Tarmes naikina migracija, tačiau neabejojama, kad jos išliks (23)

V.Gelumbausko nuotr.

V.Gelumbausko nuotr.

Rugsėjo 26–27 dienomis Mykolo Romerio universitete įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas“.

Konferencija skirta Tarmių metams paminėti, ją organizavo Humanitarinių mokslų institutas kartu su Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultetu ir Lietuvių kalbos institutu.

Tarmių, kaip tautų aukščiausios kultūros formos (vertybės) tyrimas, sklaida, tarmių pokyčių analizė yra svarbi Lietuvos ir kitų šalių mokslui bei tautų humanitarinei kultūrai.

Konferencijoje buvo aptariamos teorinės ir pragmatinės tarmėtyros problemos, nagrinėjami tarmių faktų kirčiavimo, fonetikos, morfologijos, leksikos ir sintaksės klausimai, iškeliama tarmės elementų svarba teksto stilistikai. Dėmesio sulaukė tarmės vartojimo ir kalbinių nuostatų problemos, požiūris į diglosiją, – tarmių funkcionavimas sociolingvistiniu aspektu. Buvo pranešimų, skirtų tarmių paribio ir dialektų interferencijos klausimams. Įvairių šalių dialektologai gvildeno tarmių problemas senuosiuose rašytiniuose paminkluose, dalijosi ilgamečio dialektologinio darbo patirtimi ir jo rezultatais.

M. Romerio universiteto profesorė dr. Zofija Babickienė tvirtina, kad tarmė yra aukščiausios kultūros forma, nes ji susiformavo per šimtmečius. Ji yra gludinta per ilgą laiką ir yra didelė kultūros vertybė – prilygsta aukščiausiems literatūros paminklams ir kitoms meno vertybėms.

Lietuvoje yra dvi tarmės – aukštaičių ir žemaičių, jos turi patarmių. Tarmės nuolat kinta, joms įtaką daro bendrinė ar miesto kalba, kitos kalbos. Tačiau kad tarmės išliks gyvos, tiki ir Lietuvos, ir kitų šalių mokslininkai.

„Lenkijoje yra išlikusios penkios tarmės. Kašubų tarmė, galima sakyti, įgijo regiono kalbos statusą. Apskritai šalyje labai aktuali mažosios tėvynės idėja. Kiekvienas regionas turi išsaugoti savo etniškumą“, – teigia Lenkijos mokslų akademijos mokslininkė Ana Tyrpa.

„Kazachstane tarmės skirstomos pagal regionus – šiaurės, pietų, rytų ir vakarų. Šiaurės tarmė – bendrinės kalbos pagrindas, tad ji pati populiariausia. Tačiau mažai tikėtina, kad ji pakeis kitas tarmes, nes, pavyzdžiui, pietų dialektą labai veikia kaimynai – kirgizai, uzbekai. Jie daro įtaką ne tik kalbai, bet ir visai kultūrai“, – pasakoja Eurazijos nacionalinio L. Gumiliovo universiteto profesorė Nurilia Šaimerdinova.

Didžiausia tarmėms kylanti grėsmė – gyventojų migracija. Persikėlę į naują vietą, jie prisitaiko ir pamiršta savo tradicijas, todėl būtina kalbėti savo gimtosiomis tarmėmis, kad jos išliktų gyvos ateities kartoms.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *