V.Rubavičius. Ar pereisime prie lenkiškų rašmenų? (31)

bezprzesady.pl nuotr.

bezprzesady.pl nuotr.

Į daugelį šiuo metu Lietuvoje besirutuliojančių vyksmų, taip pat ir į svarbius politinius sprendimus derėtų žvelgti esminiu – lietuvybės ir valstybingumo stiprinimo – požiūriu. Stiprins ar silpnins mus kaip naciją ir valstybę tas ar kitas sprendimas, stiprins ar silpnins valstybingumo, savos žemės, gimtinės pajautą? Toks „metodas“ padeda ir svarstant Lietuvos lenkų pavardžių rašymo klausimą, pastaruoju metu tapusį net tam tikru „geopolitiniu“ veiksniu, lemiančiu Lietuvos ir Lenkijos santykių eigą. Juk matome, kaip aktyviai Lenkijos valstybė verčia mus kuo greičiau įteisinti lenkiškąją rašybą.

Ryškėja keli akivaizdūs dalykai. Tačiau žinome, kad akivaizdūs dalykai ne taip jau retai labiausiai ir nepastebimi. Kaip ir akivaizdi tiesa. Nėra jokių savaime lietuviškų nei lenkiškų, nei jokios kitos tautos rašmenų. Visi jie kurti tam tikru pagrindu ir pritaikyti savo reikmėms. Savo valstybingumą puoselėjančios tautos, kitaip tariant, nacijos, įtvirtina tuos rašmenis kaip esminį valstybingumo atributą. Abėcėlė yra ne koks nereikšmingas sutartinis, galimas kaityti dalykas, o svarbus valstybingumo atributas, kartu su kultūrine kūryba ir švietimu įsismelkiantis į nacionalinį tapatumą ir individo dvasią. Todėl pavardžių rašyba tokia svarbi. Lenkiškos pavardžių rašybos įteisinimas yra Lenkijos valstybinių rašmenų įteisinimas su visomis iš tokio žingsnio išplaukiančiomis pasekmėmis.

Įteisinę pavardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis, netruksime sutikti ir su kitakalbiais geografiniais užrašais. Tad akivaizdžiai stiprinsime lenkų kultūrinės bendruomenės išsiskyrimą ir atsiskyrimą nuo lietuviškai kalbančios dalies. Duosime galingą priemonę toms vietinėms ir užsienio politinėms jėgoms, kurios siekia pirmiausia „išjungti“ Vilniaus kraštą ir Vilnių iš Lietuvos valstybės. Tada šitai jau nebus sunku padaryti – kraštas ims tarsi savaime atsiskirti. Bus aiškios kalbinės, etnokultūrinės ir geografinės ribos. Juk jau šiuo metu vyksmai ta linkme grėsmingai pažengę. O kas vyks įteisinus geografinę dvikalbystę? Lenkijoje leidžiamuose žemėlapiuose bus tik lenkiški pavadinimai. Tokie pat pavadinimai ims puikuotis ir užsienio šalių žemėlapiuose, nes Lenkijos politinė ir kultūrinė galia yra nepalyginti didesnė nei Lietuvos.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip vyks pavardžių perrašymas. Bus žmonių, kurie tai darys savo noru, nes mano, kad taip patvirtins savo lenkybę. Bus ir verčiamų šitai daryti. Juk pavardžių ir geografinių pavadinimų keitimas yra pagrindinis tą kraštą valdančios Lenkų rinkimų akcijos tikslas. Gyvenimo sąlygos klostysis taip, kad vietiniai netrukus „susipras“ keisti pavardžių rašybą. Juos vers darbo ir karjeros galimybės, kaimyniniai santykiai. Nesusipratusieji patirs daug buitinių ir kitokių nemalonumų. Juk visa valdžia – Akcininkų rankose. Jau dabar visos pareigybės atitenka tik pasižymėjusiems lojaliesiems. Lietuvos valstybė to perrašinėjimo niekaip negalės prižiūrėti. Ir ne tik Vilniaus krašte, bet ir visoje Lietuvoje.

Galima nujausti, kad pavardžių persirašymo vajus gali įsibėgėti ir kitose apylinkėse, pavyzdžiui, Dzūkijoje. Juk nežinome, kokios istorinės ir ekonominės aplinkybės klostysis paribiuose. Gali nutikti, kad turėdami lenkiškas pavardes daug lengviau susirasime darbo Lenkijoje. Tačiau ir gudai gali susimanyti Baltarusijos valstybės rašmenų. Ir pavardžių, ir geografinių pavadinimų. Šitaip jie galėtų atsiskirti ne tik nuo lietuvių, bet ir nuo lenkų. Kaip galėtume jiems tokius drausti? Juk esame demokratiška šalis.

Pavardėms perrašyti reikės tam tikro dokumentinio pagrindo. Kokiais dokumentais bus remiamasi. Akivaizdu, kad bus pasitelkti Vilniaus lenkiškosios okupacijos metų archyvai ir jame nugulę to krašto lenkinimo politikos „vaisiai“. Turėsime džiūgauti, kad jie sulaukė šviesios dienos. Įteisindama Lenkijos rašmenis, Lietuva pripažins ir anos okupacinės valdžios dokumentus, taip pat ir vykdytą politiką. Viskas vienu kartu. Su visomis pretenzijomis į Vilniaus kraštą. Sunkoka čia įžvelgti valstybingumo ir lietuvybės stiprinimo apraiškas. Tačiau nebus ko kaltinti – viskas daroma lietuvių politinio nomenklatūrinio elito rankomis.

Šiuo atžvilgiu nereikėtų aiškintis ar teisintis, esą vienose ar kitose šalyse tokia dvirašmenystė ar daugiarašmenystė įteisinta. Dera žvelgti iš savos varpinės, atsižvelgiant į istorinę patirtį ir istorines kultūrines aplinkybes. Lenkija – didžioji Europos valstybė, o Lietuva – mažytė. Lenkijai tokie įstatymai niekuo negresia, nes pats gyvenimas vyksta taip, kad niekaip neatsiras daug žmonių, norinčių tokiomis galimybėmis pasinaudoti. Egzistuoja prašalaičiui nematomi, bet vietiniams kuo puikiausiai žinomi „suvaržymai“ ir nujaučiamos tokių žingsnių pasekmės. Kaip ir kitose šalyse.

Esama tik vieno dalyko, kurio nereikėtų sieti su lenkų pavardžių rašymu. Tai mūsų raidyno praplėtimas lotyniškaisiais w ir x. Tačiau tam nebūtina nei skuba, nei trumpalaikės politinės konjunktūros diktuojami sprendimai.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: