V. Rutkūnas. Kas tave šaukia? Žalio vario! (19)

Vėlinės Dvarciškiuose | V.Daraškevičiaus nuotr.

Vėlinės Dvarciškiuose | V.Daraškevičiaus nuotr.

Per amžių glūdumas lietuviai išsaugojo įstabią Vėlinių dainą-žaidimą, kurio pirmas posmas skamba ypatingais žodžiais:

Kas tave šaukia?
Žalio vario!

Kituose posmeliuose, vis kartojant „Žalio vario!“, išdainuojamas ilgesys ir kviečiama palaipsniui praeiti pro vėlių vartelius. Vaikštant dviem gretom viena prieš kitą, dalyviai ramiai, iškilmingai dainuojant, tarsi pereina iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų. Ši giesmė atspindi lietuvišką gelminę pasaulėžiūrą – žmogaus gyvenimas sukasi ratu, gyvename tam, kad gyvybė būtų pratęsta mūsų vaikuose, anūkuose, ir visi, laikui atėjus, darniai pereitų iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų dausas.

Rudeniniams vėjams beplaikstant medžių lapus, gamtai traukantis žiemos poilsio, mūsų pasąmonėje pradeda skambėti mirusiųjų artimųjų šauksmas, tarsi kviečiantis aplankyti giminės kapelius, uždegti žvakelę, parymoti, prisiminti tuos, kurių dėka mes gyvename šioje Žemėje. Aplankome ir tėviškę, su brangiais giminėmis sėdame prie kuklaus Vėlinių stalo gimtuose namuose. Pagal lietuvišką paprotį šalia mūsų ant vėlių suolelio susėda ir mūsų giminės mirusieji. Minint iš šio pasaulio išėjusius tėvus, senelius, prosenelius, mes matome jų bruožus prieš mus sėdinčiuose šeimos narių veiduose. Aptinkame ir būdo, įpročių, gebėjimų paveldėjimą ir pajuntame didžiąją nemirtingumo paslaptį – mes esame mūsų protėvių įsikūnijimas ir amžinumą galime perduoti išauginant savo vaikus, įskiepijant jiems gyvybės tęsimo būtinybę.

Lietuviai jaučia ryšį su vėlių pasauliu nuolat, todėl ant Kūčių stalo padedama lėkštelė ir šeimos mirusiems, tuokiantis aplankomi mirusių tėvų kapai, prisimenami mums brangūs išėję žmonės visose svarbiausiose šventėse. Juk tam, kad mes gyvename šiame pasaulyje, esame dėkingi mūsų protėviams, nešusiems gyvybę mums per tūkstančius metų. Kartų kartos gimė, augo, mylėjo, tuokėsi, gimdė ir augino vaikus, kaupė dvasines vertybes, gebėjimus, išmintį, patirtį tam, kad galėtume džiaugtis gyvenimu mes. Šių dalykų įsisąmoninimas suteikia jėgą įveikti visus sunkumus ir patirti gyvenimo laimę.

Ne pinigai ir turtai yra svarbiausi gyvenime. Žymiai svarbiau yra dvasios stiprybė ir tarpusavio ryšys. Todėl lietuvių žodžiai „vėlė“ ir „vėliava“ turi bendrą šaknį, nes vėliava atspindi dvasios stiprybę ir jungia pulkus kovai už išlikimą. Juk mirusiųjų pasaulis yra žymiai didesnis už gyvųjų. Iškėlę vėliavą ir jausdami už mūsų pečių stovinčius mūsų mirusius protėvius, mes patiriame didžiulį palaikymą ir jėgą, todėl galime įveikti visus sunkumus.

Sunkumų nūnai netrūksta. Kaip mes naudojame protėvių jėgą ir patirtį? Ar neslypi atsakymas į šiuos klausimus vėlių suolelyje, jo ilgyje? Jei mes prisimename vieną – dvi artimiausias mūsų išėjusių artimųjų kartas, mes susitelkiame šitų kartų patirtyje ir jėgoje. Tačiau kiekviena karta yra vienodai svarbi. Mūsų protėviai yra visi šventi! Kad ir kaip klostėsi jų likimas, kad ir blogiausiomis sąlygomis jie gyveno, visi jie suteikė mums gyvybę ir laimę gyventi šiame pasaulyje.

Įsisąmonindami kuo daugiau mūsų protėvių kartų, tuo didesnę patirtį mes perimame, tuo stipresni jaučiamės. Svarbiausia – kuo daugiau išėjusių kartų apims mūsų sąmonė, tuo daugiau atrasime mums bendrų giminių ir pajusime, kad visa tauta yra brangūs giminės, todėl verta rūpintis ir kautis dėl kiekvieno tautos nario! Tuomet žymiai padidėja tautos jėgos ir galimybės.

Visiškai aišku, kodėl šviesusis mūsų jaunimas taip ieško ryšio su kuo gilesnėmis tautos ištakomis. Atgimė užmirštos sutartinės, vėl išmokome gaminti kankles, gyvuoja gausybė folkloro švenčių. Atsiranda vis daugiau jaunų žmonių mėgstančių dėvėti tautinius rūbus, pasiūtus ne tik pagal XIX a. laikmečio atkurtus pavyzdžius, bet ir pagal tūkstančio metų amžiaus rastus ir rekonstruotus archeologinius rūbus, ypač mėgstami žalvariniai papuošalai.

Svarbu ne tik tai, kad amžių gelmės mus sujungia, leidžia pajusti neišardomą kraujo giminystę. Kiekvienas laikmetis perduoda mums savo vertybes, todėl ypatingai svarbu,  kurias vertybes pasirenkame kelrodėmis. Atsaką į šį klausimą duoda atgimę žalvariniai papuošalai. Būtent jie mus suriša su laikmečiu, kai lietuvių tauta buvo stipri ir galinga, sugebėjo sutriuškinti dvasinio pavergimo nešėjus – kalavijuočių, kryžiuočių ordinus, sustabdė ordų iš rytų skverbimąsi į Europą.

Lietuvių sėkmė buvo ne trumpalaikė ir tesėsi šimtmečius, tuo tarpu kai gretimos tautos jau buvo seniai dvasiškai palūžusios. Šis laikmetis reikšmingas ir tuo, kad turėdami visas mums reikalingas dvasines vertybes, mes buvome atvira pasauliui tauta. Šio atvirumo ženklas yra tas pats žalvaris, kurio galima buvo gauti tik prekiaujant su kaimynais. Žalvariniai papuošalai, gausiai aptinkami šio laikmečio kapuose, liudija, kad būdami nepriklausomi, mes buvome stiprūs ir turtingi.

Lietuviška stiprybės ir galybės atramos buvo: tamprus ryšys su protėvių žeme, kurioje jau gyvename daug tūkstančių metų; darnus sambūvis su gamta; gyvybės šventumas; pilnatviško gyvenimo papročių perdavimas iš kartos į kartą. Visų šių vertybių svarba dar labiau išaugusi, todėl mes lietuviai, ilgiausiai jas išsaugoję, drąsiai galime vadinti save išrinktąja tauta, kuriai lemta būti ne tik stipriai, bet ir grąžinančiai Pasauliui ir Europai gyvybę.

Todėl protėviai šaukia mums: „Žalio vario!“. Tam kad pajutę savo kraujyje, pasąmonėje, visoje savo esybėje tūkstantmetę protėvių jėgą, pakiltume. Kai šis šauksmas lydės mus, kai mes juo išdrįsime pasveikinti tautiečius, ypač per Vėlines, mes susijungsime į galingą tautą, reikšmingą gyvybės ir pasaulio išsaugojimui. Mintis taps kūnu, per Vėlines aplankius ne tik savo artimiausiųjų kapelius, bet ir tūkstantmečius pilkapius, piliakalnius senkapius, kurie saugo mums protėvių jėgą. Tą jėgą greičiau perimsime, jei šiose šventvietėse susibursime atšvęsti Vėlines su būriu draugų pagal protėvių papročius.

Žalio vario!

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

19 komentarų

  1. Artūras Gotautas:

    Aš priJaučiau prie Žemės ausį
    Ir Jos neRimstančios Širdies
    Skausmų ir sielVartų klausausi,
    Ko niekas niekas neGirdės …

    Aš priJaučiau prie Žemės ranką,
    Ruduo,o Ji dar neŠalta,
    Jos Karštas kraujas nesukrenka,
    Ir Žvaigždėm spindi Jos AušRa.

    Aš priJaučiau prie Žemės Širdį,
    Prie Motinos Tėvų Tėvų
    Ir aš Žinau,kas Ją praVirkdė,
    Skausmu ko skundžias neSavu.

    Priglūdau aš prie savo Žemės
    Visom svajonėm ir sapnais …
    Ir Šviečia Jos Dangus sutemęs
    Kalbančiais Probočių Takais …

  2. Saulės vilna:

    Dėl “Žalio vario”! – prasmės.
    Yra žodis žalvaris, kuris sudarytas iš žalas ir varis. Kas yra žalas žinome, o kas varis – nelabai.
    Apie tą, kas yra gražu, sakome: akį veria… Betgi tai, kas “akį veria”, gali būti pavadintas žodžiu varis. Vadinasi, čia varis galėtų reikšti grožis arba tą pačią spalvą, kaip ir žodis žalas.
    Tad prasmė būtų tokia: “Kas tave šaukia? Žalas groži (žali)!

    • lyvis:

      Labai gražus prasmės pateikimas. “Kas tave šaukia?
      Žalio vario!” bet tai yra trečio luomo išraiška pagal metalus. Pirmas luomas – auksas, antras sidabras, trečias žalvaris, varis, ketvirtas- ? lyvis

    • Goda:

      kas yra žalas mes taip pat nežinome. Nes tas žodis nusako ne tik žalią, bet ir raudoną spalvą – žala (rauda) karvė, žalias vynas, žalia mėsa. Taip kad neaišku, ar dainuojama apie žalią ar raudoną varį.

      Be to, žalas gali reikšti ir ne spalvą, tai gali būti daiktavardis, bet čia jau labai ilga kalba.

      • lyvis:

        Miela Goda, esi labai pastabi. Jeigu visa tai susietum su ketvirtu čakriniu tašku, kurio spalva yra žalia ir paskui pereitum į ketvirtą luomą tau visi klausimai atkris. Tik tai nėra lengvas kelias. lyvis

  3. Saulės vilna:

    Kadangi tai yra rudens meto – Vėlinių daina-žaidimas, o rudens metui būtinga ne žalia, o auksinė – žala spalva, be to, “Žalio” eina (dera) su žodžiu varis, kuris taip pat yra auksinės – žalos spalvos metalas, tokiu atveju manytina, kad dainos posme “Žalio vario!”, kaip aukso epitetas, yra pavartotas daiktavardžio “Žalis”, padaryto iš būdvardžio žalas, kilmininkas.
    Taip manyti galima ir dėl akivaizdžios “Žalis” garsinės giminystės su latv. zelts, rus. zoloto “auksas”, kuris, kaip žinome, ir pelnuose žiba, t.y. “žaluoja auksu” ir žiemos sniegynuose (pelenuose).
    Tokiu žalu “Žaliu” žiemos metu gali būti Lietuvoje poetiškai matomas ąžuolas, išlaikantis per žiemą nenukritusius žalus (ne žalius) lapus. O garsiškai žodis ąŽUOLas gali būti giminiuojamas su minėtais latv. zelts, rus. zoloto “auksas”. Tokia auksiška prasmė bei garsinė giminystė įžvelgtina ir tarp liet. AUKsas ir angl. žodžio oak [ouk] “ąžuolas”. Manytina, kad čia giminuojasi ir lot. aurum “auksas”, aureus “auksinis” bei per jį ir žodis varis .
    Tokiu atveju žodžio varis garsinė giminystė su lot. aur-, šaknimi, reiškiančia auksą, bei šio metalo auksinė spalva prilygino jį auksiškam “luomui”. Tad minėtame dainos posme “Žalio vario!” vardų luomiškumas (rangas) dera tarpusavyje.

    • Virginija:

      “Turiu brolį kalvuką, nukals vario tiltuką.
      Aš tuo tiltu tekina, savo miela vedina.”

      • Salės vilna:

        Galima manyti, kad Jūsų pateiktas posmas susišaukia su Saulės atsiradimo mitu, pagal kurį lietuvių Dievas Teliavelis, beje, jį mitologai bando laikyti Kalveliu, nukalė Saulę ir ją užsviedė ant dangaus…
        Taigi gali būti, kad pateiktas posmas, yra to paties mito nuotrupa ar kitas variantas, kuriame pasakoma apie Saulės patekojimo supratimą. Jis skirias nuo ankstesnio varianto tuo, kad jame Dievas Teliavelis nukala Saulę ir ją užsviedžia ant dangaus, o šiame sužinome apie “jos” brolį Kalvuką, kuris nukala vario tiltelį, kuriuo ji pasileidžia “tekina, savo miela vedina”. Nesunku suprasti, kad čia apie save pasakotoja yra Saulė. Juk ji teka, t.y. juda – yra tekina ir yra visiems miela daranti…
        Taigi, pateikėte labai svarbų Saulės mito variantą, iš kurio sužinome, kad Saulė turėjo brolį Kalvuką, nukalusį vario tiltelį Saulei sesutei… Tokiu atveju sužinotume, kad Saulė turi brolį, apie kurį kaip ir dar nebuvo girdėta.
        Tačiau neatmestina, kad tai gali būti mitas apie lietuvių meilės deivę. Juk tai gali būti poetiškai mitiškai kalbama apie lytinio mielumo duodančią lietuvių deivę Mildą.
        Taigi romėnų meilės deivę ir žvaigždę Venerą lietuviai galėjo vadinti Milda. Be to, tokiu atveju brolis Kalvukas bei Dievas Teliavelis būtų gretintinas su romėnų ugnies ir kalvystės Dievu – Vulkanu ir t.t. ir t.p.
        Dar būtina pažymėti tai, kad netiesiogiai Mildos ir Veneros gretinimą patvirtintų ir Mildos šventyklos Vilniuje egzistavimo faktas, t.y. jos buvimas prie Neries upės, kurios vardas, beje, rodo akivaizdžią garsinę giminystę su deivės VeNEROS (VeNERIS) vardu.

        • lyvis:

          Kalvio prasmė mitologijoje yra avino karališkas zodiakas. Tiltas tai skorpionas kuris valdo lytinius organus t y sielos perkraustymas iš anapusinio pasaulio į naują žmogišką kūną t y apvaisinimas.lyvis

      • Saulės vilna:

        Gal gerb. Virginijai nebūtų sunku nurodyti pateikto posmo šaltinį.

        Kas šiuo atveju dėl “lyvio” manymo, kad tilto įvaizdis sietinas su skarpijonu, tai manyčiau, kad lietuviško mito atveju tas yra problematiška. Visų pirma, todėl, kad posme sakoma apie “vario tiltelį”, kuris greičiau laikytinas ėrio (ėriuko), t.y. avino tilteliu, tačiau be abejonės vykdančiu tą pačią mitinę skarpiono paskirtį. Tilto susiejmą su vėlėmis patvirtintų ir Dievo Teliavelio (matyt, klaidingai vietoje “t” užrašyta “i” ) vardas, kurio prasmė, akivaizdu, yra Vėlių tiltas (Tiltavėlis). Tam sinonimišką prasmę galimai turi ir tautosakoje žinomas Vėlių suolelio pavadinimas.

        • lyvis:

          Teliavelis kad būtų aiškiau skaidosi į telia + vele t y telyčia, jautis antras zodiakas tiksliau motina gimdytoja ir jai reikalinga vėlė. lyvis

          • Saulės vilna:

            O kodėl negali skaidytis į teli + avelis, kas reikštų “avelės arba savlės (saulės) sūnus (dėlis)”, t.y. “ėriukas arba vėriukas (vyriukas).

            • lyvis:

              Taip, bet avies prasmė yra pateikta prieš teliavele t y kalvis, kurio zodiakas avinas. Zodiakai 1. avinas, 2 jautis. Jautis yra motina gimdytoja, o avinas gimė iš motinos karvės o vėle gavo per skorpioną. Skorpionas yra jaučio zodiako priešpriešinis ženklas. lyvis

              • Saulės vilna:

                Pagal lietuvių ir ne tik jų pasaulėžiūrą vėlės (kūnų pavidalai) buvo gaunami per atitinkamo pavidalo sutvėrimų aukojimą bei aukojimo apeigų metu atliekamų veiksmų ir tariamų žodžių aukojimą.
                Žodis – tapo kūnu, taigi jie – neatskiriami.
                Teliavelis, panašu, yra sudurtinis žodis. Be to, tai mįslingos prasmės vardas, kuriame dalis “tel-” gali reikšti “kūnas”, plg. rusų tielo “kūnas”. Tokiu atveju jis galimai reiškia tą pačią kūno prasmę, kurią matome Perkūno varde.

    • Pastebėjimas:

      “Žalias varis” yra ŽALIAS, todėl, kad šis metalas linkęs oksiduotis ir PAŽALIUOTI.
      Todėl laiks nuo laiko visus varinius ir žalvarinius daiktus reikia šveisti ir blizginti.
      O visi Jūsų išvedžiojimai neturi jokio kitokio pagrindimo – tai kalbinis šarlatanizmas.
      “Žalias vynas” – yra vynas iš žalsvų vynuogių veislių, tokių kaip austriška “GRUNE VELTLINER”.
      “Žala karvė” yra rausvai-žalsvos spalvos.

      • Saulės vilna:

        Gal geriau, jei su savo šaltkališka patirtimi ir toliau “šarlatanautumėte” sau sveikas, kur nors metalus šveisdami, užuot ėmęsi ją primesti dvasiniams dalykams, nes dar ko gero imsite blizginti ir “žalą karvę”, kad ir ši, kaip žalas varis, nepažaliuotų…

  4. lyvis:

    Šis Jūsų pastebėjimas yra iš dviskaitos tarp zodiakų avino (auksas pirmas luomas, pavasaris) ir vandenio (varis trečias luomas ruduo). lyvis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: