V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (VI). Du Tauro kalnai ir upių dovanos (25)

Upė | A.Railos nuotr.

Upė | A.Railos nuotr.

Dabartinis Gedimino kalnas seniau vadintas Tauro kalnu, mat pasak padavimo, ant jo valdovas Gediminas sumedžiojęs taurą. Ant šio kalno ar ant jo tęsinio, t.y. Plikojo, nebeturi reikšmės, nes kaip tik to paties valdovo laikais statant mūrinę pilį belaisviai ir atskyrė tą kalvą nuo Plikojo iškasdami kanalą, kuris ir beliko kaip Vilnios vaga. O juk natūraliai Vilnia tekėdavo dabartinės Barboros Radvilaitės, Šventaragio, Vrublevskio ar gal net Tilto gatve, kol įsiliedavo į Nerį, sukurdama garsiąją brastą, t.y. ir sausumos, ir vandens prekybos kelių kryžkelę, žinomą net arabams nuo X amžiaus.

Kitas Taurakalnis dabar vadinamas Pamėnkalniu. Kai kas aiškina, kad Tauro vardą kalva gavusi nuo tos žemės sklypo šeimininko pavardės – Bufalo. Bet pavardės nėra senos ir dažnai kilmingi žmonės kaip pavardę prisidurdavo vietovės vardą, o ne atvirkščiai. Taigi ir čia dėl vienos ar kitos priežasties buvusi Tauro kalva, kurios ragas, smaigalys baigiasi dabartiniame P. Cvirkos skvere.

Jeigu pažvelgtume iš paukščio skrydžio, nustebtume, kaip tiksliai atgulė senasis Vilnius įduboje, o Katedros bei ypač V. Kudirkos aikštės atsidūrė tarp šių ragų. Miestas atrodo tarsi buliaus galva su dviem ragais, tarp kurių pačiame viduryje labai saugiai įsikūrusi senoji Šventaragio Šventvietė, t.y. dabartinė Šv. Jurgio bažnyčia ir V. Kudirkos aikštė.  Kadangi pastaroji vieta yra pačiame centre tarp dviejų legendinio tauro ragų, tai atsiranda dar vienas argumentas, kodėl ta aikštė senovėje vadinta Šventaragiu, t.y. vieta tarp šventų ragų. Beje, Arkikatedra, Valdovų rūmų teritorijoje įkurta Perkūno šventykla, atsiduria nebe centre, nors irgi apsaugota tauro ragų.

Stebina ir tai, kad kažkas iš tikrųjų tarsi paukštis skraidęs virš šios vietovės ir dar miškais apaugusioje įduboje bei plačioje griovoje tarp kalvų nuo Rasų iki pat Katedros aikštės įžvelgė taurą ir jo ragus. Tęsiant šį vaizdinį, galima būtų pastebėti, kad tauro galva tarsi priaugus prie sprando, kurį sudaro Rasų kalvų ketera tarp Rasų kapinių ir Liepkalnio gatvės. Taigi Vilnius iš paukščio skrydžio aukščio išties galėjo atrodyti kaip prie žemės prigludęs tauras, besitaikantis atsigerti iš Neries ties ta vieta, kur į ją įteka Vilnia. Galima įsivaizduoti ir kitką: tauras atidžiai seka ir saugo brastą per upę, kaip svarbią senovės prekybos kelių kryžkelę ir mazgą.

Beje, Gedimino anūkas Vytautas sumedžioto tauro, t.y. įvaldyto laukinio šių vietų gamtos gaivalo, padavimą patvirtindavo daiktiškais įrodymais. Jis dažnai rodydavo tą senelio Gedimino nukauto tauro porą ragų ir iškilmingomis progomis iš jų vyną midų gėręs, o per tarptautinę Europos valdovų puotą Lucke 1427 metais vieną jų padovanojęs Šv. Romos imperijos karaliui Zigmantui (Žygimantui).

Deja, Vytautas, trokšdamas absoliučios vienvaldystės, ne tik simboliškai pažeidė Lietuvoje įsigalėjusią dvejybinę valdymo sistemą: Algirdas – Kęstutis, gal Gediminas – Lizdeika ir pan. Ir tai buvusi dar viena lemtinga jo klaida. Bet pats miestas šią dvynių ar dvejybinę tvarką išsaugojo iki šių dienų. Iš esmės net dabartiniai kalvų vardai Vilniui suteikia gilią prasmę: vienas Tauro ragas – dabartinis Gedimino kalnas tarsi skirtas gyvastingumui, gyvybės galioms palaikyti, kitas – Taurakalnis, dabar pervardintas Pamėnkalniu, skirtas mirusiesiems, juk neveltui laidota ne tik jo skardžiuose, bet ir viršutinėje aikštelėje. Galima priminti, kad tik visai neseniai sovietmečiu čia panaikintos protestantų (t.y. atskalūnų nuo katalikų) kapinės ir ant jų kaulų įkurti Santuokų rūmai. Vieta, kuri skirta laidoti ne katalikams, tarsi paliudytų, jog čia irgi buvę kažkas pagoniška, todėl vaidendavęsi pamėnai, taigi keisti vaiduokliai.

Gyvybės ir mirties priešprieša ir drauge darna tarp laikinumo ir amžinybės – tai dar viena simbolinė miesto prasmė. Todėl jau mūsų nebenustebino, kad energetinės jėgos juostos ir nuo Pamėnkalnio, ir nuo Gedimino ar Plikojo kalnų susieina ir susikerta Šv. Jurgio bažnyčios ir V. Kudirkos aikštės teritorijoje. Todėl ir vėlgi teisus buvo S. Lasavickas, kuris teigė, kad „Vilniaus gamtovaizdis turi sudėtingiausią komponentų derinį Lietuvoje, kur susikerta dvi labai sudėtingos struktūros – Neries ir Vilnios slėniai, o tarp jų nutįsta sudėtingiausios skulptūros erozijos išrantytos aukštumos ketera, pasibaigianti dabartiniu Kalnų parku. Keteros pačiame smaigalyje, – toliau tęsia savo vizijos aiškinimą tarsi žynys S. Lasavickas, – nepakartojamai dunkso iš dalies jau žmogaus ranka apibrėžta Lietuvos širdis – tarsi Atėnų akropolis ar Romos kapitolijus – su Aukštutinės pilies griuvėsiais, savo ruožtu supamas kadaise dunksojusių Žemutinės ir Kreivosios pilių ansamblių bei visos amžių išplėtotos Vilniaus urbanistinės struktūros.“

Tokios S. Lasavicko įžvalgos ir nuorodos mus dar labiau skatino aiškintis, kodėl būtent čia, kodėl šiose vietose įsikūrė tokia nuostabi gyvenvietė, kuri traukia ir įkvepia jau ne vieną kartą kūrybai ir kartais tapdavo net nesantaikos tarp tautų priežastimi, nors Vilniaus dosniai dalijamų dvasinio pobūdžio dovanų turėtų užtekti visiems.

Upių dovanos

Miesto sandarą, jo dalių išsidėstymo priežastis bei paslaptis dar ryškiau atskleidžia dvi upės – Vilnia ir Neris, kurių „įtakos“ zonos pastebimos vos ne plika akimi, o ypač išaiškėja pasitelkus virgules, kai mėginama užčiuopti įvairiausio pobūdžio energetinius srautus.

Pirmiausia atkreipia dėmesį Vilnios „veikla“.

Kaip jau minėta, šis vandens srautas po paskutinio ledynmečio veržėsi geologinio žemės plutos įtrūkio vaga. Patsai įtrūkis, atsiradęs dėl galbūt labai seno geologiniais laikais ištikusio meteorito smūgio. Įtrūkis kristalinėje planetos plutoje, be abejo, tai plyšys, per kurį gali laisviau prasiveržti daug galingesni srautai iš Žemės branduolio, todėl tokiose vietose natūraliai susikuria stiprių energetinių pulsarų virtinės.

Taigi tekančius Vilnios vandenis perskrodžia pulsuojantys ir besiveržiantys į kosmosą bei sugrįžtantys į žemės branduolį itin galingi energijos sūkuriai, kurie tarsi geizeriai šauna aukštyn arba kaip tornadiniai viesulai iš dangaus gręžiasi į gelmes. Sunku net įsivaizduoti, kokios įvairios informacijos iš vadinamosios Akašos kronikos, esančios kosmose aplink Žemę, ir kokių didelių energetikos kiekių „įkrauti“ vandenys atplūsta į miestą.

Seniai nustatyta, kad išvis bet kokia tekanti vandens srovė jau savaime sukuria horizontalia plokštuma žemės paviršiumi sklindantį energetinį srautą, kuris prie kiekvieno vingio tarsi nuslysta ir užlieja pakrantę. Tai pasireiškia kaip nuolatinis energetinis dvelksmas, kaip energetinio ūko debesis ar laukas, plūstantis į apylinkes. Beje, negi atsitiktinai pakrantėje prie Nemuno, staigiai dar ir pasukančio savo vandenis į rytus, įsikuria sveikatą teikiantis miestas Druskininkai? Čia turi reikšmės ne tik galingo upės srauto vingis, bet dar ir tai, kad ties ta vieta Nemunas teka į rytus, taigi prieš magnetinį Žemės lauką, todėl šios „dinamos mašinos“ vandenys dar įkraunami papildoma energija. Todėl jau išties ne atsitiktinis dalykas, kad ir kito tokio pat Nemuno vingio energetiniai srautai plūsta į kitą sveikatingumo miestą Birštoną.

Siekį išnaudoti tekančių upių galias nesunku pastebėti ir daugelyje kitų Lietuvos gyvenviečių, kurios tarsi tyčia taip ir taikosi įsikurti prie kokių nors upių vingių, kad energetinių tekančio vandens sukurtų laukų gaiva stiprintų žmones.

Galime tik apytikriai įsivaizduoti, kokias nepaprastas gaivių galių dovanas nuolatos plukdo į Vilniaus senamiesčio širdį Vilnia, ties Tymo gatve staigiai pasukdama vandenis dešinėn. Pasekę energetinio dvelksmo kryptį nuo šio vingio, galime pastebėti, kad gaivą ji teikia ir namams, kuriuose gyvenę Adomas Mickevičius ar Julijus Slovackis, ir Šv. Jonų bažnyčiai, ir, be abejo, senajam Universitetui bei daugeliui kitų Vilniaus senamiesčio namų bei vietų.

Dar kartą savo dabartinę vagą pasukusi vėl dešinėn, jau palaimingus srautus Vilnia pasiunčia ir Bernardinų bei Šv. Onos bažnyčioms ar buvusio vienuolyno patalpose įsikūrusiai Dailės akademijai.

O toliau Vilnios energetiniame dvelksme iki šiol maudosi ir Plikieji kalnai. Anksčiau, kai natūralia vaga ji tekėdavo aplinkui Katedros aikštę, savo galiomis ši upelė apdovanodavo ir Gedimino kalną bei Žemutinę pilį. Ir pagaliau, sustiprinta intako iš kairės Vingrės, dar kitaip vadintos Kačerga, Vilnios upė pasiekdavusi Tilto gatvę. Todėl jos sukurta energija plūsdavo ir Šventaragio slėnio link, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia bei įkurta V.Kudirkos aikštė. Tik šiose vietose jos energetiniai laukai jau susiliedavo su Neries energetinėmis vilnimis. Mat nuo Žirmūnų ilgą tarpą tekėjusi tiesiai ir todėl sukaupusi ypač didelius tekančių vandenų energijos kiekius, Neris vėlgi pasuka dešinėn vakarų link ir savo sukauptais energetiniais srautais tiesiog liete užlieja ir Gedimino kalną, ir Žemutinės pilies, ir Katedros aikštės teritoriją ir, be abejo, pasiekia visą Šventaragio slėnį (su dabartine V.Kudirkos aikšte), ties kuriuo Vilnios ir Neries energetinės vilnys kitados susiliedavo ir pradėdavo suktis kaip milžiniškas energetinis verpetas.

Tiesa, šis energetinis viesulas nematomas, bet jautrios prigimties žmonių, be abejonės, būdavo jaučiamas. Ir tai liudija tokie statiniai, kaip ta pati Radvilų statyta Šv. Jurgio bažnyčia, kuri įkurta toje pat vietoje, kur anksčiau tvarkėsi jų legendinis protėvis didysis žynys Lizdeika. Beje, įžymusis Vilniaus advokatas Tadas Vrublevskis gal irgi turėjo jautraus žmogaus dovaną, tada būtų galima lengviau suprasti, kodėl jis savo rūmus įsirengė irgi tokioje energetiškai labai įdomioje vietoje. Nebodami netgi dažnai ištikdavusių Neries pavasarinių potvynių, jo namai tiesiog kaktomuša pasitinka energetinį upės srautą. Beje, T. Vrublevskis savo rūmus įsigijo iš ankstesnių savininkų ir pertvarkė vėlgi beveik toje pačioje vietoje, kur anksčiau netoliese buvo įsikūrę Radvilos. Kaip tik čia gyveno Barbora Radvilaitė, kai ją slapčia lankydavo gediminaitis Žygimantas Augustas. Taigi upės energetika sustiprindavusi netgi meilės jausmą?

Jei pasektume Neries tėkmę toliau, tai vėlgi pastebėtume, kad upės posūkis į kairę, t.y. į pietus, priešais Žvėryną palieka dar vieną energetinio srauto nuoslydį, kuris ne tik paskatino daugiakamienių medžių gausą šioje rytinėje Žvėryno pakrantėje, bet ir nesąmoningai žmones kažkodėl jau mūsų laikais traukte traukė statydintis namus būtent šioje mikrorajono pusėje. Nesunku pastebėti, kad priešingas, t.y. vakarinis, Žvėryno pakraštys ilgą laiką buvo tuštokas. Ar tik ne todėl, kad Neries tėkmė čia varo savo energetines dovanas pro šalį? Akivaizdu, kad daugiausia upės srauto sukurtos energijos kliūva Vingio parkui. Ant jo skardžių bujoja pušys, o pakrantėse siautėja… bebrai, įkūrę savo „gyvenvietes“ tiesiog vos ne priešais dabartines prašmatnias vilas priešingame vakariniame Žvėryno krašte, taigi energetiškai skurdžiausiame jo pakraštyje.

Bebrus, galima sakyti, pastebėjome visiškai atsitiktinai, kai abu su Viliumi Gibavičiumi nuo M.K. Čiurlionio gatvės ėjome Vingio parko dešiniąja puse, pačia aukštai iškilusia jo pakrante, grožėdamiesi ne tik sutvarkytomis memorialinėmis Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusių įvairių tautybių ir armijų karių kapinėmis, bet ir išlakiomis dvikamienėmis ir netgi trikamienėmis pušimis.

Staiga nugirdome, kad kažkas tenai apačioje pūkštelėjo į vandenį. Iš pradžių pamanėme, kad galbūt vėl upė paplovė statų skardį, ir į vandenį nuvirto dar vienas žemės luitas. Tik geriau įsižiūrėję išvydome vandenyje besiturškiančias kelias juodas galvutes. Bebrai išties labai sumanūs, nes įsikūrė ne kur kitur, bet būtent nelengvai žmonių pasiekiamoje pakrantėje, čia įsirengė savo gyvenvietę ir dabar iš viršaus mūsų stebimi be baimės toliau dalykiškai darbavosi dantimis kirsdami medelius, kurių žalėsiai jiems tiko kaip puikiausios maisto atsargos. Koks vėlgi lietuviškas ir gražus gamtos gyvybės bei žmogaus sugyvenimas netgi čia, priešais jau beveik miesto centru tapusį Žvėryną! Ir vėlgi šią palaimą ir ekologinę išmintį mums suteikė upė.

Taigi už jaukią aplinką, gyvybingą bei gaivią jauseną ir, be abejo, už gausybę kūrybos impulsų, už pasąmonėje sužadintus ir iš jos iškeltus vaizdinius bei už atitinkamus atradimus, išradimus ir poelgius vilniečiai turi būti dėkingi savo upėms globėjoms. Juk gerai žinoma, koks imlus informacijai ir jos saugojimui bei perteikimui yra vanduo. Tai jau šiais laikais dar kartą įrodė ir pademonstravo japonas Masaru Emamoto.

Šias upes galima būtų įsivaizduoti kaip dvi deives, savo švelniomis rankomis apglėbusias ir nuolatos globojančias miestą. Todėl nelengva buvo apsispręsti netgi dėl, atrodytų, tokio paprasto dalyko, kokiu vardu pavadinti didžiąją upę. Turbūt teisingausia ją iš karto vadinti net keliais vardais, nes kiekvienas vardas nurodo vis kitus jos bruožus. Nerimi ji pavadinta ne tik kaip gilioji, į kurią galima panerti, ar bebrų mėgstama, kadangi senąja kalba bebro vardas buvo neris. Vilija ji dažniausiai vadinta XIX amžiaus romantikų, bet senuosiuose raštuose slavų kalba beveik visuomet – Velja. Tiesiog prašyte prašosi lietuviškas aiškinimas – vėlių upė, mirusiųjų dvasių globėja Vėlija, nes galbūt senovėje ji priimdavusi į savo glėbį sudegintųjų ant laidotuvių laužo pelenus ir nešdavusi į Dausas vėles vakarų link. Be abejo, šios upės vardus galima būtų aiškinti ir dar kitaip.

Bet ne taip svarbu, kaip šiuos vardus beaiškintum, svarbiausia, kad bet kuriuo atveju vis tiek akivaizdu, jog ta vieta, kurioje įsikūręs Vilnius, kupina ne tik stiprių iš žemės gelmių kylančių ir į šias gelmes iš kosmoso sugrįžtančių energetinių sūkurių dėl geologinių lūžių bei plutos įtrūkių, bet vertinga ir dėl horizontaliai sklindančių tekančių vandenų sukurtų energijos laukų. Ir visa tai nuolatos skleidžiasi ir spinduliuoja per tūkstančius metų arba bent jau  nuo tos akimirkos, kai ištirpo paskutinio ledynmečio ledai ir virto galingomis lietuvomis, t.y. plačiai besiliejančiais vandenų srautais, kurie stengėsi prasiveržti ten, kur žemiau, kitaip sakant, vakarų kryptimi.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Šventvietės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

25 komentarai

  1. Gintautė:

    Labai patiko straipsnis. Ačiū!

  2. Klodas:

    Tai bent džinas, kuriam viskas išaiškėja pasitelkus virgules, užčiuopia įvairiausio pobūdžio energetinius srautus.

  3. Vilna:

    Virgulės naujų istorinių dalykų savaime kaip ir neatskleidė, nebent tik patvirtino Vilniaus bioenergetinį išskirtinumą iš kitų Lietuvos vietovių ir kad tai nuo pradžių pradžios galimai lėmė amžiną jo kaip centro (sostinės) vaidmenį lietuvių (baltų), Lietuvos istorijoje, kultūroje. Taigi, “mes be Vilniaus” niekada nenurimome ir nenurimsime… Šis sąlygotumas turi ir toliau likti įsisąmonintas kiekvieno lietuvio.
    Dar pastebėtina, kad “dvejybinė valdymo sistema” galimas daiktas buvo lietuvių atsinešta į viduramžius iš senų mitinės sąmonės laikų (plg. romėnų Janusą dviveidį).
    Antai, dvejybinio valdymo apraiškas be Algirdo – Kęstučio, tarkim dar ir Gedimino – Lizdeikos, kaip dar ryškias(išlaikytas), galima įžvelgti buvus ir tarp Netimero – Zabedeno, Žuvinbudo – Daujoto, Ringaudo – Dausprungo, Mindaugo – Al+mino (Treniotos), Traidenio – jo brolių, Vytenio – Dovydo (Do+vydas), na, žinoma, ir tarp Jogailos- Vytauto kuomet Jogailos įvykdyta Lietuvos išdavystė (peršokimas iš lietuvybės į lenkybę) padėjo joms tašką…

  4. Vilna:

    Be abejonės krivis sprendė pasaulietinius (žemiškus) reikalus, jo tradicijos tęsinys yra viršaitis, seniūnas.
    Pats vardas Krivis yra giminingas: liet. kraštas, rus. kraij, lenk. kresy, liet. kriukis “lazda”. Sinonimiški šiems yra kitų šaknų liet. žodžiai: lytis, ižas “susidarę atskiri ledo gabalai”, iešmininkas “prižiūrėtojas (iešmų)”.
    Krivų krivaitis akivaizdu yra aukštesnių (dvasinių) paskirčių (reikalų) reiškėjas (jo simbolis – lazda dvasinių galių ženklas), matyt, galėtų būti laikomas kalbėjimosi (ryšių) su Dievais paskirties vykdytoju ir jų valios kraštuose išreiškėju. Tačiau, atrodo, kad greičiausiai jo ryšiai buvo ne su pačiu Dievu, o su jo atitinkamų sričių, sakytume, “ministrais” – savo srities kalbų (ženklų) išmanytojais ir perduodančiais jais Krivų krivaičiui aukštybių sprendimus.
    Beje, senoji žmonių bendruomenių žemiškojo valdymosi ir dieviškojo valdymo sąranga ir ryšiai tarp jos grandžių yra gana painūs.

    • lyvis:

      Čia jau nevienas klaidžioja. Krivis yra dvasinis valdovas ir jokių žemiškų reikalų jis netvarkė. Žemiškus reikalus tvarkė vadovas t y karalius krivio nurodymu. lyvis

      • Kemblys:

        Krivis siejasi su krivule t.y. lazda. Manau krivulė buvo išskirtinės išvaizdos. Krivaitis buvo bet kuris paauglys, kurį pamatę, nešantį krivulę, visi suprasdavo, kad jis įgaliotas skelbti Krivio valią – Krivis pats juk nelakstys po kaimus (kiemus). Krivis buvo renkamas ir perimdavo krivulę. Žynys (šamanas) tapdavo tokiu dėl savo sugebėjimų arba jį išaugindavo senas Žynys, kaip įpėdinį. Sugebėjimai pranoko eilinių žmonių galimybes.

        • lyvis:

          Žodyje krivaitis yra dviskaita kriv+aitis t y krivis ir +aitis t y vadovas karalius pirmoji raidė -a- yra priskirta kariškių luomui. Krivulė yra krivio ženklas taip pat šis žodis reiškia ir susirinkimą šaukiamas vaidilo nuo krivio. Krivis, vaidila ir šamanas jau sudaro triskaitą. Čia tai tikrai labai daug painiavos. lyvis

          • Kemblys:

            Žynys atsirinkdavo negalinčius kurti Šeimos žmones, kurie jo priežiūroje (t.y. gyvendavo vienos lyties šeimose, vyrai savo, moterys savo, kad nesudegintų aistrose vidinės JĖGOS) išsiugdydavo išskirtines asmens savybes ir tapdavo vaidilomis (vaidinti). Vaidilos pagelbėdavo Žyniui per apeigas. Apeigos, manau, jei būdavo viešos, prilygdavo stebuklams, pagal mūsų dabartinį suvokimą: gydydavo, marindavo, palydėdavo Vėlę, pranašaudavo ir t.t.
            ‘Vaikas+aitis’ ar viršesnis už ‘vaiką’?

      • Kemblys:

        Ko mes čia ginčyjamės? Yra juk Lietuvoje ĮSIŠVENTINĘS krivis – jis turėtų aiškinti 🙂 Nei jį kas rinko, nei turi Žynio savybių – moka tik pasaulines bendrijas kurti ir slėpti nuo lietuvių BALTŲ TRADICIJĄ (nežinau ar teisingai parašiau, bet romuviai ar romuviečiai, gal romai taip pat dar nežino kaip jų ‘religija’ vadinasi).

        • lyvis:

          Trinkūno veikla vainikavo ji būti kriviu. Sutinku kad jo kaip krivio veikla turi silpnų vietų bet svarbiausia, kad senasis pagoniškas (nepripažįsta šio žodžio) dvasinis judėjimas gyvas. lyvis

          • Kemblys:

            Kaliausė, o ne ,,senasis pagoniškas (nepripažįsta šio žodžio) dvasinis judėjimas” lyginant su protėvių PASAULĖŽIŪRA. Dar suprasčiau Trinkūną jei jis būtų išrinktas, bet įsišventinti..? Kriviai buvo renkami, o Žyniais tapdavo – joks ,,šventinimas” nereikalingas. FOLKLORISTAI iš įpročio suvaidino ir tiek.

  5. Vilna:

    Karalius tai karalystę sudaranačių “krivijų” valdovas ir teisingumo vykdytojas karu, ypač juo nubaudžiant, atkeršijant svetimoms karalystėms už padarytas piktadarybes (už susitarimų nesilaikymą, duoklių nevykdymą, karalystės “krivijų” nusiaubimus ir pan.).
    Gi Krivių Krivaitis yra Dievo valios, gautos jo atsiklausus, taip pat ir karo klausimu, perdavėjas karaliui. Kokių nors prieštaravimų pasaulėžiūroje ar žemiškame to meto gyvenime tarp karaliaus ir krivio vaidmenų įžvelgti nėra pagrindo.
    Manytina, kad “Krivijos”arba pačiame žmogaus gyvavimo lygyje žemiškieji ir dangiškieji pradai neišsiskyrė – jie buvo vientisa kasdieninė žmogaus veikla, valdoma iš kartų perimamos tos vietos žmonių elgsenos.
    Beje, Krivių Krivaičio prasmė yra išreikšta visu sudėtingu jo pavadinimu – Krivių Krivaitis, o ne vien jo žodžiu „krivaitis“. Kas dėl pastarojo žodžio, tai manytina, kad pirminis tokio tipo žodžių darybos sandas buvo ne -aitis, o -vaitis. Plg., Kukovaitis (mitinis dievaitis). Sandu -vaitis buvo reiškiama vietos/veido prasmė. Per laiką „vaities/vyties-vietos/veido“ prasmė kalboje buvo pamiršta ir radosi dabartinis „-aitis/ietis“ priesaginis (loginis) naudojimas..

    • Kemblys:

      Vilna, ar tu įsivaizduoji visuomenės santykius, kol nebuvo valstybės (karalystės anot Tavęs)? Nereikia praeičiai primesti dabartinį visuomenės suvokimą, t.y. tempti ant dabartinių istorikų kurpaliaus. Istorikai prisižiūri Hollywood’o filmų ir visas praeities suvokimas, dar kokį šaltinį skaičiusio senovine kalba nuomonę paskaito. Nagrinėjant praeitį pirmiau reikia suvokti visuomenę: Šeimą, Gentį, valstybę, Tautą. Jei suvoki, tai paaiškink veiksnius dėl kurių išnyko gentys, jau neprašau parašyti šių sąvokų apibrėžimų, beviltiška.

      • Vilna:

        Taigi, kad visuomenės santykius, netgi pirmykštės, įsivaizduoju puikiai. Pagal tai bei istorinių šaltinių duomenis ir sprendžiu.
        Gentys nyko ne lazdelės mostelėjimu, bet dėl daugelio istorinio vyksmo veiksnių – dėl gyvenimo kaiminystėje vienos su kitomis ir susitarimų dėl santuokų vienų su kitais, dėl karų vienos su kitomis, dėl genetinių išsigimimų, dėl įvairių gamtinių nelaimių, dėl dalyvavimo bendruose karo žygiuose su kitomis gentimis, dėl klajoklininkystės, dėl sluoksniavimosi į laisvus (elitą) ir nelaisvs žmones (vergus), dėl žemdirbystės plėtimosi, dėl sutarimų ar ėmimų garbinti bendrus Dievus, dėl nuosavybių buvusių pragyvenimo šaltiniais praradimų, dėl bendros kalbos radimosi, dėl jungimosi į bendrus politinius junginius, tautas, valstybes, dėl apskritai ryšių, komunikacijų tarp žmonijos plėtimosi ir pan. ir t.t.
        Visame istoriniame vyksme labai svarbus vaidmuo teko kalbai – kitokiu, atskiru nuo kitų tampi tik tada, kai turi savo atskirą kalbą, todėl jos kūrimui ir puoselėjimui žmonijos istorijoje buvo skiriamas didžiulis politinis dėmesys, nes laisvė visais laikais buvo amžinas siekis, o savo kalbos turėjimas reiškė ir Dievų turėjimą, kas darė lygiaverčiu kitiems juos turintiems.
        Na, gal traktato neberašysiu, įskaitai pakaks…

        • Vilmantas Rutkauskas:

          Bendradieviškas benragarbinimas ir jungė į VIENĄ bendragentį. Patikslinant pasakysiu, kad vieno kažkokio besiegoizuojančio žydadievio idėja valstybės idėjai 15 a. (po a. a. kr.) tiesiog kunigų kunigaikščiams tuo laiku “prilipo”.

        • Kemblys:

          Viskas, ką aprašei apie genčių nykimą, vyko nuolat. Vienos išnykdavo, kitos atsirasdavo (kaip bičių šeimos) tai ne priežastys gentims paklusti valstybinei valdymo piramidei, nebent laikinai. Gentys gyveno laisvėje, koks tikslas turėti valdžią ant savo galvos? Šeimos gentyse buvo skaitlingos, manau, iki 20 žmonių. Šeimos visus poreikius tenkindavo savarankiškai: būstas, apavas, apranga, maistas, menas, kūryba, pramogos….. Kaip jas priversti atiduoti dalį sukuriamų gėrybių valdžiai? Krivis, Žynys apsirūpindavo savo šeimų jėgomis, naudos iš viršininkavimo nebuvo. Su kaimyninėmis gentimis buvo palaikomi vedybiniai ryšiai – giminės.
          Taigi mąstyk iš naujo – įskaitai nepakaks .
          Mano ‘šaltiniai’ senesni kelionių į atokesnius kraštus aprašymai – visame pasaulyje genčių sandara ir valdymas beveik vienodas.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Soriukų sorry’kaitis, bet insiterpsiu.
        ——
        Gentinę visuomenės savisąrangą sugniuždė ( ir suėdė) tokia krikščionybė. Taškas.
        Nepapaisant to, kad pats esi užgalandęs dantis ant savo gentainio Krivio Jauniaus, pacifistiškai paskaitinėk to Jono Trinkūno “Lietuvių senosios religijos kelias” – ten esa įkvėpėjiškų atsakymų.

  6. Klodas:

    Turiningos eiliuotas mintys atveria, jeigu suprasi pajusi gilesnius Medininkų aukštumos klodus:
    Skaidraus tau rudens! To skaidrumo turiu
    kaip gyvo vandens, kur stiklinėje matom.
    Skaidraus liūdesio tau – kai, atrodo, skaidrus
    jis jau bilijonus nežinomų metų,

    Skaidraus tau rudens! Ir skaidrios praeities,
    kai laikas nesrūva, tik tylim ar kalbam.
    Stiklinėj verandoj gal neišskaidrės
    religijų anei tikėjimų gelmės.

    Skaidraus liūdesio! Jo vakarinė sklaida
    atrodo betikslė, bekryptė, bejėgė.
    Du tūkstantmečius tiražuotam veide
    kraujosruva gal nepasiekiamo siekia.

    Skaidrios praeities! Štai velionių veidai
    kaip skaidrės. Stiklinėj – gal demonų gūžta.
    Ten žiūri didieji nykštukai. Ir taip
    mažų milžinų atspindėliai užlūžta.

    Skaidraus liūdesio tau. Tyloje. Ir kituos
    tikėjimuose, suvokimuos, troškimuos.
    Stiklinėj verandoje švyti ruduo
    ir gyvas vanduo laužia šviesą stiklinėj.
    Poetui Stasiui Stacevičiui po mirties suteiktas Jotvingio vardas

  7. Laima:

    Ne dabartinis Gedimino kalnas buvo vadintas Tauro kalnu. Kiekvienas, besidomintis istorija ir besiklausantis TIKRŲ, o ne apsišaukėlių ir mokslą profanuojančių “žinovų”, žino, kur buvo tikrasis Tauro kalnas. O Jūs, pone Mikailioni, pasiklauskite žymaus istoriko, Basanavičiaus premijos laureato Vaitkevičiaus, kur buvo tas kalnas, ir jis jums maloningai paaiškins. Galėsite koreguoti savo “didžiuosius” mokslinius – meninius atradimus ir gauti dar nežinau, kiek tūkstančių kitiems projektams

  8. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Bereikalo, ponai ir ponios, laužote ietis. Pažvelkime į mūsų kultūros praeitį ir net į jos šaknis.
    Herodotas “Klėja”:
    – p.172.”O kaunijai, man atrodo, yra autochtonai, bet jie patys tvirtina, jog (atsikėlę) iš Kretos.”
    – p.176. “…Panašiai jie (Persų vadas Harpagas-R.Z.) užkariavo ir Kauną, nes daugumas kaunijų pasiekė likais”.
    (Herodotas informuoja, kad likai susidegino savo pilyje bet persams nepasidavė !- R.Z.).
    Kaip žinome, ties Kretos salą Mažojoje Azijoje ir mūsų laikais randasi Tauro kalnai o Herodoto laikais buvo ir Kauno miestas. Kaip matome, laikui bėgant ir Žemėje keičiantis klimatui, mūsų protėviai iš Mažosios Azijos (tiksliau iš Kretos salos, o dar ankščiau ir iš Indokinijos) atsikėlė net prie Nemuno.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: