Kitą kartą viens artojas dejavęs, kad jam esą sunku arti, o visi tie sunkiejie darbai – tiktai dėl to pilvo. Kad pilvo nebūtų, tai nereikėtų nė sunkiai dirbti, gultum sau žmogus, ir gana.
Šit ir atėjęs senelis, klausęs žmogaus:
– Kodėl tu pirma teip dejavai?

Tas žmogus pasisakęs, kad teip sunkiai reik vis dirbti, o vis dėl to pilvo. Senelis sakąs:
– Kad tau nereik, aš pilvą iš tavęs galiu atimti.

Senelis išėmęs iš jo pilvą, pametęs ant dirvono ir nuėjęs sau. Tas žmogus be pilvo palikęs, valgyt ir nebenorįs. Gulįs ir gulįs, atsikėlęs pavaikštinėjąs ir vėl gulįs. Teip kokias tris dienas išgulėjęs – atsibodęs begulint. Imsiąs mėgint darbą dirbti – arti, ale negal. Ką tai daryti? Gulėt atsibodo, darbo dirbti nepajiegia – silpnu. Nieko nebežinąs, svirdinėjąs tiktai, ir gana.

Po kelių dienų ateinąs vėl tas senelis pas tą žmogų ir klausiąs:
– Na, ką, ar geriaus be pilvo tau gyventi?

Tas žmogus nebeišmanąs kaip beteisintis, kaip begerintis, kad tiktai senelis jam tą pilvą atiduotų. Dabartės senelis jį nusivedęs pas jo pilvą ir parodęs, kad tas jo pilvas visą tą dirvoną išardęs, išplėšęs, ir pasakęs jam:
– Tai ne tu dirbi, bet tavo pilvas.

Kiti sako, kad senelis tą pilvą ant aržuolo šakos pakabinęs, o kaip nusivedęs atiduot tam žmogui, tai radę aržuolo tiktai vieną stuobrį: tas pilvas buvęs visas šakas nugenėjęs, nugraužęs.

Papasakojo Jonas Kapšas, užrašė Matas Slančiauskas, Trumpaičiuose, k., Rudiškių sen., Joniškio r. [Lietuviškos pasakos. T. 1, surinko J.Basanavičius, Dirva, 1898.]

***

Valgome tam, kad galėtume dirbti, bet dirbame ne vien tam, kad tik pasotintumėme savo pilvą. Mūsų tėvams ir senoliams, darbas – būties, gyvenimo prasmės pagrindas. Nedirbdami mirštame iš beprasmybės nuobodulio. Ir mirštame iš tikrųjų.