S.Jakubauskas ir R.Krilavičiūtė. Mes kartu, bet mes ne savo teatre (0)

Organizatorių nuotr.

Organizatorių nuotr.

Šiaulių dramos teatro aktoriai, kurso draugai, partneriai teatre, beje, televizijos žiūrovams gerai pažįstami iš serialo „Naisių vasara“ Sigitas Jakubauskas ir Rimanta Krilavičiūtė gurkšnoja pusryčių kavą viešbučio kavinėje Kaune. Vakar jiedu vaidino ilgamečius sutuoktinius Alfonsą ir Brigitą premjeroje „Pažadėk, kad neišeisi pirmas“, pastatytoje pagal dramaturgės D.Čepauskaitės pjesę suaugusiems „Pupos“.

Tai jau 9-asis VšĮ „Laimingų žmonių“ spektaklis, kuriuo akivaizdžiai plečiama veiklos geografija. Naujoje premjeroje, tarp jau ne viename spektaklyje sužibėjusio režisieriaus      A.Lebeliūno, scenografo A.Šimonio ir nauji kūrybiniai veidai: kompozitorius Jonas Sakalauskas, kūrinio autorė D.Čepauskaitė bei minėti Šiaulių dramos teatro aktoriai.

Prieš išvykstant atgal į Šiaulius, susitikome paklausti, kaip jaučiasi S.Jakubauskas ir R.Krilavičiūtė kitą dieną po premjeros – ištrūkę iš spektaklyje užstrigusio savadarbio lifto erdvės. Nenuostabu, aktoriai džiaugiasi užplūdusiu „lengvumu“, kuomet buvo labai šiltai, gėlėmis ir gausiais plojimais sutikti kito miesto, kito teatro žiūrovų. Pasak aktorių, tai jiems nauja ir maloni patirtis. 

Sigitas: Mes kartu, bet mes ne savo teatre. Kita erdvė, kitoks įspūdis, kiti žmonės. Kitas miestas, kita, bet maloni patirtis.

Rimanta: Žmonės, visa komanda suteikė labai daug teigiamų emocijų. Atmosfera dirbant buvo labai gera ir tai daug padėjo. Iš kiekvieno žmogaus spinduliuoja kažkas tokio gero ir tas geras ateina ir tau, tada tu išspinduliuoji lygiai taip pat. Tai labai daug reiškia ir prisideda prie sėkmės.

Kuo aktoriams skiriasi emocine prasme, vakaras prieš premjerą ir rytas po premjeros?

S: Priešpremjerinis visada, visais laikais, visą gyvenimą yra premjerinis vakaras, prasidedantis generaline repeticija. O paskutinė repeticija nuo premjeros skiriasi tuo, jog repetuodamas dar nežinai ką supras, kur sureaguos žiūrovas. Premjera yra išskirtinis momentas, kai įvykus pirmajam susitikimui su žiūrovais, kūriniui įkvepiama gyvybė, pajaučiamas ryšys su auditorija, o tai vadinasi gilumas. Tuo ir skiriasi priešpremjerinis vakaras nuo popremjerinio ryto, – per premjerą gimsta spektaklis.

R: Koks yra premjerinis vakaras ir rytas? Premjera premjerai nelygi. Ir premjeriniai vakarai, jie gali būti visiškai nevienodi. Kartais tiesiog jauti, kaip ir šįkart – jutau, žinojau, kad viskas bus gerai. Ir aš vakar buvau tokia laiminga, tiesiog džiaugiausi, kad mes pagaliau atėjom iki premjeros. O šiandien tiesiog smagu, kad mes eisim toliau.

Kiek Jums artima šio spektaklio tema?

R: Šiame kūrinyje labai daug temų: bendražmogiškosios temos apie meilę, apie šeimą, apie vertybes, du skirtingus pasaulius, atsivertimą, galų gale apie tai, kaip žmogus elgiasi atsidūręs ekstremalioje situacijoje, kada ir išlenda žmogaus esmė, tada ir pasirodo, kas tu esi iš tikrųjų.

S: Kaip žmogui kiekviena žmogiška tema yra artima, o menui, teatrui ji tiesiog reikalinga. Tai yra teatro tema kaip ir kokia nors sudėtingesnė tematika ar paprastų žmonių gyvenimas. Tema apie tai, jog tikro gyvo bendravimo vis mažiau.

Kiek įdėjote savęs į personažo vaidmenį?

S: Visada visą save įdedi, tai yra neatsiejami dalykai. Kiek patirties turi, visokios – emocinės patirties, erudicijos, tiek ir įdedi.

Gal kažkokių specialių pastangų reikėjo ruošiantis vaidmeniui?

R: Kartais būna, jog reikia kažko labai iš toli, nepažįstamo, iš giliai. Šiame spektaklyje man visiškai nebuvo sunku. Aš čia tiesiog žaidžiu tą vaidmenį. Kada tu esi lyg ir ne tu, pasiutusiai lengva daryti bet ką, būti bet kokia. Aišku, yra ir tokių vietų spektaklyje, kuriose tas žaidimas virsta gyvenimu mano širdyje.  Bet štai toks principas ir leidžia jaustis laisvai bei improvizuoti.

Pasakymu jog yra spektaklyje vietų, kai „žaidimas“ virsta gyvenimu turite mintyje, kad slepiate dalelytę valdingos, tvarkingos, bambeklės Brigitos savyje?

R: Taip, aišku! Be abejo.

Alfonsai, ir Jūs toks sentimentalus ir romantiškas, ir nagingas gyvenime?

S: Dėl nagingumo klausimas, bet kad sentimentalus, romantiškas… Nagingas (juokiasi), norėčiau aišku. Polinkis yra, bet nėra laiko.

R: Gal spektaklis suteiks įkvėpimo.

S: Galbūt pensijoje… Na ne, bet lifto tai jau nesukonstruosiu!

Aktorė Monika Mironaitė yra sakiusi „Kokia laimė vaidinti ir kokia kančia būti aktoriumi“, kaip pakomentuotumėt šią frazę?

R: Žinote, aš esu labai realistė, suprantama, galima gilintis, galvoti… Ir kaip jau minėjau, man teatras yra dalis gyvenimo. Aš geriau pasirašyčiau po žodžiais iš vieno Žemaitės spektaklio, jog „Nei viena kūryba nėra verta gyvenimo“. Teatras yra dalis gyvenimo ir jeigu tu sureikšminsi, atsiprašau už žodį, bet tuomet ir „nupezėsi“ senatvėje. Reikia matyti, žinoti, priimti ir džiaugtis visais gyvenimo kampais.

Rimanta kaip ir jos personažas spektaklyje tikra realistė! Sigitai, jūsų personažas romantiškesnis, ką jūs pasakysite?

S: Sunkus tas gyvenimas, bet aš visą laiką pats sau sakau, kada pradedu pykti ant savo profesijos ir jos nenorėti, kad niekas manęs su rimbais ir su durtuvais nevarė. Sakau sau, jog tu pats norėjai (juokiasi), niekas tavęs nestūmė per prievartą. Norėjai.

Abu vaidinate ir televizijos seriale, kuo skiriasi aktoriaus vaidyba teatre ir kine? 

S: Televizijoje yra epizodas ir jo montažas, tu nepraeini ištiso vaidmens, o teatre, konkrečiai šiame spektaklyje nepertraukiamai pusantros valandos gyveni vaidmenyje. Čia vidinės struktūros kitaip dirba: filme žmogaus vidus per akis matosi, o teatre turi daugiau vizualių dalykų įdėti, kad žiūrovas išgirstų.

R: Teatre ir kine yra visiškai kiti darbo principai: vienaip yra kai kamera visai arti, šalia tavęs; kitaip, kai žiūrovų pilna salė ir turi ištransliuoti emociją, žinią jiems visiems čia ir dabar, be pakartojimo, kito dublio.

Dėl ko verta būti aktoriumi?

S: Yra akimirka, kurios nei vienas kitas žmogus neturi. Kelios sekundės, kada jau nesupranti kas vyksta. Tarp žiūrovų ir tavęs gali būti pauzė, absoliuti tyla, bet yra ryšys. Gali tylėti kiek nori, žiūrovas irgi tylės, vyksta pokalbis tyloje. Dėl tų sekundžių verta. Bet tos sekundės būna nedažnai.

R: Sigitai, aš norėčiau dar pridurti, kad pati sekundė, ji nedingsta, neišgaruoja. Kada tu kažką duodi ir tau sugrįžta. Ta akimirka pasilieka žmoguje, jis jaučiasi laimingas, galbūt susimąstęs. Apie kažką žiūrovui papasakojai, pakalbėjai, iškėlei kažkokią problemą.  Žmogus išėjęs iš teatro tebemąsto, nešiojasi savyje užduotą klausimą ir yra laimingas, kad kažką sprendžia. Ir tu esi laimingas, kad kažką davei.

Prisimenant „Laimingų žmonių“ susikūrimo idėją, tai laimingas žmogus – pozityvus ir kuriantis. Ką apie tai manote?

S: Iš tiesų, laimė, kai supa laimingi žmonės, geras klimatas, meilė.

R: Kartais žmonės, režisieriai, aktoriai kalba, kad iš skurdo, iš vargo, iš kančios, iš nelaimės gimsta kūryba, o kiti sako, kad kūryba turi gimti iš laimės, iš meilės, iš spindinčių akių. Ir tai yra kūryba, tai yra laimė. Aš už tokią kūrybą. Tokia kūryba turi kitą žmogų, ji kelia į dangų, ji neskandina tavęs į pirminį pradą. Nes tas, kas gimė iš juodulio, tas su juoduliu turbūt ir dera. Užtenka to juodumo gyvenime.

Dėkui už pokalbį. Geros kelionės į Šiaulius! Kalbino Ernesta Razbadauskienė

Spalio pabaigoje Kaune pristatyta premjera „Pažadėk, kad neišeisi pirmas“, lapkričio mėnesį tęsia ke­lio­nę per Lie­tu­vos tea­trų sa­les:

2013-11-12 18 val. Šiau­liuo­se, dra­mos tea­tre, Til­žės g. 155

2013-11-13 18 val. Klai­pė­do­je, kon­cer­tų sa­lė­je, Šau­lių g. 36

2013-11-27 18 val. Vil­niu­je, Ka­me­ri­nia­me tea­tre, Kons­ti­tu­ci­jos pr. 23

2013-11-30 18 val. Kau­ne, „Girstučio“ kultūros centre,  Kovo 11-osios g. 26

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *