L.Balčiūnaitė. Ar išsivaduosime iš Lietuvos baimės? (14)

Ar išsivaduosime iš Lietuvos baimės? | Alkas.lt nuotr.

Ar išsivaduosime iš Lietuvos baimės? | Alkas.lt nuotr.

Kai per CNN žiūrėjau Barako Obamos susitikimą su Dalia Grybauskaite ir Latvijos bei Estijos prezidentais dėl Sirijos klausimo, pagalvojau jog žiūriu kažkokį cirką. Obama net nemokėjo prezidentės pavardės ištarti ir net sakant jos pavardę jo intonacija krito. Tad eilinis Amerikos pilietis net nesuprato kas ta blondinė sėdinti šalia Obamos. Ir net negirdėjo kokių ten šalių prezidentai buvo. Pati filmavimo kamera buvo užfiksuota tik ant Obamos, o pats pokalbis – lyg koks posėdis iš Baltųjų Rūmų. Jokios pagarbos Baltijos šalių prezidentams nebuvo matyti. Toks Vakarų elgesys Lietuvos ar Baltijos šalių klausimu nėra naujas. Lietuvai šis susitikimas buvo labai svarbus, o Obamai tik eilinė galimybė „prasukti“ savus interesus.

Pasauliniu požiūriu Lietuva yra niekam nereikalinga valstybėlė, kuri kaip marijonetė ir toliau mėtoma tarp stipriųjų šalių ir jų interesų. Jeigu D.Grybauskaitei tikrai rūpi Lietuvos interesai, svarbu prisiminti, jog Amerika išdavė Lietuvą po antrojo pasaulinio karo. Ir ji vėl gali padaryti tą patį. Vakarams niekada nerūpėjo ir nerūpės Lietuvos interesai, čia viskas daroma tik dėl savų politinių interesų. Tad noriu paklausti: kiek dar Lietuvos žmonės leis Lietuvai būti menkinamai ir žeminamai?

Didžiausia tragedija Lietuvos istorijoje yra baimė Lietuvai likti vienai. Suprantama, jog po ilgų metų okupacijos, priverstinio rusinimo ir lenkinimo, kad dauguma Lietuvių ir Lietuvos politikų bijo vėl likti vieni. Grybauskaitės noras bendradarbiauti su Amerika prieš Siriją, parodo Lietuvos paranojinę baimę vėl būti užgrobtai, okupuotai. Tai yra suprantama ir dabartinis pasaulinės politikos klimatas tikrai Lietuvai nesuteikia daug pasirinkimo galimybių. Bet baimių reikia stengtis atsikratyti.

Lietuvos susijungimo su Lenkija padariniai visgi, kaip šmėkla, lydi Lietuvą ir šiandien. Lietuvos nykimas prasidėjo nuo Unijos ir Lietuvos krikšto. Lietuvos nykimas buvo paspartintas Lietuvos „priėmimu“ į taip vadinamų „civilizuotų“ krikščioniškų valstybių tarpą. Nuo šio istorinio etapo ir prasidėjo didžiosios Lietuvos nelaimės. Šiuolaikinis Lietuvos nutautinimas ir kalbos nykimas nuo Unijos laikų nutautinimo skiriasi tik tuo, jog patys lietuviai jį renkasi ir patys jį propaguoja.

Kadangi kadaise Lietuva nesiryžo ir negalėjo kovoti viena be Lenkijos pagalbos, įsigaliojo baimė, kuri Lietuvą kausto iki šiol. Po Sovietų Sąjungos iširimo, Lietuva drąsiai šoko į dar vienos imperijos glėbį – Europos Sąjungą. Ši baimė likti vienai kyla iš mūsų pačių baimės reikštis taip kaip reiškiasi svarbios šio pasaulio valstybės. Lietuvos politikai ir pati prezidentė atvirai bijo ginti Lietuvą ir jos interesus. Taigi, ne naujiena, jog valdžia negali įgyvendinti Konstitucijos reikalavimų ir toliau lankstosi lenkų ekstremistams. Pasiklausius daugumos politikų apskritai susidaro toks vaizdas, kad Lietuva ir Lietuvos žmonės išvis neturi tautinių interesų. Vieninteliai Lietuvos interesai yra tie, kuriuos Amerika ir Europos Sąjunga diktuoja jai.

Dauguma lietuvių senai pamiršo kokia didi kadaise buvo Lietuva. Didelė dalis lietuvių, ypač jaunimo, net nesupranta Lietuvos istorijos pažinimo svarbos. Antilietuviška propaganda tapo Lietuvos realybė, ir daug lietuvių patys priima šią propagandą kaip tiesą. Užuot ugdę lietuvybę, jos kultūrą ir tradicijas lietuviai moka labai gretai perimti kitų tautų kultūrą, papročius, kalbas ir tik retkarčiais pripažįsta, jog jie yra lietuviai, ypač užsienyje. Yra sunku išsilaikyti vienam svetimame krašte, tačiau dar labiau apmaudu, kad ir Lietuvoje lietuviai sparčiai perima antilietuviškumą istorijos suvokime, kultūroje ir savo kalbos atžvilgiu.

Kad tauta išliktų, svarbu yra pradėti nuo savęs. Kiekvienas lietuvis, taip pat ir gyvenantis ne Lietuvoje, turi stoti už Lietuvą. Pastaruoju metu Lietuvos istorija dažnai yra iškreipiama ir žeminama, tačiau tik retas lietuvis tiek mokykloje tiek ir universitete tesugeba argumentuotai apginti Lietuvą.

Kai lietuviai išmoks stoti už savo ir Tėvynės garbę, tik tada pati Lietuva „išmoks“ stovėti viena. Reikia prisiminti, jog Lietuva nėra vergė. Ir niekada nebuvo vergė. Lietuva buvo okupuota ir niekinama ne dėl to, kad buvo silpna ar nepakankamai didi. Lietuva buvo okupantų „geidžiama“, nes buvo stipri ir didi visais laikais.

Mes dažnai piktinamės, kad lenkai kelia triukšmą be reikalo, kovoja kur nėra dėl ko kovoti, šmeižia Lietuvą. Piktinamės tuo, tačiau neduodame tinkamo atkirčio, atsitveriame simboline tyla, nuolaidžiaujame. O tai ir atveda prie tokios padėties, kokia yra dabar Lietuvoje. Lenkai garsiai rėkauja ir Vakarai rašo Lenkijos istorijos versiją. Lenkija vakaruose yra matoma, kaip lygiavertė šalis, o Lietuva – tik maža dalelė Rusijos, kurioje visi kalba lenkiškai. Lietuva yra nežinoma, ir mūsų didi istorija yra menkinama. Kiek tai dar truks?

D.Grybauskaitės noras bendradarbiauti su B.Obama dėl Sirijos yra simbolinė Lietuvos neurozės išraiška. Grybauskaitė toliau skatina šią neurozę ir skiepija šią ligą Lietuvos jaunimui. Prezidentė taip pat skatina tolimesnę lietuvių baimę stovėti vieniems ir laisviems. Deja, daug lietuvių nenori stovėti už Tėvynę. Nes juk daug lengviau priimti kitą kalbą ir kultūrą. Daug sunkiau yra būti lietuviu, palaikyti vienas kitą ir mylėti Lietuvą.

Kad išliktume laisvi privalome neužmiršti mūsų tautos istorijos, jos didvyrių puoselėjusių tikrą lietuvišką dvasią ir nepasiduoti antilietuviškai propagandai.

Autorė yra politikos mokslų bakalaurė, gyvenanti ir kurianti Čikagoje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

14 komentarų

  1. Gi:

    Na puiku,geri ir teisingi žodžiai,bet Čikagoje.O kas Lietuvoje? Po Garliavos tragedijos dabartiniai valdžiažmogiai tapo patys sau ir tai ne mano ir ne mūsų valdžia.Ir jie tempia Lietuvą į bedugnę.

  2. Jonas:

    Visame tekste, tiesiog spinduliuoja autorės meilė Lietuvai – nuoširdus patriotiškumas. Malonu skaityti jauno, mylinčio Lietuvą žmogaus, mintis, kad ir ne su visomis sutinkant.

  3. kaunietis:

    Viskuo kaltas “Tas prakeiktas nuolankumas”. Kada suprasim, kad mes esam nieko neblogesni uz kitus. O kartais daug geresni.

  4. Nepolitikas:

    „Kai lietuviai išmoks stoti už savo ir Tėvynės garbę, tik tada pati Lietuva „išmoks“ stovėti viena. Reikia prisiminti, jog Lietuva nėra vergė. Ir niekada nebuvo vergė. Lietuva buvo okupuota ir niekinama ne dėl to, kad buvo silpna ar nepakankamai didi. Lietuva buvo okupantų „geidžiama“, nes buvo stipri ir didi visais laikais.“ – Paskutinis sakinys yra melas. Lietuva visais laikais buvo okupuota tik dėl valdžios kolaboravimo. Kaip ir dabar.

  5. Giedrius:

    Laimėje ir nelaimėje
    – lietuviai
    visuomet gebėjo: sukūrė kalnus ginti savai žemei (pilimis apipylė);
    ne visuomet sekėsi, bet dažniausiai dievų malone ir asmeninių bei genčių-giminių
    pastanga sėkmę išlaikydavome. Rugpjūčio 30 d. irgi gana keistokai “prifilmuota UŽ MUS” Evroneus
    (ta prasme – sėdintys greta Oba-
    mos lyg ir prieš surų ančpuolį pritarią…) būna, kad
    susiklosto-supuola (ir už mus tarią ” x ” o gauname
    ” : “, t.y. užuot dauginus – dalint)
    Bet ne Obamų, Putinų, ar “stalininių-gorbatciovinių” šnapso butelių pardavėjų (kaip Merkel Vokietijoj)
    reikalas. Jeigu yra ŠASO šalys, – tai ir sprendžia sutartinai Šiaurės Atlanto Susitarimo porėmių riboj.
    Jei yra noras prekiaut – yra valia ir sutartį laisvai prekybai: Ar su JAV, ar su Rusija, – tai tik
    p i l i e č i ų
    (piliakalnių tinklo gynyba Europą apgynusių kadai) reikalas .
    Taškas.

    be “saulės Lietuvos” himne, iš baimių neišsivaduosime,
    o dar grėsmingiau perdėm užsitesęs buvusysis “sojūz nerešymyj”
    valkiojimas gaidų (союз нерешимый ar нерушимый?
    dar vargstančiai nubolševikintai rusų tautų valstybnei)

  6. Kažin:

    Matyt, autorė dar nelabai gaudosi kas prie ko. Jau pati susėdimo už stalo tvarka rodė pasauliui, kad tai vyksta susitikimas tarp savų – atskiros grupės NATO narių, kuomet JAV reikalinga užsitikrnti Baltijos šalių palaikymą Sirijos, prekybos su ES klausimu, o Baltijoms šalims reikalinga pratęsti dvišales parnerystes su JAV. Jeigu Latvijai ir Estijai dvišalė partnerystė su JAV svarbi dėl pavojų iš Rusijos, tai Lietuvai dar ir nuo Lenkijos agresyvumo užstoti.
    Tikrai taip nėra, kad Lietuva būtų pasaulyje nežinoma, laikoma “niekam nereikalinga valstybėle”. Antai, atrodo, kad JAV partnerystėms noriau renkasi kaip tik mažesnes šalis. Kaip to patvirtinimą, be Baltijos šalių galima nurodyti kad ir Kosovą, Gruziją ir t.t.
    Šiaip “stovėti vieniems ir laisviems” šiuolaikiniame pasaulyje yra sunku, bet svarbiausia, kad nebūtų dedamasi su Lenkija.
    Dėl pačių menkinimosi ir savo istorijos menkinimo tai yra bene didžiausia Lietuvos blogybė. Manau, kad tai labiausiai sąlygota Lietuvos universitetų mokslininkų dėjimosi į bendrus tyrinėjimo projektus su Lenkija.

  7. Goda:

    straipsnio autorė nesuvokia realybės. Lietuva viena ir laisva, šalia tokios draugiškos kaimynės kaip Rusija. Įdomu kaip ilgai.
    ES nėra Lietuvai kažkoks gėris, tiesiog mažiausia blogybė iš galimų. Manau kad būti suvalgytai meškos blogybė didesnė. Arba įsivaizduokit situaciją – Lenkija ES ir NATO, Lietuva išdidi ir viena, manot tada mažiau būtų triukšmo dėl menamų Lietuvos “lenkų” teisių?

    Todėl rašyti taip kaip rašo autorė gali arba labai naivus žmogus, arba sąmoningai bandantis prakišti žalingas idėjas. Kaip manot kuris variantas, kai autorė pristatoma kaip politikos bakalaurė?

    Įtraukta ir tiesa – ES viduje Lietuva neatstovi savo interesų, mūsų politikai lengviau aukoja savo stuburus, negu šiltas kėdes.
    Tiesa ir tai, kad klesti lietuvybės menkinimas. Ir Lietuvos valstybingumo menkinimas – ar ne tai ir šiame straipsnyje?

  8. Pilietis:

    Lietuva, Latvija ir Estija JAV reikalinga ir įdomi tiek kiek km. arčiau Rusijos pasistatys savo karines bazes, kalėjimus, nes savo teritorijoje jau nesutelpa. O Šiauliuose net statyti nereikėjo – gavo pastatyta sovietų sąjunga. Plius – gauna du procentus nuo biudžeto iš kiekvienos respublikos į NATO fondą, nes toje vietoje nepajėgia aprėpti tiek, kiek apžiojo. Na, dar gali pasipelnyti tokios įmonė, kaip Wiljams, Chewron ir panašios į jas. Kas žaidžia kortomis preferansą, tas žino ką reiškia “amerikoniška pagalba”. Paaiškinu – “paremi” skolininką vienu litu – iš jo išplėši penkis.

  9. Aras:

    Justinas Marcinkevičius: “Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Būti lietuviu labai sunku. Tragiškai sunku”
    Taigi 🙂 Niekada nebuvo lengva ir nebus. Niekas nieko už dyką neduoda ir neduos. Reikia, kad ramybė mus lydėtų ir sėkmėje ir praradimuose, o pergalės tegul vienija saikingai. Tačiau ramybę turi tas, kuris žino savo tiesą ir kelią – tikslą. Praeities didybė nėra paprasta, taikiai ir lengvai pritaikoma vertybė. Orumas, savigarba šiandien daugiau priklauso nuo mūsų veiksmų ir tikslų dabar. Gaila, bet Gimno žodžiai per mažai daliai tautos yra aiškiai suprantami ir nurodantys ką veikti kiekvieną dieną. Kartais rodos, kad bandantys darniai ( o iš tiesų, tiesiog kartu) giedoti yra lyg gilaus miego apimti, lyg veikėjai kažkokioje, kitų kurtoje vaizdo juostoje. Na, pačioje Gimno giedojimo pabaigoje užtvirtinama – mes dar gyvi… Turiu galvoje, kad mums reikia sėkmės ir darnos ne tik pabaigoje (o tai siejasi su neaiškiai suprasta praeities didybe), bet ir kiekviename veiksme. Paklausykite kaip ramiai latviai gieda savo pagrindines giesmes… 🙂 Manau, kertinis dalykas yra – nuo vaikystės, mažumės kuo aiškiau suprantamas tautos, giminės, šeimos ir asmens kelias, tai, kuo mes turime remtis. Tai ir pasaulėžiūros, tikėjimo giliausio supratimo tąsa ir aiškus supratimas pvz. – kas buvo, kas mums yra pilėnai. Bepročiai nesupratę senosios ES siūlomų gėrybių, ar vis tik didžiausios mūsų pagarbos verti protėviai ? Šis neaiškumas, ši dviprasmybė padeda silpnus pagrindus visam mūsų minėto kelio supratimui. Tampame patys sau neaiškūs 🙁 Jei pasakome, kad kryžiuočiai blogai elgėsi, tai eikime ir toliau, įvardinkime ne tik “iešmininkus”, bet ir užsakovus ir pasmerkime tai. Nepalyginamai blogiau yra, jei menki ar maži esame savo vidumi, o ne žemių ar turtų dydžiu.

  10. tampax'as:

    šiaip jau tūpas straipsnis, menkinantis Lietuvos vaidmenį pasaulyje, bet užtat iškeliantis pagrindinę Obamos problemą: pasiprūpinti Venckienės likimu Čiukagoje… O ir klaidų klaidelių…

  11. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog autorė mūsų Tėvynei linki tik gero. Deja, tas jos virkavimas, sėdint užjūryje, skamba labai vaikiškai. Mums lietuviams, deja, lemta gyventi labai nedėkingoje geografinėje vietoje. Ne gamtine, o geopolitine prasme. Mūsų protėviai buvo priversti nuolatos kovoti su įsibrovėliais. Tiek iš vakarų, tiek ir iš rytų. Gaila, tačiau jiems buvo lemta pasirinkti labai nepatikimus, klastingus sąjungininkus. Štai po to ir ėmė blėsti mūsų valstybės didybė. Galiausiai prieš 218 metų ji visai užgeso. Nors ir atgimusi, mūsų Tėvynė labai susitraukė. Autorės priekaištai dėl JAV ir ES yra nepagrįsti. Nejaugi ji nesupranta, jog priešingu atveju, jeigu liktume vieni, mes greitai atsidurtume didžiųjų kaimynų glėbyje. Mums sąjungininkai būtini. Tokie, kurie nesigviėšia mūsų pavergti. Ir dar. Mums būtina ugdyti mūsų savigarbą ir kultūrą pirmoje eilėje, o po to rūpintis savo kišene. Tik tuomet būsime gerbiami ir pastebimi.

  12. Tai kodel neskelbiate?:

    Tai kodel neskelbiate? tikrosios Lietuvos istrrijos ir jos didingu saknu, juk nuo to reikia pradeti.nereikia kaltinti jaunimo, kai vadoveliuose daug apie holokausta, o nieko-apie musu didvyrius ir protevius-milzinus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: