V. Sinica. Polonizacijos „mitas“ (14)

Vytautas Sinica | asmeninė nuotr.

Vytautas Sinica | asmeninė nuotr.

Prabėgusią vasarą Valdemaras Tomaševskis ir visa Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) su trenksmu priminė apie save akibrokštu, kai dėl lietuvių tautą žeminančio lenkų futbolo sirgalių plakato apkaltino iš pradžių Lietuvos specialiąsias tarnybas, o vėliau ir Lietuvos žiniasklaidos priemones bei opozicijos politines partijas. Tai neišvengiamai priminė paskutinį panašaus lygio šio politinio veikėjo išsišokimą: 2011 m. pareiškimą, jog Vilniuje ir jo apylinkėse integruotis turi būtent lietuviai, nes jie šiose žemėse yra atvykėliai, o lenkai gyvena nuo seniausių laikų.

Nors tai pavienė radikalaus politiko tezė, tačiau atspindinti ne tokį ir marginalų požiūrį tarp Lietuvos ir Lenkijos lenkų. Vilnius ir jo apylinkės, teritorija, carinės okupacijos metais apibrėžta kaip Vilniaus vyskupija, daugeliui yra „nuo seno lenkiškas kraštas“, kuriame lietuviai yra svetimkūnis, o Vilnius paverstas lietuvišku miestu tik Stalino agresijos ir vėlesnės prievartinės Vilniaus lenkų repatriacijos į Lenkiją dėka. Dažnas lenkas Vilniuje pritartų šūkiui „Wilno nasze“, o vyriausios kartos atstovai Lietuvos Respubliką laiko tik dar viena okupacine miesto ir krašto valdžia. Suvokiant, kad naujos kartos neima kitaip suvokti istorijos, jei nėra jos deramai išmokomos mokykloje, pavojingiausia yra tai, jog šiam lenkiško Vilniaus „naratyvui“ ne tik pasiduoda nemaža dalis lietuvių, tačiau ir ypatingą prielankumą rodo Lenkijos valstybinius ordinus skinantys Lietuvos istorikai.

Statistinės manipuliacijos

Iš pažiūros nesunku rasti pagrindimą lenkiško Vilniaus tezei. Pagal 1909 m. carinio surašymo duomenis, Vilniuje lietuviai sudarė 1,2% gyventojų, mieste dominuojant lenkams (37,7%), žydams (36,8%) ir rusams su baltarusiais (18,3%). Panašus vaizdas Vilniuje buvo ir pagal 1931 m. lenkų atliktą gyventojų surašymą: vos 1% lietuvių Vilniuje ir 25% tuomečiame Vilniaus krašte (atitinkamai 35% lenkų, 15% žydų, po 5% rusų ir baltarusių). Būtent šią okupuotame krašte gautą statistiką paprastai galima sutikti ir pripažintų užsienio autorių (T.Snyder, N.Davies ir kitų) tekstuose, ji pasitelkiama formuojant Vilniaus istorijos vaizdinius tarptautinėje erdvėje.

Tačiau vien žvilgsnis į pirmąjį surašymą po Lenkijos okupacijos iškelia daugybę klausimų: lietuviai Vilniaus apylinkėse ir mieste 1940 m. atitinkamai sudarė 45,8% ir 19,2%; lenkai tuo tarpu – 29,3% Vilniuje ir 39,3% buvusiame Vilniaus krašte. Netrukus sekusi nacių okupacija atnešė ir itin reikšmingą 1942-05-27 paskelbtą gyventojų surašymą, pagal kurį lietuvių Vilniaus mieste buvo 20,9%, lenkų – 71,9%. Milžiniškas procentinis lenkų išaugimas čia susijęs su žydų genocidu (žydų praktiškai neliko) ir lietuvių trėmimais praėjusios pirmosios sovietų okupacijos metais (lietuvių dalis neišaugo nepaisant apie trečdalį gyventojų sudariusių žydų netekties). Masinė lenkų repatriacija tuo metu dar nebuvo įvykusi.

Vilniaus apygardoje 1942 m. duomenimis buvo 49,1% lietuvių ir 44,7% lenkų. Surašymas itin reikšmingas, nes pirmą kartą atliktas nors ir okupacinės, tačiau etninių pretenzijų į Vilniaus apygardą neturėjusios vokiečių valdžios, kuri kartu turėjo ir mažai interesų iškreipti lietuvių-lenkų-rusų tautinės sudėties santykius. Šių dviejų surašymų skaičiai – 19 ir 20 procentų lietuvių gyventojų Vilniaus mieste II pasaulinio karo metais leidžia suprasti, kaip toli nuo tikrovės yra plačiai naudojamas XX amžiaus pradžios surašymuose nurodomas 1 procentas Vilniaus lietuvių.

Polonizacijos įrankiai – švietimas

Vos apie 20 % lietuvių Vilniuje ir apie 50 % Vilniaus apygardoje taip pat liko neatsitiktinai. Būtina turėti galvoje, jog tai po dvidešimties lenkų okupacijos metų ir dar ilgiau trukusio nutautinimo surinkti skaičiai. 1875 m. duomenimis tuometėje Vilniaus apskrityje lietuviai sudarė 65 % visų gyventojų (lenkai – 11%, žydai – 23%). Akivaizdus tautinės sudėties apsivertimas kone toje pačioje teritorijoje neįvyko savaime. Lietuviškų istorijos vadovėlių dėmesio nepelnytai nesulaukė tarpukario Vilniaus krašte keliais frontais – per mokyklas, spaudą ir bažnyčias – vykdyta gyventojų lenkinimo politika.

Tarpukariu lenkų okupuotų lietuviškų žemių lenkinimą galima skirti į du laikotarpius: iki 1936 m. ir po jų. Tik 1935 m. gale mirus J. Pilsudskiui Lenkija galutinai patvirtino kresų politika paremtą valstybės pakraščio teritorijų lenkinimo planą, po kurio ir Vilniaus krašte nutautinimo priemonės neregėtai suaktyvėjo. Teritorijoje tuo laiku pradėti masiškai uždarinėti lietuviški periodiniai leidiniai ir uždrausta steigti naujus, pradėta bausti už lietuvių kalbos vartojimą viešose vietose. Tik II pasaulinis karas ir nauja okupacija nutraukė šį intensyviausią krašto istorijoje lenkinimo procesą.

Tačiau šios represinės priemonės buvo jau tik ledkalnio viršūnė. Kaip apibendrina Z. Zinkevičius, nuo pat okupacijos pradžios lenkų užimtoje teritorijoje buvo siekiama „Vilniaus klausimą“ išspręsti asimiliuojant lietuvius ir taip įrodant, kad jų čia išvis nebūta. Tuo tikslu vis sparčiau buvo naikinamas lietuviškų mokyklų tinklas. Okupacinė valdžia pripažino teritorijoje gyvenant gausią lietuvių bendruomenę ir iš pradžių formaliai užtikrino teisę į lietuvišką išsilavinimą, tačiau net ir esant tokiam reguliavimui mokyklas uždarinėjo rasdama pretekstus kiekvienam konkrečiam atvejui. Taip iki 1936 m. lietuviškų mokyklų krašte jau praktiškai nebuvo likę: veikė tik 1937 m. likviduota Švenčionių gimnazija, dvi pradinės mokyklos ir besitraukianti Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje. 1938 m. uždaryta lietuvišku švietimu visą okupacijos laikotarpį besirūpinusi „Ryto“ draugija.

Uždarius mokyklas lietuviai kaip ir XIX a. mokė lietuviškai namuose, steigė skaityklas, kurios vėliau taip pat buvo uždarinėjamos. Uždraustas lietuviams buvo ir aukštasis mokslas: visi Stepono Batoro universiteto dėstytojai buvo lenkai, o per 20 metų jį tegalėjo baigti vos 20 lietuvių.

Polonizacijos įrankiai – Bažnyčia

Visgi religingoje to meto visuomenėje, ko gero, veiksmingiausiu polonizacijos įrankiu buvo dvasininkai. Lenkinimas per Bažnyčią toli gražu nebuvo pilsudskinės okupacijos atnešta naujiena Rytų Lietuvoje: dar 1787 m. Vilniaus vyskupijoje vyskupas I. Masalskis nurodė bažnyčiose melstis ir giedoti tik lenkiškai, kas visą bendruomeninį religinį gyvenimą pavertė lenkiškos kultūros erdve. Carinės okupacijos metais ir ypač po nesėkmingų sukilimų buvusios ATR gyventojai atsidūrė akivaizdžiai svetimos rusų kalbos ir stačiatikybės akivaizdoje bei neteko bet kokio politinio veikimo galimybių. Tokiame kontekste Žemaitijoje ir Suvalkuose stiprėjant lietuviškam sąjūdžiui, tarp Rytų Lietuvos inteligentijos kilo kultūrinis sąjūdis, iškėlęs lenkų kalbą ir kultūrą kaip geriausią, kas turėta savito. Valstiečių lietuvybė, seniai išnaikinta tarp vietos dvarininkų, XIX a. antroje pusėje taip pat atsidūrė tarp kūjo ir priekalo: atviros rusifikacijos ir nuo jos tariamai ginančios polonizacijos.

Pagrindinį vaidmenį atliko dvasininkija: cariniu laikotarpiu iš 11 Vilniaus vyskupų 8 net nekalbėjo lietuviškai, o iš likusių trijų vos vienas nebuvo atvirai antilietuviškų pažiūrų. Nenuostabu, mat Vytauto Merkio pateikiamais 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis Vilniaus gubernijoje vos 0,02% lietuvių buvo dvasininkai ir net 96,61% – valstiečiai. Vaikai buvo nuosekliai mokomi lenkiškų poterių, nes Dievas esą mužikiškos, pagoniškos lietuvių kalbos nesupranta, o lenkiška malda – būtina, nors nepakankama išganymo sąlyga. Daug kur neleista lietuviškai prieiti išpažinties, net lietuvių šeimų motinos pačios stengėsi mokyti vaikus lenkiškai, kad šie būtų kultūringi ir pelnytų dvasininkų pagyras.

Gausią informaciją apie šiuos lenkinimo procesus pateikia Z. Zinkevičiaus, V. Merkio, G. Šapokos, N. Kairiūkštytės, P. Gaučo, V. Čekmono ir kitų autorių knygos, parašytos ne romantine istorija kaltinamu tarpukariu, o atkurtos nepriklausomybės metais. Tačiau apie suaktyvėjusią Bažnyčios lenkinimo politiką dar vaizdingiau liudija gyvų ją išgyvenusiųjų pasakojimai. Viena tokių liudytojų, Birutė Raginytė-Žemaitienė, pasakoja kaip būdavo atsisakoma krikštyti naujagimius lietuviškais vardais, vietoje jų primygtinai siūlant tradicinius lenkiškus. Tik labiausiai užsispyrę tėvai iškovodavo savo vaikams, tarp jų ir B. Žemaitienei, lietuvišką vardą.

Kita paplitusi praktika buvo visus katalikų vaikus automatiškai priskirti lenkų tautybei. Tipinis ne vieno devyniasdešimtmečio šiandien kartojamas tuomečio kunigo ir tėvo dialogas skambėjo maždaug taip: „Tautybė? – Lietuvis. – Ne, ne. Lenkas? – Lietuvis. – Ar katalikas? – Katalikas. – Tai lenkas.“ Vėlgi, mažiau užsispyrę tėvai taip ir paleisdavo vaikus į gyvenimą lenkais, kategoriškesni galiausiai gaudavo brūkšnį tautybės grafoje – lietuviu paprastai nerašydavo. Kunigai šias priemones taip pat taikė vyskupo priespaudos sąlygomis, mat žinomas ne vienas atvejis, kai lietuvių kalbą parapijoje toleravęs kunigas buvo iškeliamas į kitas Lenkijos dalis, o jo vietoje pastatomas tautiškai „geriau susipratęs“ dvasininkas.

Kas esame?

Neneigiant, jos naujųjų amžių Vilnius, nepriklausomai nuo kintančios politinės priklausomybės buvo daugiakultūrinis miestas, tenka pripažinti, kad istorinės Lietuvos sostinės, o juo labiau jos neurbanizuotų apylinkių lenkiškumas gerokai perdedamas.

Kaip liudija tiek E. Gudavičius („Lenkų atsiradimas Rytų Lietuvoje“, 1992), tiek A. Budreckis („Vilniaus krašto demografinės problemos“, 1980), iki Abiejų Tautų Respublikos įkūrimo lenkų bendruomenės Vilniuje ir apylinkėse apskritai negalėjo būti, nes nė vienas LDK statutas nenumatė galimybės lenkams įsigyti žemės ar eiti valdiškas pareigas LDK tarnyboje (valstiečiai ir taip gyvenamosios šalies nekeisdavo). Vienintelės išimtys buvo santuokos kelias ir indigenato teisė – atvejis, kai turimas lietuviškas senelis bajoras arba už Lietuvą dalyvauta trijuose karo žygiuose.

Taigi lenkai dabartinėje Lietuvoje – ATR vykusių tautinių procesų padarinys. Iki ATR padalijimų didžiąja dalimi sulenkėjo Lietuvos bajorija, o prasidėjus okupacijos laikotarpiams pradėta polonizuoti ir valstietiją: cariniu laikotarpiu per Vilniaus vyskupijos dvasininkus, o tarpukariu ir pasaulietinės valdžios priemonėmis – draudžiant lietuvišką spaudą, visuomenines organizacijas ir švietimą. Nors šiame tekste neaptartomis formomis, planingo nutautinimo procesai regione tesėsi ir sovietmečiu, o dėl valdžios abejingumo sėkmingai nesiliauja ir šiandieninės atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu.

Polonizacija Lietuvoje yra ne mitas, o gausia medžiaga pagrįstas faktas, apie kurį šiandien nedaug kalbama ir dar mažiau mokoma. Simptomiškas yra atvejis nors ir ne lietuvio rašytos, bet Lietuvoje populiarumo sulaukusios Kšištofo Bukovskio (Krzysztof Buchowski) knygos „Litvomanai ir polonizuotojai“, kuri yra gausi vertingos istorinės faktologijos, tačiau kartu tobulai perteikia tą pačią „polonizacijos mito“ tezę (275 psl.), sėkmingai kurstomą ir Lenkijos, ir jai palankiuose Lietuvos akademiniuose sluoksniuose. Jauni lietuviai, neretai laikantys save šalies patriotais, šiuos knygos teiginius skaito ir cituoja susižavėjimo kupinais balsais.

Ko nereiškia ir ką reiškia „pripažinti polonizaciją“?

Polonizacijos kaip realaus istorinio proceso pripažinimas leidžia ne tik blaivesnėmis akimis pažvelgti į Pietryčių Lietuvos gyventojus ir atskirti jų tikras bei tariamas problemas, bet ir išvengti praeities klaidų kartojimo šiandien. Suvokimas, kad didelė dalis lenkakalbių ar, dar dažniau, po prostu, šnekančių Lietuvos piliečių yra nutautėję lietuviai, nereiškia, kad už šiuos žmones valstybė gali apsiimti spręsti jų tikrąją tautybę ir su tuo susijusias teises. Tautybė kaip ir mokymosi kalba yra piliečio pasirinkimo reikalas. Juo labiau polonizacijos faktas jokiu būdu nereiškia, kad Lietuvoje ir ypač Pietryčių Lietuvoje nėra vadinamųjų tikrų lenkų, t.y. lenkų ne tik dėl savo tautinio apsisprendimo, bet ir dėl istorinių šaknų.

Tačiau užsimerkdami prieš krašto istoriją ir nesiekdami visuomenėje keisti jos suvokimo, neturėtume stebėtis, kad neretai tikima Vilnių esant lenkišku miestu ir tuo pačiu pateisinami Lietuvos ir Lenkijos lenkai, mintyse ar garsiais šūkiais kartojantys „Wilno nasze“. 1994 m. būtina buvusi abipusės draugystės sutartis su Lenkija A. Brazausko palaiminta taip ir neįtraukus pripažinimo, jog tarpukariu Vilnius buvo okupuotas, o dabar yra teisėta Lietuvos sostinė. Valdančioje koalicijoje veikiant atvirai antilietuviškai ir atsargiai separatistinei politinei jėgai, aktyvios pastangos supažindinti su tikrąja krašto istorija tiek jo gyventojus, tiek visus Lietuvos piliečius yra vienas iš būtinų žingsnių link Pietryčių Lietuvos integracijos ir, kita vertus, jos gyventojų dirbtinio supriešinimo su savo pačių valstybe pabaigos.

Šaltinis: „Tribūna“

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

14 komentarų

  1. kaunietis:

    Lenkija po I pasaulinio karo buvo okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir gretimas jo teritorijas. Netgi buvo planai okupuoti visą Lietuvą. Visas tas Lenkijos okupuotas teritorijas Lietuvai grąžino ne Lenkija, o tuometinė Sovietų Sąjunga, kartu okupuodama ir Lietuvą. Lietuva įvairiais laikotarpiais buvo lenkinama ir buvo naikinamas lietuviškumas. Vilnius ir jo apylinkės nuo senų laikų buvo lietuviškos, tačiau po Lenkijos „partnerystės“ tapo lenkiškomis. Kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Lenkija vis durdavo su peiliu į nugarą, kadangi buvo naikinamas lietuviškas žodis. Lenkija nepadėjo, o tik dar labiau kenkė. Lenkiškų pavardžių rašymas, lenkiški gatvių pavadinimai. Kas toliau? Lenkiškai kalbėti ir melstis lenkiškai? O ką Lietuva gavo iš Lenkijos? Lenkija yra korumpuota, religinga, atsilikusi valstybė.Lenkija neturi ir abejoju ar turės kada nors galingą kariuomenę, kokią turi Rusija, arba atominį ginklą. Norėdama Rusija galėtų sunaikinti Lenkiją per kelias savaites.

  2. tikras lietuvis:

    Straipsnis geras – autoriui pagarba.

    Pastebėtų klaidų ištaisymas.
    Citata:
    “Suvokimas, kad didelė dalis lenkakalbių ar, dar dažniau, po prostu, šnekančių Lietuvos piliečių yra nutautėję lietuviai, nereiškia, kad už šiuos žmones valstybė gali apsiimti spręsti jų tikrąją tautybę ir su tuo susijusias teises”.
    Tautybė yra TIK tam tikros teritorijos bendruomenė, Lietuvoje nėra kitų tautų žemių, todėl Lietuvoje ir nėra kitų tautų: Lietuvoje yra tik viena tauta – lietuvių.
    Kiti gali būti kitos kilmės, bet per laiką, per kartas jie įsilies į lietuvių tautą.
    Todėl nėra taip, kad žmogus, gyvendamas nuo amžių su gimine Lietuvoje, panorėtų ir čia pasiverstų, pvz., lenku, nes lenkai gyvena Lenkijoje, o čia jis tegali, viso labo, perimti lenkiškąją kultūrą, bet tai jo nepadaro kitai tautai priklausančiu: yra, pvz., lietuvių, kurie gimė iš ištremtų lietuvių tėvų Sibire, atvyko į Lietuvą ir dar neišmoko lietuvių kalbos – kalba rusiškai, bet jie, nors ir nemoka lietuviškai, nėra rusai – jie gyvena Lietuvoje, dirba Lietuvai, jai augina savo vaikus ir kalbą išmoks, todėl jie yra lietuviai.
    Taip, kad kultūra ar kalba ir tautiškumas nėra tas pats, nes kitaip tie, kurie kalba, pvz. Esperanto kalba, priklausytų … Esperanto tautai, kurios …. nėra iš viso. 🙂
    Baikim, vienąkart, vadovautis kosmopolitų išmįslais apie tautos sąvoką.
    Tuo labiau, kad ir Jonas Paulius II jiems sakė: “jūs este ne lenkai. Jūs – lietuviai, tik lenkiškos kultūros”.

  3. prima:

    Kunigija iki šiol laikosi lenkiškos versijos. Daugumai Šalčininkų, Vilniaus rajonų kunigų yra lenkai, pamaldos lietuvių kalba nevyksta arba vyksta nepatogiausiu laiku

  4. Goda:

    iškilo klausimas – jei jau katalikų bažnyčia teigianti ginanti lietuvių tautos interesus, tai kodėl nesiunčia misionierių į rytų Lietuvą, kad bent jau atsvertų lenkinimą vykstantį šiuo metu religijos pagrindu? Kodėl nebando išsaugoti savo katalikiško tikėjimo tautiečių teisės kreiptis į dievą lietuviškai?

    bet, matyt, varnas varnui akies nekerta.

  5. Jotvingis:

    Ačiū V. Sinicai už puikiai parašytą straipsnį. Būtų labai gerai, jeigu Alkas kada nors pateiktų informacinių straipsnių ir apie šiandieninį lietuvių, tapusių tautine mažuma Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, prievartinį lenkinimą. Manau, kad tai yra labai aktualu.

  6. antitalibas:

    Sorry, bet tas straipsnis yra beprotybe ir diagnoze…

  7. arvydas damijonaitis:

    LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“

    Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
    Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
    Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
    Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
    Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

  8. Alvydas:

    Puikūs straipsniai. Tiesiog negaliu atsistebėti, kaip viskas, apie ką juose kalbama, taip sutampa su mano mintimis ir pergyvenimais dėl to, kas dedasi mūsų Tėvynėje. Kaip suvienyti Lietuvos patriotus ir į ką atsiremti ? Prisipažinsiu – esu tvirtesnės rankos šalininkas ir įsitikinęs, kad su liberalais draugauti – pavojinga mūsų tautai.
    Džiugu, kad yra tokių jaunų ir protingų vyrų, kaip gerb. Vytautas Sinica. Sėkmės ir stiprybės Jums !
    Alvydas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: