V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (IV). Stebuklas, įvykęs 1991 metų sausio 13-ąją (27)

Akmenys | A.Railos nuotr.

Akmenys | A.Railos nuotr.

Tik ką baigėsi neramumų kupina 1991-ųjų sausio 12 diena. Karoliniškėse penkių aukštų daugiabutyje ruošiamės gulti, bet staiga po vidurnakčio nuo tuometinio Kosmonautų prospekto (dabar – Laisvės prospektas) pusės pasigirdo iš garsiakalbio rėkaujantis balsas, skelbiantis, kad visą valdžią Lietuvoje perima kažkoks nacionalinio gelbėjimo komitetas, kad jis atstovauja darbo žmones, o buržuazinių nacionalistų diktatūra nuversta. Balsas kažkur girdėtas, kažkada universitete šis balsas dėstė panašias primityvokas mintis, iš kurių jau tada pasišaipydavom, nes nevykėliams tokios viešai dėstomos kalbos buvo vienintelis būdas įsiteikti komunistinei valdžiai ir taip išsikovoti šiltesnę vietelę nomenklatūrininkų tarpe. Be abejo, tai buvo labai negabaus nemokšos Juozo Jarmalavičiaus balsas. Jis ir tapo okupantų pakaliku. Girdėjosi ne tik lojantis Jarmalavičiaus balsas, jį dažnai užgoždavo tarsi traktorių urzgimas. Tankai! Ir vėl gatvėse tankai! Tie patys, kurie prieš dieną buvo prasiveržę prie Spaudos rūmų?

Miegai išlakstė. Kaip šią naktį jaučiasi suvažiavę iš visos Lietuvos žmonės prie televizijos bokšto? Iki jo tik 4 minutės kelio. Būtina ir man juos vėl aplankyti.

Žmonių čia daug. Tačiau nerimas ritasi tarsi bangos per jūrą. Prieš keletą minučių nuo to paties Kosmonautų prospekto buvo atsirioglinę tankai. Tik neišdrįso brautis per minią, tad atsitraukė. Tačiau neilgam. Štai jie jau atūžia būsimąja Sausio 13-osios gatve, padarę lankstą ir apėję minią iš užnugario. Tankai traiško kažkieno prie gatvės paliktą „Moskvičiuką“, pastumia šalin autobusą „Lazą“. Demonstruodamas savo chuliganišką jėgą, tankas vamzdžiu brūkšteli per vargšo autobuso langus, jie pabyra. Tankistas, pastebėjęs, kad priešais kelyje žmonių nedaug, pajuda arčiau televizijos bokšto prieigų, kol pagaliau pralaužęs geležies tinklo tvorą, praskina kelią sunkvežimiams, kuriuose iš po brezento žybčioja automatai bei kareivių šalmai. Tai štai kokie tie „darbo žmonės“.

Galima būtų ir daug daugiau papasakoti apie tos nakties įvykius, apie tvyrojusį siaubą, apie tamsoje tyčia traiškomus ir daužomus automatų buožėmis bei metalo strypais žmones, apie žuvusiuosius ir sužeistuosius beginklius žmones, bet tai daugmaž išsamiai jau užfiksuota kino juostoje, nuotraukose bei užrašytuose žmonių prisiminimuose. Todėl norėtųsi atkreipti dėmesį į kitką. Kaip elgėsi žmonės? Ir kodėl jie elgėsi būtent taip, o ne kitaip?

Mano nuomone, čia be protėvių įsikišimo neapsieita. Išmintingos, netgi pačios išmintingiausios žmonių elgsenos tokioje sudėtingoje aplinkoje neįmanoma suvokti ir juo labiau paaiškinti, jeigu neatsižvelgsime į kažkokį poveikį iš išorės, kažkokį žmonių pasąmonėn įdiegtą patarimą, kaip mes turime pasielgti. Negaliu viso to paaiškinti be tos stovinčios bangos, be to šviestakio, kurį galima atsekti iki pat bokšto nuo V.Kudirkos aikštės. Tasai šviestakis nuo aikštės, kitaip sakant, ir nuo Šv. Jurgio bažnyčios ar nuo seniausios Perkūno šventvietės, taigi nuo Šventaragio slėnio širdies, tarsi koks švyturio spindulys švysteli į Lietuvos gelmes ir, be abejo, perskrodžia prie TV bokšto susibūrusius žmones.

O buvo taip. Tankai ir tanketės, gąsdindamos minią, pyškina tuščiais sviediniais ir leidžia serijas trasuojančių kulkų į dangų. Prožektoriai švysčioja į visas puses Karoliniškių namų stogų ir balkonų link. Ieškoma žadėtų snaiperių, kurie iš kiekvienos palėpės atseit tykosią šauniųjų raudonosios nenugalimosios armijos karių. Bet vienur balkone prožektoriaus spinduliai apšviečia senuką su pižama, kitame – bobulę, skara užsigaubusią, kuri irgi išėjo pažiūrėti, kas čia kelia tokį triukšmą.

O lauke apie bokštą jau išsirikiavo automatininkų eilė, vis labiau nustumianti minią tolyn nuo bokšto. Blykčioja įkypos Azijos sūnų akutės: jie aiškiai tik vykdo vadų įsakymus ir visiškai nenutuokia, ko čia rėkauja ir reikalauja „pribaltai“. Nors jiems ir suprantama kalba, kuria kalbėjo net Leninas, įsikarščiavę jaunuoliai aiškina padėtį.

Tai dažniausiai šaunieji Vilniaus rusiukai ir lenkiūkščiai. Tarsi matrosai plėšia jie marškinius ant krūtinių ir savo aiškinimus sustiprina daugiaaukščiais „matais“. Jie vis trokšta išaiškinti tiems su automatais, kad jie net Afganistane kariavę, bet taip žiauriai nesielgę net su dušmanais, ir taip toliau, ir panašiai.

Nedaug betrūksta, kad plikomis rankomis šie „afganai“ pultų kareivius ir tada… tada prasidėtų dar viena Čečėnija. Mat imperija pripažįsta tik jėgą ir visados pasirengusi tą jėgą panaudoti ir taip nugalėti.

Tačiau atsitinka keistas dalykas. Niekas iš gana įkaitusios minios nepuola, o tiesiog stovi. Minią tarsi kažkas apšviečia ir sulaiko. Žmonės elgiasi taip, kaip geriausia šią akimirką. Ir kaip bus geriausia per būsimą dešimtmetį.

Kas tuo metu vadovauja žmonių elgsenai prie televizijos bokšto? Nėra čia nei megafonų, nei kažkokių vadukų ar vedlių. Bet visiems tarsi visiškai viskas aišku, kaip reikia tinkamiausiai pasielgti. O juk provokatoriams taip norėjosi gauti progą panaudoti pagal paskirtį ne tik „Kalašnikovus“, bet ir tankus. Priminsiu, kad dar 1990 metais buvo paruošti detalūs visos Lietuvos, visų miestų rajonų žemėlapiai su rubrika „Soveršeno sekretno“, kuriais mes taip gerai vėliau pasinaudosime. Paruošti žemėlapiai, kad būtų galima vėl kovoti su lietuvių partizanais ir pogrindininkais.

Bet jokių partizanų, jokių „buržuazinių nacionalistų“ pogrindžio nebus, nes… žmonės tiesiog nesipriešina, neprovokuoja netgi menkiausių peštynių, kurios suteiktų progą pradėti karą, kadangi „našich bjut“. Žmonės tiesiog stovi ir stebi, kad įsidėmėtų ir vėliau paliudytų visus imperijos nusikaltimus.

O dar kiti žmonės, užuot vien spoksotų į pastiklijusias (nuo narkotikų?) siauras automatininkų akis, persigrupuoja. Mūsų būrelis, išvydęs operatorių su kamera, kuris daubelėje įsitaisęs filmuoja bokštą, trasuojančias lyg žvaigždžių punktyrai kulkas ir šaudančius tankus, apsupa jį. Mes be jokių aiškinimų suvokiame, kad savais kūnais turime užstoti šį operatorių taip, kad jo nepamatytų tie piktieji, kurie puola bokštą ir jau daužo jo pirmojo aukšto stiklinius langus. Vėlgi tarsi kažkas mums pasako ir nurodo, kaip geriausia pasielgti tokioje pavojingoje situacijoje. Tik vėliau paaiškės, kad pritūpęs su kamera okupantų puolimą fiksuoja japoniukas. Šio samurajų palikuonio rankose tobuliausia technika. Kamera visus vaizdus siunčia į palydovą, o iš jo per kosmosą jie patenka tiesiai į BBC studiją Londone. Tad po valandos jau visas pasaulis gali pasigrožėti, ką trečią valandą nakties išdarinėja Vilniuje tankai, pažymėti raudonomis žvaigždelėmis.

Dar kartą norisi pabrėžti, kad niekas nieko nesakė tamsos ir chaoso apglėbtai miniai, niekas žmonėms nenurodinėjo, kaip elgtis prie TV bokšto tą naktį, kai griaudėjo kurtinantys tankų šūviai. Bet visi elgėsi taip, kaip tokiu atveju geriausia: nepasipriešinti jėga prieš jėgą, pasipriešinti nesipriešinant, tarsi visi būtume pasipraktikavę Indijoje pas Mahatmą Gandį, nors ir jam bei jo tautiečiams vargu ar kada nors teko išbandyti taikaus pasipriešinimo taktiką prieš tankus ir sužvėrėjusius desantininkus, be to, dar atsidūrus nejaukią viduržiemio naktį pažliugusiame dėl atlydžio, todėl purviname slidžiame lauke, supančiame TV bokštą.

Be abejo, tą naktį ir aikštėje prie Seimo būta panašaus nusiteikimo. Bet ten bent jau žmonėms per garsiakalbius buvo aiškinama, kad jie turi atsitraukti nuo pastato, nes per desantininkų puolimą juos gali sužeisti Seimo langų stiklo šukės. Be to, per Seimo pastato langą per garsiakalbius kreipiantis į žmones buvo aiškinama, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, nors, be abejo, ir juos, jų pasąmoninę gelmę bus perskrodę tie patys lietuvių tautos praamžių šviestakio spinduliai, kurie pašalino baimę ir sustiprino ryžtą visur, kur tik tą naktį buvo kėsinamasi į tautos dvasinės laisvės erdves.

O prie TV bokšto buvo ypatingos sąlygos, čia niekas nieko neaiškino, niekas nieko nenurodinėjo, bet žmonės elgėsi tarsi visi kolektyviai būtų patyrę sąmonės nušvitimą geriausia budistine prasme. Tad sunku rasti kitą šio nušvitimo priežastį išskyrus tai, kad būtent per susirinkusius žmones nuo V.Kudirkos aikštės vakarų link tą naktį skrodė itin platus energetinis informacinis srautas, kurio paliestas žmogus staiga pradeda vadovautis tūkstantmete išmintimi. Drįsčiau teigti, kad taip pasireiškė mūsų tautos egregoras, apie kurį anksčiau teko tik teoriškai pasiskaityti atseit nelabai moksliškose knygose ar ezoterinio pobūdžio žurnaluose.

Žinia, čia jokiu būdu negalima užmiršti ir tų prie TV bokšto tą naktį žuvusiųjų ir sužeistųjų. Jų auka niekados nebus užmiršta. Tačiau, kita vertus, net sunku įsivaizduoti, kokios milžiniškos aukos būtų mūsų kraštą ištikusios, jeigu grubiai jėgai būtų suteiktas pretekstas pradėti karą, tokį kaip Čečėnijoje…

Baigiant dar norėtųsi pasidžiaugti, jog iš V.Kudirkos aikštės pagaliau išsikraustė sovietinis didvyris generolas ant tanko ir vietoj jo būtent čia atsirado didžioji lietuvių tautos mantra „Tautiška giesmė“, kurios žodžiai kaip užkalbėjimas dabar sklinda į žmonių širdis. Jos žodžius nuo šiol į visas baltiško pasaulio puses skleidžia šis energetinis pulsaras. Beje, jis skleidė išminties bangas ir daug seniau, dar ir tada, kai Gediminui buvo įdiegta išganinga mintis, jog ne kur kitur, o būtent čia reikia įkurdinti sostinę, nes tai išpranašavo sapnas, kuriame kaip šimtas vilkų sustaugė Geležinis vilkas.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Šventvietės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. Artūras Gotautas:

    “Tik vėliau paaiškės, kad pritūpęs su kamera okupantų puolimą fiksuoja japoniukas. Šio samurajų palikuonio rankose tobuliausia technika. Kamera visus vaizdus siunčia į palydovą, o iš jo per kosmosą jie patenka tiesiai į BBC studiją Londone. Tad po valandos jau visas pasaulis gali pasigrožėti, ką trečią valandą nakties išdarinėja Vilniuje tankai, pažymėti raudonomis žvaigždelėmis”

    Galiu paantrinti,jų buvo daugiau …

    Bet žmonių nukreipimas “ginti” TV bokšto,ar seimo pastato,neginant Žmogaus,o tik nurodytus beverčius “objektus” kurie jokios įtakos neturėjo ir neturi ….

    O dar kitaip galiu pastebėti,kad “realybės šou” tuo metu buvo įdomu Pasauliui …

    Garbačiovo persitvarkymo sąjūdis,arba tiksliau vienas iš žydų žydiškas tolesnis “socialinis ir kapitalistinis” sumanymas ..

    O pradžia prasidėjo nuo 1986m.

    Pasidomėkit,kas už visa tai mokėdavo iki pat Baltijos Kelio laiko,kieno sąskaita visa tai dengė …

    Dar “radijas” ir “televizija” prieš susirinkimus iš pateiktų lapų ragino nekovoti jėga,tik taikus kelias yra vienintelis kelias į šviesų rytojų …

    O ką jau kalbėti apie “taikų įdeologinį” darbą nuo 1986m. ir “taikų praktinį” darbą nuo 1987 – 1988 m. ..

    …(tarpas) … Gaila miško brolių,gaila sausio 13 Žmonių,gaila ir dabartinių suklaidintų ir klaidinamų Žmonių,kurie paverčiami mediniais įrankiais …

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Tai , kad be protėvių įsikišimo neapsieita, patvirtina ir tai, kad tą naktį tiesiog jiems degė Ugnis laužuose.
      O tai, kad krikščionys suėjo su savo maldomis, tai Dievus tik juokino.

      • Artūras Gotautas:

        “Mes Garbindami mįslingus proTėvius – paMirštame šalia Esančius Tėvus,Artimuosius …”

        “NieKuomet neTuri būti klausiama, ar išliks Tauta, ar ne? Tačiau visuomet savęs klauskite: kaip Aš auGinu Save, Tautą (ir Valstybę)? Augančioji Tauta (ir Valstybė) išLiks savaime. Tik galvodami apie Jos išLikimą, paMiršime to išLikimo Sąlygas – Augimą ir Auginimą. Į tai reikia visą Manymo,Mąstymo ir Veikimo Galią kreipti….”

      • Vilmantai,
        auginkim save:ar parašus renki inicijuoti referendumą?Jei dar neįsijungei,būk gerutis,tai padaryk Laikas bėga kaip vandenėlis.Auginkim save ir valstybę:)
        Įdomi Tavo mintis.
        Ačiū

  2. medus:

    kokie ryškūs atsiminimai – šiurpuliai kūnu nuėjo, viskas taip gyva, nors tą naktį nebuvau prie TV bokšto. bet jausmas toks, lyg ten būta. kartais reikalinga prisiminti.
    įdomūs autoriaus mąstymai apie tai, kas tokiais atvejais veikia per žmogų, kas be vedlio veda tautą. mano akimis, toli ir sudėtingai ieškoti nereikia – kai nieko kito nelieka, veikia mūsų “tikrasis aš” – tai, kas įkvepia gyvybę žmogiškam kūnui, o paskui išeina. paprastai nesirenku konkretaus žodžio šiai būčiai įvardinti, nes žodžiai visai nesvarbu, bet patogumo dėlei pasakyčiau – dvasia, kuri žino ir supranta kur kas daugiau nei žmogiško kūno gebėjimai įvertinti visa, kas tuo metu iš tiesų veikia. jei abstrakčiau – tai, kas peržengia mūsų 5 pojūčius – nepamatuojama, nepasveriama ir neinventorizuojama. tik tuo ir dabar tikiu ir turiu vilties žmonijos ateičiai.

  3. Vilna:

    Beje, norėčiau pabrėžti dar ir tos Lizdeikos Gedimino sapno aiškinimo minties, kad lyg šimto vilkų staugimo garsas reiškia, jog Vilniaus garsas nuskambės visame pasaulyje, išsipildymą. Būtent tai ir vyko, kai “japoniuko kamera” Vilniaus garsą tą naktį skambino visam pasauliui. Taigi čia dar galima būtų įžiūrėti ir senų dvasinių lietuvių ir japonų ryšių galios dalyvavimą…

  4. Klodas:

    Vertėtų atsikratyti Kraševskio išpūsto Gedimino sapno legendos kaip pavyzdžio lietuviams užgožti karališką Vilniaus praeitį su karaliaus Mindaugo sostu, valstybės suverenitetu, kokio iki pat XX a. neturėjome.

  5. Vilna:

    Be abejonės vadinama Gedimino sapno legenda yra daug senesnių laikų lietuvių mitinė tradicija. Labai gali būti, kad šis pasakojimas buvo naudojamas gediminaičių (Jogailaičių) dinastiniams įsigalėjimams įtvirtinti, kadangi Gedimino kaip asmenybės kilmė yra miglota. Alke jau esu minėjęs, kad galimas daiktas, jog jis pasivadino jau iki to buvusiu (mažiausiai nuo Mindaugo tėvo Rimgaudo laikų) Gedimino kalno vardu.
    Neatmestina, kad karalius Vytenis su sūnumi, kaip Mindaugo karališkosiosios Lietuvos linijos tęsėjai buvo sudoroti Vorutoje (Vilniuje) bendromis Lenkijos (mozūrų) ir Vokiečių ordino jėgomis. Ar ne dėl to Gedimino kaip galimai jų statytinio įsitvirtinimas (pripažinimas) nebuvo lengvas – užtruko kelis metus – maždaug iki 1322 metų. Tam vėliau, krikščionėjant (Jogailos laikais), galėjo prireikti ir gyvavusios Gedimino sapno legendos kilmingumui pagrįsti.
    Daug ką dėl Mindaugo ir Lietuvos karališkumų sakytų ir tas faktas, kad jam krikštijantis buvo pripažintas (paliktas) jo turėtas pagoniškas Mindaugo vardas. Šis išskirtinumas yra svarbus istorinis faktas, tačiau jis Lietuvos istorikų, kaip ir nėra iškeliamas, bent jau aš tai nesu girdėjęs.
    Gilesnis Mindaugo, Vytenio, Vilniaus tyrinėjimas Lietuvos istorikams yra tapęs kaip ir tabu…
    Taip, Lietuvos istoriniai karališkumai ir toliau yra laikomi lietuviams “užgožti”!…

    • Labai įdomus Vilnos minties posūkis. Be abejo, Lietuvos kaip karalystės pripažinimas reiškia, kad valstybė jau seniai buvo dar prieš Mindaugą. Tiesiog su Mindaugu ji pritapo prie Europos. Pats žodis “karalius” išties lietuviškas ar prabaltiškas ir reiškia “karo, žygio vadas”. Iš pradžių tai karių išskirtinumo pabrėžimas. Toks vardas suteikinėtas tik patiems didžiausiems karvedžiams. Jau VIII amžiaus Europoje suteikinėtas valdovams, pvz., Karolis Didysis, ispanų valdovai Karlai ir t.t. Kažin kodėl jie visi nesigėdino vadintis lietuviškais vardais? Juk nei germanų, nei romanų kalbose nėra panašios reikšmės žodžių su šaknimi kar-, ker-, kir-, o baltų kalbose jų gausu.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Visai nenustebčiau, jei kas nors, taip atseit lietuvybę skleisdamas, nusi-važiuotų ir iki Kara-kumų kalnų…

        Toks Edvardas Satkevičius, norėdamas pasirodyti perdėm įžvalgus, suvedė Karo ralių į religijoninę Karmą – su panašiais tokiais paaiškinimais :

        Karma-zinų (suprask “žinių”)
        Karma-melava (suprask “Karmėlava”)
        Karma-liūnas ….
        ir t.t.t.t.t. (podalšie), kuriuos vietiniai vatikaniniai krikščionys visaip “perdėm” atlietuvina.

      • Vilna:

        Į žodžio “karalius” kilmę nesu tiek įsigilinęs, kad būtų pakankamai man aiški jo kilmė. Dėl jo gryno baltiškumo – sunkus klausimas. Mat, persai turėjo garsų karalių Kyrą, mes turime tarminį žodį “kėravoti” – valdyti, vairuoti, liet. “keršas” – margas (baltų pasaulėžiūroje margumas siejamas su karališkumu), be to, rusai turi “pa-kar-itj”, nugalėti, pavergti.
        Manau, kad prie kar-, kir- šaknų sietina ir šaknis kair- (kairė). Taigi žodis “karalius” gali būti radęsis iš tų pasaulėžiūros, pasaulio supratimo laikų, kai aukščiausiu valdovu buvo žynys, kaip turintis ryšį su dievybėmis, o karalius buvo, kaip jo kairėje sėdintis per žynį perduotos Dievo valios dėl karų, kerštų, bausmių karu vykdytojas. Taigi „karaliaus“ vardas galėjo rastis iš tų laikų supratimo, pagal kurį išeitų, kad jis dar nebuvo laikomas aukščiausiu valstybės valdovu. Karalystės karaliumi (valdovu) žynio kairėje sėdėjęs asmuo turėjo tapti vėliau keičiantis pasaulėžiūrai žynio valdomųjų galių, vaidmens menkėjimo kryptimi.
        Tai, kad karalius kažkada galėjo būti baudimo karu vykdytojas, galėtų rodyti ir, berods, keltų žodis Baudica, reiškiantis karalių.
        Tokiu atveju galima manyti, kad žynio dešinėje buvo kunigaikštis – vidaus gyvenimo valdovas. Pagal tai, kad pagal tradiciją sėdėjimas dešinėje laikomas viršesniu už sėdėjimą kairėje, manytina, kad tais senais laikais kunigaikštis buvo viršesnis už karalių. Tačiau gali būti, kad pas rytų baltus, persus, germanus buvo priešinga tradicija.
        Tai tokie būtų dar negalutiniai mano pasamprotavimai dėl žodžio “karalius” kilmės baltiškumo.

        • Vilmantas Rutkauskas:

          Neįmanoma patikėti nei viena baltiško žodžio nuotrupa, juolab, jei ji atrasta atradėjo. O ar teko Tamstai studijuoti senąjį testamentą apie žiemos laikmetyje basakojį kar-alių, senovės indų šventuosius raštus, Mahabha-ratą ir Ramajaną (Romos joną), šumerų ir babiloniečių šaltinius; graikų, kiniečių, indų, japonų, germanų, keltų, egiptiečių mitus, legendas, himnus – užsikasti daugiatomėmis studijomis ir ten kažkaip paieškoti Kar baltiškumo?

          • Vilna:

            Manau, kad apie save pakankamai byloja atitinkami pačių baltų duomenys, juk mūsų kalba siekia gilią senovę. Tačiau, žinoma, kad platesnis paties minimų šaltinių pastudijavimas praverstų. Kai kuriuos iš minimų šaltinių esu studijavęs. Betgi tai yra instituto darbo apimtis, taigi vienas taip greitai negali to padaryti.
            Bet, jei pats visa tai jau esi išstudijavęs, tai prašyčiau oponuoti mano mintims. Juk kur du stos – visada daugiau padarys…

            • Vilmantas Rutkauskas:

              Noriu pasakyt, kad lyginamosios kalbotyros sąskambiškais metodais “daryti” lietuvybę – nieko rimto.
              Juk taip kabutėse metodinant, gali “Jūra jurovič” įžvelgti baltišką jūrą, o “Ramadane” – baltiškai pamatyti ir Romos daną.
              O kas “liečia” provatikaninį Rex’są (karalių) – tai jau tikrai ne hipo tezių lygis, o realiai baisi lietuviams realybė – turėti taip trokštamas karūnas su kryžiais.

              • Vilna:

                Teisingai manote, kad “sąskambiškais metodais “daryti” lietuvybę – nieko rimto.”
                Kalbinei giminystei (bendrystei) įrodyti yra būtini mažiausiai du sutapimai- prasminis ir garsinis. Prasminis tapatumas atsiskleidžia tik giliai pažinus senąją pasaulėžiūrą, pasaulio sampratą, vienam ar kitam daromam veiksmui suteikiamą prasmę, jo laikymosi tikslą, ritualinę paskirtį, bendruomeninių darinių materialiojo gyvenimo, santykių su išorine jų dalimi ir pan. istoriją.
                Lietuvybę “daryti” vien iš garsinio panašumo neturint atitinkamo pažinimo, mokslų žinių iš tikrųjų yra tik vaikų žaidimas.
                Tačiau, ką padarysi, mėgėjų taip žaisti, išreikšti save nestokojama, – demokratija…

              • Artūras Gotautas:

                Vilmantai,šių Žemių ValdovAisčiai – KunigAisčiai gimė pačiame “patepime”,tą “patepimą” užTvirtinant Jų Motinoms ….

                O kai vaTikAnas ateidinėjo su kaRūnomis ir jų “patepimais”,atsiMušė į Tvirtą sieną ….

                Todėl šių Žemių Valdovams nereikėjo jokių “patepimų”,nes jie “patepime” Gimė ir Gyveno ..

                Dėl Lietuvybės ir Jos Gyvuokalbės,Ją atRanda dažniausiai svetimšaliai,kurie nieko bendro su Lietuvą neturėjo ….

                Mūsų valstybiniai tyrėjai dirba priešiškai Lietuvai,uoliai paklusdami vaTikAnam,bet ne Savam …

                Kiek Pasaulio skrynių atrakinta dėka senųjų kalbų,o Lietuvių Gyvuokalbė išlaikius visai tai Atvirai – Gyvai be raktų ….

                • Vilmantas Rutkauskas:

                  KunigAistis – germaniškas Aistis.
                  ———————————-
                  “kuni(n)g” germaniškame kryžiuotiškame žodžio pirmtake ir reiškia “karalių”. Dabar tų prakeiktųjų užsilikusių karalių ir pilna Lietuvoje, suskirstytoje vaTikAno parapijomis.

  6. Kęstutis:

    Dar vienas atsiminimas, beveik mistinis man, susijęs su sausio 13 d. Ta žiema, iki pat sausio 13 dienos buvo išskirtinai šilta, teigiamos temperatūros laikėsi iki pat sausio 13 nakties. Po įvykių atšalo, pasnigo… Interneto nebuvo, bet laikraščiuose spausdino palydovines nuotraukas. Man jau tada ir dabar dar, buvo labai įdomu, kodėl šiltas oras nuo Atlanto siauru liežuviu veržėsi link Baltijos valstybių. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje buvo šilčiau nei Lenkijoje, Rusijoje… Ar mes šildėme orą savo pakilia nuotaika, ar mus iš aukščiau šildė ir palaikė…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: