V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (VIII). Baigiamieji darbai (3)

Šaltinis | A.Railos nuotr.

Šaltinis | A.Railos nuotr.

Dar kartą norėtųsi priminti, kad jūs skaitote MENINIO projekto aprašą, o ne mokslinį traktatą, tad esate atsidūrę laisvosios vaizduotės erdvėse. Tik nesinorėtų sutikti, jog šios fantazijos neturi visiškai jokio pagrindo. Juk jas įkvėpė pati Vilniaus dvasia, su kuria bendravome vos ne pusmetį įvairiausiomis progomis bei aplinkybėmis. Ypač miestas savo slėpinius atverdavo naktį ir prieš rytą, kai Kupolė savo juodąja „Volvo“ mus nusiveždavo ant miestą supančių kalvų. Kai atsistodavai ir pradėdavai žvelgti į slėnyje nuščiuvusį ir sapnuose paskendusį miestą, staiga pajusdavai, kaip pagaliau pradeda skleistis pirmapradžio Vilniaus ramūs virpesiai, kurių nebetrikdo ir nebeužgožia įvairiausių sumaištį keliančių trikdžių erzelis, prasidedantis rytais, o vidurdienį tiesiog virstantis visokiausių energetiškai padrikų pliūpsnių kakofonija. Todėl vertingiausios nuojautos, pamažu virstančios įžvalgomis, ir iškildavo tomis priešrytinėmis akimirkomis, kurias, tikėsimės, ir atspindi „Mitologinio Vilniaus“ žemėlapis.

Pasinaudoję sovietinių okupantų paliktais žemėlapiais ir juos išdidinę, mes turėjome parankias galimybes tirti ir pasižymėti įvairiausias miesto vietas. Pirmiausia ant šių žemėlapių ir atguldavo pajaustos bei užčiuoptos energetinės gardelės, o vėliau atsirado ir ypač galingos jėgos juostos, dar kitaip vadinamos stovinčiomis bangomis, nors teisingausia jas būtų vadinti tiesiog šviestakiais, nušvitimą skleidžiančiais kanalais, kuriais kartais sujungtos netikėčiausios miesto vietos ir kurių paskirtis nevisad iki šiol yra aiški, nors drįstume manyti, kad jų poveikis tikrai būna galingas ir prasmingas. Tokį poveikį teko patirti ir šių eilučių autoriui 1991 metų sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto ant Karoliniškių kalvos, susidūrus su sovietiniais tankais ir desantininkais.

Kai iš Vilniaus savivaldybės biurokratų pagaliau pavyko išplėšti elektroninę miesto plano versiją, kompiuterinės grafikos virtuozas Dainius Dapkevičius savo nešiojamo kompiuterio ekrane pradėjo dėlioti „ąžuolinius“ ir „liepinius“ taškus. Vis tankesnis darėsi raudonų ir žalių kvadratėlių tinklas, liudydamas, kokios žemės galios veikia kiekvieną namą ir netgi kiekvieną butą.

O kai mūsų visų juodraštiniuose žemėlapiuose pažymėtos vietos ir srautai buvo perkelti į didįjį ir vientisinį žemėlapį, prasidėjo dar vienas svarbus dalykas. Šį žemėlapį tam tikros kompiuterinės programos dėka Dainius turėjo suskaidyti į metro pločio juostas, kad visą miesto vaizdą būtų galima atspausti ant plačių lipnių juostų, kurios bus užklijuotos ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) antrojo aukšto didžiosios salės grindų.

Be abejo, žemėlapis nepajėgė aprėpti viso miesto. Kadangi salė, kurioje jis bus eksponuojamas, buvo pailga, tad ant grindų atgulęs 9 metrų pločio ir 18 metrų ilgio žemėlapis šiaurėje aprėpė tik nedidelę dalį Žirmūnų, Antakalnį iki Šilo tilto, Šnipiškes ir Pilaitės kampą. Pietuose buvo galima apžvelgti Gerosios Vilties, Liepkalnio ir Markučių gatvių energetiką. Vakaruose energetinės gardelės tęsėsi iki Karoliniškių ir Televizijos bokšto, o rytuose – iki Užupio.

Žinoma, daugiausia mūsų dėmesio teko Senamiesčiui, t.y. pirmapradžiam miestui, taip pat Plikajam kalnui, sovietų pavadintam Kalnų parku, o krikščionių paženklintam trimis kryžiais, be to, Pamėnkalniui, Lukiškėms, Žvėrynui ir kitoms nuo seniausių laikų svarbioms miesto ar jo aplinkos vietoms.

Taigi žemėlapis pagaliau 2008 metų rugsėjo pradžioje atgulė ant ŠMC antrojo aukšto salės grindų, o aplinkui jį ant sienų buvo pradėti kabinti fotopaveikslai, Artūro Railos sukaupti per keletą metų. Greta jau Frankfurte prie Maino rodytų „Pilkapio“ ar „Alko“ atsirado keletas vaizdų iš Alenheido (Alenheade), t.y. iš angliškojo projekto dalies.

Toliau tą pavasarį ir vasarą buvo stebima ir Lietuva, ypač jos mitologiniai ar apeiginiai dalykai. Norėta kažką atskleisti ir iš žiemos švenčių ciklo, tad vieną rytą visi trys – Vilius Gibavičius, šių eilučių autorius ir, žinoma, Artūras Raila jau sėdėjome jo automobilyje ir važiavome į Kurtuvėnus prie Šiaulių, mat Darius Romančionis mus pakvietė į Užgavėnes. Kurtuvėnai, šis regioninio parko centras, įsikūręs žemaičių bajorų Nagurskių dvarvietėje, garsėja tuo, kad čia iki pat šių dienų švenčiamos tikrosios žemaitiškos Užgavėnės su visais žmonių neužmirštais papročiais.

Taigi vadovaujami Dariaus Romančionio, šį kartą kaukės dėka pavirtusio Ožiu, o gal net raguota dievybe Vėlinu, lydimi ožiukų, vilkiukų, šiaip moterėlių, „daktarkų“, siūlančių mostį nuo meilės, ir su daugybe kitų padarų patraukėm Kurtuvėnų gatvelėmis, grėsmingai reikalaudami: „Žeima žeima, biek iš keimą!”

Nebuvo galima praleisti nė vienos sodybos, nes žmonės labai įsižeistų, jeigu ir iš jų kiemo bendruomenė neišvarytų žiemos. Taigi ši puiki linksma visus miestelio gyventojus suburianti šventė aplankė kiekvieną namą, o už „išvarymo“ paslaugą kiekvieni šeimininkai atsidėkodami į pintinę įdėdavo ir šio bei to, ir stipresnio, ir užkandos. Visa tai visų drauge vakarop bus suvalgyta ir išgerta Kurtuvėnų smuklėje smagiai grojant, šokant ir visiems džiūgaujant, kad jau Kanapinis įveikė Lašininį, o Užgavėnių Kuotrė sudeginta, todėl dabar ir vyksta suneštinis „ubagų balius“.

Visus šiuos spalvingus ir ypač ryškius balto sniego fone vaizdus Artūras užfiksavo, tad atrodė, kad bent jau keletas fotopaveikslų iš Kurtuvėnų papuoš jo ciklą „Žemės galios“. Deja, peržvelgęs medžiagą jis nusprendė, kad tai jau visai kita tema, nebeatitinkanti ciklo bendrojo sumanymo, todėl fotografijas kaip gražų prisiminimą tiesiog išdalino kurtuvėniškiams.

Lemtinga ir tai, kad viską jis fotografavo skaitmeniniu „panasonic’u“, tad galimų paveikslų dydis dėl nepakankamo kiekio informacijos ženklų spausdinant vis tiek būtų gerokai mažesnis, negu tai gali suteikti plačiajuostė kamera, kurios dėka kiti paveikslai įgaudavo 1,3X1,8 metro dydžius. Ir visgi dievai buvo mums maloningi, kadangi netrukus vėl likimas mus atvedė pas kurtuvėniškius.

Tą dieną gražus jų būrys, vadovaujamas Kurtuvėnų krašto dvasinio vedlio Dariaus Romančionio, išvyko švęsti Jorės, kitaip sakant, pasidžiaugti pirmąja žaluma, ant Jusaičių alkakalnio (dar kitaip – Šėtkalnio). Ir kaip dažniausiai būna, visiškai atsitiktinai, jau tik vos nepasibaigus šventei, buvo pastebėta prie upeliuko atbėgusi mergaitė. Šį kartą klaidos nepadaryta – viskas fiksuota ant plačiosios ir jautriosios Kodako juostos. Tad fotopaveikslas „Šaltinėlis“ tapo dar vienu ryškiu šio ciklo ženklu, dar viena „pagoniška ikona“. Beje, jame stebina ne tik iš paveikslo sklindanti bundančios pavasariop gamtos gaiva, ne tik nuostabių upelio vandenų ribuliuose atsispindintis dangus. Įstabiausia, kad kairiajame paveikslo kampe aukštėliau atsidūrė tarsi į sraigtą susukta eglė, lyg akivaizdžiai demonstruodama, kaip stipriai ji veikiama iš žemės trykštančio „liepinio“ energijos sūkurio. Beje, ne vieną tokį sūkuryje įsuktą medelį išvystame ir M.K.Čiurlionio paveiksluose…

Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, tapo suprantama ir tai, kodėl „Šaltinėlis“ parodos salėje atsidūrė ne bet kur, o ant svarbiausios „altorinės“ sienos iš kairės nuo didžiojo tiesiogine šio žodžio prasme „altoriaus“. Pastarąjį kaip tik ir sudaro per visą sienos aukštį rymantis Marijos ąžuolas, kuris pasitinka vos įžengus per duris ant priešingos salės sienos.

Beje, visa salė išties gali priminti kažkokią „gamtameldišką“ šventovę. Čia ne tik „altorių“ atstoja Ąžuolo vaizdas, bet ir šonines sienas tarsi „stacijos“ bažnyčiose puošia gamtos didybę ir grožį atskleidžiantys fotopaveikslai. Apie kiekvieną jų bei jų atsiradimo aplinkybes irgi būtų galima papasakoti ištisas istorijas, bet šiuo metu nėra laiko, mat reikia paskubėti, nes 2008 metų rugsėjo 12 d. turi įvykti parodos „Lietuvos dailė’08. FOTOGRAFIJA“ atidarymas. Taigi tarp lietuvių fotomeistrų kūrinių, išdėstytų per du ŠMC aukštus, nebegalės nekristi į akį ir Artūro Railos „Žemės galia. Mitologinis Vilnius“.

Įspūdis

Kokį įspūdį žiūrovai patirdavo įžengę į salę „Žemės galia. Mitologinis Vilnius“, galima būtų spręsti, pavyzdžiui, iš Viktorijos Daujotytės straipsnio „Krizė – būtina moralės sąlyga“, išspausdinto „Metuose“ (2008, lapkritis). Jį gausiau teks cituoti ne tik todėl, kad profesorė išties jautriai ir taikliai reaguoja į kiekvieną iškilų meno kūrinį, bet dar ir todėl, kad tai bene vienintelis platesnis viešas atsiliepimas apie šį A. Railos darbą.

Iš pradžių V. Daujotytė aptaria ekonominę krizę, kuri tuo metu tarsi netikėtai užgriuvo pasaulį, tad „savotiškos recesijos yra apimta ir dalis humanistikos“. Ką daryti, klausia profesorė, ir siūlo įdėmiau apsižvalgyti, ką sako mūsų menininkai, juk jiems pirmiesiems skirta išgirsti signalus, į juos atsiliepti. Ar turime tokių viltingų balsų? Turime, atsako profesorė, ir išdėsto, kas sukėlė jai tiek daug džiaugsmo. „Tai Artūro Railos „Žemės galia. Mitologinis Vilnius“ – darbai, rodomi Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje. Medžiai, akmenys, vandenys, savitai nufotografuoti, vienu ar kitu būdu iš jų sklinda šviesa, žmonės tikisi būti jų palytėti, su ja susitikti; ieškoma pirminio, pirmapradžio taško. Įspūdingai išdidinta; sąmonės, suvokusios galią, veikimo pėdsakas. „Atrodyti nėra taip svarbu kaip būti“, – sako menininkas, ir ši mintis kartoja esminį Vakarų filosofijos kelią, sutelktą į klausimą, kaip būti, ką daryti, kad atrodymas neuždengtų būties, kad atrodymai neprivestų prie krizės. Sąmonės krizės yra ne mažiau pavojingos negu finansinės krizės; kartais gal net pavojingesnės. A. Raila pasirodo kaip mąstantis menininkas – tai itin svarbu. Naujieji vizualieji menai, kuriuos kartais sunku atskirti nuo kino ir fotografijos, A. Railos kūryboje įgauna savito konceptualumo, reiškiančio filosofinį žemės galių, sustiprinančių pačią būtį, gynybą“, – teigia V. Daujotytė.

Toliau profesorė pacituoja A. Railos žodžius iš interviu apie tai, kad „Žemės galia kalba apie galimybę patikėti, apie pirmapradį tikėjimą, apie tikėjimą iki religijos, iki politikos. Menas yra galimybė būti tarp tikėjimo ir abejonės, mąstymo. Tikėjimas – subtilus dalykas, kurio dėl neapibrėžtumo negali rimtai imtis mokslas. Tačiau menas tiktai tuo ir gyvas.“

„Kas yra suverenas ar suverenė? – toliau klausia V. Daujotytė. – Ar tikrai tik pinigai, jei jų pačių kraujo apytaką ištinka globali krizė? „Žemės galia“, –ištaria A. Raila, bandydamas atkreipti žmogaus akis į pirminį būties šventumą, į elgesio su gyvenimu atsargumą. Ne jėga, kuria remiasi dabartinio pasaulio struktūros, taip pat ir pinigų, o galia. Jėga įgyjama (raumenų, politinė, finansinė, karinė), jėga manipuliuojama; galia kyla pati iš savęs, nepriklauso nuo žmogaus norų, nėra jam pavaldi. Tad „žemės galia“ nėra tik kūrybinė metafora, žemė turi svarbiausias gimties ir augimo galias.“

Toliau profesorė atkreipia dėmesį į ekologinės etikos, ekologinės moralės pradmenis, kurie mūsų humanistikoje jau išryškėję: „Tokio stipraus paveikimo kūriniai kaip A. Railos „Žemės galia“ ekologiniams veiksmams gali suteikti naujų impulsų. Ar tai, ką matome šiame menininko projekte, yra nauja? Mene nėra ir būti negali absoliutaus naujumo, menas atsinaujina atnaujindamas, konceptualizuodamas tai, kas buvo pasirodę sporadiškai ar kituose kontekstuose. Gali būti, kad krizės akivaizda, recesija gamyboje, kūryboje atsiveria ir kaip naujų moralinės galios šaltinių paieška. Bet naujų šaltinių beveik neatsiranda, reikia grįžti, valyti užterštus, užakusius, užverstus. Reikia valyti žmogaus sąmonę – svarbiausią galios šaltinį, stiprinti pasitikėjimą galia, o ne tik jėga.“

Profesorė pamini ir fantastišką įspūdį, kurį sukelia ant grindų priklijuotas geoenergetinis Vilniaus žemėlapis: Neris jame atrodo kaip gyvas, labai ilgas žaltys, kad upės vingiavimas – tekėjimas yra žaltiškas, kad visa tai nėra deklaracija, o vizualine kalba išreikštas žemės galių pirmapradiškumas, jis veikia bendriau, dar iki gestų, judesių, apeigų. Ir pagaliau profesorė A. Railos kūrinį įjungia į vieną gretą su geriausiais viltį teikiančiais tuo pat laiku pasirodžiusiais kūriniais, tokiais kaip Merkinės krašto poeto Stasio Stacevičiaus eilėraščiai ar Teresės Jankauskaitės juodoji keramika.

Reikėtų tikėtis, kad panašų dvasinį pėdsaką ši paroda paliko daugeliui žiūrovų, apsilankiusių tą rugsėjį ir spalį „Railos salėje“, juolab kad visa tai dar palydėjo savotiškas performansas, o tikriau pašnekesių ciklas, nes rugsėjo 19–21 dienomis čia vyko pokalbiai prie Vilniaus bioenergetinio žemėlapio, kurių metu bandyta paaiškinti ypatingų, galias spinduliuojančių židinių Vilniuje atsiradimo priežastis, sąryšius ir sąveikas tarp jų.

Pokalbiai ir pašnekesiai prie žemėlapio

Kadangi švenčiant Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo tūkstantmetį kilo nemažai abejonių, nejaugi Lietuvai tik 1000 metų, tad savaip į tai reaguodamas A. Raila į projektą įjungė Aivaro Lileikos paskaitų ciklą,  kurių metu istorikas išdėstė savo nuomonę apie mūsų tautos keleto tūkstantmečių egzistenciją, remdamasis ir tuo, kad daugelyje senųjų žemėlapių minima Europinė Sarmatija, kuri stebėtinai savo plotais sutampanti su mums jau žinomais Lietuvos didžiosios kunigaikštijos kontūrais. Tad ar nesislepia ankstesni mūsų šalies amžiai po kitais pavadinimais, pavyzdžiui, gal ji buvo vadinama sarmatų kraštu.

Dar viena diena – sekmadienis pagal menininko sumanymą buvo skirtas prisiminti iškiliems mūsų pirmtakams: architektui ir archeologui Sigitui Benjaminui Lasavickui, atskleidusiam daug pirmapradžio miesto, virtusio Lietuvos sostine Vilniumi, paslapčių. Taip pat prisimintas Jonas Gikys, ištobulinęs Lietuvoje bioenergetikos ir radiostezijos tyrimo būdus, kuriais pasinaudodami mes galėjome aptikti ne tik Europos miestų bei vietovių, bet ir Vilniaus sakralinės geografijos slėpinius.

Pirmiausia kalbėta apie Sigito Benjamino Lasavicko tyrimus ir ypač apie tas įžvalgas, kurias tikra to žodžio prasme galima pavadinti genialiomis. Juk neatsitiktinai jau 2012 metais jo kaip archeologo ir architekto palikimui bus skirtos net dvi mokslinės konferencijos, kurių metu atidžiai nagrinėti jo brėžiniai ir, deja, labai negausūs užrašai. Iš visos tos medžiagos akivaizdžiai iškyla Vilnius, egzistavęs jau mažiausiai keletą amžių prieš Gedimino epochą, kaip gana stambus gal net sakralinis, o ne tik prekybinis ar karinis centras. Beje, kad Vilnius jau XII amžiuje galėjo įgyti ankstyvojo miesto bruožų, teigia vienas iškiliausių mūsų archeologų Vladas Žulkus (žr. jo monografiją „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, Versus Aureus, 2004. p. 104).

Tarsi pradėdamas 2012 metų mokslinius svarstymus, jau 2008-ųjų rudenį A. Railos meninis projektas plačiai atskleidė S. Lasavicko atradimus. Apie juos kalbėjo žmonės, kurie bendravo su Sigitu Lasavicku ne tik kaip mokslininku ir įžvalgiu tyrėju, bet ir su juo kaip aktyviu romuviu. Juk visiškai pelnytai Romuva jį pripažino savo Vaidila.

Ypač didelį įspūdį padarė Ritos Balkutės nufilmuota medžiaga. Kukliame mokslininko kambarėlyje S. Lasavickas aiškina savo atradimus ir įžvalgas ne tik apie Vilniaus ištakas, bet ir apie pačius seniausius čia buvusio sakralinio centro klodus. Tai, be abejo, unikalus ir neįkainojamas filmas, kuriame išvystame didį mokslininką „gyvai“, kai jis pats be tarpininkų dėsto tai, ką atrado, pavyzdžiui, kasinėdamas Gedimino kalną ir jo papėdes. Tačiau tai kiekvienas gali išvysti, peržiūrėjęs tą filmuotą medžiagą internete, kai įžengs į atitinkamą portalą www.raila.lt. Svarbiausia, kad šie pasakojimai, prisiminimai ir Ritos Balkutės filmuota medžiaga, rodyta tą sekmadienį ŠMC antrojo aukšto salėje, paskatino ne vieną tyrėją giliau pasidomėti S. Lasavicko palikimu, tad po keleto metų, kaip jau minėta, įvyko net dvi mokslinės konferencijos, skirtos jo atradimams nagrinėti. Ir ta visa tyrimų medžiaga jau sugulė į atitinkamus leidinius, tad tapo mūsų tautos savastimi.

Tą sekmadienį pagerbėme ir dar vieno mūsų pirmtako atminimą. Tai Jonas Gikys, apie kurį visuomenė žino daug mažiau, todėl būtina apie šią iškilią asmenybę čia papasakoti plačiau, juoba vargu ar daug kam pavyko įsigyti jo knygą „Žemės laukai ir jų įtaka organizmams“, kurioje buvo apibendrinti autoriaus tyrimai. Tarp kitko, ši knyga buvo išleista 1999 metais viso labo 300 egzempliorių tiražu, tad jau tapo bibliografine retenybe.

Prisimindamas Joną Gikį bioenergetikas Burkvydas Kaluškevičius pažymėjo, kad jo dirbta toje srityje, kur dabartinis mokslas iki šiol nepajėgia paaiškinti daugelio reiškinių. Drauge jis prisiminė, kaip teko dalyvauti daugelyje žemės laukų tyrimų. Tarsi plėtodamas dar vieną J. Gikio pradėtą tyrimą, ar atsitiktinai tam tikrose Lietuvos vietose gimsta mūsų kultūros ir meno kūrėjai, tokie kaip Simonas Daukantas, Vaižgantas ar Antanas Baranauskas, taigi tarsi pratęsdamas šiuos tyrimus B. Kaluškevičius aiškinosi poeto Vytauto Mačernio gimtinės Šarnelės ypatingą energetinę aplinką. Pasirodė, kad tai irgi vieta, pasižyminti „minčių gausa“. B. Kaluškevičius pabrėžė ir labai svarbią praktinę J. Gikio tyrimų naudą. Jo iniciatyva buvo tiriama Vilniaus būsimo Šeškinės mikrorajono aplinka ir aptikta tokių anomalijų bei geopatogeninių zonų, kur išvis žmogui negalima gyvent. Tegalima apgailestauti, kad žmonės dažnai į tokius bioenergetikų įspėjimus nekreipia dėmesio, pasmerkdami būsimus gyventojus nesuprantamai iš kur kylančioms ligoms ar psichologiniam diskomfortui.

Ada Gikienė priminė ne kartą jos vyro kartotus žodžius, kad „reikia arti dirvonus“. Be abejo, jis  turėdavo omenyje būtent mokslo netirtas sritis, susijusias su Žemės bioenergetiniais laukais. Ji pranešė, kad sauganti išėjusiojo Anapilin archyvus, kuriuose yra dar nemažai įdomių idėjų ir originalių pastebėjimų.

Geologijoje besidarbuojantis ir taikantis J. Gikio metodikas Rimantas Petrošius priminė, kad jau 1989 metais, t.y. kylant Lietuvos Sąjūdžiui ir Atgimimui, susikūrė Baltijos šalių bioenergetikų asociacija, kurioje mūsų šaliai atstovavo Jonas Gikys. Visiems abejojantiems, ar biolokacija yra mokslas, R. Petrošius priminė J. Gikio kompleksinius tyrimus apie anomalinių zonų įtaką avaringumui keliuose. Tada buvo pradėti sudarinėti „juodųjų dėmių“ žemėlapiai, o vėliau net statomi įspėjamieji kelio ženklai, taigi teoriniai tyrimai buvo taikomi ir praktikoje ir, be abejonės, davė daug naudos, gal net išsaugojo ne vieną gyvybę. Tarsi tęsdamas dar vieną J. Gikio tyrimų sritį, R. Petrošius papasakojo apie tai, kaip jis pats dalyvavo parenkant tinkamiausias aikšteles uždaromos Ignalinos atominės elektrinės radioaktyvioms atliekoms saugoti. Taigi jau tais laikais J. Gikio dėka bioenergetika tapo ne tik pripažintu mokslu, bet žmonėms labai reikalinga saugaus ir sveiko gyvenimo praktine veikla.

Dar vieną pasisakymą norėtųsi pateikti ypač išsamiai. Tai Viliaus Gibavičiaus, J. Gikio bendradarbio ir bendražygio, žodis. Ir ne tik todėl, kad jo kalba buvo itin išsami, bet ir todėl, kad tai bene paskutinis viešas toks platus Viliaus pasakojimas. Mat 2011-aisiais jo širdį ištiks netikėtas smūgis, tad rudeniop jį palydėsime į Anapilį. Beje, tą pavasarį ir vasarą, pasiligojusį Vilių lankydami Sapiegos ligoninėje Antakalnyje, drauge su juo tarsi pratęsėme Vilniaus bioenergetinius tyrimus. Juk ne veltui ligoninės parkas buvusiose Sapiegų valdose nuo seno garsėja kaip visų lietuviškųjų dievų buveinė.

Viliaus pasakojimas per parodą ŠMC tapo savotišku jo testamentu mums visiems, pasilikusiems tęsti jo ir, be abejo, Jono Gikio darbus.

Viliaus testamentas

„Prisimindami ir pagerbdami Jono Gikio atminimą, – kalbėjo tada V. Gibavičius, – kaskart grįžtame prie jo kaip bioenergetinių tyrimų pradininko, pirmtako, kuris daug nuveikė šioje srityje, ir pajuntame, kaip mums šiandien jo stinga. Iš pradžių, kalbant apie šią sritį, buvo naudojama sąvoka žmogiškasis faktorius. Tai visuma tų veiksnių, kurie esti už penkių žmogaus pojūčių ribų. Vėliau buvo išskirti anomaliniai reiškiniai, kurie taip pat apėmė daugelį tyrimo sričių. Daugiausia dėmesio ir pastangų Jonas Gikys skyrė žemės energetinių galių ir žemės geopatinių zonų tyrimams bei jų poveikiui žmogui.“

Toliau V. Gibavičius pateikė įdomių faktų iš lietuviško mokslo nesenos istorijos. J. Gikys darbavosi Lietuvos Mokslų Akademijos Matematikos ir kibernetikos institute, skyriuje, kuriam vadovavo akademikas Adolfas Laimutis Telksnys. Vilius priklausė J. Gikio tyrimų grupei, nors tiesiogiai darbavosi cheminių lazerių srityje. Tema buvo uždara, buvo finansuojama iš Maskvos. Bet darbuotasi išties vaisingai ir saugiai po pačios Akademijos „stogu“.

Trumpam nutraukime V. Gibavičiaus pasakojimą ir priminkime, kokio rango Lietuvos inteligentas yra akademikas A.L. Telksnys, kuris suteikė „stogą“ tuo metu dar labai įtartinai atrodžiusiai bioenergetikos sričiai bei jos puoselėtojui J. Gikiui. Be to, jis priėmė į darbą ir tremtinių vaiką, neaiškiomis aplinkybėmis sugrįžusį į Lietuvą Vilių Gubavičių, kuris būdamas penkių metukų kaip „liaudies priešas“ drauge su motina ir dar mažesniu broliuku 1941 metų birželį buvo ištremtas ir pasmerktas mirti Trofimovkos saloje prie Arkties vandenyno.

Vilius pasakojo, kaip paspruko iš šios amžinojo įšalo salos ir barža nuplaukęs Lenos upe prie Transsibiro geležinkelio slapčia sugrįžo į Lietuvą. Giminaičių slepiamas jis sugebėjo ne tik baigti vidurinę mokyklą, bet ir sėkmingai užbaigti studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute, dabartiniame Kauno technikos universitete. Tai štai kokia kompanija buvo susitelkusi viename iš MA institutų.

Todėl akademikui A. L. Telksniui mes turime būti dėkingi ne tik kaip interneto mūsų šalyje plėtros pradininkui ir informatikos srities išradimų autoriui. Be kita ko, ši plačios erudicijos asmenybė ir patriotas turi labai daug nuopelnų mūsų tautai ir jos kultūrai. Pavyzdžiui, jis sukūrė ir pritaikė kompiuterines programas Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimui, kitaip sakant, šių priemonių dėka visas lietuvių tautosakos archyvas jau įrašytas į kompiuterines laikmenas, tad nebepražus netgi didžiausio gaisro atveju. Be to, per internetinius ryšius visa mūsų tautosakinė medžiaga dabar tapo lengvai pasiekiama kiekvienam tyrėjui. Be kita ko, akademikas neatsitiktinai juk yra ir Lietuvių kalbos komisijos narys bei Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos narys.

„Kokiomis aplinkybėmis vyko anomalių reiškinių tyrimas Institute? – tęsė savo prisiminimus Vilius. – Paties Instituto tyrimų sritis buvo tikimybių teorija, taikomoji matematika ir matematinių modelių kūrimas bei pritaikymas net tokiose srityse kaip cheminiai lazeriai. Bet reikia priminti, kad Lietuvos akademinė sistema buvo gana liberali ir kai J. Gikys pasirinko anomalių reiškinių tyrimo sritį, akademikas A. Telksnys tam pritarė ir palaikė, nors tokiems tyrimams ir buvo opozicija Institute. Kas lėmė tyrimų sėkmę? Visų pirma J. Gikio entuziazmas, jo pastangos. Tai buvo subjektyvus veiksnys. Bet buvo palankūs ir objektyvūs veiksniai. Tai buvo permainų epochos išvakarės, tad fizinių tyrimų sritis išsiplėtė, susidomėta ir dvasine sritimi. Čia ir išsiskleidė J. Gikio talentas bei sugebėjimai ir ne tik kaip tyrinėtojo, bet ir kaip organizatoriaus. Jam pavyko nustatyti glaudžius ryšius su Rusijos kosminių tyrimų centru, su šio centro medicinos ir biologijos specialistais. Buvo kviečiami tie, kurie rengė kosmonautus ir turėjo daug žinių apie žmogiškąjį faktorių. Į jų paskaitas susirinkdavo gausus inteligentijos būrys iš visos Lietuvos. Tuomet J. Gikiui kilo mintis paruošti leidinį apie anomalius reiškinius lietuvių kalba, buvo išleista „Pajauta“. Savaime suprantama, J. Gikio straipsniai buvo skelbiami moksliniuose žurnaluose – ir sąjunginiuose leidiniuose, ir Lietuvos Mokslų Akademijos periodikoje. Taigi vyko normalus tiriamasis ir švietėjiškas darbas. Prasidėjus Sąjūdžiui J. Gikys pradėjo gvildenti dar vieną labai įdomią temą, ėmė tirti tas Lietuvos vietas ir jų energetiką, kur buvo gimę įžymūs Lietuvos žmonės.“

Baigdamas V. Gibavičius priminė bulgarų aiškiaregės Vangos žodžius, kad ateis stebuklų metas ir mokslas atskleis daug atradimų nematerialioje srityje, o mokslininkai semsis žinių iš senovės šaltinių. Tai pasakytina ir apie lietuvių tautos išmintį, glūdinčią tautosakoje, papročiuose ir pasaulėjautoje. Ir dar Vilius priminė Hermio Trismegisto mintį, kad ateis laikai, kai žmonės pradės žiūrėti į gamtą kaip į gyvą organizmą ir tuomet tarp žmogaus ir gamtos užsimegs dvasiniai santykiai. „Manau, kad apie tai svajojo ir velionis Jonas Gikys“, – savo pasakojimą užbaigė Vilius Gubavičius.

Šia paroda Artūras Raila ir mes, jo pagalbininkai, manėme užbaigę didžiąją kelionę po Europą, kuri prasidėjo Vilniuje, tęsėsi Lince (Austrija), vėliau buvome atsidūrę Berlyne ir Frankfurte prie Maino (Vokietija) ir net Alenheide (Jungtinė Karalystė), kol ir vėl grįžome į Vinių. Tačiau kelionė nesibaigė, kaip niekad nesibaigs tos galios, kurios srūva ne tik iš Žemės gelmių į kosmosą, bet ir iš kosmoso sugrįžta į Žemės gelmes, gaivindamos pasaulio gyvastį. Tad 2012 metų balandžio mėnesį vėl teko ruoštis į kelionę, šį kartą į mums ypač artimą kraštą, į Daniją, į jos sostinę Kopenhagą, kai viena dailės galerija pakvietė Artūrą Railą surengti savo kūrybos parodą.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Šventvietės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: