Seime paminėtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Bronislovo Lubio 75-osios gimimo metinės (0)

Bronislovas Lubys

Bronislovas Lubys

Spalio 8 d. Seimas plenariniame posėdyje paminėjo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Bronislovo Lubio 75-ąsias gimimo metines.

Minėjime įžanginį žodį tarė Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas, pakvietęs visus tylos minute pagerbti velionio atminimą, kalbėjo Seimo narys susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimas – Rasimavičius, Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

„Šiandien mes minime žmogų, kuris padarė didžiausią proveržį šalies ekonomikoje. Daktaras B.Lubys politikas, mecenatas, kultūros iniciatyvų rėmėjas, savo veikla padaręs stipriausią įtaką Lietuvos pramonei ir jos ateičiai“, – pabrėžė R.Sinkevičius, kurio nuomone, B. Lubys konsolidavo nacionalinę pramonę, sugebėjo suderinti skirtingus verslininkų interesus, panaudojo savo autoritetą sprendžiant opias ūkio plėtros problemas, tiek mokesčių, tiek teisės aktų srityje.

„Matėsi, kad atstatyta Lietuvos valstybė yra jo gyvenimo tikslas ir visą likusį gyvenimą didžiavosi, kad buvo jos atstatytojų gretose. Vėliau jau tvirtai suėmęs stambių ir labai svarbių Lietuvai įmonių vadžias į savo rankas, pasidaręs turtingu žmogumi, jis nepasidarė savanaudžiu ir tai kartu su gautu puikiu išsimokslinimu jį darė išsilavinimu inteligentu“, – sakė Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimas – Rasimavičius.

„B. Lubys turbūt vienas pirmųjų buvo pasakęs, kad stipri valstybė – tai visų pirma stiprus valstybės ekonomikos stuburas ir stiprios valstybės nesukursi, jei nebus dirbama ranka rankon politikų ir verslininkų“, – sakė R. Dargis, pažymėjęs, kad su visa energija ir atsidavimu Lietuvos nepriklausomybei dėjęs parašą ant nepriklausomybės akto B. Lubys anksti suprato, kad jo tikrasis pašaukimas ir didžiausias kūrybinis potencialas atsiskleis tik realioje ekonomikoje.

Renginyje dalyvavo Nepriklausomybės Akto signataro B. Lubio artimieji, Nepriklausomybės Akto signatarai, kiti svečiai.

Seimo Vitražo galerijoje atverta paroda „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Lubys (1938–2011)“. Parodoje eksponuojamos fotografijos iš Seimo archyvo, Prezidento kanceliarijos archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondų, koncerno „Achemos grupė“ archyvo, fotografo Andriaus Petrulevičiaus asmeninio archyvo.

Susisiekimo ministro R. Sinkevičiaus kalba.

Nepriklausomybės Akto signataro Liudviko Narcizo Rasimo – Rasimavičiaus kalba.

Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio kalba.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Lubys gimė 1938 m. spalio 8 d. Plungės mieste Apolinaro Lubio ir Stefanijos Lubienės (Skuodaitės) šeimoje. Bronislovo tėvas Apolinaras buvo prekybininkas – turėjo mėsos parduotuvę, motina rūpinosi namais. Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija neaplenkė ir Lubių šeimos. 1945 m. buvo suimtas ir už antitarybinę veiklą 10 metų lagerio nuteistas Apolinaras Lubys. „Su tėvu akivaizdžiai susipažinau tik baigdamas vidurinę mokyklą“, – savo prisiminimuose mini Bronislovas Lubys.

1945 m. septynmetis Bronislovas pradėjo mokslus Plungės pradinėje mokykloje, vieną klasę teko lankyti Priekulėje, kur gyveno mamos broliai Simonas ir Pranas Skuodai, padėję seseriai auginti be tėvo likusius sūnus Bronislovą ir jaunėlį Andrių. 1957 m. B. Lubys baigė Plungės vidurinę mokyklą. Mokykloje geriausiai sekėsi tikslieji mokslai, matyt, tai ir lėmė tolesnį jo gyvenimo kelią, specialybės pasirinkimą. Tais pačiais 1957 metais jis įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Vėliau tęsė mokslus Cheminės technologijos fakultete, įgijo neorganinių medžiagų chemijos technologo diplomą. Studijų metais vedė klasės draugę Ireną Šideikytę, 1961 m. gimė dukra Jūratė.

1963 m. baigęs studijas jaunas inžinierius technologas pagal paskyrimą atvyko į statomos Jonavos azoto trąšų gamyklos statybos direkciją ir savo gyvenimą susiejo su viena didžiausių Lietuvos pramonės įmonių. Jaunas specialistas buvo išsiųstas į ilgalaikę stažuotę didžiausiose TSRS Ščiokino ir Novomoskovsko azoto trąšų gamyklose. 1964 m. pradžioje grįžo į Jonavą ir iki 1968 m. ėjo Amoniako cecho meistro, vėliau – cecho viršininko pavaduotojo, galiausiai – cecho viršininko pareigas. 1968–1971 m. ėjo Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“ Funkcinio skyriaus viršininko pareigas, 1971–1985 m. – „Azoto“ vyriausiojo inžinieriaus pareigas.

Greta gamybininko karjeros B. Lubys sėkmingai darbavosi ir chemijos mokslo baruose. 1976–1979 m. studijavo aspirantūroje, o 1979 m. birželio 8 d. Kauno politechnikos institute apgynė chemijos mokslų daktaro disertaciją „Fizikinių-cheminių karbamido nitrato savybių tyrimai ir taikymas gaunant azoto-fosforo trąšas“. 1983–1991 m. dar dėstė Kauno politechnikos institute, o 1989 m. instituto Mokslo taryba suteikė jam docento vardą. Įregistravo per 50 mokslinių išradimų. Už technines, technologines inovacijas 1978 m. jam suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. 1985 m. „Azoto“ direktoriui Leopoldui Kaminskui išėjus į pensiją, B.Lubys buvo paskirtas gamybinio susivienijimo „Azotas“ direktoriumi, generaliniu direktoriumi.

Prasidėjus Sąjūdžiui, B.Lubys išbandė dar ir trečią – politiko – kelią. Per 1990-ųjų rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą Bronislovas Lubys balotiravosi kaip nepriklausomas kandidatas ir Neries rinkimų apygardoje Nr. 121 (Jonavos rajonas) buvo išrinktas deputatu. 1991 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime Bronislovas Lubys dirbo Ekonomikos komitete, į kurį buvo paskirtas 1990 m. kovo 20 d. Nuo 1991 m. sausio 8 d. buvo Aukščiausiosios Tarybos antrosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys. Nuo pat įsteigimo (1991 m. gegužės 8 d.) priklausė Liberalų frakcijai. 1992 m. liepos 23 d. B. Lubį paskyrus Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Aleksandro Abišalos pavaduotoju, jo kaip Aukščiausiosios Tarybos deputato įgaliojimai buvo apriboti.

1991 m. vedė antrą kartą, su žmona Lidija 1998 m. susilaukė dukros Viktorijos.

1992 m. Seimo rinkimuose B.Lubys nekandidatavo. Rinkimus laimėjusi Lietuvos demokratinė darbo partija naujuoju penktosios Vyriausybės vadovu pasiūlė B. Lubį. Laikinai einančio Respublikos Prezidento pareigas Algirdo Mykolo Brazausko 1992 m. gruodžio 2 d. dekretu B. Lubys buvo paskirtas Ministru Pirmininku. „Sutikau A. Brazauskui prašant, kadangi tai buvo perimamumo klausimas sudėtingu laikotarpiu. Laukė žiema, o padėtis dėl energetinių išteklių buvo labai sunki <…>. Sutikau ne dėl utilitarinių, o dėl humanitarinių motyvų, nors tai ir nėra būdinga mano mąstymui“, – teigė B. Lubys 1993 m. Pereinamojo laikotarpio Vyriausybė dirbo tris mėnesius – iki 1993 m. kovo 31 d., kai po pirmųjų Respublikos Prezidento rinkimų išrinktas Prezidentas A. M. Brazauskas naujuoju Ministru Pirmininku pasiūlė Adolfą Šleževičių, buvo suformuota ir prisiekė šeštoji Vyriausybė.

Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos B. Lubys grįžo į gamyklą, kurioje prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis. Jis toliau ėjo valstybinės įmonės „Azotas“ generalinio direktoriaus pareigas. 1993 m. išrinktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu, 1994–2001 m. – akcinės bendrovės „Achema“ generaliniu direktoriumi ir prezidentu, nuo 2001 m. išrinktas koncerno „Achemos grupė“ prezidentu. Iš pradžių jungęs kelis pagrindinius verslus, B. Lubio vadovaujamas koncernas „Achemos grupė“ išplėtė savo veiklą 30 Lietuvoje ir užsienyje intensyviai dirbančių įmonių. Jos gamina chemijos, maisto produktus, teikia logistikos, transporto, krovos, statybos, prekybos, informacijos sklaidos ir daugelį kitų paslaugų. Jose dirbo daugiau kaip 5 000 darbuotojų.

Per ilgametę ir įvairialypę veiklą dr. B.Lubys buvo įvertintas ir apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (1998 m.), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžiumi (2001 m.), Estijos Baltosios žvaigždės II laipsnio ordinu (2004 m.), Belgijos Karūnos ordino Didžiojo karininko kryžiumi (2006 m.). Jam suteikti Jonavos rajono garbės piliečio (2000 m.), Plungės miesto garbės piliečio (2002 m.), Rusijos Federacijos technologinių mokslų akademijos užsienio nario-akademiko, Klaipėdos universiteto (2001 m.) ir Kauno technologijos universiteto (2002 m.) garbės daktaro vardai. Dr. B. Lubys yra Tarptautinės Petro Didžiojo premijos (2002 m.) laureatas.

Autobiografijoje dr. B.Lubys yra minėjęs, kad svarbiausiomis ir mėgstamiausiomis savo pareigomis laikė Plungiškių draugijos prezidento pareigas. Jos taip pat buvo susijusios su dar viena reikšminga ir plačia dr. B.Lubio, Žemaitijos ir visos Lietuvos kultūros mecenato, veikla: jo dėka surengti kultūros renginiai, festivaliai, parodos, įgyvendinti kiti kultūros projektai, išleistos knygos ir monografijos.

Dr. B. Lubys staiga mirė 2011 m. spalio 23 d. nuo širdies priepuolio Druskininkuose, važiuodamas dviračiu. Palaidotas gimtojoje Plungėje.

Kategorijos: Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: