A.Žiupsnytė. Apie referendumą, arba Rojus žemėje (108)

lietuvos-zemesNorisi šaukte šaukti dėl to referendumo…

Bet štai tylintys iškilmingai rudeniniai medžiai švytintys nuostabiomis saulės spalvomis, skleidžiantys šilimą, ramybę, nuolankumą… ir nedrįstu tos Didingos Tylos trukdyti. Nes tik rudenį taip tyli miškai ir žemė… Begalinis Tylėjimas, kai pasaulis, regis, klausosi tik Dievo. Klauso ir girdi, ir nuolat vyksta Gamtos Mišios. Medžiai it raudonai auksiniai cherubinai ir pievos, išsirpinusios saulėje sėkleles, lieka baltos – lyg išskalauta ašarose siela. Visa suklūsta Amžinybei…

Tiek Grožio, iškilmingo tykaus Džiaugsmo šiame paprastame miške, kad pasijaučiau lyg besanti Rojuje… Atsiminiau kažkurio senovinio lietuvybės puoselėtojo pasakojimą: atsibunda lietuvis po mirties, mato aplinkui angelai šviečia žibuliuoja – supranta patekęs į Rojų, bet sako:

– Kodėl čia niekas nekalba lietuviškai? Tai aš nenoriu čia būti…

Vaizduotėje matau, kaip tas žmogelis atsikelia: toks menkutis, sulopytais drobės rūbeliais, labai susigūžęs, nuolankutis toks, priglaudžia prie krūtinės ryšulėlį iš baltos skepetos, kuriame gal obuolys iš tėviškės sodo ar koks akmenukas nuo kaimo keliuko, o greičiausiai – sauja rugių… Taigi, jis priglaudžia prie krūtinės tą savo didžiausią turtą, kurį užgyveno, ir tykiai tipena, tipena, kol suranda Viešpatį, ir sako Jam:

– Viešpatie, Viešpatie, kur čia kalba lietuviškai?

Ir Viešpats pakelia ranką, parodo jam prinokusį saulės aukse rudeninį mišką, kur vaikštinėja šviesiarūbiai žmonės, tokie kaip jis – kalbantys, giedantys lietuviškai…

Šypsausi iš šios naivios vizijos, o atmintyje vėl iškyla kažkieno nesenas pasakojimas, kaip lietuvis tolimo krašto universitete diskutuoja su musulmonu apie tikėjimą:

– Ar jūs irgi tikite į Rojų?

– Taip, o kaip gi!

– O kaip atrodo jūsiškis Rojus?

– Na, daug vandens, upelių, ežerų, daug medžių, et, ką aš čia… Kaip pas jus Lietuvoj!

Tataigi. Ir supranti žmogus, kad tas dykumų musulmonas nė už ką niekam niekada neatiduotų tokio rojaus žemėje, kokį mes turime. Mirtų, bet laisva valia neatiduotų.

O mes parduosime…

Vėl susikaupiu ir mėginu saugoti tylą savyje kaip iškilmingą Budėjimą.

Noriu apmąstyti, kas atsitiko mano Tautai.

Mes nuskurdome. Trūksta tiesos. Kas blogiausia, praradome Šviesos jausmą. Slysta iš sąmonės Viltis ir Tikėjimas.

Mes bijome. Kiekvienas bijome ko kito.

Kada ir kaip mes praradome drąsą ir stiprybę?

Ar buvo kada lengviau? Vikingai, kryžiuočiai, Lenkija, carinė Rusija, vokiečiai, sovietinė valdžia…

Juk buvo laikai, kai vos bealsavome. O iš mūsų nualintos Tautos įsčių gimė atsidavę Tėvynei knygnešiai, lietuvininkai, poetai!

Ar mes nepaveldėjome iš jų nieko?

Argi buvo lengviau motinoms, sužadėtinėms, seserims praeiti pro aikštėse suguldytus partizanų kūnus? Praeiti tylomis…

Mes paveldėjome Tylą, kuri šaukia.

Kuri šaukia Maldos žodžiais ir Budėjimu ties savo Tėvyne.

Ar buvo lengviau tūkstančiams tremtinių, kurie vežėsi įsirišę žemės saujelę? Iš duonos nusilipdę rožinio karolėlius, jie meldėsi už Tėvynę. Nes Tėvynė jiems buvo konkreti Vieta.

Tėvynė tebeturėjo vietą – žemę, savo dangų ir vandenį, savo auksinį mišką. Į šią žemę buvo galima bent svajonėse grįžti.

Dabar svajojama iš šios žemės išvykti. Ieškoti laimės.

Į tautas, kurioms jų laimė irgi nenukrito, o buvo ilgai ir atkakliai jos siekta, dirbta, įveikta daugybė problemų, sunkumų. O mums visai paprasta – nuvažiavai, kiek padirbi, jau viską turi… Čia ir sustokime.

Ar būti laimingam – tai turėti turto ir nesvarbu, kokia kaina: paliktų senų tėvų, senelių, savo vaikų?

Svarbiausia gyventi geriau?

Ar tikrai visi išvykstantys, visi ligi vieno neturim stogo virš galvos ir badaujam? Kažin.

Vis dėlto nejaučiu širdyje priekaišto nė vienam išvykstančiam. Bet Tėvynėje lieka tuščiau… ir lieka nepadaryta labai daug darbų: sugrąžinti teisingumo jausmą, atkurti tikėjimą Valstybe, turėti Seimą, atsidavusį savo Tautai, kuriantį įstatymus, palankius žmogui ir jo darbui, ir t.t. ir t.t.

Ir visa tai GALIMA PADARYTI!

Galima. Kol turime kur. Kol turime Tėvynę Savo Žemėje. Jei jos nebeturėsime, Valstybė bus tik formali sąvoka. O Tėvynė – vieta, kur gyvena tėvai ir protėviai… Nejaugi ieškosime jos kinų dirbamuose laukuose?..

Mano paveldėta tyla šaukte šaukia:

– Žmonės, pasirašykite ant referendumo lapų!

Tik tiek. Nors tiek.

Gal tai bus vienintelis turtas jūsų baltame ryšulėlyje, kai ateisite klausdami:

– Viešpatie, Viešpatie, kur čia kalba lietuviškai?

2013 m. ruduo

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *