiškumas – tai ne rudimentinė sąvoka, o amžina vertybė, pagrindas formuotis, vystytis ir išsilaikyti valstybėms, kaip ir žemė. Lietuvos žemė – tai ne krūmynai, kuriuos galima bet kam atiduoti, parduoti ar įkeisti. Kiekvienas krūmynas gali būti verčiamas kviečių lauku, ir kiekvienas kviečių laukas gali virsti krūmynu, jei žmonės žeme nesirūpins, jos nemylės, apleis. Lietuvos žemė yra lietuvių tautos žemė. Žemė ir tauta yra neatskiriamos.

Aš nerandu tikslesnių žodžių, kurie išreikštų tautos ir žemės jungtį, be tų, kuriuos pasakė mūsų kolega profesorius M.Treinys. Cituoju: Tik tautos žemėje realiai gali būti įgyvendinamas jos tikslas – sukurti savo valstybę. Tik čia jos nariams galima efektyviai dirbti, gintis, tik savosios žemės sutelktoje tautoje nuosekliai ir nenutrūkstamai gali būti ugdoma tautos kultūra, įgyvendinami tautos siekiai.“

Tauta, tautiškumas, tautos žemė, patriotiškumas – tai tos žmogaus atramos, kai jis, išsiblaivęs po „laifų“ pseudokultūrinių festivalių, beraščių šou šėlsmo, pragariškų televizijos filmų kvaitulio, vėl ims ieškoti savo vietos, namų, stengsis prisiminti tikrąjį vardą. Galima atsibusti Paryžiaus, Briuselio ar Maskvos priemiesčiuose, bet ten Lietuvos nebus. Ji, kaip ir nuo amžių, bus tik čia, prie Baltijos ir Nemuno, ir tikrasis mūsų kelias tik vienas – lietuvių tautos kelias. Tautos kelias – kūrimo, gamybos, pasitikėjimo savo protu, savo talentais, savo kultūra kelias. Tai ne provincialumas ar uždarumas, bet savo vertės lygiateisiškumo suvokimas. Ne prašyti, bet dalytis ir bendradarbiauti. Ne laukti, bet patiems dirbti. Puoselėti ir ginti savąją kalbą, kultūrą, savimonę. Paėmus į rankas mėlyną žvaigždėtąją vėliavą, nevalia numesti ir pamiršti savosios, nes tikresnės ir brangesnės nebus.

Graži šiandien Kovo 11-osios akto šventė, ir švęsti ją – kilni pareiga. Laikas būtų kovo 11-ąją dieną paskelbti valstybine švente. Kaip prieš šešerius metus tvirti ir apsisprendę skelbėme ir tvirtinome savo laisvę, buvome pasiruošę ją ginti, taip ir šiandien kartu aukštai pakelkime mus vienijančią vėliavą, kurioje įkūnyti visi tautos ir valstybės idealai.

***

P.S.: Galvojau, kad kalbant apie lietuvių tautą ir kokią svarbą jos išlikimui turi žemė, net ir dabar tinkamesnių žodžių nerasčiau. O kas jos laukia? Ar dar ji išliks pasaulyje ta vieta, kurioje lietuvis galės jaustis saugus, galės jaustis savo namuose?

2013-11-07, Raudondvaris

Autorius yra Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *