R. Alaunis. Vidurio Lietuvos Respublika – pamirštas Lenkijos ekspansionizmas (28)

vidurine-Lietuva

„Vidurio Lietuva“

1920 spalio 9 d. Lenkijos kariuomenė vadovaujama Lenkijos generolo Želigovskio okupavo dalį Lietuvos ir Baltarusijos žemių ir įkūrė Vidurio Lietuvos Respublika (lenk. Republika Litwy Środkowej), kuri gyvavo iki 1922 kovo 22 d.

Vidurio Lietuvos Respublikos istorija Lietuvoje ir Lenkijoje yra paversta istorijos klastote.

Šią istorijos klastotę yra išplėtojęs Lietuvių kilmės JAV mokslininkas, pasivadinęs save istoriku Alfredas Erichas Sennas teigdamas „Lenkai užgrobė Vilnių ir jo kraštą norėdami sustabdyti Raudonosios Armijos veržimąsi į Vakarus…”[1]

A. Sennas turedamas Amerikietišką savimonę ir menką istorinę nuovoką yra parašęs ne vieną propagandinio pobūdžio šiuolaikinės Lietuvos istorijos knygą (pvz. apie Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybę). 2004 metais A. Sennas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

Taigi, sugrįžkime į istoriją. Iširus Austrijos ir Rusijos imperijoms Lietuva, Lenkija, Baltarusija ir Ukraina atkūrė savo valstybingumą. Lenkija, kaip ir Lietuva atkūrė savo šalies valstybingumą 1918 metais.

Tačiau, Lenkija iš karto pareiškė pretenzijas Lietuvai dėl Vilniaus ir jo  krašto. Varšuva pradėjo puoselėti idėja, kaip sukurti Vidurio Lietuvos Respublika ir paversti ją priklausoma Lenkijos dalimi.

Šios teritorijos etninė sudėtis jau seniai buvo tapusi ginčo objektu. Lenkija laikėsi nuomonės, kad toje teritorijoje lenkai sudarė dauguma gyventojų.

1897 metais carinės Rusijos atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis  Vilniaus gubernijoje gyventojus sudarė: Lietuviai – 17,6 proc., Lenkai – 8.2 proc., Baltarusai – 56.1 proc., Rusai –  4.9 proc., Žydai – 12.7 proc. [2].

Tačiau 1916 metais Vokiečių atlikto visuotinio surašymo duomenimis Vilniaus krašte gyventojus sudarė: Lenkai – 58 proc., Lietuviai – 18.5 proc.. Baltarusiai  – 6.4 proc., Rusai – 1.2 proc. Žydai – 14.7 proc., Baltarusiai  – 6.4 proc., Rusai – 1.2 proc. [3].

Tačiau ankstesniais 1897 metais carinės Rusijos atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Lietuviai sudarė 17-18 procentus Vilnijos krašto gyventojų, panašiai kaip Lenkai ir žydai.

Nors 20 a. pradžios surašymo duomenys rodė, kad Lietuvos gyventojų tame krašte buvo mažuma, Lietuvos atstovai teigė, kad didelė gyventojų dalis, net jei jie ir nekalba lietuviškai yra laikomi sulenkėjusiais ar surusintais Lietuviais [4]. Atkūrę savo valstybingumą Lietuvos atstovai laikėsi tvirtos nuostatos, kad Vilnius yra buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostinė.

Tuo metu Lenkijoje buvo dvi frakcijos, kurios turėjo du skirtingus požiūrius į naująją Lenkijos valstybės viziją. Viena pusė vadovaujama Romano Dmosvskio (Roman Dmowski) matė Lenkiją, tik kaip etninę valstybę. Kita pusė, vadovaujama Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) norėjo atstatyti Lietuvos – Lenkijos uniją.

Abi pusės Lenkijoje sutiko įtraukti Vilniaus lenkus į naująją Lenkiją. Pilsudskis bandė atsatyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) savarankiškų administracinių vienetų principu, kurią sudarytų Kauno Lietuva kalbanti lietuviškai, Vilniaus krašto Lietuva kalbanti lenkiškai ir Minsko Lietuva kalbanti baltarusių kalba.

Lenkijos diktatorius J.Pilsudskis puoselėjo idėja suvienyti Lietuvos-Lenkijos Unijoje buvusias Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemes ir sukurti Lenkijos valdomą federaciją, kuri turėjo tapti naująja Lenkija –  Rzeczpospolita.

Tačiau, Pilsudskio planas buvo pasmerktas žlugti. Lietuvos vyriausybė nesutiko su Pilsudskio pasiūlymu ir toliau atkakliai siekė atkurti visiškai nepriklausomą nuo Lenkijos Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir Vilniaus kraštu. Šiam planui atkakliai prieštaravo ir Lenkijos pusė vadovaujama Stanislavo Grabskio (Stanisław Grabski), kuri atsisakė Tarybų Rusijos pasiūlymo prisijungti teritorijas reikalingas atskiram Lietuvos Minsko administraciniam regionui.

Lenkijos karas prieš Lietuvą

Pirmiausia Lenkija 1919 įsivėlė į karą su Rusija dėl Ukrainos teritorijų ir dalies dabartinės Baltarusijos, kurias, anksčiau buvusias LDK sudėtyje, toliau norėjo valdyti Lenkija.

Ką tik atkurtą jauna Lietuvos valstybė nesutiko tapti Lenkijos federacijos dalimi, todėl tų pačių 1919 metų pavasarį Lenkija pradėjo karą ir prieš Lietuvą. 1919 balandžio mėnesį Lenkai okupavo Vilnių. Lietuvos kariams savanoriams teko kovoti su lenkų okupantais mūšiuose ties Vieviu, Merkine, Širvintomis. Lietuva būdama mažesne ir silpnesne valstybe, dar nepripažinta Tautų Sąjungos (dabartinė JTO), stengėsi išvengti tiesioginių mūšių su Lenkais okupantais, kurie jau buvo pripažinti Tautų Lygos (JTO) ir turėjo stiprų sąjungininką Prancūziją. Todėl Lietuva paprašė Ambasadorių Konferencijos tarpininkavimo.

Lenkų okupantai Vilniuje 1920 m. | „Wikimedia Commons“ nuotr.

Lenkų okupantai Vilniuje 1920 m. | „Wikimedia Commons“ nuotr.

1920 metų liepos 12 d. Lietuvai pasirašius Taikos sutartį su Tarybų Rusiją V. Lenino dekretu Rusija pirmoji pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę mainais, kad Lietuva laikysis neutraliteto Lenkijos-Rusijos kare ir leis Tarybinės Rusijos kariuomenės daliniams netrikdomai judėti per Lietuvos teritoriją. V. Lenino nurodymu Lietuvai Tarybų Rusija paskyrė 100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rublių Pirmojo pasaulinio karo nuostoliams atlyginti. Lietuvos pripažinimas buvo pagrindas siekiant tolesnio tarptautinio pripažinimo Tautų Sąjungoje, kadangi Prancūzija ir Didžioji Britanija nebuvo suinteresuotos pripažinti Lietuvos valstybingumo. Tarybų Rusija pripažino ir Rytines Lietuvos valstybės sienas, nežiūrint to, kad jos buvo okupuotos Lenkijos. Didžioji Britanija ir Prancūzija vis tikėjosi, kad Rusijoje revoliucija bus nuslopinta ir atkurta Rusijos imperija į kurią vėl bus įtraukta ir Lietuva

Tačiau, Lenkija ne tik kad nesutiko pripažinti atkurto Lietuvos valstybingumo, bet dar pareiškė pretenzijas į Vilniaus kraštą su Lietuvos sostine Vilniumi. Užgrobusi laikė Suvalkų ir Seinų kraštą. Lenkų diplomatai šmeižė Lietuvą skleisdami propagandą, kad Lietuvos Taryba buvo „vokiečių marionetės“, kad Lietuvos vyriausybė „pro-bolševikinių pažiūrų“, kad Lietuva yra „per maža ir per silpna“, kad galėtų tapti savarankiška valstybe. 1920 spalio 7 dieną Tautų Sąjunga pripažino Vilnių Lietuvos sostine ir tarpininkaudama Suvalkų derybose sutarė dėl paliaubų paskelbimo tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tautų Sąjungos taikos sutartis turėjo įsigalioti spalio 10 dieną.

Želigovskio žygis į Vilnių

Deja, 1920 m. spalio 9 d. 14 tūkstančių dislokuotų lenkų karių ir 1-oji Lietuvos – Baltarusijos pėstininkų divizija vadovaujama Lenkų generolo Želigovskio įvykdė karo agresijos aktą – puolė Vilnių ir jo kraštą. Jauna, dar besikurianti Lietuvos kariuomenė pralaimėjo mūšį. Lietuviai Lenkų puolimui nebuvo pasiruošę. Jie turėjo tik du batalionus netoli Jašiūnų ir Rūdninkų prie Merkio upės. Lietuvių pagrindinės pajėgos tuo metu buvo dislokuotos Suvalkų regione ir į Vakarus nuo Druskininkų ir Varėnos.

Po 4 dienų spalio 12 dieną generolas Želigovskis save pasiskelbė Vidurio Lietuvos Respublikos vadovu.

Lenkai Vilnių okupavo išgalvodami priežastį, kad Lenkijos aukščiausiai karinei vadovybei pavaldi Želigovskio divizija sukėlė maištą, tapo nekontroliuojama ir veikė savarankiškai.

Želigovskiui ištikimi daliniai įsitraukė į mūšį savo iniciatyva, kad „apsaugotų Lenkų protėvių kapines“, kurias tariamai niekino „Lietuviai, Bolševikai ir Vokiečiai“. Lenkai laikė, kad Lietuvos nepriklausoma vyriausybė buvo „Vokiečių statytinė.“

Generolas Želigovskis  Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadovybei pasiuntė slaptą žinutę Vilniaus užėmimą pavadindamas „tėvynės išlaisvinimu“. Iš anksto planuodamas puolimą prieš Lietuvą Lenkijos diktatorius Pilsudskis oficialiai neprisiėmė jokios atsakomybės, aiškindamas, kad  Želigovskis veikė grynai savo iniciatyva.

Tačiau, praėjus trims metams 1923 metais Pilsudskis kalbėdamas Vilniaus teatre susirinkusiems žmonėms prisipažino, kad Vilniaus puolimas buvo tiesioginis jo įsakymo vykdymas.

Kad Lenkų užgrobta Lietuvos teritorija nebūtų laikoma okupacija, Lenkijos generolas Pilsudskis okupuotą Lietuvos teritoriją paskelbė Vidurio Lietuvos Respublika, kurią 1922 metais Lenkija jau įtraukė į savo valstybės sudėtį ir Vilniaus kraštą pervardino į Vilniaus vaivadiją.  Lietuvos sostinė iš Vilniaus buvo perkelta į Kauną.

Vidurio Lietuvos respublikos vėliava buvo paskelbta Lenkų raudona vėliava su išsižergusiu baltu ereliu viduryje.

Lenkų užgrobtose teritorijose įkurta Vidurio Lietuvos Respublika pirmiausia buvo reikalinga kaip strateginė bazė Lenkijai veržiantis toliau į Rytus – Baltarusiją, Ukrainą. Naujai sukurta Vidurio Lietuvos Respublika su centru Vilniumi atskyrė Šiaurinę Lietuvos dalį su centru Kaune nuo likusių Baltarusijos žemių, kuriose  žmonės buvo labiau pritraukti Rusijos. Tuo pačiu Vidurio Lietuvos Respublika tapo buferine zona tarp Lietuvos ir Baltarusijos.

Šiaurinė Lietuvos dalies teritorija turėjo priėjimą iki pat Baltijos jūros. Tad Lenkijos diktatorius Pilsudskis planavo “išplėsti” Lenkija į Rytus prijungiant Lietuvos dalį su laikinąja sostine Kaunu su kita Lietuvos dalimi, kurios sostinė Vilnius buvo Lenkų okupuota.

Deja, 1921 metais Tautų Sąjunga sutiko su Lenkų pasiūlytu Tautų Sąjungos vadovo Belgijos masono Paulo Hymanso pasiūlytu 15-os punktų planu, pagal kurį Lietuva ir Lenkija turėjo pripažinti Vidurio Lietuvos Respublikos (okupuotos lenkų!) teisę spręsti savo valstybingumo klausimą. Taip pat buvo numatyta, kad Lietuva ir Lenkija turi sudaryti kolektyvinės gynybos sutartį. Lenkija pareikalavo, kad Vidurio Lietuvos Respublikos delegacija būtų pakviesta į Briuselį. Tačiau Lietuvos vyriausybė tokį pasiūlymą atmetė. Žlugus Lenkų-Lietuvos derybos Briuselyje, generolas Želigovskis nusprendė surengti rinkimus ir perduoti valdžią vietinei savivaldai. 1922 metų sausio 9 dieną buvo surengti rinkimai, tačiau Baltarusiai ir Žydai juos boikotavo. Balsavime dalyvavo tik Lenkai, kurie ir buvo išrinkti į Seimą. Lietuvos vyriausybė rinkimus pripažino neteisėtais. Vasario 20 dieną Vidurio Lietuvos Lenkų valdomi Seimo atstovai paskelbė pareiškimą, kuriuo buvo prašoma Vidurio Lietuvos Respubliką prijungti prie Lenkijos. Kovo 22 Lenkijos Seimas patenkino Vidurio Lietuvos (lenkų) Seimo prašymą – Vidurio Lietuvos Respublika buvo prijungta prie Lenkijos ir pervadinta Vilniaus vaivadijos vardu.

Lietuva nepripažino naujos Vilniaus vaivadijos valdžios. Joje buvo dislokuota apie 27,000 karių. Ir tik 1939 metų spalio 10 dieną Tarybų Sąjungos kariuomenei padedant Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo išvaduotas iš Lenkų okupacijos ir gražintas Lietuvai. Deja, dalis Vilniaus krašto apylinkių turėjo atitekti ir Baltarusijai.

Lenkų planai Klaipėdos krašte

Lenkai planavo užkariauti ir Klaipėdos kraštą, kad būtų užtikrintas  priėjimas prie Baltijos jūros. Visi šie pokyčiai būtų leidę Lenkijai turėti pusiau apsuptą Prūsiją ir taptų tvirta siena pakeliui nuo „Rusijos iki Europos“ su Lenkijos įkurta politine tvarka nuo Ukrainos Karpatų kalnų iki Baltijos jūros.

Prie Lenkijai pavaldžios Centinės Lietuvos Respublikos turėjo būti prijungtos ir kai kurios Baltarusijos žemės  (dalis Gardino ir Vitebsko).

Tuo metu santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo labai įtempti. Viena iš priežasčių buvo Lenkijos pretenzijos į Mažąją Lietuva – Klaipėdos kraštą, kuris susikūrė 1919 metų birželio mėnesį atsitraukus Vokiečiams ir pagal Versalio taikos sutartį šiaurinę Rytų Prūsijos dalį atskyrus nuo Vokietijos.

1919 metų Versalio taikos sutartis  numatė Klaipėdos kraštą atskirti nuo Vokietijos ir laikinai perduoti Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos žinion.

1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje Lenkijos atstovas iš pradžių pareikalavo Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja Lietuva ir abidvi kartu prijungti prie Lenkijos. Tačiau kovo 3 dieną Lenkija memorandume pasiūlė prie Lietuvos prijungti tik Klaipėdos kraštą, kuris, kol Lietuva dar nebuvo sąjungoje su Lenkija, turėjo atitekti Antantės didžiųjų valstybių kontrolei. Šis Lenkų atstovo pasiūlymas Paryžiaus taikos konferencijoje buvo priimtas.

Pagal Antantės sutartį  nepriklausomas Klaipėdos kraštas (Mažosios Lietuvos dalis) nuo 1920 iki 1923 metų buvo kontroliuojamas Prancūzijos, kuri Klaipėdos mieste laikė savo kariuomene.

Tuo tarpu Vokiečiai stengėsi paversti kraštą laisva valstybe, arba kad jis liktų Vokietijos dalimi.

Tačiau, 1923 metų sausio 10 d. Klaipėdos krašto gyventojai užsitikrinę Vokietijos ir Tarybų S1jungos paramą, Lietuvių E. Galvanausko vyriausybės padedami sukilo prieš Prancūzus, kad užkirstų kelią Prancūzijai perduoti Klaipėdos kraštą Lenkijai.

Taip 1923 metais Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos ir išsaugotas nuo Lenkijos okupacijos.

Labiausiai Lietuvos ir Klaipėdos krašto okupacija buvo suinteresuota Lenkija. Lenkija buvo suinteresuota turėti Klaipėdos uostą, per kurį Lenkija būtų eksportavusi savo produkciją. Be to, stipri Lenkijos įtaka Klaipėdoje galėjo Lietuvą daryti labiau priklausomą nuo Lenkijos.

Lenkai atsitraukė nuo Klaipėdos, kai TSRS dislokavo savo kariuomene prie Lenkijos sienų. Taip buvo išgelbėtas Klaipėdos kraštas nuo Lenkijos okupacijos, o pats Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi.

Lietuva ir Lenkija jau strateginiai „partneriai“

Tačiau, šiandien Lenkijoje dar gyvuoja Vidurio Lietuvos Respublikos idėja. Lenkai šią buvusią respublika suvokia, kaip savo valstybės teritoriją likusią už Lenkijos ribų.

Generolas Lucjanas Želigovskis ir Lenkijos diktatorius Juzefas Klemensas Pilsudskis Lenkijoje yra laikomi didvyriais ir išskirtiniais Lenkijos patriotais.

Deja, tuometines tarpukario laikotarpio Lenkijos okupuotas Lietuvos teritorijas – Vidurio Lietuvos Respubliką pripažino Antantės sutarties Ambasadorių Konferencija ir Tautų Sąjunga (dabartinės JTO), nežiūrint į tai, kad Lietuva nepripažino okupuotų teritorijų. Tik 1931 metais Tarptautinis Hagos Teismas  paskelbė, kad Vilnius ir jo krašto užgrobimas buvo tarptautinės teisės pažeidimas.

Varšuvos vadovai taip ir neatsiprašė ir neketina atsiprašyti Lietuvos už generolo Želigovskio karo nusikaltimus. Lenkijos politikams moralinis atgailos jausmas visai neegzistuoja.

Dabar Lietuva ir Lenkija yra NATO geriausi „partneriai“ ir specialiai „užmiršo“ Vidurio Lietuvos Respublikos istorija parašyta Lietuvos valstybės gynėjų krauju. Šiam tikslui Varšuvos ir Vilniaus politikai susitaikė dėl vieningos anti rusiškos ideologijos. Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius kaip įmanoma pataikauja ir atsiprašinėja Lenkijos visos Lietuvos vardu taip tik paniekindamas Lietuvos istoriją.

Lietuvos politikai Lenkijai nekelia klausimo dėl istorinio teisingumo atstatymo – Suvalkų krašto gražinimo Lietuvai ir Lenkijos okupacijos žalos atlyginimo klausimo.

Jautrūs istoriniai įvykiai niekada neišsitrina iš atminties. Lietuvos ir Lenkijos istorikai ir toliau melagingai teigia, kad Lenkija okupavo Vilnių ir jo kraštą norėdami sustabdyti  „Sovietų“ veržimąsi į Vakarus, kad Lietuvai pražūtinga Lietuvos – Lenkijos unija „išgelbėjo“ Lietuvą.

Šių dienų Lietuvos politikams ir vadovams dar daug reikėtų mokytis iš ano meto Lietuvos diplomatų, kurie 1920 metais sugebėjo bolševikinę Rusiją paversti savo sąjungininke ir kurti Lietuvos valstybės pamatus.


[1]  Wikipedia: Alfredas Erichas Senna.  http://lt.wikipedia.org/wiki/Alfredas_Erichas_Senas
[2] Łossowski (1995). Konflikt polsko-litewski 1918–1920. Warsaw: Książka i Wiedza. pp. 13–16
[3] Первая всеобщая перепись населения Российской Империи 1897 г.
Распределение населения по родному языку, губерниям и областям / šaltinis: http://demoscope.ru/weekly/ssp/rus_lan_97.php?reg=32
[4] Brensztejn, Michał Eustachy (1919). Spisy ludności m. Wilna za okupacji niemieckiej od. 1 listopada 1915 r. Warsaw: Biblioteka Delegacji Rad Polskich Litwy i Białej Rusi. (Įdomiausia, kad vokieciu surasymas aprasytas lenkų istoriko).

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

28 komentarai

  1. Filosofas:

    Daug neatitikimų ir per daug trumparegiškas požiūris į tuos laikus ir Sovietų Rusijos – Lietuvos santykius. Per daug “lietuviško” subjektyvizmo.
    “Vidurio Lietuvos respublikos vėliava buvo paskelbta Lenkų raudona vėliava su išsižergusiu baltu ereliu viduryje.” Vėliava buvo kitokia http://lt.wikipedia.org/wiki/Vidurin%C4%97_Lietuva
    Seinų krašto negražins, nes pasirašyta sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos 1994m. http://www.kpd.lt/lt/node/157
    O šiaip straipsnis būtų neblogas.

    • Nepolitikas:

      „Daug neatitikimų ir per daug trumparegiškas požiūris į tuos laikus”, o kodėl neparašyti trumpai – MELAS, nors ir nevisai piktybiškas. Jeigu nagrinėti įvykius tai reikia pradėti nuo : 1917 m. kovo mėn. Sankt Peterburge išrinkta Lietuvių tautos taryba priėmė deklaraciją, reikalaujančią Lietuvai autonomijos.
      *1917 m. rugpjūčio mėn. 15 d., Lozanoje (būstinė Paryžiuje) suformuotas Lenkijos Nacionalinis Komitetas (PNK), pirmininkas buvo R. Dmovskis. Komitetas paskelbė „Lenkijos nepriklausoma valstybę“. Kuriai priklausė „Rusijos okupuotos žemės“ – Lietuva, Baltarusija, Ukraina
      * 1917 m. rugsėjo mėn. 18-23 d., Vilniuje įvyko Lietuvos inteligentų grupes posėdis, kurie pasivadino save „Organizaciniu Komitetu“ ir t.t.

      • Nepolitikas:

        Dar : 1917 m. liepos mėn. 18 d. Reichstage pasiūlyta Vokietijos kancleriui sudaryti nepriklausomą valstybę (Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę), kurios valdovu būtų Vokietijos imperatorius.
        1918 m. gegužė 4 d. Vokietija Lietuvos Tarybai įteikė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo dokumentą.
        1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Viurtenbergo hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II.

  2. Pilietė:

    Kiek gramatinių klaidų … Sunku skaityti 🙂

  3. Nepolitikas:

    šaltinis -[3]Распределение населения по родному языку, губерниям и областям / šaltinis: http://demoscope.ru/weekly/ssp/rus_lan_97.php?reg=32 – Vėl gi melas: „Первая всеобщая перепись населения Российской Империи 1897 г. (visos Imperijos) – lietuvių 1 210 510 žm. ir Первая всеобщая перепись населения Российской Империи 1897 г. „Europietiškoje dalyje“ – lietuvių 897 148 žm.“ Tai kaip tada (po 16 metų) galėjo būti: 1913 m. – 2 828 tūkst.( mieste – 367 tūkst. , kaime – 2 461 tūkst.) žmonių.?? , o 1939 m. – 2 880 tūkst.( mieste – 659 tūkst. , kaime – 2 221 tūkst.) žmonių!

  4. Kažin:

    Kas čia autoriaus per tikslas pateikti Lenkijos istorijos demagogiškus aiškinimus, užuot pasakius, kad iki 1920 metų Lenkijos įvykdyto Vilniaus ir teritorijos užgrobimo ši teritorija istorijoje niekada nepriklausė Lenkijai, kad Lenkija neturėjo nė mažiausių teisių kurti jau esančioje Lietuvos valstybėje Lenkiją, kad grubiausiai pažeisdama tarptautinę teisę, užgrobė Lietuvos valstybės teritorijos dalį, ją okupuodama. Beje, okupuotos teritorijos žemėlapis nėra parodytas, nes iš jo matytųsi, kad dalis tada Lenkijos užgrobtos Lietuvos teritorijos ir dabar yra valdoma Lenkijos. Akivaizdu, kad yra būtina kuo skubiau lenkiškas istorijas demaskuoti, pateikti Lietuvoje minėtų istorinių faktų lietuviškus aiškinimus. Autorius to nepadaro, tai kokia prasmė rodytis viešumoje.
    Beje, kas čia per išsireiškimas “įkūrė Vidurio Lietuvos respubliką”. Sakoma “įkūrė”, kai būtina pasakyti, kad pasivadino šiuo vardu tik tam, kad taip būtų paslėpta nuo viešumos Lenkijos kaip tikrosios Lietuvos valstybės teritorijos okupantės darbeliai.
    Kur visa tai, kodėl jaunimui “kišama” lenkiška Lietuvos istorija, ką 23 metus veikė Istorijos institutas neišanalizavęs šių aktualių, kertinių Lietuvos istorijos įvykių, apskritai viso tarpukario (Smetonos) Lietuvos santykių su Lenkija, slapukavimų.

  5. jo:

    Šiam tikslui Varšuvos ir Vilniaus politikai susitaikė dėl vieningos anti rusiškos ideologijos.
    Nors daug kas teisingai pasakyta, bet straipsnis kažkoks keistas, nerišlus, nelogiškas, su rašybos klaidom ir su keistom pastangom užtarti kremlių (o gal tai – tik nesugebėjimas vartoti tinkamus žodžius ir kalbėjimas priešo parinktais žodžiais, ką teisingai pastebėjo ir “Kažin”). Visa tai sutelpa netgi šitame viename sakinyje.

    Tarybų Rusija, Tarybų Sąjunga, TSRS
    Tarybos yra lietuviškas žodis, kurio nereikėtų teplioti tos imperijos vardo pagražinimo ir pavalymo tikslu. Ta šalis beveik visomis pasaulio kalbomis įvardijama originaliu jų pačių žodžiu, taip reikėtų ir lietuviškai rašyti: Sovietų Rusija, Sovietų Sąjunga, SSRS.

    O šita mintis gal paimta iš PBK “Čelovek i zakon”:
    Lenkai atsitraukė nuo Klaipėdos, kai TSRS dislokavo savo kariuomene prie Lenkijos sienų. Taip buvo išgelbėtas Klaipėdos kraštas nuo Lenkijos okupacijos, o pats Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi.
    Belieka tik nuolankiai dėkoti “TSRS’ui” už Klaipėdą, ką ir ambrija visur internete “latvių gatvės komentatoriai”…

    • Pikc:

      Išties, keistokas tekstas. Pvz., nė žodžio apie tai, kad bolševikai patys norėjo Lietuvą pasiimti, ir tik gavę į kaulus pradėjo derybas vesti, nutylimi visų tų pripažinimų motyvai – t.y. kad iš bolševikų pusės tai buvo toli gražu ne geros valios aktas, o žaidimas, siekiant sukliudyti vieningo antibolševikinio fronto susidarymui – žaidimas, kurį lenkai mielai priėmė. Apskritai, man keista tokia asimetrija (kas, beje matyti ir Nepriklausomoje Lietuvoje – tik jie turėjo pasiteisinimą – nepakankamą informaciją; mūsiškiai tokio pasiteisinimo neturi) – arba kalbama apie Lenkijos klastas, Rusiją arba ignoruojant arba vos ne palankioje šviesoje vaizduojant, arba kritikuojama Rusija, o Lenkijai tada jau tenka “strateginio partnerio” vaidmuo. Bet juk abu požiūriai yra daliniai, ir todėl kreivi. Kalbant apie piktavališkai nusiteikusius kaimynus, šių dviejų valstybių atveju taikytinas požiūris ne “arba lenkai – arba rusai”, tačiau “ir lenkai, ir rusai”. Tiek vieniems, tiek kitiems atsukti nugarą yra labai negudru – o apie laikymą “draugais” net nekalbu.

  6. jo:

    Deja, 1920 m. spalio 9 d. 14 tūkstančių dislokuotų lenkų karių ir 1-oji Lietuvos – Baltarusijos pėstininkų divizija vadovaujama Lenkų generolo Želigovskio įvykdė karo agresijos aktą – puolė Vilnių ir jo kraštą. Jauna, dar besikurianti Lietuvos kariuomenė pralaimėjo mūšį. Lietuviai Lenkų puolimui nebuvo pasiruošę. Jie turėjo tik du batalionus netoli Jašiūnų ir Rūdninkų prie Merkio upės.

    Lietuviai ir tada pasirodė kaip visiški liurbiai, apsileidėliai, mankurtai. Lietuvoje 1920m. buvo apie 2,8 mln. gyventojų, bet sugebėjo tada surinkti į kariuomenę apie 20-26 tūkst. karių. Karas nusinešė 1401 kario gyvybes, 2766 buvo sužeisti, 829 dingo be žinios.
    Tuo pačiu metu Latvijoje (1,7 mln. gyventojų) buvo surinkta 69 tūkst. asmenų dydžio kariuomenė (3046 miruši
    4085 ievainoti), o dar mažesnėje Estijoje (1,0 mln. gyventojų) – 86 tūkst. asmenų dydžio kariuomenė (5000 žuvo, 15000 sužeista).
    Tie skaičiai rodo, kad lietuviai nelabai gynė savo šalį. Jeigu lietuviai būtų taip aktyviai gynę Lietuvą, tai lyginant su estais ir latviais galėjo surinkti net ir 200 tūkst. vyrų kariuomenę ir, tikriausiai, tada būtų apgynusi visą 1920m. sutartimi nustatytą teritoriją. O tokių pasiteisinimų kaip „Jauna, dar besikurianti Lietuvos kariuomenė pralaimėjo mūšį. Lietuviai Lenkų puolimui nebuvo pasiruošę.“ istorija nepriima.

    • Nepolitikas:

      Deja,…. reikia žinoti istoriją: Pirmas Baltarusijos Tarybų suvažiavimas (Minskas, 1919 m. vasario 2-3 d.), pasiūlė Lietuvai sudaryti dvejų valstybių sąjungą. Pirmas Lietuvos Tarybų suvažiavimas (Vilnius, vasario 18-20 d.) patvirtino Deklaraciją dėl bendros valstybes, t.y. Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublikos(Litbela)sudarymo. 1919 m. vasario mėn. 27 d. , Vilniuje įvyko bendras Centrinių Vykdomųjų Komitetų posėdis. Suformuota bendra Vyriausybė, į kuria įėjo: V.Mickevičius – Kapsukas(pirmininkas), Z. Angarietis, M. Kalmanovičius, J. Leščinskus, J. Unšlichtas ir kiti). Sudarytas bendras Vykdomasis Komitetas : K . Cihovskis (pirmininkas), J. Dolieckis, S. Ivanovas, R. Pilleris (sekretorius), P. Svotialys, J. Unšlichtas ir kiti. Į Litbelą įėjo : Minsko, Vilniaus, Gardino ir Kovno apskrities ( neokupuotos)dalys. Vakarų ir Pietvakarių Lietuvos dalis priklausė Vokietijos ir Lenkijos įsibrovėliams, bei Lietuvos dvarininkams. Tai kas sutriuškino bolševizmą Lietuvoje?

  7. kaunietis:

    Lenkija po I pasaulinio karo buvo okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir gretimas jo teritorijas. Netgi buvo planai okupuoti visą Lietuvą. Visas tas Lenkijos okupuotas teritorijas Lietuvai grąžino ne Lenkija, o tuometinė Sovietų Sąjunga, kartu okupuodama ir Lietuvą. Lietuva įvairiais laikotarpiais buvo lenkinama ir buvo naikinamas lietuviškumas. Vilnius ir jo apylinkės nuo senų laikų buvo lietuviškos, tačiau po Lenkijos „partnerystės“ tapo lenkiškomis. Kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Lenkija vis durdavo su peiliu į nugarą, kadangi buvo naikinamas lietuviškas žodis. Lenkija nepadėjo, o tik dar labiau kenkė. Lenkiškasis šovinizmas lydėjo abiejų valstybių partnerystę. Nei Lenkija, nei Rusija nebuvo, nėra ir nebus Lietuvos strateginės partnerės. Šios šovinistinės šalys savitai supranta „draugystės“ ir „partnerystės“ sąvokas. Turi besąlygiškai priimti jų diktuojamas sąlygas, kad galėtum būti „artimu“ partneriu. Lenkija yra korumpuota, religinga, atsilikusi valstybė. Lenkija neturi ir abejoju ar turės kada nors galingą kariuomenę, kokią turi Rusija, arba atominį ginklą. Norėdama Rusija galėtų sunaikinti Lenkiją per kelias savaites. Abejoju, ar Lenkijos politikai, o juolab šovinistiniai lenkai vertina Lietuvą kaip lygiavertį partnerį.

    • Nepolitikas:

      Na, irgi ne tiesa. Lenkija, Lietuva, dalis Baltarusijos ir Ukrainos buvo okupuota – Vokietijos protektoratas. Pavyzdžiui: … 1917 m. rugpjūčio mėn. 15 d., Lozanoje (būstinė Paryžiuje) suformuotas Lenkijos Nacionalinis Komitetas (PNK), pirmininkas buvo R. Dmovskis. Komiteto deklaruojamas tikslas, su Austrijos ir Vokietijos kariuomenės pagalbą, įkurti „Lenkijos nepriklausoma valstybę“. Kuriai turėjo priklausyti „Rusijos okupuotos žemės“ – Lietuva, Baltarusija, Ukraina (nesuteikiant jiems jokios autonomijos). Jau 1917 m. nuo rugsėjo iki lapkričio mėn. , Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir JAV vyriausybės pripažino “Lenkijos Nacionalinį Komitetą”, kaip oficialaus Lenkijos valstybės atstovu. Reikia nepamiršti, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios(1914-1918) lenkų legionai kariavo Austrijos-Vengrijos pusėje ir jais vadovavo J. Pilsudskis. Dar 1916 m. pabaigoje, austrų-vokiečių okupantais, nepilnai sukurtoje “Lenkijos nepriklausomos valstybėje”, J. Pilsudskis buvo paskirtas karinio departamento vadovu. Tačiau pats ir nuo jų ir nukentėjo: 1917 m. liepos mėn., po konflikto su okupacinę valdžią buvo suimtas ir nuteistas; …. „Baltarusijos Rada“ pasinaudodama lenkų kariuomenės pagalbą(Baltarusijoje) ir po jos priedanga pradėjo organizuoti savo „savanorišką“ kariuomenę. 1918 m. vasario mėn., naktį iš 19 į 20 d. kartu su lenkų korpusų, vadovaujant generolui Dovbor-Musnickiui, užėmė Minską ir atidavė jį vokiečiams. Vokiečiai leido „Baltarusijos Radai“ suformuoti Baltarusijos Liaudies Respublikos Vyriausybę, vadovaujant p. Skirmuntui. 1918 m. kovo mėn. pabaigoje, Vyriausybė paskelbė apie Baltarusijos suverenitetą, išstojimą iš Rusijos; Panaši situacija buvo ir Ukrainoje. 1917m. kovo mėn. 17 d. Kijeve įvyko, visų nacionalinių partijų ir visuomeninių organizacijų atstovu, posėdis. Posėdžio metu buvo sukurta „Centrinę Radą“, kaip bendras Ukrainos valdymo organas(iš 150 nariu). Kovo mėn. 22 d. „Centrinę Radą“ kreipėsi į gyventojus(“Ukrainos žmonėms”), su paraginimu prisidėti ir palaikyti grafo G.E. Lvovo Laikinosios Vyriausybės politiką. Tačiau 1917 m. gruodžio 24 -25, Charkove įvyko Tarybos suvažiavimas. Suvažiavimas paskelbė, kad „Centrinė Rada“ neteisėta ir jos veikla yra priešiška ukrainiečių atžvilgio. „Centrinė Rada“ buvo priversta palikti Kijevą, ir persikėlė į Volinę. Ten 1918 m. vasario mėn. 9 d. buvo pasirašyta „Bresto-Litovskio“ sutartis(su Austrijos ir Vokietijos kariuomenės vadovybę), dėl Ukrainos prisijungimo ir okupacijos tam, kad numalšinti žmonių nepasitenkinimą ir apsaugoti save nuo bolševikų. 1918m. kovo 1 d., po Ukrainos okupacijos, „Centrinė Rada“ grižo į Kijevą. Tačiau vėliau, 1918 m. balandžio 29 d. vokiečių kariuomenės vadas paleido „Centrinė Radą“, suformavo kitą “Ukrainos vyriausybę”, vadovaujant etmonui (dvarininkui ir monarchistui) P. Skoropadskiui; O dėl Lietuvos manau surasit pats …. Istorija kartojasi, tik vietoje „Vokietijos protektorato“, turime ES,

  8. Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones – Maskolijos “mešką” ir Lenkijos “vištą”!!!!

    Geri santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes – pagal 1569 m. nustatytą sieną.

    Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją ir aneksiją 1922 m.

    ———————————————————————————

    Jau 12-13 amžiuose Lietuvių raitųjų karių pulkai siaubė visą tuometinę Lenkiją, lengvai pasiekdami ir Vokietiją – Brandenburgo žemę bei Berlyną.

    Jei 1228 metais vietinis lenkų (mozūrų) kunigaikštukas nebūtų pasikvietęs į pagalbą Kryžiuočių (vokiečių teutonų) ordiną, tai dabar lietuviškai būtų kalbama nuo senosios jotvingių Veržuvos (dabartinės Varšuvos) iki pat senosios lietuvių-galindų Mazgavos (dabartinės Maskvos).

    O lietuvių pasaulyje būtų ne 4 milijonai, o mažiausiai 100 milijonų.

    Deja, bet netgi tokiems narsiems ir ištvermingiems kariams, kaip Lietuviai (“kietasprandžiams”, kaip juos pagarbiai vadino vokiečiai kryžiuočiai ir kalavijuočiai), tris šimtus metų vieniems kautis su visa tuometine krikščioniškąja, tūkstančius šarvuotų riterių pasiunčiančia prieš Lietuvius, Europa, ir visa milžiniška mongolų-totorių valdoma Azija bei jų šimtatūkstantinėmis raitelių-lankininkų armijomis, buvo labai nelengva.

    Begaliniuose karuose Vakaruose ir Rytuose kasmet žuvo tūkstančiai geriausių Lietuvių karių.

    Tačiau Lietuvių Tauta, sujungusi įvairias senąsias baltų gentis, vis tiek sugebėjo ne tik atsilaikyti prieš visus šiuos, ypač galingus, labai gerai ginkluotus bei apmokytus, žiaurius priešus, ne tik neišnyko begaliniuose mūšiuose Vakaruose ir Rytuose, bet ir sukūrė pačią didžiausią to meto Europoje Valstybę – Lietuvos Imperiją.

    Būtent taip Lietuvių Valstybė yra vadinama Bizantijos imperatoriaus raštuose imperatoriui Algirdui.

    O rytų slavai, pagal savo įprotį, Lietuvos Imperiją pavadino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste: ir ji tikrai buvo didelė – užėmė daugiau nei milijoną kvadratinių kilometrų plotą.

    Trumpai kalbant, jei ne tų pačių lenkų pasikviestų Kryžiuočių keltos amžinos grėsmės iššaukta “sąjunga” su Lenkija, tai dabar ne Lenkija su Rusija valdytų senąsias Lietuvių Tautos ir kitų baltų genčių žemes, o patys Lietuviai būtų jų šeimininkai.

    • Ne be pagrindo Henrikas Latvis rašė: “Ir bėgo rutenai (rusai) miškais ir kaimais nuo lettonų (lietuvių), net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, …”

    • Štai ką parašė dar pats Gediminas:

      „Mūsų protėviai … atvėrė jums žemę, – rašė Gediminas Hanzos miestų piliečiams 1323 m. gegužės 26 d. – Bet nė šuo … [nesulojo], kad padėkotų…“

      Ir taip tęsiasi iki šių dienų – jokios padėkos niekada Lietuviai neišgirdo iš kolonistų ir jų palikuonių, kuriems mielaširdingai leido gyventi savo žemėje, turtėti, daugintis ir veistis.

      Vietoje to ir žydai, ir šūdlenkiai ne kartą išdavė ir pardavė Lietuvą jos aršiausiems priešams. Už ką ir buvo baudžiami Lietuvių.

  9. Tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO.

    Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų.

    Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys – jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija.

    Esu tvirtai įsitikinęs, kad ateityje pačiu geriausiu mūsų sąjungininku kovoje su visomis šiomis išorinėmis grėsmėmis taps kita slavų valstybė – Ukraina.

    Nes mūsų ir ukrainiečių geopolitiniai interesai bei potencialūs priešai beveik visiškai sutampa.

    Kartu su Ukrainiečiais (ir Vokiečiais) mes labai greitai “nuramintume” lenkų šovinistus.

    Ir Ukrainiečiai – tai mūsų seni draugai dar nuo 1920-1948 m. OUN-UPA ir “Svoboda”, o ne Rusijos imperijos “šuneliai” Janukovičius ir Azarovas.

    Atskleisiu “paslaptį” – su Ukrainiečiais mes visus šiuos klausimus aptarėme susitikimuose Lvove dar 1989-1990 m., kada svarstėme kaip galutinai likviduoti Sovietų sąjungą ir po to “nuraminti” Lenkijos šovinistus. 🙂

    Ukrainiečiai irgi turi savų labai nemažų “pretenzijų” Lenkijai.

    O Rusijos imperija turi būti kuo greičiau izoliuota nuo normalaus pasaulio.

    Todėl privalome visapusiškai padėti Kaukazo tautoms, kovojančioms su šia “blogio imperija”.

    Tik taip galima priversti ją pakisti į kelias dešimtis tautinių nepriklausomų valstybių, išsilaisvinant Rusijos okupuotoms ir kolonizuotoms tautoms bei valstybėms.

    Rusijos imperijos trečiasis ir galutinis padalinimas jau visai arti (pirmas imperijos padalinimas įvyko 1918-1921 m., antras – 1990-1992 m.).

    Nepaneigiamas faktas, kad Lietuvių Tauta ir Lietuvos Valstybė labai sėkmingai likvidavo SSSR (tai yra atliko antrąjį Rusijos imperijos padalijimą), o tai reiškia, kad tuo pačiu pergalingai laimėjo WW3.

    Taip pat galima neabejoti, kad Kaukazo ir Pavolgio tautos jau greitai atliks trečiąjį ir paskutinį Rusijos imperijos padalijimą.

    Po to likusi daugiau mažiau etninė Rusija arba taps normalia tautine Rusų valstybe, arba apskritai išnyks iš pasaulio žemėlapio (ypač jei tą padalinimą “atliks” Kinijos imperija, kurios “planetinėje įtakos orbitoje” Rusija vis labiau “skrieja”).

    • Kęstutis:

      O kaip su Gudija? Gal vis tik pradėkime – Latvija, Gudija, Ukraina…

      • Kažin:

        Taip, pradėkime, tarkim, nuo formato Lietuvos, Latvijos, Gudijos bendrumo suradimo, jis neturėtų prieštarauti dabartinėms jų savarankiško gyvenimo statusams, t.y. santykiams, kuriais jos siejasi su pasauliu. Pvz, kodėl nepradėjus jau dabar nuo sutarimo dėl tarpusavio bendravimui naudotinos kalbos, pvz., lotynų ar tarkim prūsų, kaip išnykusios, bet palikusios pėdsakų visų šių šalių kalbose bei imtis jos diegimo šalių švietimo sistemose. Beje, tai šalių iniciatyva galima pradėti daryti, kad ir rytoj, t.y. dar joms nesutarus dėl priimtino bendrumo teisinio statuso.
        Dar Ukraina, – pradžioje gal būtų per daug, be to, ji ir viena pati yra pakankamo dydžio valstybė.

  10. Romualdas:

    Straipsnis įdomus ir didžiąja dalimi teisingas, tačiau Rusijos pozicija nušviesta labai jau idealistiškai. Ir visiškai nesuprantama, kodėl kalbant apie Hymansą minima,kad jis buvo masonas. Ar mitinė masonų ložė turi ką nors bendra su Vilniaus krašto okupacija?

  11. Istorikas:

    Mažiau reikėtų manipuliuoti ta statistika (turių omenyje lenkų nuošimtį Vilniaus gubernijoje pagal rusišką 1897 ir vokišką 1916 surašymą).
    Reikalas tame, kad rusų surašymas fiksavo gyventojų gimtąją kalbą, o vokiečių – tautinę savimonę. Kadangi buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos lenkų didžioji dalis (kaimiečiai ir miesto prastuomenė) realiai kalbėjo ne lenkiškai, o gudiškai, cariniai statistikai fiksavo juos kaip gudus (“baltarusius”). Pagal carinės valdžios oficialią versiją gudai kartu su “didžiarusiais” ir “mažarusiais” (ukrainiečiais) buvo laikomi vieningos rusų tautos dalimi, todėl žmonių kalbinė priklausomybė buvo pateikiama vietoje jų tautinės priklausomybės.
    O vokiečiams reikėjo tikrų skaičių – priimdamo politinius sprendimus, jie norėjo žinoti, kokia yra reali jų okupuotų teritorijų gyventojų tautinė sudėtis. Ta prasme vokiečių duomenys yra patikimesni.
    Dar vienas dalykas, dėl ko per palyginti trumpą laikotarpį 1897 – 1916 (per nepilnus dvidešimt metų) taip radikaliai pasikeitė Vilniaus gubernijos lenkų nuošimtis, yra tai, kad XIX a. pabaiga – pati XX a. pradžia buvo tas laikas, kai vyko vadinamieji “tautiniai atgimimai”, ir vietiniai katalikai turėjo apsispręsti – kokiai tautybei jie priklauso. Didžioji dalis lietuviškai kalbančių apsisprendė esantys lietuviai (tik apie Eišiškes dalis lietuviškai kalbančių užsirašė lenkais); vis kalbantys lenkiškai (dauguma Lietuvos bajorų ir išsilavinę miestiečiai) apsisprendė esantys lenkai.
    Kitaip buvo su gudiškai kalbančiais katalikais (kaimiečiais ir miesto prastuomene). Tik mažesnė jų dalis užsirašė gudais, o dauguma pasirinko lenkų tautybę, nes tai reiškė susitapatinimą su nepalyginamai aukštesne lenkų kultūra. Apskritai tarp gudiškai kalbančių buv. LDK gyventojų buvo gajus požiūris, kad tie iš jų, kurie yra stačiatikiai, priklauso rusų tautai, o tie, kurie yra katalikai – priklauso lenkų tautai. Pačių gudų savarankiška tautinė savimonė buvo labai silpna (tokia ir išlieka), todėl jie vieninteliai iš vakarinių ir pietinių Rusijos imperijos tautų nesugebėjo sukurti savo valstybės 1917 – 1920 metais (skirtingai nuo suomių, estų, latvių, lietuvių, ukrainiečių, Krymo totorių, Šiaurės Kaukazo kalniečių, gruzinų, armėnų ir azerbaidžaniečių).

  12. Istorikas Žygeiviui:

    Na ir briedą čia pavarei, kaip kokiame komsomolo sienlaikraštyje. 🙂 Vulgari pseudotautinė propaganda, daugiau nieko – nei istorijos, nei geopolitikos realijų suvokimo.

  13. Istorikas Nepolitikui:

    Negalima taip formaliai lyginti to meto Ukrainos ir Gudijos.
    Kaip ten bebūtų, Ukrauna skirtingomis formomis 1917 – 1920 metais egzistavo kaip valstybė, turėjo gana stiprią kariuomenę. O “Gudijos Liaudies Respublikos” veikėjai tilpo ant vienos sofos ir niekad neturėjo jokios realios valdžios (panašiai, kaip Lietuvos Taryba Vilniuje 1918 metais). Rašinėjo visokius pareiškimus, ir tiek. I

  14. Istorikas Nepolitikui (pabaiga):

    Ir dar blaškėsi tarp vokiečių, lenkų, ukrainiečių, lietuvių ir raudonųjų rusų, turėdami iliuzijų ateiti į valdžią ant svetimos kūpros. Galų gale tų veikėjų likučiai nieko nepešę pasitraukė į Čekoslovakiją. Apie tai gerai parašė Gimžauskas savo knygoje.
    Ta prasme gudai 1917 – 1921 metais niekad nebuvo politikos subjektas (kaip kad Ukraina arba net Krymo totoriai), jie visą tą laiką buvo tik kitų jėgų manipuliacijų objektas.

  15. Istorikas to Kažin:

    “pradėkime nuo Lietuvos, Latvijos, Gudijos bendrumo suradimo”…
    Kur tu gyveni, kokiame amžiuje? Mažiau reikia “fentazi” romanus skaityti ir kompiuterinius žaidimus žaisti, tada sužinotum, kad dabartinė Gudija yra “Rusija Nr.2” – tai visiškai surusinta (visom prasmėm, bet ypač – mentališkai) šalis ir visuomenė, kurioje provakarietiškai nusiteikę žmonės sudaro tik menką nuošimtį.
    Iš dviejų pusių (iš Kaliningrado ir iš Minsko) apsuptai Lietuvai susidėjimas su pusiau rusiška Latvija ir visiškai rusiška Gudija reikštų galutinę pražūtį. Tai gal iškart junkimės prie V.Putino “Eurazijos sąjungos”, gal suteiks mums kokią nors autonomiją?
    Vargas su jumis, “patriotais”. Štai prie ko priveda liguista polonofobija.

  16. arvydas damijonaitis:

    Netylėkim, akcentuokim Lietuvos nužudymo faktą 1655 metais! Vytauto tragedijos esmė – grėsmė artėjo iš Rytų, ne Vakarų. Deja, Lietuvos mokyklose dėstoma melo imperijos Rusijos “istorijos” versija. VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po mūšio prie Tanenbergo ( Žalgirio mūšis) 1410 m., ordino sostinė nebuvo užimta, jokių strateginių pranašumų lietuviams nebuvo skirta, konfrontacija su ordinu buvo tragiška klaida, atskirtis nuo Vakarų Europos padidėjo; 2.Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai turėjo istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip krikščioniškų Vakarų sąjungininkai. Vytautas , augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, nesugebėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, būsimus engėjus rusus. Didžiausias pavojus lietuviams grėsmingai artėjo iš Rytų, ne iš Vakarų. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis – Lietuvių imperijai nuo Baltijos iki Juodosios jūros sąlygas pradeda diktuoti Vytauto vasalai, jo proanūkis Maskvos caras Ivan Grozni , toliau sekė siaubingi laukinių rusų ordų antplūdžiai iš Maskvos DK, “Tvanas“, kurių metu Lietuva buvo nužudyta tiesiogine prasme. Lietuva neteko 60-70 %,apie du milijonus savo gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas iki pamatų; 3.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė , kad Žalgiris tapo klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis, pragaištingos Lietuvos orientacijos į Rusiją , į “Stalino saulę” ,trėmimus, masines lietuvių žudynes.Net „Žalgirio” sporto klubas propagandos tikslu buvo įkurtas Maskvoje, 1944 metais; 4.Rusijos imperija yra ne tik blogio (R.Reiganas) ,bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra falsifikatas, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo ir kitų klastingų pasakų pagrindu yra sukurta ir toliau „kuriama“ imperinės ,totalitarinės Rusijos „istorija“. Netylėkim. Lietuvos mokykla –melo imperijos įbauginta įkaitė.

  17. arvydas damijonaitis:

    Dėl klaidinančio termino „lenkų TAUTINĖ MAŽUMA“
    (turi būti TAUTINĖ BENDRIJA, TAUTINĖ GRUPĖ):
    1.Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statusą;
    2.Buvusių okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, kurie kalba ne lenkiškai, “poprostu“. Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record). Pvz., USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, Rusijoje – tik 8 lenkiškos biudžetinės mokyklos;
    3.Lenkiškų mokyklų valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai;
    4.Kodėl neteisėtai privilegijuoti Lietuvos „piliečiai lenkai“ lengvai pasiduoda provokacijoms, kodėl negerbia Lietuvos įstatymų? Kas juos klaidina?
    5. Vilniuje,1994 m. balandžio 26 d. pasirašyta Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos draugiškų santykių ir gero bendradarbiavimo sutartis prieštarauja (1995 m.vasario 1 d. Strasbure priimtai) Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijos 21 straipsnis: „Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“. Konvencija ,numato tautinių mažumų ,t.y. tik tautinių grupių, neturinčių išorinės valstybės, apsaugą, kitaip būtų pažeisti pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Lenkų bendrija Lietuvoje negali turėti „tautinės mažumos“ statusą, nes tai grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei, t.y. prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams. Lenkijos vulgarus agresyvumas yra reali tikrovė – lietuviai nežudo lenkų, nebuvo okupavę Varšuvos, nebuvo užėmę trečdalį Lenkijos teritorijos.
    6.Būtina įpareigoti LR Seimą ir Vyriausybę sustabdyti 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytą sutartį, kuri prieštarauja minėtai 1995 m. vasario 1 d. tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai, ir pasirašyti naują, PAKOREGUOTĄ sutartį.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: