G.Songaila. Dieveniškėse – Lietuvos centras (audio) (15)

DieveniškėsTautininkų sąjungos pirmininko Gintaro Songailos politikos komentaras skaitytas per „Žinių radiją“, 2013 10 3 d.

Šiandienos tema – apie Dieveniškių krašto gyvenimą. Šiandien Dieveniškėse vyksta Technologijų ir verslo mokyklos penkiasdešimtmečio minėjimas, kuris sutampa ir su jos direktorės Ilonos Šedienės jubiliejumi. Nuoširdžiai sveikinu mokyklą bei jos direktorę su garbingomis sukaktimis ir linkiu visokeriopo klestėjimo, kuo daugiau laimės ir džiaugsmo, sėkmės moksle ir darbuose.

Nors šiandien Dieveniškės yra ne tik pačiame Lietuvos pakraštyje, bet ir jos kyšulyje, prisijungusiame prie Lietuvos ant siauros kojelės, tačiau dvasine prasme ir teisybės dėlei reikėtų pasakyti, Kad tai nuo senų senovės Centrinės Lietuvos žemės.

Žinoma, kiekvienam lietuviui derėtų prisiminti, kad kiekvienas nykstantis Lietuvos miestelis ar kaimelis yra Lietuvos, o kartu ir pasaulio centras. Bent jau toks turėtų būti, kad sustabdytume emigraciją.

Gal tai ir naivumas, tačiau aš tikiu, kad kada nors, žinoma, ne šioje Seimo ir Vyriausybės kadencijoje, Lietuvoje atsiras tikra regioninė politika, o valstybė įgyvendins veiksmingas miestelių atgaivinimo programas… Čia užvirs visavertis ūkinis ir kultūrinis gyvenimas, o čia gyvenančiųjų laimės indeksas bus aukštesnis nei Danijoje.

Kodėl taip negalėtų atsitikti Dieveniškėse? Juk tai įžymių, atkaklių lietuvių kraštas, prieš septyniasdešimt su virš metų nesutikusių būti atskirtais nuo savo Tėvynės ir iš Stalino išsireikalavusių prijungti šį kraštą prie Lietuvos, tuomet sovietų okupuotos – o dabar jau dvidešimt du metus vėl nepriklausomos šalies.

Juk Dieveniškės, kaip ir visas Šalčininkų rajonas – tai valstybės branduolys, kuriame lietuviškai, baltiškai kalbama tūkstančius metų, o Dieveniškių dzūkuojančios vilniškių tarmės šnektą tyrė šimtai tarptautinio masto mokslininkų… Beje, pirmasis sistemingai aprašė brolis estas – Pėteris Aruma. Tai įvyko 1930 metais, kai lenkų okupacinė valdžia tokių dalykų lietuvių kalbininkams niekada nebūtų leidusi.

Pastaruoju metu Lietuvių kalbos institutas, kurio nei Kirkilo, nei Kubiliaus vyriausybėms taip ir nepasisekė sunaikinti, išleido dvitomį Dieveniškių šnektos žodyną. Beje, šie metai tarmių gaivinimo metai, o kažkaip neteko girdėti, kad Šalčininkų savivaldybė kaip nors prisidėtų prie šios nacionalinės iniciatyvos ir puoselėtų savo krašto lietuvių kalbos tarmes.

Šalčininkų savivaldybė šiandien prisistato kaip lenkų kultūros centras Lietuvoje, mat šiame rajone statistiškai priskaičiuojama daugiau kaip septyniasdešimt nuošimčių lenkais save laikančių Lietuvos piliečių. Nuo savo lietuviškos kilmės šios savivaldybės pareigūnai mėgina pabėgti nuolat lankydamiesi Lenkijoje. Kaip antai, kartu su kolegomis iš Vilniaus rajono savivaldybės jie ką tik svečiavosi lenkų švietimo darbuotojams skirtame seminare Olštyne, Ostrudėje.

Savivaldybė, nors tai yra Lietuvos valstybės institucija, paprastai niekaip neprisideda prie vietos veiklos grupių projektų, jeigu jie propaguoja lietuvišką kultūrą. Savivaldybė neremia vietos lietuvių bendruomenių, tokių kaip „Matrūnėlė“ Poškonyse, neskiria lėšų Žižmų etnografinio kaimo tvarkymui ir išsaugojimui, nebendradarbiauja su Dieveniškių istoriniu regioniniu parku.

Dar gerai nors tiek, kad šis parkas nepavaldus savivaldybės funkcionieriams, kurie šalinasi lietuvybės. Todėl istorinio regioninio parko teritorijoje tikriausiai bus pasodintas pasaulio kalbininkams baltistams skirtas ąžuolynas. Tačiau ar to pakanka? Kiek ilgai mes tik statysime atminimo paminklus nykstančiai ar naikinamai lietuvybei – tik didžiuosimės ąžuolais, pilkapiais ir piliakalniais, dainomis, pasakomis ir žodynais iš tų vietų, kur dar gyva, ar ką tik dar gyvavo lietuviška, baltiškos kultūros dvasia?

Tiems valstybės veikėjams, kurie pašaipiai žiūri į lietuviškos etnokultūros strateginio gaivinimo iniciatyvas, pamėginsiu atsakyti taip: jeigu jums svetimas tautinis, lietuviškas nacionalinis orumas, tai jums bus svetimas ir bet koks praktinis darbas dėl Lietuvos gerovės. Kaip antai, jums nė minčių tokių nekils, kad Dieveniškių Technologijų ir verslo mokykla arba istorinis regioninis parkas – tai yra tikri nacionalinio saugumo objektai.

Kartais jūs gal net mėginsite pasigrožėti Lietuva, pasižvalgyti po žmones, užsėdę kelionei gal net ant dviračio, tačiau… pravažiuosite pro šalį – net nepamatysite savo pareigos kurti čia darbo vietas, remti ūkines iniciatyvas, puoselėti švietimą, kitą visuomeninę infrastruktūrą.

Besimelsdami laisvajai rinkai, ir besilankstydami Briuseliui, jūs guositės mintimi, jog nebūna taip, kad kaip nors nebūtų, – tad nesiimsite atsakomybės už nieką ir tarnausite tik savo kišenei…. Ir jūs nieko nepasimokysite netgi iš savo tėvų ir senelių, kurie prieškario Lietuvoje sugebėjo pastatyti valstybę ant kojų bei daugeliu atžvilgiu pasivyti Europos valstybes netgi be jokių Europos struktūrinių fondų.

Jie mylėjo savo šalį, jie mylėjo savo gimtinę, savo tautą ir jos kalbą, jos kultūrą, jos istoriją ir gamtą. Kas ir kaip šiuos jausmus pažadins jums? O kas juos perduos ateities kartoms, tolstančioms nuo Lietuvos?

Jei praradote gyvenimo gaires, jei tik bėgate paskui tuščias ir svetimas miglas, aš jums linkiu šviesos ir vilties. Dvasią praskaidrinančių sapnų. Praregėjimo. Atsigręžimo į savo sielą…

Būkime savimi. Tiek norėjau pasakyti šiandien.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

15 komentarų

  1. Sėlis:

    Teisingi zodziai, saunuolis gerb. G. Songaila. 🙂

  2. Kiek Šalčininkų rajono savivaldybė prisidėjo prie Šalčininkų vardo paminėjimo 700 metų šventimo 2011 metais?

  3. Kažin:

    Akivaizdu, kad užuot priekaištavus, pamokslavus yra reikalingi ryžtingi kardinalūs valstybės sprendimai. Tačiau apie juos nė žodžio.
    Dabar iš tokių tarpukarinio tipo apeliavimų susidaro įspūdis, kad tarsi Dieveniškės būtų ne Lietuvos valstybės teritorija, o vis dar Lenkijos okupuota. Praėjo jau 20 su viršum Lietuvos Nepriklausomybės metų, tačiau per tą laiką jokio valstybinio valdymo sprendimėlio, šalinant iš esmės okupacinius padarinius, stalinizmo palikimą švietimo srityje, nėra priimta. Kur valstybės sprendimai dėl tūteišų, poprostu šnektos kaip Lietuvos istorinio, kulrtūrinio paveldo mokslinio ištyrinėjimo, visuomenės supažindinimo su tyrimų duomenimis, jo išsaugijimo, jų nėra.
    Vis tęsiama bejėgiškų, vaikiškų, okupacinių laikų verkšlenimų tradicija. Kada su ta psichologija pabaigsime!…

    • kažkas:

      Baik vienakart su savo tuteišiais.Toliau viskas gerai.

      • Kažin:

        “Baigsiu”, kai valstybė imsis strateginių sprendimų tuo klausimu, o Songaila supras, kad ne pagraudenimais čia galima ką pajudinti ar savaime tai išsispręs. Juo labiau, kad Lenkija nesnaudžia – šliaužianti lenkizacija jau pastebima visoje Lietuvoje, ypač istorijos mokslų, kultūrinio bendradarbiavimo, bažnyčių, verslo, bendrų projektų su universtetais ir kt. srityse,
        Laikas suprasti, kad šiais laikais Pilsudskių neprireiks – Lietuva bus “praryta” būtent šliaužiančios lenkizacijos būdu. Juk Lenkijai pinigų tam netrūksta, antai Sikorskis prieš pora metų gyrėsi, kad lenkizacijos plėtimui į Rytus vien 2012-2013 – poros metų laikotarpiui iš finansinių donorų buvo gauta 1,39 milijardų JAV dolerių. Tikėtina jų atsiras ir tolimesniems laikotarpiams finansuoti, juolab, kad ataskaitose yra kuo pasigirti, jog per pora metų lenkizacijos kryptimi Lietuvoje, atrodo ir Ukrainoje nemažai pažengta. Darosi akivaizdu, kad Tomaševskio pasakymas, kad ne lenkai turi integruotis į Lietuvą, o atvirkščiai – lietuviai į Lenkiją, buvo ne iš piršto laužtas. Tai strateginė Lenkijos kryptis.
        Taigi, gal laikas “baigti” šposyt Lietuvos likimu tiek Songailai, tiek valdžiai…

  4. Vilmantas Rutkauskas:

    Kas pabaisiausia, kad Gintaras Songaila, kalbėdamas apie Dieveniškes, apie pamirštus Dievus – anei kriukt. O atrodo, kad vien pavadinimas įpareigoja apie Dievus – bent kažką (savo bent kažkokia baltiška nuožiūra) paminėti.
    Ot bedievis.

    • Krivis:

      Užtenka kiek tu čia prikriuksi apie dievuS.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        “Krivi”, pagalvok, gal jau gana tau božnyčion vaikščioti ?

        • Krivis:

          Šnipinėji pagoni. Matai , Vilmantai, jei aš nustočiau vaikščioti bažnyčion tai sumažėtu krikščionių . Tad 99,99 proc.krikščionių lenkų galėtu laisviau suėsti Lietuvą.

          • Vilmantas Rutkauskas:

            Matai, šlykšti klasta slypi tame, kad Lietuvą apnikę anavalstybininkai PL krikščionys, tave lietuvį propagandistinį krikščionį ir kitus tikėjimo bendraminčius bendraparapijiečius, žiūrėk, klastingai vadina “broliais ir sesėm”. Taigi, daryk išvadas, lenkų tramplieriau.
            Taigi, jei Lietuva būtų ligi kaulų smegenų pagoniška, viskas sustotų į savo vietas, baisiai nuodėmingasai prakeiktasai. Baisia nuodėme nuvatikanintiems lietuviams pirmiausia reikia išmesti protėviuose prakeiktą užkeiktą krikščionybę ir dar ilgai šauktis anuose amžiuose nugrimzdusių Dievų.
            Dabar, kaip sakiau, Lietuva vis dar prakeikta, ir todėl prakeiktai apverktina pavyzdiniais verkšlentojais ir pamokslais tokiuose straipsniuose, kaip šis.

  5. Jotvingis:

    Ačiū gerb. G.Songailai už puikų straipsnį, apie vargingą lietuvių padėtį pietryčių Lietuvoje (anot LLRA: ten, kur lenkai yra “skriaudžiami”).
    Manau, kad būtų labai naudinga išspausdinti ir daugiau tokio pobūdžio straipsnių; o Seimo valdantiesiems (turiu omenyje ten esančiu lietuvius) linkiu labiau rūpintis ne šio krašto lenkiškumu, bet lietuviškumu.

  6. jo:

    Dar prie to norėtųsi priminti, kaip Šalčininkų, Vilniaus rajonuose ugdomi svetimi Lietuvai Lenkijos žmonės: nekalbant jau apie atskiras segregacines lenkiškas mokyklas, kokių kitose valstybėse nebūna, be to moksleiviai suburiami ne į Lietuvoje veikiančias, pvz., skautų organizacijas, o į lenkiškas „harcežų“ organizacijas, į lenkiškas sporto draugijas ir komandas, kurios palaiko ryšius išimtinai su Lenkijos moksleiviais. To neturėtų būti. Bent jau užklasinėje veikloje turėtų būti integracija į Lietuvą, dalyvavimas veikloje kartu su Lietuvos moksleiviais, šalčininkų rajono moksleivių išvykos į įvairias Lietuvos rajonus pas savo bendraamžius, dalyvavimas bendroje skauto ar sporto veikloje. Švietimo ministerija turėtų sukontroliuoti popamokinę veiklą, kad moksleiviai jaustų, kad gyvena ir auga Lietuvoje, skatinti kontaktus su Lietuvos mokyklomis, kad klasių, moksleivių kontaktų kiekis su užsieniu neviršytų pvz. santykio 1:10 (vienas kontaktas su užsieniečiais prieš 10 kontaktų su Lietuvos mokyklomis). O dabar ugdymas, atrodo, vyksta pagal Lenkijos šovinistų planus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: