Naujame spektaklyje „Tarmių stalas“ atgyjantys medžio drožėjo V.Šiekštelės kūriniai (0)

Spektaklio „Tarmių stalas“ kadras | lrkm.lt nuotr.

Spektaklio „Tarmių stalas“ kadras | lrkm.lt nuotr.

Spalio 13 d. 12 val. Menų spaustuvėje „Stalo teatras“ kviečia į spektaklio „Tarmių stalas“ („Apie ožką, karalių, Bezduką ir griūvantį dangų“) vilnietišką premjerą.

„Stalo teatras“ tęsia objektų teatro tyrinėjimus – naujame spektaklyje visai šeimai aktoriai Saulius Čėpla, Saulė Degutytė, Jurgita Orlovaitė ir Edita Zizaitė keturiomis tarmėmis seka pasakas su muzikiniais intarpais ir animuoja senus lietuviško kaimo buities daiktus bei liaudies menininko Vlado Šiekštelės (1892-1978) drožinius. Beje, visus spektaklio rekvizito medžio drožybos darbus atliko V. Šiekštelės proanūkis keturiolikmetis Severinas Šiekštelė.

„Tarmių stalo“ premjera įvyko rugsėjo 27-29 d. Kaliningrado srityje surengtų „Lietuvių kultūros dienų“ metu. Pirmąjį „Tarmių stalo“ spektaklį teatras vaidino modernioje Kaliningrado bibliotekoje Nr. 4. Vaidinimą žiūrėjo ne vaikai, o garbingo amžiaus lietuviai, kuriems sovietų valdžia po tremties neleido grįžti į namus. Spektaklis sujaudino jų širdis, kiekvienas išgirdo savo regiono tarmę. Teatras sulaukė kvietimo vaidinti „Tarmių stalą“ kitąmet balandžio 24-27 d. Kaliningrade rengiamame tarptautiniame teatrų festivalyje „Gyveno kartą…“.

Režisierės S. Degutytės atradimas – liaudies menininko Vlado Šiekštelės unikalių drožinių atgaivinimas spektaklio metu. Vladas Šiekštelė gimė Švenčionių r. Mėžionių kaime. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pašauktas į caro kariuomenę, tarnavo Tolimuosiuose Rytuose. Po karo, baigęs mokytojų seminariją, važinėjo po kaimus ir ūkininkų pirkiose mokė žmones rašto ir skaičiavimo. Okupuotame Vilniaus krašte su žmona Elena mokytojavo ir skleidė lietuvybę. Atgavus Vilniaus kraštą tapo Švenčionių gimnazijos direktoriumi ir dirbo joje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Po karo buvo ištremtas į Vorkutą. Grįžęs mokytojavo Vilniuje ir laisvalaikio metu gamino baldus, vėjo malūnėlius, drožinėjo skulptūras, kuriose galima atpažinti šeimos narius, lietuviškų pasakų veikėjus. Spektaklyje naudojamoms skulpūroms mažiausiai 40 metų.

Vilnietiškos premjeros išvakarėse S. Degutytė pasakojo: „Visuomenėje vyrauja požiūris, kad tarmė liudija žmogaus priklausomybę kaimui, kaimo kultūrai. O kaimas vertinamas kaip neigiamybė… Kai studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šviesios atminties kalbos kultūros dėstytoja Valerija Vaitkevičiūtė vargo su mumis, suvažiavusiais iš įvairių rajonų ir miestų, kol „suvienodino“ mūsų tariamas balses ir išmokė mus kalbėti taisyklinga bendrine lietuvių kalba. Bet tarmės mokėjimas – didelė vertybė. Jos neišmoksi – ji nejučiomis „ateina“ su gyvenimo būdu.

Sykiu vaidinti ir kolegas režisuoti nėra paprasta. Šio spektaklio idėją brandinau penkerius metus, ilgai rašiau scenarijų. Kiekvienam spektakliui ateina savas laikas. Kodėl pasitelkiame tikrus daiktus? Jie turi savo skonį, kvapą, svorį bei istoriją. Su lėlių teatru artimiau susipažinau pirmame kurse LMTA, kai mokiausi pas režisierę Ireną Bučienę ir dailininką Vitalijų Mazūrą. Tiesa, anuo metu darbas su putplasčiu, lėlių galvų drožyba manęs nesužavėjo. Bet ryšį su autentiškais daiktais jaučiu iš vidaus. Kolegos net stebisi: „Paimi daiktą – ir jis atgyja tavo rankose!“ Kaip lėlininkai sako, daikto atgaivinimas – tai piešimas trimatėje erdvėje.“

Spektaklyje kiekvienas žiūrovas atras skirtingus dalykus: vyresnio amžiaus žmonės prisimins vaikystę, mažieji pažins „atgyjančių daiktų“ stebuklą ir tarmiškų žodžių prasmes bei skambesį.

Spektaklio režisierė ir scenografė – Saulė Degutytė, dailininkė – Ligita Skukauskaitė, kompozitorė – Snieguolė Dikčiūtė. Pasakas į dzūkų ir žemaičių tarmes vertė Violeta Šoblinskaitė–Aleksa.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: