Sekmadienio sakmė. Trys velyjimai (3)

youtube.com nuotr.

Dvejets jau pasenusių ir vargingų žmonelių sėdos prė sava paprastas vakarienes pagal tą priežodį: „Labsryts, repukai; padėdaus, repukai; labsvakars, repukai!“

Juodu tarp savę kalbėja, kai vargingai juodu sava amžia išsimaitinusiu ir šį vakarą vėl daugiau nieka neturinče, kai tik ierčiukų su padažu. Kad žmogui būtų galima velytis, tai juodu jau žinotų, ką reik prašyt. Bekalbant durys tik paklabakšt, ir beateinąs sens ubagėlis. Tą juodu pavalgydina, atšildi ir ketina į nakvynę primt, kai puolas.

Ale senis pasivalgęs, pasišildęs jau vėl kelias eit. Beidams sakąs:
– Triskart galita velytis, ką norita, ale geria[u]sia dalyka neužmirškita.
Tai pasakęs, atstoja. O tai buva pats Dievs.

Senuoju du tarp savę dabar kalba, reikią labai apdūmot, ką velytis, ir vėl sėdas prė sava vakarienes. Repukus bedažant, moteriški pradėja sakyt:
– Kartą poniškuosius mačiau dešras į ta[u]kus kepant ir valgant, ale tai skanus* kvaps, da šiandie mana nosis to garduma neužmiršus. Ir aš tokią keptą dešrą dabar bliūde matyti norėč.
Vos pasakius, dešra jau gul padėta ir skanus kvaps į nosis kimb. Ale pirms velyjims jau išsipildęs.

Moteriški džiaugės, o vyrs užpykęs, tą žodį nepdūmodams, išmet:
– Tu su sava dešra mat ką padirbai! Kad tau ta dešra veikiau būt prė nosies pria[u]gus, tai vis galėtum prisiuostyt!
Vos pasakius, jau dešra prė josias nosies ir prilipus, nė paraga[u]t negava. Antras velyjims jau išsipildi.

Da lika viens, ale dabar viena bėda! Dešrą no nosies atimt nėja, buva lyg pria[u]gus, plėšiant moteriški gvoltą šauki. Vyrs sakąs:
– Tėst, tėst! Ką darysim? Buva, kas buva! Tik pakentėk! Dabar velysivosi daug pinigų ir lobių, galėsi stubõ sėdėt kai koki karalieni.

– Ką?! – atsaki ji. – Ar papaikęs? Ar misly, kad aš per sava amžę norinti tokią nosį dėvėt? Juk baugu žiūrėt, kokia bjauri dabar ėsu! Turėčiau gėdėtis žmonėms į akis lįst!

Ką galėja daryt? Turėja vyrs velyt, kad dešra no nosies pradingtų. Su trimis velyjimais dešros bos pauostyt tegava. Teip ein, kad žmogus paiks. Kytrus žmogus netur būt paiks.

Užrašė Kristupas Jurkšaitis, 19a. [Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago, 1903]

***

Gavę išorinę laisvę, bet neturėdami vidinės laisvės, pasiliekame prie senų savo pančių taip ir nepasinaudoję staiga atsivėrusiomis galimybėmis.