V.Astas. Ar lietuviai pakartos Amerikos indėnų tragediją? (42)

Kernavė | K.Driskiaus nuotr

Kernavė | K.Driskiaus nuotr.

Parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams? Dėl to, rodos, nekyla didelių diskusijų nei Seime, nei žiniasklaidoje. Stodami į Europos Sąjungą pasirašėme, kad parduosime, paskui porą kartų nukėlėme pardavimo pradžią, ir štai 2014 m. pavasarį šis terminas baigiasi (lenkai kažkaip išsireikalavo iki 2018 m.). Toliau derėtis dėl naujo atidėjimo arba apskritai dėl šio įpareigojimo panaikinimo politikai nebenori, nė viena Seimo partija to nesvarsto. Atsieit, klausimas išspręstas. Yra seimūnams svarbesnių reikalų: pavyzdžiui, vėl leisti ar neleisti kokį nors Seimo narį patraukti teisminėn atsakomybėn. O ką tauta, ką ji apie tai mano, ar jai irgi nesvarbu? Niekas to neklausia. Nenori girdėti nė tų, kurie garsiai apie tai šaukia. Kurtumas… Tiksliau, informacinė blokada. Nežinia, kas ją paskelbia, kas duoda nurodymus, – viskas slapta, bet kad ji veikia, akivaizdu. Apie žemės pardavimą užsieniečiams – tyla, tokia maloni valdžios ausiai…

O juk prieš dvi dešimtis metų referendumu priimtoje konstitucijoje preambulėje išdidžiai pareiškėm pasauliui: „lietuvių tauta, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje… skelbia šią Konstituciją“.… Ir, užtvirtindami, kas pasakyta, konstitucijos 47 straipsnyje įrašėm: Lietuvos žemė, vidaus vandenys, miškai gali priklausyti tik Lietuvos piliečiams.

Konstituciją skelbė tauta, todėl tik tauta ir gali keisti esminius konstitucijos teiginius. Tačiau  2003 metais Seimas tai padarė pats.

Tad kaip gi bus dabar su  tėvų ir protėvių žeme? Arba, kas dar svarbiau, kaip bus su tauta, kai ji nebeturės savo žemės?

Klausimas ne toks jau kasdieniškas.

Kas apskritai yra tauta, vertėtų prisiminti šia proga. Paprasčiausiame apibrėžime ji apibūdinama kaip „istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją…“. Žemė, kaip matome yra pirmoje vietoje. Iš tikrųjų, kaip be savo žemės? Mūsų tremtiniai, pabėgėliai tą patyrė, jų išgyvenimai, raudoti ir neišraudoti, – neišsemiama skausmo jūra. Tik viltis sugrįžti į tėvynę palaikė šitų bedalių, „bežemių“ dvasią. O kur dingo prūsai, kai po karų, marų ir bado, juos ištiko kolonizacija? Turėjom gan keistą darinį – Prūsiją be prūsų. Ir apskritai, ar daug pasaulyje tautų be žemės? Išvaryti iš Palestinos žydai, ilgus šimtmečius klajoję po pasaulį, nepaliovė svajoti apie Pažadėtąją žemę, kol galų gale gavo teisę į ją sugrįžti. Lieja dabar kraują dėl savojo Izraelio, o galėtų parduoti ir neblogai pelnyti. Žinome, kas ištiko Amerikos indėnus, pardavusius savo žemę už stiklinius karoliukus ir „ugninį vandenį“. Neturi ir nežino savo žemės čigonai, bet vargu ar galima būtų jiems to pavydėti. Tauta ir žemė – tai gyvybinis ryšys, kruvinas, prakeiktas, bet ir išganingas, saugantis, maitinantis. Be žemės, be tėvynės žmogus kaip be motinos, vargšas klajūnas, paukštis be lizdo, svetimas tarp svetimų, pasmerktas džiūti, nykti, pasmerkta jo kalba, papročiai ir tikėjimas, pasmerktos protėvių knygos ir dainos, vėjas kaip smiltis išnešios senolių išmintį, o broliai ir seserys nepažins vienas kito.

Tėvyne, „ne veltui bočiai tave taip gynė“! – anot poeto.

Ir kas tik nesikėsino ją išplėšti? Rusai, vokiečiai, lenkai, totoriai… Amžinos kovos. Kraujo nemunai nutekėjo…

Grieždami dantimis iš nuoskaudos, lietuviai pasirašė Liublino uniją. Tačiau ir po jos, iki pat abiejų tautų Respublikos padalinimo galiojo Lietuvos Statutas, draudęs Lietuvoje svetimšaliams įsigyti dvarus. Tai apsaugojo nuo abiejų tautų maišymosi ir Lietuvos kolonizacijos beveik du šimtus penkiasdešimt metų.

1918 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos konstitucijos „tėvai“ taip pat akcentavo žemės priklausymą tautai ir jos piliečiams. Net sovietinėje konstitucijoje žemė priklauso liaudžiai.

Konstitucija stabilioj valstybėj galioja šimtmečius ir šimtmečiams nustato, kaip gyventi ir būti, visų pirma garantuodama būties saugumą? Kodėl dabar laisva valia, be okupanto prievartos atiduodama tai, ką kaip dovaną ir priesaką paliko pranokėjai, savo kraują už ją lieję, tai, kas tautai brangiausia, be ko ji nė nebūtų tauta? Ir kokią teisę turi tai daryti keliasdešimt deputatų?

Sakoma, kad to nori Europos sąjunga. Bet jeigu mes nenorim, tai kaip tada. Ar dėlto mus pašalins iš Sąjungos? Ar Sąjungai tai pagrindinis klausimas? Gal ne. Gal įmanoma derėtis?

Vengrija pakeitė savo konstituciją – žemės užsieniečiams nepardavinės. Lenkija, kaip žinom, išsiderėjo aštuoniolikos metų pereinamąjį laikotarpį, nors lenkų dešimt kartų daugiau negu lietuvių ir savo šaly jie sudaro apie 98 procentus visų gyventojų, taigi ne taip lengva būtų juos praskiesti, tačiau net jie įžvelgia galimos kolonizacijos pavojus. Mažytės Lietuvos, kurioje lietuviai sudaro tik 80 procentų visų gyventojų, parlamentarai puola į Europos glėbį (galima jį vadinti ir spąstais) stačia galva. Palaukit, o gal Sąjungai irgi mūsų reikia? Gal ir ji gali atsižvelgti į mūsų poreikius, į tokį paprastą reikalavimą turėti tautai išlikimo garantijas, dar daugiau „teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“. Jeigu demokratiniai Vakarai taip rūpinasi žmogaus teisėmis, tai gal neturėtų nubraukti ir šios, pamatinės teisės, kurios sąlyga – žemė yra tautos ir jos piliečių.

Ne vien Lietuva, Vengrija ir Lenkija galėtų reikalauti šios teisės užtikrinimo, bet ir dauguma naujai įstojusių į Sąjungą valstybių, kurios visos yra nedidelės ir kurioms, skirtingai nuo didžiųjų Europos valstybių, pavojinga pardavinėti savo žemę užsieniečiams. Jeigu visos mažosios pateiktų pagrįstus argumentus ir tartų ryžtingą „ne“ savo žemės išpardavimui svetimšaliams, tai galima būtų tikėtis, kad jų balsas būtų išgirstas. Ypač jeigu jos veiktų kartu. Juk Sąjunga nesusilpnės ir nepraras savo privalumų, jei kai kurios šalys turės skirtingas konstitucijas ir skirtingus įstatymus. Kas bendra, tai bendra, bet ne viskas. Kitaip – niveliacija, valstybių savarankiškumo ir nepriklausomybės praradimas, kitaip – jau panašu į tai, kur buvome, į Sovietų Sąjungą, tautų kalėjimą.

Europos Sąjungos raidą įtakoja dvi tendencijos. Viena iš jų Europą kuria kaip savarankiškų, nepriklausomai besitvarkančių tautinių valstybių bendruomenę, kurioje kartu sprendžiamos bendros visam žemynui problemos. Kita verčia Europą viena valstybe su viena vyriausybe, vienu parlamentu. Tautinės valstybės pamažu išnyksta, tautos susimaišo tarpusavyje, visur galioja ta pati teisė, tie patys įstatymai, svarbiausia laisvė – kapitalo laisvė. Buvusios valstybės administruoja joms priklausantį regioną, kaip tarkim koks Kupiškio rajonas administruoja savo teritoriją. Vėl panašu į kai ką mums jau pažįstamą, ar ne?

Ir tai dar ne viskas – tolesnėje šios tendencijos perspektyvoje Europos Sąjunga jungiasi su panašiomis sąjungomis kituose žemynuose (jų užuomazgos jau yra ir vis tvirtėja), sudarydama pasaulinį konglomeratą – Naująją pasaulio santvarką su pasauline vyriausybe priešaky. Šios krypties ideologams, vadinamiesiems globalistams, tautinės valstybės yra kaip krislas aky. Sienos, muitai, kalbų, kultūrų, religiniai barjerai juos erzina, politinis, ekonominis, karinis savarankiškumas, mėginimai konkuruoti su jų pasaulinėmis kompanijomis siutina. Jiems būtų gražu iš savo dangoraižių matyti Žemę kaip Jungtines Pasaulio Valstijas, kaip vientisą erdvę prekėms, kapitalui, žmonėms judėti, ir visa tai valdytų, žinoma, jie patys, keli šimtai išrinktųjų, visus kitus iš esmės paversdami vergais, primesdami totalitarinį režimą, nuo kurio pabėgti jau nebūtų kur ir kuris jau nebeturėtų pasaulyje atsvaros. Svajojančių ir trokštančių valdyti pasaulį buvo visais laikais, daugybė imperijų susikūrė ir sužlugo išsigimusios, supuvusios iš vidaus, tačiau, kaip matome, pati svajonė nemirė ir šiuolaikinės technologijos jos įgyvendinimą daro vis labiau įmanomą.

Dar pamatysim, kuri idėja nugalės – Jungtinių Tautų ar Jungtinių Valstijų. Žemės užsieniečiams pardavimas šioje tendencijų kovoje lenkia svarstyklių lėkštę Jungtinių Valstijų pusėn. Ar Lietuva nekovos už save? Ar parduos savo žemę, kaip jau daug ką, kas priklausė visai tautai, pardavė? Deja, dėl to netapo turtingesnė, lengvai atėję pinigai lengvai ir išėjo, net skolų nepadengė.

Lietuvos politikai, pasisakę žemės pardavimo klausimu, lietė tik ekonominį aspektą. Juos galima suprasti – kaip ubago terbos taip ir valdžios maišo nepripilsi, valdžiai pinigų amžinai reikės. Ir valdininkams būtų proga pasišildyti rankeles parduodant valstybinę žemę. Galima suprasti ir tuos, kurie tikisi iš žemės pardavimo neblogai pasipelnyti: pigiai supirkti, brangiai parduoti, jie šauks už. 75 tūkstančiai Lietuvos alkoholikų irgi pritars. Galbūt norės parduoti ir kai kurie dori ūkininkai, nuvaryti nuo koto mažų produkcijos supirkimo kainų… Ką parduosim po to? Jūrą?.. Kam Lietuvai jūra, jei savo laivyną jau pardavėm. Tada gal orą, vandenis, tėvą ir motiną?..

Istorijoje jau buvo parduodančių Lietuvą – dalimis ir visą iškart. Sunkiai, bet Lietuva vis nusikratydavo vergijos. Šis pardavimas klastingesnis – todėl, kad būtų nepastebimas, lėtas. Lietuvos plotas 65 tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Atėmus miestus, kelius, liks kokie 50–55 tūkstančiai kvadratinių kilometrų žemės ūkio paskirties žemės. Vidutinė tokios žemės hektaro kaina šiuo metu nesiekia 8000 litų. Vadinasi, turėk, žmogau, 40 milijardų litų (15 milijardų dolerių) ir nupirksi visas Lietuvos žemes. Tokių žmonių pasaulyje yra ne vienas ir ne du, o korporacijų – dar daugiau.  Rumunijoje, pasak spaudos, korporacijos supirko jau milijoną hektarų. Kai turi krašto žemę savo rankose, gali žaisti didelius žaidimus, ir ne tik žemės ūkio, ekonominius, bet ir politinius. Nesunku įsivaizduoti, kaip galima visus smulkius ūkininkus suriesti į ožio ragą, kokį didžiulį poveikį daryti pieno ar mėsos pramonei. Galima visą krašto žemę skirti biokuro ar medienos tikslams, užsodinti žilvičiais, drebulėmis, alksniais ir pušimis, neauginti nei javų, nei galvijų ir sukelti maisto trūkumą arba, karo atveju, net badą. Toks žingsnis atimtų darbą ir duonos kąsnį iš žemdirbių, – šie bus priversti palikti namus ir ieškotis gyvenimo miestuose ar kitose šalyse. Po to galima mišką iškirsti, vėl pradėti arti žemę ir į tuščią kraštą užvežti darbininkų iš kitur. Korporacijos pastatys valdžioje savo žmones ir kraipys Lietuvėlę, kaip norės.

Arba, sakysim, x šalis panorės perkelti milijoną savo piliečių kitur ir finansuos žemės tokiam tikslui pirkimą. Lietuvėlės klimatas pakenčiamas, žemės derlingos, šis kraštas jiems visai tiktų, o 15 milijardo dolerių (tiek kainuoja dvi atominės elektrinės arba stambi informacinių technologijų kompanija) yra vienas juokas. Galima spėti, kad patraukliausias būtų pajūris, Klaipėdos  kraštas, palenkys, Rytų Lietuva. Kai tik baltarusiai bus priimti į Europos Sąjungą, jie plūstelės per mūsų sieną, nes jų per paskutiniuosius dvidešimt metų padaugėjo dviem milijonais. Grėsmių plika akimi matyti daug, ir mes negalim net įspėti, kokių jų atsiras ateity.

Yra guodžiančiųjų, kad niekas mūsų žemės tuoj nepuls pirkti. Chm, chm, kai mūsų žemės hektaras du –tris kartus pigesnis nei Vakarų Europoje, kai Rumunijos pavyzdys rodo, kad pirkimai gali vykti žaibiškai. Jau dabar Lietuvos žeme aktyviai domisi investiciniai fondai,  jau dabar perkama per akcines bendroves, svajojant apie didžiulį pelną, pelną, pelną… Taip, naudodamiesi įstatymų spragomis, žemę užsieniečiai jau perka. Bet užuot uždarius esamas landas, ketinama daryti priešingai – plačiai atkelti vartus.

Guodėjai kalba apie saugiklius, kurie ribos proceso spartą. Tačiau vienokie ar kitokie saugikliai bus jau nebe Konstitucijoje įtvirtinti, o vyriausybės dispozicijoje, ir juos kaitalioti nebus problemų. Tuoj ar ne tuoj užsieniečiai puls pirkti mūsų žemę, ne taip svarbu. Svarbu, kad tam sukuriamos teisinės sąlygos, kurias atšaukti bus sunku. Galbūt procesas, pavadinkime jį taip, kaip dera – kolonizacija arba Lietuvos pardavimu, tęsis dešimtmečius ir šimtmečius, tik dėlto ant širdies ne ramiau. Jei ne sau kasam duobę, tai vaikams.

Žemė visų pirma priklauso tautai ir tik paskui asmeniui, kuriam ją valdyti asmeninės nuosavybės teise suteikė tauta. Tai reikėtų įsidėmėti visiems. Dėl teisės parduoti žemę užsieniečiams,  turėtų nuspręsti pati tauta, o ne saujelė politikų. Tada nors kiekvienas žinos, už ką atidavė balsą ir kokią dalią pasirinko sau ir ainiams.

Auksu visos durys atidaromos, sakė romėnai arba – papildant – jei nepalenkia kardas, palenkia auksas. Lietuva, tiek šimtmečių narsiai kovojusi už kiekvieną savo žemės pėdą, dabar gundoma pinigų maišu, globalistams pliaukšint dėl panikos Europos Sąjungos botagu. Atsilaikysim ar ne? Jei ne, tai sudie, Lietuva, moriturus te salutat tave sveikina einąs mirti!

Kategorijos: Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .

42 komentarai

  1. mes nepasirašėme,kad žemę parduosime,kad atsisakysim savo valstybės teritorijos? Kas pasirašė??????????

  2. prašalaitis:

    Nereikia čia taip jau prisirišti prie to pasirašymo, taip jau būti įsipareigojusiems parduoti savo žemę. Na pasirašė…prieš dešimt metų…ir kas? Pasaulis greitai kinta, įvykiai, situacijos, konjunktūra…Kokią įtaką ir pasekmes mums turės mūsų įsipareigojimų vykdymas? Tada buvo vienokia situacija, šiandien situacija kitokia, taip susiklostė šiai dienai aplinkybės, todėl įvertinus, kaip mūsų esojūzo “partneriai”, vykdo savo įsipareigojimus mums, mes turim lygiai taip pat nenuolaidžiauti. Gražia forma pasiųsti ir pasakyti – šiandien mums tas netinka. Prieš mus prisijungdami es liberastkomisarai irgi nutylėjo, kad privalėsime taikstytis ir gyventi su jų iškrypėliška ideologija, pridengta skambiais “žmogaus teisių” lozungais. Referendumas turi įvykti, nes tai svarbu ne tik žemės pardavimo klausimu, bet ir kaip tautos teisė reikalauti, kas jai yra svarbu ir reikšminga. Propagandistai rėkia – investicijos plauks, jau Lietuva įreitinguota į palankiausių investicijoms šalių dvidešimtuką. Atsimename jų investicijas į žemės ūkį, Mažeikius, es išmokas-kai mūsų valstybės įmokos į jų katilą, pagulėjusios ten, virsta “parama” valstybei, etc. Lietuvos istorija rodo, kad visi įsipareigojimai kažkam ir jų sąžiningas laikymasis, nieko gera neatnešė – didelė valstybė susitraukė, ir šiuo okupacijos periodu gali iš viso išnykti. Lietuvos “sąjungininkai” pasitaikius progai ją greit parduodavo, net gi ir tiesiogine prasme. Taip kad, šalin emocijas ir sentimentus – reikia kelti klausimą – o kam tai naudinga ir kieno ausys kyšo? Ir ne ekonominiai, investiciniai interesai čia išlenda, bet geopolitiniai. Kam naudinga supirkti jūros pakrantes? Ar rusams, kad turėtų didesnį priėjimą prie jūros, ar es komisarams su užjūrio valdovais, kad tų pačių rusų neprileistų. Lietuvos teritorija jau ir taip tyčia ištuštinta, dirbami laukai paversti dykynėmis, žmonės išvaryti. Jokių pardavimų niekam, kol nebus pakankamai saugiklių. Be to reikia paviešinti kas, kiek žemės jau yra nusipirkęs ir kas už jo stovi. Negi neatsirastų koks nors lietuviškas Snoudenas?

  3. Šie ponai jau senokai Lietuvą parceliuoja, matomai nuomonės nesutapo nes nepasidalino … Senai aišku kas stovi už žemės pardavimo ir koks čia minimų veikėjų vaidmuo, o tiksliau interesas. Galėtų bent liežuvius prikasti apie žemės pardavimą, bent tol kol nesibaigė jos grąžinimas teisėtiems savininkams. Visapusiškai išsišaipę iš nuosavybės teisių atkūrimo – ŽEMĘ pavertę “kilnojama” vertybe ir susigriebę vertingiausius sklypus šie vertelgos nori kuos skubiau užbaigti savo juodą darbą. Visuomenėje sklindančios kalbos apie galimą žemės reformos o tiksliau nacionalizacijos apskundimą Europos žmogaus teisių teismui ir galimą restituciją jiems varo baimę. Reikalai išsispręstų žemę pardavus užsieniečiams – “visi “galai į vandenį”.
    Šauksim Perkūną, protėvių Vėles kas dar mus gali apginti ?
    Drebėkite, ateis laikas reiks atsakyti

  4. Mertas:

    Saule lietuvos tamsumus pasalins

  5. Nepolitikas:

    Straipsnis taip sau. Daug emocijų, bet mažai tiesos(!), nors ateities „prognozė“ skamba gana realistiškai.

  6. RUNKELIŲ VALIAI:

    Runkeliai!! Burokai!!! Lūzeriai!!! Jūs dabar skaitote savo realybę!!! Referendumų varžybose, MES Valdžia laimime prieš JUS RUNKELIUS sausu rezultatu. Taigi, skelbiu rezultatą kuris yra: Valdžia 25 – 0 Runkeliai. Išaugę iš bulviagumbių neturi jokio supratimo, nei apie politiką, nei apie ideologiją, nei apie Valstybės valdymą, dėl to šis žaidimas yra ne runkeliams. Runkeliai 26 kartą bando laimėti nors vieną paguodos tašką, dar vienose referendumo varžybose, kuriose taip pat kaip ir ankstesniais kartais, artėja prie kracho. Runkeliai visada pralaimi!!! Runkeliai nevykėliai nugalėti NEMOKA!! Jie tokie žiopli, kad net nežino, kaip naudotis degtukais. Runkeliai, už JUS JAU VISKAS SENAI NUSPRESTA!!! Referendumo NEBUS!!! Runkeliai LŪZERIAI!!! 300 tūkstančių parašų NESURINKS NIEKADA!!! Ar supratot runkeliai?!! NIEKADA!!! Tai yra paskutinis Jūsų užkruštų, nelaimingų, iš valdžios delno laukiančių malonės runkelių vergiškas smaginimasis. Daugiau referendumų NEBUS!!! Ar supratot? NEBUS!!! O tada Jūs pajausite gailestį pačiam sau ir pajusite pasidavimą likimui, nuleidę rankas ir pažvelgę į veidrodį, Jūs išvysite primušto šuns išraiška savo veide. Tai nutiks labai greitai, laukti liko tik 29 dienos. Tada suprasite, kad runkelis visada liks runkeliu, kad šunauja visada tarnavo ir tarnaus savo šeimininkams – VALDŽIAI!!! Ne Žemė, o Valdžia – yra runkelių VERTYBĖ!!!! Jei nepatinka tokia realybė, užsikalkit langus, gerkit savo bambalinį ir toliau gulėkit apsimyžę ir nesikiškit į valstybės valdymą!!! Runkelių referendumo NEBUS!!! Ar aiškiai pasakiau? NEBUS!!! Šlovė Lansbergiui išvaduotojui per amžius!!!

  7. Nojus:

    Reikia laukti kol IZRAELIS ims pardavinėti savo žemes.

  8. Kažin:

    Na, jau visiškai nusivažiuota – lyginti Amerikos indėnus su lietuviais…

  9. S:

    Medau, surinksime turbūt panašiai, po 5 lapus. Aš jau surinkau 295 parašus, taigi gaunasi 4 pilni lapai ir 5-as pradėtas. Noriu pasiekt 350 parašų, tik pas mane sulėtėjo, paskutines dvi dienas jau surinkau tik po 8. Na, bet jei nepaimu parašo, tai bent jau pranešu žinią taip, kad maža nebūtų. Gal net žiniasklaidos nereiks pergalei… 🙂

    Na, suvedžiau visus parašus savo paimtuose 25 lapuose užvakar dienai. Taigi, 6 lapai priduoti, su 415 parašų. Iš viso buvo surinkta 800 parašų. Aš dabar skaičiuoju griežčiau, Lietuvos padėčiai dauginu iš 320 (nes 8000 lapų yra, ne 7000, kaip anksčiau, kad reikėjo daugint iš 350, ar 360). Taigi, gautųsi 256 tūkst. parašai per Lietuvą (800 x 320 = 256000). Iš tų ~250 tūkst. maždaug pusė (~125 tūkst.) jau būtų paruošti pridavimui. Aš dar priedo įjungiau ketvirtą pavarą, ir jau šiandien dienai yra 874 parašai (specialiai nebetikrinu, kiek sužinau atsitiktinai). Taigi, per dvi dienas mano “Mažoji Lietuva” pasiekė 270 tūkst atitikmenį. 😀 Smagu, kad visi man likę 19 lapų yra protingai padalinti ir dabar sparčiai renkami. Mes surinksim ne tik reikalingą skaičių, bet judėsim link 0,5 mln. parašų atitikmens. Dabar pabaigoje liks padėti kitiems Lietuvos rinkėjams, nes pats >25 lapų tikrai neimsiu. Dabar esu tikras, kad padėtis visoj Lietuvoj atsilieka nuo šitų skaičiavimų, ir, matyt, stipriai.

    Aš pasakysiu tikrą padėti, tik nenusiminkit… Tie ~250 tūkst. užvakar yra tik pati didžiausia galima riba, kuri nėra tikėtina. Aš perskaičiavau savo anksčiau rašytus skaičius apie Lietuvą, nes sužinojau, kaip buvo gautas tas ~200 tūkst. skaičius (pas mane tada buvo 130-140 tūkst). Deja, mano prielaidos nepasitvirtino, organizatoriai skaičiavo kitaip.. Aš pasakysiu tikrą padėtį. Mažiausiai galimai ribai reikia dalint iš trijų… Balsys kažkam rinko panašiai parašus, tai sakė, kad surinko 150 tūkst, paskui jau sakė 100 tūkst, o į VRK pridavė tik ~49 tūkst… Reiškia tai teoriškai įmanoma ir tokiu atveju dabar būtų <100 tūkst ir mes kritom. Aišku, čia nesąmonė, nes dabar padėtis visai kitokia. Aš pagal savo lapus suskaičiavau, kad be pastangų renkant ir netikrinant padėties, reiktų nuimt 1/3 nuo spėjamo skaičiaus. Dar pridėjus "sabotažą" ar neįgalumą organizuot rinkimą visiškai (įtariu Liaudies partija, ar kaip ten ją, taip daro), tai reiktų dalint iš 2. Turim aiškią tikimybinę zoną dabar 250/2…250*0,66, t.y. nuo 125 iki 165 tūkst. dabar Lietuvoj. Vidurkis tarp šitų labiausiai tikėtinų ribų yra 145 tūkst. Taigi, iš tikrųjų turbūt dabar yra surinkta tik ~150 tūkst. ir jei niekas nepasikeis, mes krisim. 🙁 Bet "Mažoji Lietuva" teikia vilčių. 🙂 Net jei mes nelaimėsim, tai žinokit, kad atsirado "iš niekur" tokia visuomenės dalis, kuri puikiai suvokia viską ir mes turim pakankamai galios už save pastovėt. Aš dėl vaikų būsiu padaręs viską, mano sąžinė švari.

    Dabar mes padėsim pradžiai Vilniui. Bus suderinta teisingai, ir tikiu, kad šitam krašte mes surinksim panašiai, kaip mano "parapijoj". Bet dėl kitų kraštų nesu tikras, galim nespėt pagelbėt. Čia nebent Vaišvila įsijungtų pagelbėt, ar kitas panašios galios turintis žmogus. Na, tuoj viskas paaiškės, reikia stengtis.

    MEDAU, PASIŪLYMĄ TURIU. Jei nori surinkt lengvai šimtus parašų. Mes nebeturim žmonių. Jau nei Tautininkai, nei kitos grupės nebegali padėt, išsėmė jėgas, nes visi žmonės yra reikalingose vietose. Aš nežinau kaip susisiekt, jei domina. Jei turi kokį "nežinomą" el. paštą – parašyk. Jei neturi nieko tokio užslėptam kontaktui, tada pabandysiu susikurt naują el. paštą ir parašysiu kontaktui komentaruose. NEnoriu nieko viešint, čia ir nereikia… Gaila, kad mes per silpni trims šimtams tūkstančių savarankiškai, bet kartu tikėtina… 😉

  10. Rimvydas:

    mes ne indėnai, niekas mūsų fiziškai nenaikina. apskritai, palyginimas visiškai netinkamas. tačiau mes jau ir taip beveik išnykę. ir neabejotina, kad išnyksime. nes išnyks tai, kas sudaro lietuviškumo esmę.

  11. S:

    Pradžiugino žinia, kad ir mano gimtojo rajono miškininkai renka parašus:
    http://www.naujasisgelupis.lt/?p=8619
    Ten ir miškus mažiau kerta, pradedu tikėt, kad Lietuva neišnyks.

  12. 19 amžiau gale Lietuvybės padėtis buvo siaubinga. Tačiau 1905 m. įvyko Didysis Lietuvių Seimas Vilniuje, o 1918 m. vasario 16 paskelbta apie Lietuvos Valstybės atkūrimą.

    1940 m. atrodė, kad jau viskas – visus dorus Lietuvius sušaudys bolševikai arba išveš į Sibirą. Tačiau 1941 m. birželio 23 d. prasidėjo Didysis Lietuvių Tautos Sukilimas – ir Lietuva ne tik buvo išvaduota iš bolševikų okupacijos, bet ir daugybė okupantų pagalbininkų gavo galą.

    1944 m. bolševikai ir vėl užgrobė Lietuvą. Vos ne visa Lietuvių inteligentija pabėgo į Vakarus, tačiau likę Lietuvoje dori Lietuviai paėmė į rankas ginklus ir daugybę metų naikino bolševikus ir jų agentus. Paskutinis nepasidavęs Lietuvių partizanas Kostas LIUBERSKIS (Žvainys) žuvo tik 1969 m. mūšyje su KGB spec. grupe.

    Tada irgi atrodė, kad Lietuvių Tautai jau galas – netgi Dainų dainelėse jau imta dainuoti rusiškai…

    Tačiau atėjo 1987-1988 m. ir Lietuvių Tauta vėl pakilo į kovą. Ir jau po trijų metų Sovietų imperija sugriuvo kaip galutinai supuvusių rąstų troba. Deja, šį kartą išdavikai ir kolaborantai nebuvo išnaikinti, kaip 1941 m. Didžiojo Lietuvių tautos Sukilimo, ir todėl jie labai greitai atkuto bei vėl užgrobė valdžią Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

    Ir būtent tai nulėmė, jog šie buvę bolševikai-kolaborantai, vikriai persidažę į liberalus, tą taip sunkiai iškovotą Nepriklausomybę pardavė prakeiktajam Žydrajam Jievrosojuzui – už butelį “Maksimos” alaus ir skalbimo miltelių pakelį.

    O dabar atrodo, kad jau viskas – šimtai tūkstančių Lietuvių išnyko iš Lietuvos, o į jų vietą – kaip ir sovietinės okupacijos laikais – jau plūsta visokie azijatai ir “jievropydai”. Televizijose vis dažniau jau girdime nebe lietuviškas dainas, o angliškas, Rytų Lietuvoje pakėlė galvas “nedamušti krajovcai”, o Gominterno agentai užplūdo visas valstybines ir visuomenines institucijas.

    Tačiau tūkstantmetė Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos istorija rodo, kad kietasprandžius Lietuvius ne taip lengva įveikti, kaip tikisi įvairūs mūsų priešai…

    Ir todėl aš tvirtai tikiu, kad vis sparčiau artėja ta Laisvės diena, kada Lietuvių Tauta ir vėl pakils į žūtbūtinę kovą už Lietuvybę, o kolaborantai ir išdavikai gaus tai, ko jie nusipelnė.

  13. wikswa:

    Tragediją pakartos ne lietuviai, o užkariautojai. Naujųjų laikų užkariautojai.
    Ar žinot, kaip daroma pvz., Palestinoje? Ateina žydas pas šeimininką su limonais čemodanėlyje ir pasisiūlo nupirkti iš jo namą. Kai kurie atsisako, kai kurie sutinka. Kai namas nupirktas, virš jo suplevėsuoja Izraelio vėliava – čia jau Izraelio teritorija. Va tep va.

  14. jo:

    Ką ten indėnų likimą, jeigu jau net vokiečiai susirūpinę, kad ūkininkauti tampa neįmanoma, nes negali atlaikyti žemes supirkusių spekuliantų ir investuotojų diktuojamų sąlygų. Šiandien Vokietijos televizija ZDF apie tai parodė filmą, kuriame kalbama, kaip toks investuotojų koncernas KTG Agrar AG supirkinėja žemes Rytų Vokietijoje ir Lietuvoje. Jeigu turtingesniems vokiečiams tai tampa nepakeliama problema, tai ko tikėtis Lietuvoje…
    Laidą galima pažiūrėti čia:

    Gerai būtų išversti į lietuvių kalbą ir parodyti Lietuvoje.

  15. S:

    Valio.. Mano paimtuose 25 lapuose jau yra >950 parašų. Jeigu visoj Lietuvoj būtų panašiai surinkta, gautųsi 950×320 = 304 tūkst. 😀 Aišku, kitur mažiau, bet jau pas mus ribą kirtome, taigi viskas įmanoma… 😉 Neatsipalaiduokim, dabar darom iki pat pergalės!

  16. nereikia:

    Renkate parašus, kad žemės neparduoti. Geriau patys važiuokit ir tame kaime dirbkite. Ar bent investuokite savo laiką ir lėšas ta linkme. Baigia visa Lietuva prasigerti, o žemės dirvonuoja. Bijote savo šešėlio ir laikotės įsikibę tų pačių burtažodžių. O čia Perkūnais ir kitais dievais grasinantys, pasižiūrėkit, kaip patys gyvenate, iš ko auksinį pinigą kalate ir ką jūsų pačių vaikai veikia ir su kuo gyvena.

    • S:

      Gaideli, patylėk tu… Ką tu PATS padarei, kad kitus mokytum? Aš dirbu ir kaime žemę, ir lėšas pradėjau dėt kiek galiu, manim nesirūpink… MAmai praeitą savaitę sukasiau visą sodą beveik, mėšlu užmėžiau. Nors tik netoli 10 arų, bet čia su šakėm, net be plūgo. Ir šiltnamiai visi sutvarkyti, taip toliau. Mes nei vaisių, nei daržovių nebeperkam seniai, grynai viskas be chemijos, tik mėšlas, ir net tas saikingai. Dar nusipirkau ir kitur ~6 ha žemės ir ką tu man? Dar noriu pirkt. Ir nedirbsiu specialiai, dirvonuos – man nepaaiškinsi! 😉 Bus rezervato teritorija. Per daug jūs nenaudėliai miškų iškirtot, pamirškit žemdirbystę. 😀 Gal užsodinsiu viską ąžuolynu, gal pasiliksiu 2-3 ha savo ūkininkavimui, bet čia spręsiu AŠ. Ne tavo reikalas.

      Dabar dėl žemės pardavimo, tai užsirovėt jūs “verslautojai”. Aš nuvarysiu ūkininkus nuo žemės jei prireiks, nenorit – nedirbkit, sukrušti tinginiai. AŠ dirbsiu ir būsiu milijonierius, pamatysi. Deja, pirmas žemės neteks dėdė. Nė kiek nejuokauju. Bičas iškrėtė tokią kvailystę, kad nepasirašė referendumui. Atseit, jau pasirašė, bet melas paaiškėjo. Dejuoja vis kaip sunku ūkininkaut. Ir sumąstęs žemę turbūt užsieniečiams pelningai parduot. Bet pasirodo žemės dalis vis dar mano tėvams priklauso, jis tik nuomoja iš jų pigiai ir dirba kažką ten. Lyg jau buvo sutaręs nupirkt pigiai, tai dabar pradėjo vienu šūviu tris zuikius šaudyt (atseit ir už referendumą, ir nepasirašys, ir parduos užsieniečiams). Dabar prasideda STOP. Ta žemė yra perrašoma man, mano valiai. 🙂 Aš ne tik paimsiu senelių žemę, aš dar nupirksiu kitų giminių, kur tas bičas dirba, ir pažiūrėsim tada. Vienu žodžiu, jokios žemės aš jam neparduosiu. Išvis nuvarysiu VON nuo savo žemės, nuo didžiosios dalies. Gyvatė, sugalvojo Tėvynę užsieniečiams pardavinėt, dabar jam ŠPYGĄ. 😀 Aš pats ūkininkausiu, ir pažiūrėsim sunkumus. Atsiras kiti lietuviai, jei mižniai tinginiai nesugeba vertinti žemės. Be jokių “problemų” apdirbsiu tiek žemės, kad ir su arkliu. IŠgraužkit man. Derlių galėsiu išdalint, jei nepirks niekas. Mano teisė.

      Dabar pabaigai, tauškale dirvonuojantis – NEMOKYK tikrų lietuvių gyvent. Aš įtariu kuo tu užsiimi gyvenime – kitiems sėdi ant sprando, tarnautojas apsišikęs koks nors. Apsieisim BE JŪSŲ patarimų, tyčia dirvonuos ir miškai augs kur norėsiu. ČIA MŪSŲ ŽEMĖ! Lietuvių. Ne tavo tikrai. Eik, gerai pasižiūrėk į veidrodį ir pasiklausk savęs, ką tu nuveikei pats, siurbėle išlaikytine. Aš esu mokslininkas, tiek varau, kad maža nepasirodo, dirbt labai sunku (darbas lengvas, bet biurokratija sunki). Per tave viskas… Bet mes priedo dar ir įmonę įkūrėm, varom keliais frontais, kaip vokiečiai. Durniuk, įkurk kelias darbo vietas, pamatysi kaip lengva su mūsų reguliatorių jievrososų įstatymais! Ir dar BE TO aš pasiruošęs visus išgverėlius nuo žemės nuvaryt ir dirbt pats – vėl kažkas negerai? Jei negerai, tai parduok MAN savo žemes, tuoj turėsiu uždirbęs daugiau pinigų, sugebėsiu brangiai nupirkti visas. Ir man nereikia nei jūsų jievronulinių pinigų, nei apskritai jokių nurodymų. Mišką sodinsiu tik savo sprendimu ir jūsų neinformuosiu – nesikiškit į ne savo reikalus, čia MANO nuosavybė. MAn nereikia paramos. Aš jau norėjau pasiųst po Velnių ES-o projektus, tai dabar sumauti tarnautojai elgiasi labai pagarbiai. 😉 Aš pasakysiu tiesiai – jūs nesugebat nieko, esat tik trukdžiai. Man nesunku, skaidriai galiu išlaikyt tokius parazitus, jei kitaip neišgyvenat. Bet nekiškit savo kreivų nagų prie Lietuvių nuosavybės ir mūsų valstybės. Jei šitas tęsis, aš padarysiu viską, kad jums būtų ir pilietybė atimta, ir liksit išvis ubagais. Dar yra klausimų, asile elgetaujantis? 🙂

  17. savanore:

    El. pasirašymo puslapyjehttps://www.lietuva2.lt/pasiulymas/referendumas-tautos-valia/52456a370a1d0d07e0edbcd6 spaudžiam “Pasirašyti”;
    Spustelim ant El. valdžios vartų logotipo;
    Atsidariusiam lange spaudžiam “Bankas”;
    Pasirenkam savo banką, prisijungiam prie jo ir sutinkam perduoti duomenis;
    Grįžę į el. valdžios vartus spaudžiam “Patvirtinti”;
    Pateikiam papildomus įstatymo reikalaujamus duomenis, pasirenkam, ar norim, kad mus rodytų pasirašiusiųjų sąraše, patvirtinam, kad esam susipažinę su pasirašymo sąlygomis ir spaudžiam “Pasirašyti”.

  18. Arvydas:

    DĖL ŽEMGROBIŲ KETINIMŲ REFERENDUMU MONOPOLIZUOTI ŽEMĖS RINKĄ LIETUVOJE.
    Dėmesio: Kam teko keliauti Lietuvos pažintiniais takais, turistiniais keliais, tam teko susidurti su masiškai gadinamais informaciniais stendais, kuriuose „EUROSKEPTIKAI” naikina įrašus anglų kalba išimtinai už Europos Sąjungos lėšas atkurtose fantastiško grožio Lietuvos vietovėse, galinčiose pritraukti turistus. Piktadariai „euroskeptikai” kenkia tarptautinio turizmo plėtotei Lietuvoje. Būtina agresyvius prorusiškus „euroskeptikus”, svajojančius patekti į Seimą šliužus, zigmus, pankus ir kt. įspėti dėl tokios, palankios žemgrobiams, neva „patriotinės veiklos”. Juos palaiko žemgrobių klanas, kuriam svarbus žemės monopolis Lietuvoje. Atėjo laikas viešai skelbti duomenis apie sukčių žemgrobių už dyką prisigrobtą žemę, leisti įsigyti žemę užsieniečiams, kaip tas yra daroma civilizuotose Europos Sąjungos šalyse. Būtini sveiki saugikliai, kurie apsaugos žemės rinką Lietuvoje nuo vietinių ir užsienio oligarchų. Referendumo tekstas prieštarauja Lietuvos stojimo į EU sąlygoms, prieštarauja LR Konstitucijai. Pagrindinis tautos šliužų, Kremliaus klapčiukų tikslas – atgal į Rusijos, Kremliaus įtakos sferą. Būtina platinti šią informaciją, nedalyvauti klastos ir melo referendume.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *