V. Juozapaitis. Kultūra be lyderių ir lyderiai be kultūros (4)

Vytautas Juozapaitis | Asmenė nuotr.

Vytautas Juozapaitis

Pagaliau sulaukėme tradicinės savaitraščio „Veidas“ rengiamos visuotinės apklausos rezultatų apie įtakingiausius visų sričių lyderius, kurių nuomonė yra svarbi kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenime. Čia randame ir politikos pirmūnų, ir verslo autoritetų, ir visuomeninių aktyvistų, ir teisės ekspertų, ir mokslo lyderių, ir žiniasklaidos atstovų, ir medicinos guru vardus ir pavardes, viešumoje pelnytai pakrikštytas Lietuvos „elitu“.

Žodžiu, klausimynas apėmė visas įmanomas visuomeninio ir viešojo gyvenimo sritis. Visas,  išskyrus… kultūrą. Žinoma, mano minėtame sąraše paminėti asmenys vienareikšmiškai yra kultūringi ir išsilavinę žmonės, savo srityse pasiekę įmanomų aukštumų viršūnių, neabejotinai verti visuotinės pagarbos ir pripažinimo.

Tačiau šios gražios ir naudingos akcijos kontekste aš eilinį kartą pasigedau dėmesio sričiai, kuri savo kūrybinės potencijos dėka ne tik generuoja nemažą Lietuvos bendrojo vidaus produkto dalį bei kuria intelektinę pridėtinę vertę, bet didžia dalimi kuria bei formuoja valstybės tapatybės tarptautinį įvaizdį.

Tai – kultūra. Tiek plačiąja šios sąvokos reikšme, kuomet kalbame apie kultūrą, kaip politikos, ekonomikos, mokslo, švietimo ir kitų sričių motiną, kurios įsčiose užsimezga  visuotinės gerovės siekiui tarnaujančios idėjos bei formuojasi šio tikslo siekiančios asmenybės. Tiek ir „siaurąja“ reikšme, kai dvasios stiprybės ir minties tvirtybės semiamės iš muzikos, dailės, teatro bei kitų meno rūšių ir literatūros kūrėjų palikimo, turinčio ne tik kasdienę, bet ir išliekamąją vertę ateities kartoms.

Tikrai šiuo rašiniu neturiu jokio menkiausio tikslo kaip nors kvestionuoti savaitraščio „Veidas“ surengtos sociologinės apklausos rezultatų ar kritikuoti pasirinktą metodiką. Tiesiog konstatuoju faktą, kuris, deja, labai tendencingai parodo Lietuvoje vyraujantį visuotinį požiūrį į kultūrą, kuri, ne be politikų pagalbos, tapo nužeminta iki buitinio aptarnavimo paslaugų tiekėjo lygmens, tenkinančio (visų laikų) valdžioje esančias politines jėgas, kurioms kultūros srities žmonės reikalingi išskirtinai rinkiminių kampanijų metu, arba didžiųjų valstybinių švenčių paįvairinimui, kuomet pagal protokolą tenka iškentėti akademinės  muzikos koncertą kaip privalomą įvadą į linksmą puotą skrandžiui ir kūnui, kuri kur kas yra labiau suprantama nei klasikoje užkoduotos amžinosios vertybės.

Kita vertus, šiandieninio kultūros (plačiąja reikšme)  sistemos darbuotojų prievartavimas gyventi ištiesta ranka ir nulenkta galva, deja, po truputį išeliminuoja potencialius šios srities lyderius. Taip sudaromos sąlygos į pirmąsias gretas išsiveržti įvairiems apsišaukėliams ar turintiems labai siaurų medžiaginių interesų veikėjams, kurie perima į savo rankas ir pačią kultūros politikos strategiją.

Be jokios gėdos jausmo demonstruojamas Vyriausybės bejėgiškumas, valingai sprendžiant gyvybiškai svarbius kultūros finansavimo klausimus, palieka šią nišą ne kam nors kitam,  o, švelniai tariant,  nedraugiškos rytų kaimynės  vykdomai kultūros invazijai, kurios instrumentais tampa ne tik Pirmasis Baltijos kanalas, ar „raudonasis“ Paleckis, pačių jo darbdavių įvardintas kaip „šventą darbą“ atliekantis „didvyris“, bet ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bradauskas, drįsęs istorinėje LRS Kovo 11-sios  salėje paniekinti visų Lietuvos piliečių garbę ir orumą bei įžūliai pademonstravęs savo visišką nelojalumą Lietuvos Respublikai ir jos interesams. Atkreipiu dėmesį, kad taip pasielgė politikas, kurio rankose – valstybės finansų ir biudžeto formavimo strategijos kūrimo mechanizmo vairas bei parlamentinė biudžeto (kurio sudėtinė dalis – asignavimai kultūrai) įstatymo vykdymo kontrolė.

Taigi, ar iš tiesų Lietuvoje nebeliko kultūros, kad neberandame reikalo išsirinkti tos srities lyderių?  O gal tie mano aukščiau pavardinti įtakingi (ne man) ar likę rašinio paraštėse nepaminėti veikėjai ir yra kultūros lyderiai…?

Į šį retorinį klausimą kiekvienas sau privalome rasti atsakymą, nuo kurio priklausys tolesnis mūsų valstybės laivo kursas: ar, paneigę savo valstybės tapatybę ir netekę veido, tapsime svetimos valstybės kultūros politikos ekspansijos taikiniu, besitenkinančiu fiziologinių instinktų patenkinimu, ar, vis dėlto, sukaupę savo protėvių puoselėtų tradicijų ir amžinųjų vertybių pagrindu grįstos tautinės savigarbos likučius, išsitiesime kultūriniam atgimimui, nuo kurio tiesiogiai priklausys ir mūsų valstybės visuotinė gerovė.

Tad, kviečiu visus be išimties į įtakingiausiųjų asmenų sąrašą patekusius savo srities autoritetus prisiimti ir kultūros lyderio vardą idant ši gyvybiškai valstybei būtina sritis neliktų be galvos. Tiesą sakant, žinau, kad tokio raginimo tikrai nereikia verslo, medicinos, mokslo ar švietimo vedliams. O štai politikams palinkėčiau šią sąvoką ir šiaip širdžiai mielą žodį kultūra vartoti kasdieniame gyvenime be apribojimų. Žmogaus žmoguje yra tiek,  kiek jame yra kultūros…

Autorius yra Seimo narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *