M. Kundrotas. Tautininkai Europos parlamente (44)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas

Patriotinių jėgų dalyvavimas Europos Parlamente turi dvi funkcijų grupes. Pirmoji – saugoti ir stiprinti nacionalinį valstybingumą, užkertant kelią Europos Sąjungos virsmui į valstybę. Antroji – drauge, bendromis jėgomis spręsti visai Europai ir kiekvienai jos šaliai atskirai svarbius klausimus, atstovaujant savoms, tautinėms ir bendražmogiškoms vertybėms. Dėl šių priežasčių dėsningas tautininkų jungimasis į šią supranacionalinę struktūrą nuo pat pirmųjų jos veiklos dešimtmečių.

1979 m. tautiniai radikalai su euroskeptiniais konservatoriais sudarė 20% Europos Parlamento, 1984 m. tautinių radikalų, tautinių konservatorių ir euroskeptinių konservatorių suma – 21%, 1989 m. – 13%. 1994 m. tautiniai radikalai, tautiniai konservatoriai, euroskeptikai drauge sudarė 12%, 1999 m. – 10%, 2004 m. – 10%, 2009 m. tautinių radikalų, euroskeptikų, euroskeptinių konservatorių suma – 13%.

Šie skaičiavimai – preliminarūs. Dalis tautiškų ir pro-tautiškų jėgų išsisklaido kitose politinėse srovėse. Daugelio suverenumo tebesiekiančių tautų patriotai, o taip pat – airių tautinė partija Sinn Féin renkasi kairįjį sparną, daugiausiai – žaliuosius arba radikaliąją kairę, o kai kurie dešinieji euroskeptikai ir netgi pro-tautininkai ilgą laiką priklausė sisteminių konservatorių ir krikščionių demokratų Liaudies partijos frakcijai.

Daugelis Europos tautininkų – griežtesni arba švelnesni euroskeptikai, bet anaiptol ne visi euroskeptikai yra tautininkai. Pavyzdžiui – Prancūzijoje ir Danijoje veikia stiprios kairiųjų euroskeptikų partijos, į kitus tautinius klausimus žiūrinčios daug atsainiau, o Danijos kairieji euroskeptikai net pasisako už imigraciją ir multikultūralizmą. Didžiosios Britanijos politikoje stiprus dešinysis euroskepticizmas, taip pat be ryškesnių tautinių aspiracijų.

Per visą Europos Parlamento istoriją didžiausią įtaką apylygėmis proporcijomis dalijasi du politiniai konglomeratai: dešinėje pusėje – konservatorių-krikščionių demokratų Liaudies partija ir liberalai, kairėje – socialistų internacionalas, radikalioji kairė, komunistai, žalieji. Šių dviejų blokų pozicijos daugiausiai skiriasi ekonominiais klausimais, moralinėje-kultūrinėje dimensijoje abu užima daugiau arba mažiau liberalias, kosmopolitines pozicijas, nors Liaudies partijoje to – kur kas mažiau, ypač – Vidurio-Rytų Europos šalių konservatorių politikoje.

Tautininkai ir euroskeptikai taip pat kuria savas frakcijas. Ideologiškai galima išskirti tris sroves: liberalus ir populistus (jie dažniausiai eina kartu), nuosaikius konservatorius, radikalus ir radikalius konservatorius. Vis gi formalizuojantis į frakcijas šios srovės dažnai susimaišo.

Pirmieji susitelkė radikalai. Jau 1984 m. kadencijoje įsikūrė Europos dešinės frakcija – čia susibūrė prancūzų Tautinis frontas (Front national), Italų socialinis sąjūdis (Movimento Sociale Italiano) ir graikų Tautinė politinė sąjunga (Ethniki Politiki Enosis). 1989 m. graikai savo pozicijas Europos Parlamente prarado, o italai susiginčijo su frakcijos naujokais – vokiečiais – ir pasitraukė. Naują frakcijos sudėtį sudarė prancūzų Tautinis frontas, vokiečių Respublikonų partija (Republikaner) ir Flamandų blokas (Vlaams Blok).

1994 m. įsikūrė antra frakcija – Tautų Europa. Ją sudarė Prancūzijos, Danijos ir Olandijos euroskeptikai, nuo konservatorių iki populistų. Šios frakcijos jungtimi tapo euroskepticizmas be ryškesnių ar bendresnių tautinių aspiracijų. Tuo tarpu Europos dešinės frakcija – žlugo, vokiečiams praradus pozicijas parlamente.

1996 m. Tautų Europos frakcija persivadino Nepriklausomaisiais už Tautų Europą, o 1999 m. – Demokratijų ir skirtybių Europa (Europe of Democracies and Diversities – EDD). Pirmuoju smuiku čia ėmė griežti Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (United Kingdom Independence Party – UKIP), faktiškai – vieno klausimo euroskeptinė partija be aiškesnių tautinių principų. Frakcija įgavo liberaliai populistinį veidą, kurį šiek tiek praskaidrino gal tik Lenkų šeimų lyga (Liga Polskich Rodzin) – aiškiai tautinė, konservatyvi partija.

1999 m. konservatyvieji tautininkai įkūrė savo frakciją – Sąjungą už Tautų Europą (Union for Europe of the Nations – UEN). Ryškiausi atstovai – Sąjunga už Prancūziją (Rassemblement pour la France), italų Tautinė sąjunga (Alleanza Nazionale) ir Danų tautos partija (Dansk Folkeparti). Vėliau prisijungė Lenkų šeimų lyga, lenkų „Savigyna“ („Samoobrona“), latvių „Tėvynei ir laisvei“ („Tēvzemei un Brīvībai“).

Sunkiausiai sekėsi radikalams. 1994 m. praradus frakciją, šiems ilgą laiką teko dirbti „Non-Inscrits“ grupėje, atitinkančioje Mišriąją grupę Lietuvos Seime. Tik po 13-os metų, 2007 m. sausį, Europos Sąjungai prasiplėtus į Rytus, iš jų atėjus stiprioms tautinėms partijoms, įkurta frakcija Tapatumas-Tradicija-Suverenumas (Identity, Tradition, Sovereignty – ITS). Ją sudarė prancūzų Tautinis frontas, italų „Trispalvė liepsna“ („Fiamma Tricolore“) ir Socialinė alternatyva (Alternativa Sociale), Flamandų reikalas (Vlaams Belang), bulgarų „Ataka“, Didžiosios Rumunijos partija (Partidul România Mare), Austrijos laisvės partija (Freiheitliche Partei Österreichs).

Ši frakcija veikė vienuoliką mėnesių. Užteko italų atstovės Alesandros Musolini frazės apie „vagis ir elgetas rumunus“, jog Didžiosios Rumunijos partija pasitrauktų, o pritrūkus narių pagal statutą, frakcija panaikinta. Radikalieji tautininkai vėl pasitraukė į mišriąją grupę.

2009 m. kadencijoje darsyk persiformatuota. Nuosekliausi konservatoriai pasitraukė iš Liaudies partijos, įkurdami Konservatorių ir reformistų frakciją – čia pirmaisiais smuikais griežia britų, lenkų ir čekų konservatoriai. Demokratijų ir skirtybių Europos frakcija darsyk pakeitė pavadinimą, šįsyk – į Laisvės ir demokratijos Europą. Subyrėjo Sąjunga už Tautų Europą, dalis jos narių perėjo į Konservatorių ir reformistų frakciją, dalis – į Laisvės ir demokratijos Europą. Taip pirmoji tapo tautiškesnė, antroji – konservatyvesnė.

Šalia parlamentinių frakcijų kuriami platesnio formato internacionalai. Šiuo požiūriu sėkmingiausiai atrodo būtent radikalai. Jau 1997 m. prancūzų Tautinio fronto iniciatyva įkurtas EURONAT, o 2009 m. – Europos tautinių judėjimų sąjunga (Alliance of European National Movements – AENM). Šioje sąjungoje kiek griežtesnės sąlygos – partija-narė privalo turėti mandatų nacionaliniame parlamente, Europos Parlamente ar bent savivaldybėje. Čia rasime prancūzų Tautinį frontą, Flamandų reikalą, bulgarų „Ataką“, italų „Trispalvę liepsną“, ukrainiečių Laisvės partiją („Svoboda“).

Pagrindiniai tautininkų tikslai ir uždaviniai šiandieninėje Europoje:

  1. Tautinio valstybingumo gynyba ir stiprinimas, o taip pat – jo plėtra tose tautose, kurios ligšiol pavergtos.
  2. Doros ir šeimos gynyba ir stiprinimas, priešinantis vartotojiškumui ir ištvirkimui.
  3. Žmogaus teisės, atmetant libertarines spekuliacijas.
  4. Senbuvių tautų kultūrų apsauga ir plėtra.
  5. Masinės migracijos prevencija.
  6. Demokratijos stiprinimas ir nusikalstamumo prevencija.
  7. Autoritarizmo ir imperializmo prevencija.
  8. Gamtosauga ir gyvūnų teisės.

Šiais klausimais sutaria įvairių šalių, įvairių lygių ir įvairių krypčių tautininkai. Žinoma, kiekvienoje šalyje – savos aktualijos ir savos konjunktūros, dėl to galima išskirti bendras tendencijas, bet jos anaiptol nėra visuotinės.

Tautininkų rodiklius rinkimuose lemia įvairios priežastys – tiek išorinės, tiek vidinės. Išoriniams veiksniams galima priskirti objektyvius tautai arba tautinei valstybei kylančius iššūkius. Vakarų šalyse tai – imigracija, Rytų šalyse dažnu atveju – stojimas į Europos Sąjungą. Vidiniai veiksniai dažnai sutampa: tai – kultūrinis konservatorių ir ekonominis socialdemokratų liberalėjimas, o taip pat – pastarųjų persiorientavimas nuo vietinės darbo liaudies prie imigrantų ir „seksualinių mažumų“ gynybos. Tautininkai pirmiausiai perima konservatorių, o po to – socialdemokratų nišas.

Deja, istorijoje nėra nei amžinų pergalių, nei amžinų pralaimėjimų. Dalis tautininkų, perimančių konservatorių nišą, įkandin jų liberalėja. Prancūzų Tautinio fronto sąrašo lyderiu kažkurios savivaldybės rinkimuose jau tapo mauras, o Danų tautos partijos atstovas šiais metais užsipuolė visą Lietuvos valstybę ir ypač – lietuvių tautininkus dėl „homofobijos“. Žinoma, šių šalių problemas turės spręsti jų visuomenės. Jei dabartiniai tautininkai liberalės toliau, jų nišą perims kiti tautininkai, lygiai taip pat, kaip jie periminėja konservatorių nišą.

Nors ir kaip skaudu pripažinti, šiuolaikinė Europa vėl regionalizuojasi. Kai kurie Vidurio ir Rytų Europos konservatoriai (pavyzdžiui – vengrų Fidesz) konservatyvesni ir netgi tautiškesni už kai kuriuos Vakarų ir ypač – Šiaurės šalių tautininkus (pavyzdžiui – Danų tautos partiją). Lietuvių tautininkams artimiausiu metu sąjungininkų reiks ieškoti pirmiausiai savo regione.

Nors Europos Parlamente tautininkai visą laiką sudarė mažumą, atskirais klausimais lieka galimybės blokuotis su nuoseklesniais konservatoriais (dėl doros, šeimos, tapatybės politikos), atskirais – su kairiosiomis jėgomis (dėl socialinio teisingumo), atskirais – su žaliaisiais (dėl gamtosaugos). Europos Parlamento erdvė suteikia galimybes patiems įvairiausiems deriniams.

Pagaliau, rinkimų rodikliai rodo, jog nacionalinių parlamentų rinkimuose rinkėjai labiau išsiskaido nei Europos Parlamento rinkimuose, kalbant apie nacionalines pozicijas. Dėl to dažna tautinė ar bent euroskeptinė partija Europos Parlamento rinkimuose pasirodo kur kas sėkmingiau. Nepasinaudoti šiuo veiksniu būtų nuodėmė.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *