Z.Vaišvila. Prezidentės biografijos metamorfozės: kolaboravimas ar lojalumas atkurtai Lietuvos Respublikai? (video) (104)

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Rugsėjo 12 d., 10 val. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas  Seime surengė spaudos konferenciją „Prezidentės biografijos metamorfozės: kolaboravimas ar lojalumas atkurtai Lietuvos Respublikai?“

Zigmas Vaišvila komentavo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos jam pateiktus paaiškinimus apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės biografiją. Signataras bandė atsakyti į klausimą, ar naujos Prezidentės biografijos metamorfozės, pateiktos šiame paaiškinime, yra pačios Prezidentės ar Respublikos Prezidento kanceliarijos interpretacijos?

Ar gali Nepriklausomybės Akto signataras, negavęs oficialaus atsakymo iš Prezidentės, apskųsti ją teismui?

Š.m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl šio Respublikos Prezidento neveikimo, atsakove patraukdamas Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Š.m. rugpjūčio 27 d. nutartimi teismas atsisakė priimti nagrinėjimui šį skundą, nurodydamas, kad atsakovu reikia traukti Respublikos Prezidento kanceliariją ir keisti skundo reikalavimą.

Kadangi įstatymas teismui nesuteikia teisės administracinėje byloje reikalauti pakeisti atsakovą (teismas gali tik pasiūlyti pareiškėjui tai padaryti) ir pakeisti skundo reikalavimą, Z. Vaišvila Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendė teikti atskirąjį skundą dėl šios 2013 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties.

Z. Vaišvila teigia, kad aukščiausio rango valstybės pareigūno – Lietuvos valstybės vadovo – biografija negali ir neturi būti laikoma paslaptyje, dėl jos negali būti teikiami žinomai melagingi paaiškinimai. Pasak signataro, Prezidentė pati turėtų atvirai paaiškinti visuomenei neaiškius jos biografijos puslapius, kad būtų atsakyta į klausimą, ar ji buvo lojali atkurtai Lietuvos Respublikai, ar kolaboravo su okupantais?

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją žiūrėkite ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai jos dalyviams galima buvo internetu pateikti klausimus.

Nuoroda į klausimų uždavimo sistema (veiks spaudos konferencijos metu) ČIA.

Spaudos konferencijos lrs.lt tiesioginės transliacijos vaizdo įrašas:

Skelbiame Z.Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime 2013-09-03 d. perskaityto pranešimo tekstą:

Z.Vaišvila. Prezidentės biografijos metamorfozės: kolaboravimas ar lojalumas atkurtai Lietuvos Respublikai?

Atsisveikiname su dar vienu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu režisieriumi Arūnu Žebriūnu. Tyliai ir ramiai tai darydami, to pageidavo velionio šeima, prisiminkime, kad Jis sirgo visa savo širdimi ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl Sąjūdžio, Lietuvos. Jis – vienas tų, kurie buvo tiesūs ir atviri, tvirti savo nuomone, nebijojo ją pasakyti ir nesislapstė už kitų nugarų. Gal todėl Jis ir išėjo vienišas, tylomis. Pagerbkime jo atminimą tylos minute. Ačiū.

Vilija Aleknaitė-Abramikienė Seimo posėdyje Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 20-ųjų metinių proga priminė, kad Popiežius pavadino Lietuvą valstybe-simboliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visų kitų žemyną draskančių konfliktų, teikiant pirmumą teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybėms: „Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu arba atimti iš laisvos tautos valią pačiai nuspręsti savo likimą.“  Popiežius ragino tautų atmintyje išlaikyti neigiamus praeities diplomatinių sąjungų rezultatus, o siekiant tautų susitaikymo, visuomenių pažangos bei teisingesnių tarptautinių santykių, nuolatinį raginimą nepamiršti žmogiškojo matmens bei prigimtinės teisės pirmumo: „Geopolitika, ekonominiai ir finansiniai mainai, kultūrų dialogas be žmogiškojo matmens būtų ribojami vien interesų logikos, kuri niekada nebuvo nutolusi nuo jėgos logikos“.

Tačiau per kelis dešimtmečius Lietuva ne tik nutolo nuo šių šventų Popiežiaus žodžių, bet labai nuosekliai ir toli pažengė net ir naujausiųjų laikų istorinės atminties, susijusios su mūsų valstybės atkūrimu ir kurios gyvi liudininkai dar esame, ištrynimo keliu. Sausio 13-osios, G. Žagūnio ir Medininkų žudynių bylos – to pavyzdys ir mūsų Gėda. Lietuvos URM pareiškimas dėl Jo Šv. Dalai Lama XIV lankymosi Lietuvoje, kurį uoliai vykdo net Seimo Pirmininkas, laiku ir atvirai labai simboliškai tai patvirtino.

Kada pradėjome slysti šia nuokalne? Pradėję žmonėms sakyti netiesą. Kol buvo įtampa ir nežinia, mus vienijo bendras tikslas. Tačiau koks tikslas pastūmėjo mūsų Nepriklausomybės simbolį Vytautą Landsbergį pasiūlyti Lietuvos Prezidentu Dalią Grybauskaitę, sąžiningai atsakyti gali ir privalo tik jis pats. Tam pasitelkta ir žinomai melaginga kandidatės biografija, taisoma po kiekvieno skandalo ar siekiant kokių nors tikslų net dabar, jos kadencijos pabaigoje. Tačiau klausimas yra ne tik tas. Aukščiausio rango valstybės pareigūno – Lietuvos valstybės vadovo – biografija negali ir neturi būti laikoma paslaptyje, dėl jos negali būti teikiami žinomai melagingi paaiškinimai. Prezidentė pati privalo atvirai paaiškinti visuomenei neaiškius jos biografijos puslapius, kad būtų atsakyta į klausimą, ar Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiu ji buvo lojali atkurtai Lietuvos Respublikai, ar kolaboravo su okupantais? Priešingu atveju Prezidentei kalbėti, kad ji, drauge su mumis, „…iš pogrindžio išlaisvino Vytį, Gedimino stulpus, Trispalvę ir Tautinę giesmę, o lietuvių kalbą įteisino kaip valstybinę“ – jau yra ir moralės bei sąžinės klausimas.

Jei kas nors manote, kad jaučiau bent kokį malonumą, kaip Nepriklausomybės Akto signataras teikdamas Prezidentei klausimus dėl jos biografijos po eilinių jos pakeitimų, tai labai klystate. Tik koktumą. Dėl tyčiojimosi iš Tautos, siekusios tiesos ir laisvės.

Tačiau grįžkime prie formalios klausimo pusės. Bet neužmirškime ir moralės. Ar gali Lietuvos pilietis ir signataras, negavęs oficialaus atsakymo iš Prezidentės, kreiptis dėl to į teismą? Š. m. rugpjūčio 22 d. kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Respublikos Prezidento neveikimo (neatsakymo į signataro prašymą dėl informacijos pateikimo), atsakove patraukdamas Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Š.m. rugpjūčio 27 d. nutartimi teismas atsisakė priimti nagrinėjimui skundą, nurodydamas, kad atsakovu reikia traukti Respublikos Prezidento kanceliariją ir keisti skundo reikalavimą. Tačiau įstatymas teismui nesuteikia teisės administracinėje byloje reikalauti pakeisti atsakovą – Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 54 str. nustato, kad tuo atveju, jei skundas paduotas netinkamam atsakovui, teismas turi teisę pareiškėjo sutikimu pakeisti byloje atsakovą. Pareiškėjui nesutikus dėl tokio siūlymo, byla nagrinėjama iš esmės pagal pareiškėjo skundą tokiam atsakovui, kuris nurodytas skunde. Šiuo atveju teismas ne tik nepasiūlė pareiškėjui pakeisti atsakovą pagal pateiktą skundą (ABTĮ 54 str. pažeidimas), bet ir viršijo įstatymo leidėjo teismui suteiktą teisę – už pareiškėją nusprendė ne tik, kas turi būti atsakovu, bet ir koks turi būti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimas. O tai jau yra akivaizdus ABTĮ 5 str. „Teisė kreiptis gynybos į teismą“ 1-os dalies pažeidimas. Ši teisės norma nustato: Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.“ Tokios teisės teismui nesuteikia joks įstatymas – skundo reikalavimus ir ginčo dalyką pasirenka ne teismas, o pareiškėjas.

Dėl teismo reikalavimo pakeisti atsakovę Prezidentę į Prezidento kanceliariją, atkreipsiu dėmesį, kad pats teismas nurodė Prezidento įstatymo 13 str. 1 d., nustatančią, kad kanceliarija tik padeda Prezidentui įgyvendinti jo funkcijas. Tad ji negali nei atstovauti, nei pakeisti Respublikos Prezidento, kuris yra centrinis viešojo administravimo subjektas.

Todėl Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ABTĮ 149 str. 1 d. 2 p. pagrindu pateikiau atskirąjį skundą dėl šios 2013 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties, nes ji  užkerta galimybę tolesnei bylos eigai pagal teismui pateiktą skundą. Atkreipsiu dėmesį į tai, kad teismo įrašas, jog nutartis neskundžiama, nebūtinai yra teisėtas. Kartais tai naudojama psichologiniam spaudimui, kad teismo nutartis nebūtų skundžiama. Dar kartą teko atkreipti teismo dėmesį ir į tai, kad į teismą kreiptasi ne dėl Prezidentės veiklos tyrimo, o tik dėl jos neveikimo – neatsakymo į signataro prašymą. Signataro statuso įstatymas nenumato jokių išimčių, net ir Respublikos Prezidentui neatsakyti į signataro prašymą. O Prezidento kanceliarija nėra viešo administravimo subjektas – jokia įstatymo norma tokio statuso jai nesuteikė. Norite išsisukinėti – keiskite įstatymus.

Kodėl tokia keista ši teismo nutartis? Visų pirma, ji yra ne dėl įstatyme numatyto pasiūlymo pareiškėjui pakeisti atsakovą, o dėl skundo nepriėmimo, t.y. teismas be jokio teisinio pagrindo (nebent turėtas omenyje Prezidentės veiklos tyrimas, ko teismo neprašyta) ne pasiūlė pareiškėjui pakeisti atsakovą, o nurodė tai padaryti, antraip skundas nagrinėjimui nebus priimtas. Antra – teismas, pažeisdamas įstatymo normas, nusprendė, kad ne pareiškėjas renkasi skundo reikalavimą, t.y. ko pareiškėjas skundu prašo teismo, o teismas nusprendžia už pareiškėją, ko šis nori iš teismo. Tai ne tik neteisėta, bet ir nelogiška. Ar lėmė teisėjo nepatirtis? Nemanau, nes teisėjas šį darbą dirba jau septintus metus, dėsto teisę.

Pažiūrėkime į ginčo dalyką, t.y. turinį. Nediskutuosime dėl to, kad Prezidento kanceliarijos darbuotoja negali žinoti Prezidentės biografijos vingių – į šiuos klausimus atsakyti gali tik pati D. Grybauskaitė. Dėl šios priežasties ir todėl, kad ne Prezidento kanceliarija, o Prezidentas yra viešo administravimo subjektas, kuriam jo kanceliarija tik talkina vykdant jo funkcijas, skunde atsakovu patraukta Prezidentė. Beje, kanceliarijos rašte, kuriame neatsakoma į visus klausimus, patvirtinta:“Su Jūsų kreipimusi dėl atsakymų į Jūsų pateiktus klausimus susipažino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Į Prezidentę kreipiausi, nes š.m. balandžio 26 d. www.president.lt dar kartą buvo pakeista jos biografija – priešingai nei per Prezidento rinkimus ir iki šiol, nurodyta, jog D. Grybauskaitė Džordžtauno Universitete 6 mėnesių kursuose buvo ne 1991 m., t.y. iki rugpjūčio perversmo Maskvoje nežinia kieno siųsta, o jau 1992 m., t.y. po įdarbinimo nepriklausomos Lietuvos valdžios struktūrose žlugus pučui Maskvoje. Tikiuosi Prezidentė pateiks viešai šių kursų baigimo pažymėjimą, ir mes žinosime, ar buvo meluojama iki š.m. balandžio 26 d. ar po jos.

Tačiau siekiant išsiaiškinti Prezidentės D. Grybauskaitės tuometino lojalumo atkurtai nepriklausomai Lietuvai klausimą Prezidento kanceliarijos rašte bene svarbiausia naujiena yra Prezidentės pavaldinės Astos Bogušienės parašu pateiktas akivaizdus melas, iki šiol neskelbtas jokioje Dalios Grybauskaitės biografijos versijoje: “1989 metų gruodžio mėnesį šalies vadovė perėjo į savarankiškai susikūrusios LKP gretas. 1990 metų birželį, išmetusi partinį bilietą, Respublikos Prezidentė iki šiol nedalyvauja jokioje partinėje veikloje.“

Visų pirma, p. Prezidente, labai žema ir nekorektiška melą dangstyti pavaldinės parašu. Pasakykite tai pati. Jei tai ne melas, kreipkitės į teismą dėl mano atsakomybės už Jūsų įžeidimą ar šmeižtą.

Antra, klausimas yra tiesiogiai susijęs su Jūsų lojalumu atkurtai nepriklausomai Lietuvai. Po 1989 m. gruodžio mėnesį įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP, Jūs nestojote į savarankišką LKP, o likote TSKP CK finansuojamoje Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir tapote viena šios įstaigos vadovų – moksline sekretore. Drauge su kita vadovybe Jūs nevykdėte Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. kovo 11 d. potvarkio Nr.64p dėl šios įstaigos pastatų perdavimo Vilniaus pedagoginiam institutui. Už bandymą vykdyti Lietuvos Vyriausybės valią – šiuos pastatus perduoti Lietuvai – buvęs Vilniaus aukštosios partinės mokyklos vadovas S. Šimkus buvo pakeistas LKP/TSKP CK sekretoriumi ir vienu pagrindinių perversmo prieš Lietuvą organizatoriumi V. Lazutka. Nepaklusniuosius LKP/TSKP CK atleidinėjo, o ne skyrė moksliniu sekretoriumi. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tarybos nariai, kiti LKP atsiskyrimo iniciatoriai bei organizatoriai liudija priešingai – Jūs nestojote į savarankišką LKP. Stojantieji rašė du pareiškimus – išstoti iš TSKP ir įstoti į savarankišką LKP. Pateikite juos. Nepatikėsiu ir paaiškinimu, kad išmetėte partinį bilietą. Jūs negalėjote išmesti tai, ko neturėjote. Nebent TSKP bilietą. Tačiau toks neatsargus žingsnis būtų Jums baigęsis liūdnai – LKP/TSKP ir TSRS kariškiai jautėsi tvirtai ir ruošėsi perversmui, vykdė savo veiklą iki pat 1991 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos. Tik po to Jūs atsiradote nepriklausomos Lietuvos valdžios struktūrose.

Sausio 13-osios byloje teismas nustatė, kad Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje buvo įsikūrusi perversmo prieš Lietuvą organizavimo štabo dalis, kurią nuo 1990 m. kovo 25 d. saugojo TSRS kariškiai, jėga išmetę ne Jus, likusią ten dirbti ir gavusią kariškių leidimą ten patekti, o Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojus ir studentus. Teismas Sausio 13-osios byloje nustatė, kad M. Burokevičiaus vadovaujama perversmą Lietuvoje organizavusi LKP/TSKP ir po 1990 m. kovo 11 d. buvo įdarbinusi virš 800 samdomų darbuotojų. Jūs, deja, viena tų, gavusi atlygį iš šios organizacijos ir neturinti teisės Tautai nepaaiškinti šių ir kitų savo biografijos puslapių. Tyla, faktų slėpimas ir žinomai melagingų faktų skelbimas – tai nėra išeitis nei Jums, nei mūsų valstybei. Nesutinku su Prezidentės teiginiu „...per vieną naktį tapome tauta“.

Kadangi signataro raginimų nepakanka, kreipiuosi į Prezidentę paraginti Generalinę prokuratūrą:

1. Кreiptis į Vokietiją dėl vieno pagrindinių nuo Lietuvos teisėsaugos išsisukusių kolaboranto ir perversmo organizatoriaus, Jūsų buvusio viršininko Valentino Lazutkos išdavimo.

2. Paskelbti 15-os kolaborantų, kuriems Jūsų kadencijos metu panaikinti įtarimai, pavardes, nes tai jau nebėra ikiteisminio tyrimo paslaptis.

3. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. Paleckio ir jo vadovaujamos partijos antivalstybinės veiklos, Sausio 13-ąją žuvusiųjų paniekinimo, jų ir artimųjų, laisvės gynėjų šmeižimo ir įžeidimo.

4. Rygos ir Vilniaus OMON-ų nusikaltimus tirti ne kaip kriminalinius, o antivalstybinius.

5. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl AB „Snoro“ banko administratoriaus iššvaistytų lėšų, nes Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, jog administratorius be pateisinamų dokumentų išleido dešimtis milijonų litų. Priešingu atveju neįmanoma patikėti, kad šioje istorijoje Jūs esate „ne prie ko“.

Kviečiu Prezidentę skubiai taisyti savo klaidą – kreiptis į Seimą dėl ikiteisminio tyrimo įstaigos funkcijų atstatymo LR baudžiamojo proceso kodekse tiriant nusikaltimus žmoniškumui ir valstybei – net Jus labai gerbiantis laikraštis „Karštas komentaras“ ir svetainė www.komentaras.lt paskelbė Generalinės prokuratūros paaiškinimus, jog šiuos nusikaltimus beveik trejus metus po Jūsų inicijuotų įstatymo pataisų tiria tik prokurorai, t.y. be ikiteisminio tyrimo įstaigos.

Pradžiai padarykite bent tiek. Jei norite, kad galima būtų tikėti Jūsų kalbų tikrumu.

Labai gaila, p. Prezidente, kad nedalyvavote Seimo posėdyje Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 20-ųjų metinių proga. Būtumėte išgirdusi Apaštalinio nuncijaus Luidžio Bonacio (Luigi Bonazzi) primintą didžiąją Popiežiaus Jono Pauliaus II viltį Lietuvai – atverkite duris tiesai, tarnaujančiai meilei. Buvo priminta ir tai, kad visam tam reikia tvirtumo, kuris labai svarbus kuriant laisvą visuomenę, vidinės jėgos ir didelės drąsos atsilaikyti prieš spaudimą, kai negerbiama Lietuvos kultūrinė ir religinė praeitis, negerbiama mūsų tautinė tapatybė. Apaštalinis nuncijus priminė ir Kristaus žodžius, kad tiesa, o ne kas kita, padarys mus laisvus (plg. Jn 8, 32).

Nebijokite, ponia Prezidente! Būkite tvirta ir sakykite Tiesą! Be Tiesos Sąjūdis iš pogrindžio nebūtų išlaisvinęs Vyčio, Gediminaičių stulpų, Trispalvės ir Tautinės giesmės, lietuvių kalbos nebūtų padaręs valstybine ir Nepriklausomybę nebūtų atkūręs. Ir ne tai baisiausia, kad Jūsų nebuvo Sąjūdyje. Baisiausia, kad valstybės vadovu tapote ir šias pareigas vykdote, remdamasi šventvagišku melu. Įrodykite Tautai, kad valstybės atkūrimo metu nebuvote kitoje barikadų pusėje. Tylėjimu to neįrodysite.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *