V. Keršanskas. Naujasis Tautinių mažumų įstatymas – kuriame naują Kosovą? (40)

Vytautas Keršanskas | lrs.lt nuotr.

Vytautas Keršanskas | lrs.lt nuotr.

Šių metų pavasarį pasirodęs Tautinių mažumų įstatymo projektas sukėlė nemažai aistrų ne tik tarp politikų bei piliečių, tačiau ir tarp pačių tautinių bendruomenių Lietuvoje. Kultūros ministras Šarūnas Birutis tada projekto nepasirašė ir grąžino taisyti. Tačiau pataisytas įstatymo projektas grįžta į viešuosius debatus, todėl verta atidžiau pažvelgti, ar buvo padaryti esminiai pakeitimai ir jei taip, ką jie žada.

Tos pačios bėdos

Pavasarį pateiktas projektas papiktino mažąsias Lietuvos tautines mažumas, nes įstatyme numatytos tautinėms mažumoms atstovaujančios Tautinių bendrijų tarybos kvotos buvo nustatytos taip, jog skaitlingiausios lenkų ir rusų tautinės mažumos sudarytų daugumą ir realiai būtent jos atstovautų visoms tautinėms mažumoms. Nepaisant gausios kritikos, ši nuostata liko nepakeista ir į mažesnių tautinių bendrijų nuomonę nebuvo atsižvelgta.

Būtent tokį tautinių mažumų įstatymą stumianti Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), veikdama per savo deleguotą kultūros viceministrą Edvardą Trusevičių, grindžia įstatymo būtinumą siekiant įgyvendinti Vyriausybės programoje įtvirtintas nuostatas išspręsti tautinėms mažumoms rūpimus klausimus, pirmiausia – asmenvardžių ir vietovardžių rašybą. Pagrindiniu argumentu pasigirsta Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija.

Tačiau joje nustatyta, jog konvencijos nuostatos turi būti įgyvendinamos atsižvelgiant į istorinę vietovardžių ir asmenvardžių kilmę, autentiškumą ir galiojančius teisės aktus. Valstybinės kalbos įstatymas, o svarbiausia – Konstitucijos 14 straipsnis, aiškiai nurodo, jog vienintelė valstybinė kalba Lietuvoje yra lietuvių kalba, kuri turi būti vartojama vykdant oficialias valstybės funkcijas. Viešojoje erdvėje galima rasti daug komentarų, parodančių, jog Lietuvos įstatymai bei Konstitucinio teismo išaiškinimai nesuteikia galimybės įgyvendinti LLRA reikalavimų, todėl iš naujo kartoti šiuos argumentus nėra būtinybės.

Kuriamas rezervatas

Lyginant su pavasarį teiktu Tautinių mažumų įstatymo projektu, atsiranda naujų, iš pirmo žvilgsnio neesminių, nuostatų, kurios kelia itin didelį nerimą įvertinus šiuo metu Pietryčių Lietuvoje esančią situaciją. Didžiausią klausimą keliantis pakeitimas – naujoje įstatymo redakcijoje išplėstas tautinės mažumos apibrėžimas, jai priskiriant ne tik Lietuvos Respublikos piliečius, bet ir nuolat gyvenančius Lietuvos Respublikoje asmenis.

Atrodytų, kad tai normali ir teisinga praktika. Tačiau pažvelgus į pietryčių Lietuvos problematiką ir vykstančius procesus, darosi akivaizdu, kad Tautinių mažumų įstatymas yra skirtas juos sustiprinti. Galima išskirti tris probleminius taškus:

(1) Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybes kontroliuojanti LLRA, įjungusi administracinius resursus, stengiasi, kad naujakuriai, atvykstantys į šias savivaldybes, nebūtų įregistruojami. Tai ypač aktualu Vilniaus rajonui, į kurį gyventi keliasi Vilniuje dirbančios jaunos lietuvių šeimos. Šie procesai „atskiestų“ ten gyvenančios lenkų tautinės mažumos procentą, todėl nėra palankūs LLRA. Dirbtiniam procesui pasitarnavo ir Vilniaus mero Artūro Zuoko, kurio svarbūs koalicijos partneriai yra LLRA, palaiminta darželių reforma, kada šeimos, norinčios gauti vietą darželiuose turi būti prisiregistravę Vilniuje. Šiame kontekste, Tautinių mažumų įstatymo 4 str. įtvirtinta nuostata „Draudžiama taikyti priemones, kurios dirbtinai keistų gyventojų procentinį santykį vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys“ atrodo kurioziškai.

(2) 2014 m. gegužės mėn. pasibaigęs žemės ūkio paskirties žemės pardavimo draudimui plačiai atvers duris kitų valstybių piliečiams atvykti ir gyventi Lietuvos teritorijoje. Gavę nuolatinio gyventojo Lietuvoje statusą, šie asmenys gauna teisę būti renkami į vietos savivaldą. Galime patys sau atsakyti į klausimą, ką reiškia Tautinių mažumų įstatyme įtvirtinta nuostata šiuos ne piliečius įtraukti į tautinių mažumų sąvoką, taip suteikiant jam teisę galimai atstovauti Lietuvos Respublikos piliečius. Pavojaus signalus sustiprina tai, jog įstatymo preambulėje nekalbama apie įsipareigojimą ir lojalumą Lietuvos Respublikai, jos Konstitucijai ir įstatymams, tik gaunamas teises.

(3) Natūralu, jog gausėjant kitataučių skaičiui ir taip gausiai tautinių mažumų apgyvendintoje teritorijoje, bendrą saviidentifikaciją formuojantys gatvių pavadinimai ar valstybinių institucijų iškabos, sustabdys ir taip sudėtingą šių piliečių integraciją į visuomenę bei nekurs įsipareigojimo Lietuvos valstybei jausmo. Kartu Tautinių mažumų įstatyme įtvirtinama tautinių mažumų teisė mokytis sava kalba (bei mūsų valdžios reveransai suteikiant egzaminų lengvatas taip iš principo diskriminuojant visus likusius Lietuvos piliečius) augina socialinę bombą, kuri gali pasireikšti daugeliui labai netikėtomis formomis.

Ar pasiduosime spaudimui?

Apibendrinant, toks tautinių mažumų įstatymas, kuris bus teikiamas svarstyti šių metų rudens sesijoje, yra mažų mažiausiai antikonstitucinis. Tačiau daug svarbiau, panagrinėjus detalesnes šio įstatymo nuostatas, įvertinti, ką reikštų tokio įstatymo priėmimas. Įsivaizduokime situaciją, jeigu Seimas priimtų, o prezidentė palaimintų šį įstatymą. Seimo nariai kreiptųsi į Konstitucinį teismą, prašydami išaiškinti jo atitikimą Konstitucijai. Per šį laiką įstatyme įtvirtintos nuostatos galėtų būti nevaržomai įgyvendinamos. Pakeisti pasai, pakabintos dvikalbės gatvių lentelės – po KT išaiškinimo, kuris, be abejonės, įvardytų įstatymą kaip antikonstitucinį, taptų dar vienu dirbtinės įtampos tarp tautų kurstymo šaltiniu.

Kosovas didžiajai daliai serbų suvokiamas kaip „tautos lopšys“. 800 metų jis buvo svarbiausia Serbijos dalis ir administracinis centras. Tačiau po Osmanų imperijos serbų nukariavimo, iš Albanijos atvykę imigrantai palaipsniui tapo dominuojančia teritorijos gyventojų dalimi. Nors Kosove dominuoja serbų kultūrinis ir religinis istorinis palikimas, bandymai atgal integruoti šią teritoriją nepavyko – Kosovas vienašališkai 2008 m. paskelbė nepriklausomybę ir sukūrė atskirą valstybę.

Vilnius – istorinė ir svarbiausia Lietuvos sostinė, kultūrinis ir administracinis centras, kartą jau buvo neteisėtai pasisavintas. Šiandien įvairių vidaus ir užsienio jėgų dėka kuriamas pamatas tam, kad istoriškai jautriame pietryčių Lietuvos regione vėl galimai susiformuotų panašios sąlygos. Ar Vyriausybė bei Seimo nariai pasielgs valstybiškai ir nedvejodami atmes tokį pasiūlymą? O, galbūt, jie leis susiklostyti Kosovo scenarijui?

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *