A. Medalinskas. Ar gali visuomenės kandidatas sėkmingai sudalyvauti Prezidento rinkimuose? (84)

Alvydas Medalinskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Alvydas Medalinskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Prieš pora savaičių parašiau straipsnį „Lietuvos žinioms“, kur nagrinėjau klausimą, kas būtų visuomenės sėkmė Prezidento rinkimuose.

Po jo pasirodymo kreipėsi kai kurie mūsų visuomenininkai, kurie prašė išdėstyti plačiau  mechanizmą, kaip tokia visuomenės sėkmė galėtų būti pasiekta per šiuos prezidento rinkimus, turint omenyje didžiulį dabartinės šalies prezidentės D.Grybauskaitės atotrūkį nuo visų galimų kitų kandidatų bei įvairių partijų kandidatų dalyvavimą šiuose rinkimuose.  Ir, aišku, milžiniškus administracinius bei  finansų resursus, kuriuos ir vieni, ir kiti gali skirti rinkimams, siekiant sau naudingų rezultatų.

Jeigu koks žmogus, teigiantis, kad jis dalyvaus nuo visuomenės, iš tikrųjų ateitų į rinkimus neskaidriai remiamas kokių nors didelių piniginių šaltinių, kad galėtų konkuruoti su D.Grybauskaite ar partijų kandidatais, tai toks asmuo nedaug kuo skirtųsi nuo korupcinių kandidatų rinkimuose, nes už paramą po rinkimų greičiausiai turėtų taip pat atidirbti, o nuo to visuomenei nebūtų nei sėkmės, nei naudos.

Taip pat nebūtų jokios naudos, jeigu į prezidento rinkimų trasą iššoktų daug kandidatų, kurie visi tvirtintų, kad yra visuomenės atstovai, nes tai būtų tos pačios protesto elektorato antklodės tampymas į visus šonus ir nė vienas iš jų greičiausiai nepakliūtų į antrąjį rinkimų turą. Patys prezidento rinkimai taptų tik jų asmeninės savireklamos instrumentu ir asmeninio ego patenkinimu. Ir nieko daugiau.

O, kad kai kurie žmonės nuolat aktyviai dalyvaujantys visuomeniname gyvenime ar aktyviau pasirodantys tik prieš prezidento rinkimus, jau rodo veiksmus, kurie liudija jų ambicijas dalyvauti prezidento rinkimuose, tai yra visiškai akivaizdu. Konkrečių atvejų nenorėčiau detalizuoti, o kiekvienas pasirenka jam priimtinas raiškos formas.

Man svarbu kalbėti ne kokią nors konkrečią asmenybę, o procesą, kaip būtų galima visuomenei išrinkti savo kandidatą, pajėgų konkuruoti su D.Grybauskaite ir partijų kandidatais. Svarbiausia šiame modelyje, kad toks kandidatas pakliūtų į antrąjį prezidento rinkimų turą. Tik tada galima tikėtis sėkmės, kai visi kiti kandidatai atkris ir bus likta akis į akį su tuo vieninteliu konkurentu, greičiausiai D.Grybauskaite.

O dabar apie patį  tokių visuomenės kandidatų išrinkimo mechanizmą. Siūlau tai daryti pirminių rinkimų keliu, oficialiai prezidento rinkimų kampanijai neįsibėgėjus. Oficiali kampanija turėtų prasidėti kovo ar balandžio mėnesį, priklausomai nuo dabar Seimui svarstyti pateikto įstatymo, siūlančio šį laikotarpį prailginti mėnesiu.

Geriausia visuomenininkų kandidato rinkimų kampaniją būtų daryti iš karto nuo Naujųjų Metų, kai žiniasklaida nori informacijos, tačiau dėl žiemos atostogų, kol visi valdžios darbai įsibėgės, gyvena informacijos bado sąlygomis. Seimas iki kovo 11 d., kaip visada, nedirbs. Tai ir būtų geriausias laikas visuomenės kandidatų pirminių rinkimų kampanijai. Jeigu tam galėtų susiburti  visuomeninės organizacijos, nepaisant jų veiklos pobūdžio ir tikslų, tik, kad dirbtų nepriklausomai Lietuvai,  tai būtų sėkmė ir Lietuvai. Be to, toks įvairių Lietuvos visuomeninių jėgų susitelkimas būtų labai reikalingas ir kitiems visuomenės darbams, kurių yra labai daug Lietuvoje.

Jeigu tokia idėja dėl pirminių rinkimų būtų priimtina ir ją būtų apsispręsta pradėti nuo kitų metų pradžios, tai iki šių metų pabaigos, kol Lietuvos valdžia užsiima pirmininkavimu Europos Sąjungai ir į ten yra nukreiptas žiniasklaidos dėmesys, būtų gerai padaryti visus parengiamuosius darbus. Ir tam laiko tikrai pakaktų. Taigi, visų pirma reikėtų suformuoti iš įvairių visuomeninių organizacijų ir turinčių pripažinimą visuomenėje visuomenininkų atstovų savotišką Tarybą ar Komisiją, kuri iš principo atliktų Vyriausiosios rinkimų komisijos vaidmenį. Galima būtų šiam darbui pritraukti ir sąjūdininkus, Nepriklausomybės Akto signatarus, bet tik tuos, kas rinkimuose nedalyvaus. Šiai visuomenininkų komisijai asmenys, kurie nori dalyvauti, kaip visuomenės kandidatai pirminiuose  rinkimuose įteiktų paraiškas dėl dalyvavimo.

Minėtose paraiškose nurodytų ir visas biografijos detales, kaip, kad mes norėtume matyti skaidrią informaciją apie kitų kandidatų prezidento rinkimuose biografijos duomenis.  Būtų sutarta iki kada, pavyzdžiui, iki lapkričio 15 d.  , o gal net ir iki lapkričio 1 d. tokios paraiškos turėtų būti pateiktos. Tada šios pavardės būtų paskelbtos visuomenei ir žmonės galėtų imti siųsti klausimus šiai Komisijai dėl vieno ar kito migloto momento vieno ar kito kandidato biografijoje. Prisipažinkime, tokių momentų gali turėti ne tik oficialūs partijų kandidatai, bet ir visuomenininkai. Visiems yra svarbu išgirsti jų paaiškinimus dėl fakto, kuris gali tokį visuomenininką kompromituoti vėliau oficialios rinkimų kampanijos metu, jeigu tai paaiškėtų.

Tada  turėtų įvykti viešas tokio kandidato susitikimas su Komisija, kur šie ir kiti klausimai kandidatui būtų užduodami, o šį susitikimą būtų galima transliuoti interneto pagalba ir visuomenės atstovams, kam tai yra svarbu. Be to, juk internete informacija yra saugojama ilgą laiką, todėl žmonės galėtų nebūtinai iš karto pažiūrėti video medžiagą iš sutikimo su tokiu kandidatu, bet ir vėliau, kaip tai taps aktualu. Šią informaciją galėtų dėti tie visuomenės interesams tarnaujantys interneto portalai, kurie sutiktų būti visuomenininkų kandidato išrinkimo informaciniais partneriais.

Šiame etape mes jau prieiname situaciją, kai visuomenės kandidato pirminiais rinkimais galima sudominti daug platesnį ratą žmonių, nei tik aktyvia visuomenės gyvenime besisukantys žmonės. Pavyzdžiui, tokia apklausa gali būti organizuota ne kokiame nors kambaryje, o salėje, kur ir žmonės iš salės gali užduoti klausimus norintiems būti kandidatais prezidento rinkimuose visuomenininkams. Galbūt visuomenės kandidatų pavardes galėtų paskelbti ir interneto portalai, kurie tarnauja visuomenės lūkesčiams. Galbūt šie interneto portalai jau pradinėje stadijoje galėtų imti siūlyti visuomenės kandidatus reitinguoti, o gal tai būtų galima imti daryti tik prasidėjus pirminių rinkimų kampanijai nuo kitų metų pradžios, kai dalis norėjusių dalyvauti pirminiuose rinkimuose kandidatų nuo visuomenės to nuspręstų nedaryti.

Svarbiausia tik tai, kad būtų skelbiamos jau pavardės tų visuomenės kandidatų, kurie pareiškė norą panašiuose pirminiuose rinkimuose dalyvauti, o ne kokių nors numanomų ar galimų kandidatų. Neabejoju, kad šiam etape ir platesnė žiniasklaida, o ne tik tie visuomenės lūkesčiams tarnaujantys interneto portalai, kurie nuo pradžios sutiktų būti šio proceso informaciniais partneriais, jau galėtų ir susidomėti pirminiais visuomenės kandidato rinkimais ir apie juos imti skelbti informaciją.

Galbūt, jeigu taip susiklostytų įvykai būtų galima kreiptis finansinės paramos į verslo organizacijas, prašant paremti ne kokį nors konkretų asmenį, kuris, kaip sakiau būtų priverstas vėliau jį parėmusiems verslininkams atidirbti, o patį demokratinį visuomenės kandidato pirminių rinkimų procesą. Tokios paramos vėliau galėtų prireikti ir organizuojant visuomenės kandidatų informacinę kampaniją, užperkant informacinius skelbimus apie numatomus jų susitikimus miestuose ir rajonuose, galimai padengiant tokių kelionių susitikti su žmonėmis išlaidas kandidatams. Žinoma, jeigu tokių finansinių resursų nebūtų, kandidatai tai turėtų padengti iš savo kišenės ir tai suprasdami, irgi realiai įvertinti, ar gali dalyvauti rinkimuose.

Pirminių rinkimų kampanijos metu Komisija ir toliau dirbtų, o kilus kokiems nors nesusipratimams, juos aiškintųsi, panašiai, kaip Vyriausioji rinkimų komisija.

Jeigu toks modelis pirminių visuomenės kandidatų rinkimų iš principo būtų priimtinas, reikėtų tik susitarti dar dėl keleto esminių klausimų.

Pirma, kaip būtų organizuojami patys rinkimai. Internetu būtų lengviausia tai padaryti, sutarus vieną konkrečią tokių rinkimų dieną ir numačius pakartotinius rinkimus, po kelių savaičių, ką į jį pateks du visuomenės kandidatai. Bet internetu mažiau yra galimybių apimti platesnį sluoksnį aktyvių žmonių, ypač gyvenančių rajonuose. Jeigu būtų galimybė, žinoma, būtų puiku, kad kiekvieno rajono centre būtų organizuota ir patalpoje veikianti rinkimų vieta su rinkimų urnomis. Toks žingsnis taip pat leistų sutelkti įvairias visuomenės jėgas, tik šį kartą jau kiekviename rajone ir miestelyje. Tai būtų labai didelis visuomeninio gyvenimo pasiekimas.

Antras klausimas, kas galėtų būti laikomas visuomenės kandidatu. Ar tik nepartiniai visuomenininkai, ar taip pat ir mažų partijų atstovai, t.y. ne tų partijų, kurios yra Seime ir gauna valstybės finansavimą. Yra klausimas, kurį reikėtų išsiaiškinti, jeigu į pirminių rinkimų trasą įsitrauktų mažų partijų atstovai, ar nebūtų pažeidimo rinkimų kampanijos įstatymų. Kad visuomenininkai gali kada nori ir ką nori rinkti, tai faktas.

Trečias klausimas, kas galėtų imtis iniciatyvos būti atsakingu už tokį pirminių rinkimų modelį. Galima tiesiog įvairių visuomeninių organizacijų atstovams susėsti prie bendro stalo ir susitarti, o galima, pavyzdžiui, pasiremti ir dabar Nepriklausomybės Akto signataro, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario R. Ozolo vadovaujamu Apskritu stalu, įtraukiant papildomų žmonių, šiek tiek pakoreguojant funkcijas ir pritaikant jas šiam procesui. Kalbėjau su R. Ozolu. Jam atrodė tokia idėja gana įdomi.

Kiekvienas iš mūsų gali pateikti ir savo siūlymus, kaip geriau organizuoti pirminius visuomenės kandidato rinkimus, jeigu pačiai idėjai iš principo būtų pritarta. Visiškai tikiu, kad svarstymo metu gims daug naujų, įdomių siūlymų dėl rinkimų modelio.

Būtinai reikėtų sutarti, kad pirminius rinkimus pralaimėjęs visuomenės kandidatas nedalyvaus oficialiuose prezidento rinkimuose ir viešojoje erdvėje nekritikuos pirminius visuomenės kandidato rinkimus laimėjusio kandidato, o, jeigu kas savo pažadą sulaužys, tai turėtų būti visų šiame procese dalyvaujančių visuomenės atstovų pareiškimas, įvertinantis tokį pažeidimą. Ir, aišku, toks kandidatas negali būti vadinamas visuomenės kandidatu.  Kitiems visuomenės kandidatams nebūtina reikšti paramą tam, kas buvo išrinktas pirminiuose rinkimuose, nes pažiūros gali ir nesutapti, bet žmonės galėtų prie jo oficialios kampanijos prisidėti ir ją paremti.

Ne tik oficialioje rinkimų kampanijoje, bet ir pirminių visuomenės kandidato rinkimų kampanijoje gali būti visko, įskaitant ir kritikos vienas kitam, bet, jeigu viskas vyktų padorumo ribose ir šie kandidatai nesusipyktų, tai Lietuvos  visuomenės gyvenime po šių rinkimų atsirastų branduolys turinčių žmonių pasitikėjimą visuomenininkų, kurie galėtų stumti ir kitus svarbius visuomeninio gyvenimo darbus Lietuvoje. Tikiu, kad visuomenei, visuomeninėms organizacijos susitelkus visuomenės kandidatas gali sėkmingai sudalyvauti rinkimuose, tik reikia padaryti visus žingsnius, kad būtų parinktas pajėgus kandidatas ir jo atsiradimas dar iki rinkimų sudomintų žmones. Bet, kokie bebūtų prezidento rinkimų rezultatai, toks modelis leistų dar stipriau suaktyvinti, labiau  sutelkti visuomeninį gyvenimą, todėl nauda būtų dviguba.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Visuomenei Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: