G.Songaila. Kaip galima išgydyti „kaimo Jurgius“ nuo susinaikinimo aistros? (audio) (25)

Gintaras Songaila | Alkas.lt nuotr.

Gintaras Songaila | Alkas.lt nuotr.

Tautinkų sąjungos pirmininko Gintaro Songailos politikos komentaras skaitytas per „Žinių radiją“, 2013 09 19 d.

Šiandienos komentaro tema – konstitucinis valstybinės kalbos statusas ir Lietuvos politikų bei pareigūnų požiūris į lietuvių kalbą.

Rugpjūčio pabaigoje grupė Seimo narių su buvusiu Teisingumo ministru Remigijumi Šimašiumi priešakyje įregistravo Civilinio kodekso 2.40 straipsnio  pakeitimo projektą – XIIP-596(2). Šiame projekte šeši Seimo nariai, priklausantys liberalų, konservatorių, darbiečių, tvarkos ir teisingumo bei socialdemokratų frakcijoms siūlo įteisinti Lietuvos įmonių pavadinimų  rašymą nelietuviškai, tai yra, bet kuria kalba, tačiau lotyniškos abėcėlės raidėmis – esą, rašymas lietuviškai labai vargina Lietuvos verslą ir netgi jį diskriminuoja užsienio įmonių atžvilgiu, nes jų prekės ženklų pavadinimai  juk rašomi nelietuviškai.

Paklauskime, o kaipgi Konstitucijos  keturioliktasis straipsnis, kuris nustato valstybinės kalbos statusą? Šį nepatogų klausimą projekto autoriai gudriai apeina, tiesiog įvardindami, kad tokie, nelietuviškai užrašyti pavadinimai neturėtų būti suprantami kaip žodžiai (pagal tą pačią liberal-anarchistų mantrą kaip ir dėl vardų ir pavadžių – esą asmenvardžiai taip pat nėra lietuvių kalbos dalis. Juk asmenvardžiai, kaip ir įmonių pavadinimai yra visų kitų pasaulio kalbų dalis, tik išskyrus lietuvių kalbą, kurioje joks pavadinimas nėra nei šios kalbos dalis, nei netgi žodis. 

Projekto autoriai, motyvuoja tuo, kad įsigaliojus naujai Juridinių asmenų registro  įstatymo redakcijai, registruojant įmonių pavadinimus reikia atsižvelgti į valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijas, o verslui tai yra esą pernelyg didelė, tiesiog nepakeliama administracinė našta. Tad jie savo projekte siūlo atsižvelgti į šios komisijos rekomendacijas tik tuomet, kai verslininkas dar visgi norėtų savo įmonės pavadinimą rašyti lietuviškai. 

Beje, tai jau antrasis Remigijaus Šimašiaus mėginimas gelbėti Lietuvos verslą nuo lietuvių kalbos. Pirmas mėginimas stumti šį projektą dabartinėje Seimo kadencijoje prieš pusmetį nepraėjo pateikimo stadijos. Tačiau darbštūs Seimo nariai demonstruoja pavydėtiną atkaklumą –  juk reikia kaip nors pateisinti gaunamą Seimo nario algą.

Pagaliau, juk iš tikro nereikėtų kaltinti vien šių Seimo narių, gujančių iš Lietuvos lietuvių kalbą, – tikriausiai iš tiesų mūsų šalyje yra nemažai verslininkų, kurie bodisi lietuvių kalbos ir kurie negali jaustis nei oriai, nei patogiai, jeigu savo įmonės pavadinimo neužrašys kokia nors kita Užsieniui suprantama kalba, ar bent jau tokiomis raidėmis, kurias moka Vakarų šalyse. 

Jei tai būtų tik pavieniai keistuoliai, tai Vilniuje nesimakaluotų visokie „sitiservisai“, nesiblaškytų visokios „smart taksi“ ir nedunksotų visokie „Pelėsių forumai“… Iš kurgi ta aistra nebūti savimi, kas gi  diktuoja tas antilietuviškas, pseudo europietiškas madas? Tarsi rašyti lietuviškai būtų neeuropietiška. 

Siūlyčiau du paaiškinimus. Vienas, tai tiesiog išsilavinimo stoka. Sakyčiau, europietiško išsilavinimo stoka. Yra toks pasakymas apie provincialų prasisisiekėlį, nepataikantį, nepritampantį prie miestietiškos kompanijos – esą, tai „kaimo Jurgis“. Tad visus šiuos „smart-taksius“ ir dalį šių „smerč-parlamentarų“ aš pavadinčiau „Vilniaus jurgiais“, daug prastesniais  už bet kokius kaimo girtuoklius. Negali tokių kaltinti, nes jie nesupranta nei ką daro, nei kodėl, tačiau pretenduoja į elitą, į modernybę, civilizuotumą. 

Kitas paaiškinimas susijęs su gilumine  psichologija. Vėlyvasis Zigmuntas Froidas, mėgindamas paaiškinti pasąmoninius reiškinius, atsisakė supaprastinto požiūrio, kad viską žmogaus psichologijoje nulemia neįsisąmoninti lytiniai geismai. Jis apibendrino, kad giluminius psichinius procesus ir elgesio kompleksus nulemia  dvi nesąmoningos aistros – aistra gyventi ir aistra mirti, susinaikinti. 

Matyt būna susinaikinimo aistrų ne tik individualiame, bet ir kolektyviniame lygmenyje… Gal tai vienas iš prisitaikymo būdų – kuo greičiau atsisakyti lietuviškos tapatybės? Gal taip  tikimasi sėkmingesnės konkurencijos? Kaip kitaip pavadinti Remigijaus Šimašiaus ir jo sielos draugo Andriaus Kubiliaus mėginimą sunaikinti lietuvišką rašybą praėjusioje Seimo kadencijoje? Kaip kitaip pavadinti tą įkyrumą ir šioje kadencijoje – dėl įmonių pavadinimų?

Tiesa šį kartą Andrius Kubilius parašo teisę užleido  savo bendražygiui Dainiui Kreiviui, buvusiam jaunajam tautininkui, pažangiosios ekonomikos žiedui… 

O kokia gi išeitis? Kokia pagalba, koks gi gydymas? Labai paprastas – tiesiog įvardinti, parodyti sutrikimą. Taip pat, kaip ir alkoholizmo atveju – jei žmogus ima suvokti savo bėdą, jis jau viena koja lipa iš susinaikinimo liūno.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *