P. Gylys. Euro entuziazmas ir tikrovė (27)

Povilas Gylys | Alkas.lt nuotr.

Povilas Gylys | Alkas.lt nuotr.

Dabartis man skaudžiai primena brežnevinę praeitį. Anuomet, kaip ir dabar, buvo privaloma kalbėti apie tarybinės sistemos pranašumus. Tiesa, tada, neįsijaučiant, labai dozuotai buvo galima sakyti – pravda, jest u nas i nekotoryje nedostatki (tiesa, yra pas mus ir kai kurie trūkumai). Taigi, tarybinė sistema gera, bet pasitaiko kai kurių smulkių nesklandumų.

Dabartinėje sistemoje esi modernus, jeigu neatsidžiaugi laisvąja rinka, tvaskančia demokratija. Dabar esi „elitinis“, jeigu pasauliui trimituoji apie mūsų demokratijos brandumą ir bari nedemokratiškus kaimynus. „Elitui“ priklausai ir tada, jeigu beatodairiškai remi šalies įsijungimą į euro zoną. Tiesa, kaip ir tuomet, leidžiama pastebėti „kai kuriuos trūkumus“.

Šiuo metu priklausai išrinktųjų kastai, jeigu nuolankiai ir pritariančiai kinkuoji galvą, kai kalba iš Briuselio atvykęs komisaras – tokiais atvejais mūsų kartos žmonėms mintyse iškyla  nejauki istorinė analogija  prisimenant, kad Tarybų Sąjungą irgi kūrė bei valdė komisarai – ar kitas Briuselio vyresnysis. Norėdamas išlikti „teisingai“ kalbančių sąraše – nomenklatūroje (šis terminas reiškia vardų sąrašą), turi žavėtis Europos Sąjungos pasiekimais ir demonstruoti norą mūsų šalį padaryti euro klubo nare. Šiaip demokratiškoje visuomenėje  skatintinos kritinės kalbos pas mus paprastai nėra toleruojamos, nuleidžiamos negirdomis arba blokuojamos.

Nepatenku į nomenklatūras, nes nuo vaikystės iki dabar suvokiu pasakos apie nuogą karalių giliąją prasmę: stenkis išlikti žmogumi, kuris, nepaisant visų aplinkinių – dėdžių ir tetų, komisarų ir ekskomisarų – susižavėjimo karališkuoju apdaru šūksnių, drįstų pasakyti – bet karalius juk nuogas. Arba – tas karaliaus apdaras nėra toks kerinčiai gražus, kaip šaukia dvaro pataikūnai. O jei nepataikauji, nomenklatūriniu netapsi, nes į svarbias, „teisingai“ mąstančių ir kalbančių sąrašus nepateksi.

Nemanau, kad Europos Sąjunga yra nuogas darinys. Suprantu ir palaikau jos kūrėjų sumanymą – taikų, karų ir revoliucijų nedraskomą gerovės kontinentą. Man priimtina idėja formuoti didelę, kontinentinio mąsto rinką, muitų sąjungą. Tačiau, suprantu, kad bendros Europos pirmeiviai ateities politikams paliko spręsti daugelį ypač komplikuotų – bendros europinės valiutos įvedimo, politinės integracijos ir panašių klausimų.

Deja, tie europinės integracijos pamatų kūrėjai nenumatė, kad ateities, o mums – dabarties, politikai  pasiklys vertybinėse, paradigminėse ūkanose ir savo dvasia holistinį projektą pradės vis labiau traktuoti kaip techninį planą, kurį galima nuleisti iš viršaus, iš centro. Kita bėda yra tai, kad tas planas turi esminių trūkumų. Vienas iš jų – euro klubo plėtra, neišsprendus dabartinės euro zonos krizės problemų.

Šiandien euro zona yra smarkiai ligota, paveikta krizės. Stagnuojanti gamyba, viešojo sektoriaus grubus apkapojimas, didelis nedarbas – virš 20 % pietuose ir apie 12 % visoje euro zonoje – reiškia labai rimtus korozinius procesus, destabilizuojančius  individų, šeimų ir, pagaliau, ištisų tautų gyvenimą. Nors Briuselio komisarai mus maitina patetinėmis kalbomis ir optimistiniais pažadais, reali padėtis euro klube darosi vis  niūresnė,  kai kuriais požiūriais net   tragiška. Ar ne tragiškas yra  Europos  pietuose išplitęs jaunimo nedarbas, kai kur viršijęs 50% lygį?

Dar vienas gilios sisteminės krizės požymis yra dalies euro zonos šalių prasiskolinimas ir po kelerių metų „gydymo“ – daug  kam iš keinsistinės stovyklos tai dvelkia ekonominiu šarlatanizmu – praktiškai nesumažėjo. Graikijos skola sudaro 160 % šalies BVP. Ji faktiškai beveik nepakito. Primenu – oficiali leistina skolos riba šioje erdvėje yra 60 %. Skolos požiūriu negerėja padėtis ir kitose finansinės negalios pakirstose šalyse. Italijoje valstybės skolos siekia 130 %, Portugalijoje – 127 %, Airijoje – 125 %. Net Vokietijoje šis skaičius viršija 80 %.

Bendra išvada  tokia: situacija euro zonoje nėra tvari, o bendra europinė, viršnacionalinė valiuta automatiškai neužtikrina ekonomikos augimo stabilumo bei žmonių gerovės. Mat bendra pinigų (monetarinė) politika negali būti adresuota konkrečių euro zonos šalių problemų sprendimui. Labiau adresinė  būtų viršnacionalinė, bendra europinė fiskalinė politika, kai per europinio centro vykdomą mokesčių ir išlaidų politiką būtų reaguojama į atskiros šalies ar atskiros ekonomikos srities problemas. Hipotetiniame pradiniame variante bendras, centrinis  euro zonos metinis biudžetas turėtų siekti bent trilijoną kitą eurų. Tik tokiais pinigais  galima būtų reikšmingiau ir tikslingiau  reaguoti į konkrečias  situacijas konkrečiose  šalyse ar  ekonomikos  sferose. Dabar gi ES vargais negalais  sukrapšto  trilijoną eurų septynerių metų laikotarpiui… Tai, kaip sakytų amerikiečiai – peanuts.

Antra vertus, tikrai solidi, veiksminga bendra europinio masto fiskalinė politika būtų galima tik tuo atveju, jeigu euro zonos šalys sukurtų politinę struktūrą, artimą federacijai. Tačiau tikra gyvybinga federacija, o ne imperija, galima tik tada, kai šalys SĄMONINGAI ir SAVANORIŠKAI aukoja dalį savo suvereniteto mainais gaudami tam tikrą kiekį bendrojo europinio gėrio. Šiandien ES federalizacija vyksta. Tačiau ji vykdoma iš viršaus ir nemaža to proceso dalis yra užslėpta. Procesas gerokai „užtemdytas“, vykdomas vogčiomis ir todėl žmonės nesuvokia proceso prasmės ir pasekmių. To, tik iš pažiūros demokratiško, proceso nesupranta ne tik savo darbuose ir rūpesčiuose paskendę žmonės, bet ir,  atsiprašau, elitas. Tai akivaizdu klausantis jų paviršutiniškų, stereotipinių, katarinką primenančių kalbų. Jas taip ir norisi pavadinti amerikoniškai – parrot talk.

Pagaliau – Europos federacijos formavimosi prielaida yra bendrų federalinių mokesčių atsiradimas. Taip, kaip tai yra, tarkim, JAV federacijoje. Tačiau šiandien nieks iš politikų nedrįsta net prasižioti apie tokius mokesčius. Nes europiečiai visai nepasiruošę klausytis tokių kalbų. O, kaip minėta, be tikrų bendrų finansų federacija negalima… Vadinasi, negalima ir tikra euro zonos fiskalinė politika. O tokiu atveju tos erdvės makroekonominė politika yra „vienakojė“, pastatyta tik ant vienos kojos – monetarinės politikos. Tikros federacijos, kartojuosi, turi dvi „kojas“- ir  centrinį banką, ir finansų ministeriją.

Vakaruose akademiniame, publicistiniame  lygmenyje galima  aptikti nemažai pasisakymų, kad iš viršaus  kuriama bendra Europa yra netvarus  darinys. Tikrai sąjungai, ne imperijai, reikia kelių dalykų. Svarbiausi iš jų – bendrumo pojūtis, socialinis  kapitalas, t.y. gebėjimas veikti kartu, solidariai bendrų kontinentinio lygio tikslų labui bei pakankamo dydžio bendri europiniai finansiniai ištekliai, būtini kontinentinio  masto  viešųjų gėrybių kūrimui. Nei viena iš šių sąlygų nėra deramai  įgyvendinama. Nacionalinės valstybės netenka vis  didesnės dalies  suvereniteto, tačiau bendrojo europinio gėrio kūrimo režimai yra sutrikę. Todėl daugiausia  administraciniais, biurokratiniais, teisiniais ir propagandiniais svertais statomas vieningos Europos pastatas nėra tvirtas. Viena iš priežasčių yra  vertybinė, paradigminė-  iš esmės  holistinės  prigimties projektas negali būti  sėkmingai  įgyvendintas individualistinės, neoliberalios  krypties mąstytojų ir politikų. O kol kas pastarieji dominuoja. Todėl kontinentinis projektas yra netekęs  nemažos dalies  savo dvasinio – intelektualinio ir moralinio – potencialo.

Tą potencialą  menkina ir tai, kad  euro įvedimo šalininkai, agituodami už eurą, nesidrovi sakyti netiesą, pritempti faktus. Nuo to tikro euro entuziazmo nepadaugėja. Teisingai teigdami, kad įstojus į euro zoną išnyks valiutinė rizika ir valiutos  konvertavimo kaštai, jie, pavyzdžiui, teigia, kad esant  euro zonoje, automatiškai  ir ženkliai – net 34 mlrd. litų išaugs eksportas, didės bendras vidaus produktas, sumažės palūkanos ir pan. Užtenka peržvelgti paskutinių metų įvykius euro erdvėje ir paaiškės, kad tai yra daugiau propaganda nei rimti argumentai.

Mūsų naujoji nomenklatūra nėra sąžininga dar vienu požiūriu. Ji yra prieš referendumą euro įvedimo klausimu sakydama, jog referendume dėl stojimo į ES mūsų žmonės tuo klausimu jau yra pasisakę. Ir iš tiesų – mes įsipareigojimą įsivesti eurą esame prisiėmę. Tačiau referendumas yra galimas dėl euro įsivedimo DABAR, nuo 2015 m. sausio 1 d. Manau, būtų demokratiška kitų metų pavasarį kartu su prezidento rinkimais surengti referendumą dėl euro įvedimo atidėjimo laikams, kai MES ir JIE būsime tam geriau pasiruošę.

Nereikia būti politologijos ar ekonomikos profesoriumi, užtenka sveikos nuovokos, kad suvoktum, jog euro zonai rimtai sergant, neišnykus jos griuvimo pavojui, Lietuvai vertėtų palaukti – neskubėti veržtis į šią erdvę. Juolab, kad mes nesame įsipareigoję įstoti į ją iki kokios nors konkrečios datos. Baisu  pagalvoti apie situaciją, kuri susidarytų euro zonai realiai pradėjus aižėti. Kai šis darinys pasveiks, bus galima grįžti prie šio klausimo. Ir priimančioji, ir  stojančioji pusė būtų tam geriau pasiruošusios. Šiuo metu reikia naudotis tais pranašumais, kuriuos teikia bendra rinka, o taip pat ta nauda, kurią galima gauti protingai panaudojant ES fondus.

P.S. Mane įspėjo – jei šis straipsnis pasirodys viešumoje, naujoji nomenklatūra užsipuls ir ims kaltinti euro skepticizmu, nacionalizmu ar net tarnyste Rusijai. Iš anksto atsakau į galimas atakas – esu regioninės integracijos šalininkas. Tai liudija ir mano moksliniai darbai – pirmiausia, knyga „Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija“. Tačiau esu euro realistas – matau per ankstyvo euro įvedimo pavojus Lietuvai. Neslėpsiu – esu patriotiškai nusiteikęs žmogus, šiame skubotame žingsnyje matantis grėsmes šalies ekonominiam saugumui.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. Kas liečia monetarinę politiką, tai Lietuva jos ir taip neturi. Litui esant kietai fiksuotam prie euro mūsų monetarinę politiką vykdo ECB. Ir apskritai, daugelis argumentų prieš eurą tiktų tik tuo atveju, jei litas prie jo nebūtų pririštas. Tuo tarpu visais euro privalumais naudotis negalime.
    O kad įsivedus eurą mažėja palūkanos ir gerėja kreditavimo sąlygos, tiesa. Paaiškėjus, kad Latvija nuo sausio 1 jau turės eurą, jos skolinimosi palūkanos ženkliai sumažėjo, be to Latvija jau turi geresnį kredito reitingą nei Lietuva (Standard&Poors), nors anksčiau jis buvo blogesnis nei Lietuvos. O mažesnės valstybės skolos palūkanos, tai jus didžiuliai sutaupyti biudžeto pinigai, kurie, vietoje jų atidavimo užsienio kreditoriams, gali būti panaudoti, pvz, policininkų ar kultūros darbuotojų algų didinimui ar kitoms reikmėms.

    • Pikc:

      Bet, kaip aš suprantu, mes patys prie to euro ir prisikabinom – vadinasi, ir atsikabinti galim. Įsivedus eurą, tokios galimybės nebeliktų. Beje, buvo dar kažkas apie savanoriškai-privalomus indėlius prasiskolinusioms euro zonos valstybėms gelbėti?

      • Nemanau, kad kada nors nuo euro atsirišime. Realiai net neturime patirties, kaip vykdyti monetarinę politiką. Litas beveik niekada nebuvo nepriklausoma valiuta, taigi net nežinome, kiek jis būtų stabilus atrištas. Islandijos patirtis rodo, kad mažai valstybei išlaikyti laisvai plaukiojančią ir stabilią valiutą gali būti sunku.

        O tas Lietuvos indėlis būtų kaip draudimo įmoka, kiek žinau, apie 160 mln. litų penkis metus iš eilės Palyginimui, skaičiuojama, kad biudžetas dėl sumažėjusių palūkanų sutaupytų apie 400 mln Lt kasmet neribotą laiką. Juk Lietuvai irgi gali kažkada prireikti pagalbos. Manau, esant reikalui būtų nepalyginamai geriau gauti pagalbą iš to fondo, negu skolintis už 10% palūkanas, kaip tai buvo 2009 metais – juk tai didžiuliai pinigai biudžetui. O kad gali Lietuva vėl kažkada atsidurti sunkioje finansinėje situacijoje – tai faktas.

        • Pikc:

          Na, kad nebuvo nepriklausoma, tai dar nėra automatiškas argumentas, kad ir neturi niekada būti – kaip nėra argumentas ir teiginys, kad “nežinome, kiek litas būtų stabilus”. Atsižvelgiant į ekonominę ES situaciją, dėl euro stabilumo irgi jokių garantijų neturime. Jeigu euras “eis į dugną”, su litu galime atsikabinti, o su euru – skęsime kartu.
          Dėl Islandijos – kiek girdėjau, ten krizė buvo dėl neatsakingos bankų veiklos, o ne dėl to, kad savo valiutą turėjo. Be to, Euro zonoje krizių irgi užtenka.
          Dėl “draudimo įmokos” – kad, kiek matau, tai ne draudimo įmoka, o pašaras prie gero gyvenimo pripratusioms tokioms euro zonos valstybėms, kaip Graikija. Kokia prasmė mums juos šerti? Savų problemų maža?
          Dėl palūkanų – ar aukštų palūkanų priežastis tikrai yra savos valiutos turėjimas, ar nemokšiškas skolinimasis?
          Na, o kad Lietuva gali turėti finansinių problemų – tikėtina, bet vėlgi, tokiu atveju norėtųsi turėti bent kokius svertus (apie mokėjimą jais naudotis – kita kalba), o prisijungus prie euro zonos, mes neturėsime visiškai jokios įtakos, nes tai bus svetima valiuta. Daug mes rublį galėjome įtakoti? O juk irgi galima bandyti savotišką naudą įžiūrėti – jokių valiutos keitimų, visur tais pačiais pinigais atsiskaityti galima ir t.t.

        • Nepolitikas:

          Įdomu tokius komentarus. „Jonas Kiselis”: „Kas liečia monetarinę politiką, tai Lietuva jos ir taip neturi.” Ar tai tiesa? Grynas melas! 1922 m. spalio 2 d. Lietuvoje įvesta nacionalinė valiuta – litas. O 1991 m. rugpjūčio 5 d. įvesta nauja Lietuvos valiuta – talonas. Ar buvo koks nors pririšimas? Lietuva turėjo savo monetarinę politiką. „O kad įsivedus eurą mažėja palūkanos ir gerėja kreditavimo sąlygos, tiesa“, tai ne tiesa, o anekdotas. O kad įsivedus eurą Lietuvos piliečiai bus dar labiau nuskurdinti(santaupų nuvertėjimas, kainų šuolis ir t.t.) tai yra istorinis faktas. Pvz. 1949 metais net 37 valstybėse buvo atliktos pinigų reformos, paskui 1970 m. ir visi buvo naudingi tik bankams, bei stambiam verslui. Prisiminkim rublinių santaupų nuvertėjimą. Atmintis ponai išluboja, bet ir su proto problemos….

    • rimas-kiseliui:

      Lietuva turėti jokios monetarinės politikos, nes Lietuva neturi jokios įtakos “sąvarankiškam” LB, kurio įstatai
      surašyti pagal FRS sąvininkų direktyvas. Pvz. net Rusijos CB yra “sąvarankiška” nuo valstybės JAV FRS kontora.

      • rimas-kiseliui:

        Apie palūkanas ponas Kiselis irgi kažką painioja. Lietuvos bankai yra tik ECB pinigų paskirstymo kontoros, o palūkanų dydį lemia šalies kreditiniai reitingai ir bankinių kontorų sąvininkų apetitai. Nemanau, kad prasiskolinusios, skendinčios korupcijos liūne ir nykstančios valstybės -Lietuvos kreditiniai reitingai staiga pakiltų įsivedus Eurą.

        • Tai nori pasakyti, kad paskutinis Latvijos kredito reitingo pagerėjimas tik atsitiktinai sutampa su euro įvedimu?
          Anksčiau rizikingiausia iš Baltijos šalių buvo Latvija. Dabar jau Lietuva.

          O turint eurą palūkanos mažesnės vien dėl to, kad išnyksta valiutos devalvavimo rizika.

          Beje, Lietuvos bankai, kol nesame €-zonoje, tiesioginio priėjimo prie ECB likvidumo neturi.

          • Nepolitikas:

            Propaganda: „ Tai nori pasakyti, kad paskutinis Latvijos kredito reitingo pagerėjimas tik atsitiktinai sutampa su euro įvedimu?“, nes „atsitiktinai sutampa“ nebūna. Tai yra ES politinis sprendimas.
            „O turint eurą palūkanos mažesnės vien dėl to, kad išnyksta valiutos devalvavimo rizika.“- vėl gi anekdotas. „Devalvavimas“ priklauso tik nuo perkamosios galios, o kainos… „auga“, kartu su mokesčiais. Pagal LR Konstituciją(125 straipsnis)
            „ Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.“(t.y. nepriklausomas – jog Lietuvos valstybę kuria Tauta)
            „Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas.“ (!!)
            „Lietuvos banko organizavimo ir veiklos tvarką, taip pat įgaliojimus nustato įstatymas.“

            • Nuo kada ES diktuoja JAV kredito reitingų agentūroms? Jei ir yra diktatas, tai greičiau iš Vašingtono, kuris nėra suinteresuotas didesne euro konkurencija doleriui.

              Kalbu apie nominalią devalvaciją, kuri pasireiškia nominalaus valiutos kurso sumažinimu. Pvz, jei vienas euras vietoje 3,45 lito kainuotų 5 litus. Skirtumas tarp Vilibor ir Euribor, kuris buvo ypač ryškus krizės įkarštyje, ir rodo devalvacijos riziką.

              Lietuvos bankas negali laisvai emituoti litų esant valiutos valdybos modeliui. Kiekvienas emituotas litas turi būti “padengtas” turimais eurais ne mažiau kaip 100%.

              Tarpukariu litai turėjo būti padengti auksu.

  2. rimas:

    Su įdomumu skaitau P.Gylio straipsnius, kurie savo profesionalumu disonuoja su užsakomaisiais “laisvosios rinkos” diletantų
    nostrodaminiais paistalais.
    Visiškai pritariu autoriaus mintims, kad vestuvės su mirštančiu ligoniu(o gal ir lavonu) “euru” Lietuvai yra nereikalingos. Euras neturi jokios perspektyvos tapti pilnaverte rezervine valiuta ir pasmerktas būti jaunesniuoju dolerio pusbroliu ir vilkti JAV FRS jungą.
    ES yra JAV protektoratas, neturintis savo kariuomenės, savo užsienio politikos ir daugybės kitų suveriniteto atributų.
    Ne be reikalo vakarų spaudoje Prancūzijos prezudentas F. Olandas yra vadinamas B.Obamos pudeliu, kuris tesugeba kaip šuniukas žiūrėti į šeimininko akis ir nuolankiai vizginti uodega.
    Negali suveriniteto, net bendros idėjos, abelnai jokios idėjos, neturintis amorfinis tautų konglomeratas turėti
    tvarią valiutą. ES idėja matau tik tame, kad pasaulio valdovų -Rokfelerių klanui taip patogiau valdyti pasaulį. Matyt to užtenka Lietuvos šarikovams(apsivogusiam elitui), kad paklusniai vizginti uodegas ir amsėti: eu, eu, eu.

  3. Kęstutis:

    Jei žiūrėsim paviršutiniškai, tai Gylys svarsto teisingai “laisvos” rinkos rėmuose. Bet jei pasigilinsim, tai ta “laisva” rinka tik tiems, kurie jau turi pakankamą kapitalą, likusiems lieka laisvas pasirinkimas vergauti ar ubagauti. Apskritai, dabartinė ekonomika – krizinė ir visiškai išsigimusi. Jau pats laikas apgalvoti ir keisti ekonomikos modelį kuris negarantuoja žmogiškų gyvenimo sąlygų visiems. Visi vienodai žmonės negyvens, bet bent jau turėtų galimybę. pvz. 2010 metais 0,4 proc. turtingųjų gautas pelnas (nebeprisimenu tikslaus skaičiaus), išdalintas išspręstų visų žemės gyventojų skurdą… Arba, tų pačių parazituojančių pinigai išleisti prabangai – jachtoms, lėktuvams, rūmams, kū… ms ir t.t. nukreipti kosminiams tyrimams, būtų leidę pasistatyti kosmines bazes Mėnulyje, nuskraidinti žmogų į Marsą, ar jau paleisti asteirodų gaudyklę…

    • Nepolitikas:

      Bendrai, pritariu. Tik „Jau pats laikas apgalvoti ir keisti ekonomikos modelį“, manau klaidingas įsitikinimas. Ekonomikos nėra, ja reikia sukurti. Dabar pats laikas keisti vergovinius mokesčius, t.y. palikti tik pajamų mokestį ir visiems(žmogui ir verslui) vienoda – 18%. Spekuliacija(tuščiai kelti pardavimo kainas) bus nenaudinga. Tada atsiras gamybą ir galimybė pinigų sanavimui. O tai jau butu ekonomika. O gaudyti pelną(privačiame versle) yra panašu į žiurkių gaudymą apleistame name….

      • Kęstutis:

        Ekonomikos atskaitos taškas turėtų būti – žmonijos išlikimas, tik šis matas tikras. Visas kita – vartojimas dėl ekonomikos, pelnas, pinigai, BVp ir t.t. beprasmis žemės išteklių švaistymas, kuris mažina žmonijos išlikimo galimybę…

        • Nepolitikas:

          „Ekonomikos atskaitos taškas turėtų būti – žmonijos išlikimas, tik šis matas tikras.“ Ne yra dar tikriausias : Ekonomikos atskaitos taškas turėtų būti – galaktikos išlikimas, tik šis matas tikriausias… 🙂

          • Kęstutis:

            Taip ir sakyk – nesupratau… Kiekvienas sprendimas valstybėje turėtų būti priimamas numačius, kaip tai paveiks ateinančias kartas, bent jau kokias tris į priekį. Dabar Lietuvoje priimami sprendimai per atskaitos tašką – viena kadencija seime. Per tą laiką partijoms reikia susigrąžinti pinigus išleistus rinkimams ir surinkti sekantiems, o dar ir “pasidaryt” kiekvienam partijos nariui ir visokiausiems prielipams… Pasauliniu mastu, ekonomika dirba ne žmonijai, bet bankininkams. Užsuktas beprasmis vartojimas, dėl ekonomikos, o iš tikrųjų dėl bankininkų. Kuo didesnis vartojimas, tuo daugiau nubyra bankininkams. Aš ką turėjau omeny, sakydamas, kad ekonomikos atskaitos taškas – žmonijos išlikimas. Pvz. Kas svarbiau: žemės apsauga nuo asteiroidų, ar turtuolių jachtos, rūmai ir t.t. Jei svarbiau žemės apsauga, bet taip nesidaro tik dėl to, kad kažkas nesusimokėjo mokesčių, neatsiskaitė su darbuotojais ir mano, kad žemės ištekliai tai yra jo asmeninė nuosavybė ir ką norės tą jis ir darys, tai ar čia tvarka??? Ar tokia civilizacija turi bent kokį teorinį šansą išlikt, jei tokie pūliniai ant jos kūno??? Va tau ir “galaktikos išlikimas” – matyk esmę ;)…

  4. Bartas:

    O kodėl euro nenori anglai, danai , švedai, čekai ir kiti atsargūs.
    Ar rimuojasi: euras – kiauras? Manau , kad taip.

  5. kaunietis:

    Argi baudžiauninko mentalitetas pasikeis? Jam kad tik bučiuoti ponui ranka, ir nesvarbu ar vienam ar kitam.

  6. Romuvis:

    Oi nusišneka tas Gylys. oi nusišneka. per tokius “ekonomistus” jaunimas ir emigruoja į pažangesnes šalis.

    IR IŠ VISO, ATKREIPKITE DĖMESĮ Į ŠTAI KĄ:

    Visi marazmatikai – kairiųjų pažiūrų “ekonomistai”, kurie pasisako prieš EURO įvedimą, prieš kaupiamuosius pensijų fondus ir t.t. yra jau garbaus amžiaus žmonės: P. Gylys, Sysas, Lazutka, Janeliūnas (ar Jakeliūnas? – na, tas Butkevičiaus patarėjas), Maldeikienė ir kt.

    2) Visi pažangiai mąastantys liberalių pažiūrų ekonomistai yra jauni: G. Nausėda, Mauricas, N. Mačiulis, K. Leontjeva, Šimašius, Šilėnas ir kt.

    TAD ATKREIPKITE Į TAI DĖMESĮ IR DARYKITE IŠVADAS… Atkreipkite dėmesį Į DIDŽIULĮ KARTŲ ATOTRŪKĮ. Atkreipkite dėmesį KO IŠ TIESŲ REIKIA JAUNIMUI. Atkreipkite dėmesį, KOKIĄ LIETUVAI ŽALĄ DARO TOKIŲ GYLIŲ, LAZUTKŲ IR KT. SOCIALISTINIAI NUSIŠNEKĖJIMAI.

    TAD JEI NORITE, KAD JAUNIMAS BŪTŲ SUINTERESUOTAS GYVENTI IR DIRBTI LIETUVOJE, GERIAU ĮSIKLAUSYKITE Į PAŽANGIAI MĄSTANČIŲ EKONOMISTŲ, Į LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTŲ PATARIMUS.

  7. Getas:

    Romuvi, Tavo svaičiojimai apie LRI gali patikti tik panašiems kaip tu. Šis institutas jau virš 20 m. vairuoja liberalus ir konservus ir pats matai, kad jaunimas skuodžia ten , kur vidurinis sluoksnis sudaro iki 80 proc. visuomenės ir t.t.

    • Viena trumpa ištrauka iš pateiktos nuorodos:

      “Andrius Simas

      Euro įsivedimas mums kainuos papildomai 5 mlrd.Lt.

      Be to mūsų rinką užplūs lengvai transportuojama prasčiausios kokybės maisto produkcija (kitų ES šalių ūkininkai 2,5 karto geriau finansuojami, pigiau gali pagaminti nei LT ūkininkai), ko pasekoje normalesnės kokybės maistas pasieks Vakarų Europos kainas.

      Paslaugų sfera užsienio investuotojų pagalba išpūs kainas.

      Kaip visada labiausiai nukentės žemiausias socialinis sluoksnis, nes jų pajamos neaugs tokiu greičiu kaip kainos (Suomijos ir Estijos pavyzdžiai).

      T.y. ~85% lietuvių keiksis dar labiau, ~10% nematys jokio didelio skirtumo ir ~5% viskas bus labai gerai, kuo jie ir girsis atsistoję prie tribūnų.”

  8. komentatorius:

    Straipsnyje minite trilijonini europos sajungos biudzeta. Manau, nera ko gviestis ar dairytis i europos sajungos biudzeta, nes tame trilijone lietuvos dalis bus labai nedidele 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: