J.Vaiškūnas. Aplodismentai komentatoriui (52)

Išmoningieji Lietuvos rinktinės FANAI – sirgaliai | Alkas.lt nuotr.

Išmoningieji Lietuvos rinktinės FANAI – sirgaliai | Alkas.lt nuotr.

Lietuvos krepšinio rinktinė Europos čempionate Slovėnijoje, išvargusi nelengvą pergalę  prieš brolius latvius, mus, krepšinio aistruolius, pradžiugino antrąjį kartą. Pirmą džiaugsmą šventėme, kai buvo įveikta Makedonija. O vakar gerokai paplušėję mūsiškiai žiūrovų nuotaikos svarstykles persvėrė – 2:1 bendrojo džiaugsmo naudai!

Tačiau rungtynių eigą TV3  bangomis perteikiantis apžvalgininkas Robertas Petrauskas, pats to nenutuokdamas, į mūsų nuotaikos svarstykles prikrovė nemažai svarių liūdesio svarsčių. Šiaip jau lengvai ir tiksliai vyksmą krepšinio aikštelėje apsakantis Robertas visas tris rungtynes taip ir nesugebėjo išsivaduoti nuo amžinųjų gimtosios kalbos varžovų–svetimžodžių primetamų žaidimo taisyklių. Tenka pripažinti, R.Petrausko kalba visų trijų rungtynių metu strigo kibiuose eurosvetimybių gniaužtuose ir iš jų neišsivadavo net ir tuomet, kai į krepšinio aikštelę išbėgo dviem seniausioms indoeuropiečių šeimos kalboms atstovaujančios baltų rinktinės.

Svetimžodžių dygliai badė jautrumo dar nepraradusias ausis ir smigo širdin, gerokai nusodindami pergalių džiaugsmą:

Po intensyvaus spurto ir klasiško driblingo komanda išėjo iš tragiškos situacijos, realizavusi visus šansus ir maksimaliai padidinusi varžovų deficitą mačo pabaigoje triumfavo. Po finalinės sirenos emocinga fanų publika arenoje nepagailėjo aplodismentų mačio favoritams. Net tragiškai teisėjavę ir menkiausią kontaktą fiksavę arbitrai nesukomplikavo situacijos mačo pabaigoje. Komanda pateisino optimistines prognozes.  Bravo!

Štai tokiais sakiniais galima būtų glaustai išreikšti tų lietuviškos gyvasties ir dvasios syvus siurbiančių sporto žargono svetimžodžių poveikį. O juk kiekvienas jų mūsų kalboje vis dar turi lietuvišką atitikmenį, savitai perteikiantį kalbamųjų reiškinių esmę ir prasmę. Tiesa, pasitelkiant savuosius žodžius dažnai tenka keisti ne tik patį žodį, bet net sakinio sandarą, o dažnu atveju ir pačią minties eigą, tai yra tenka pakreipti kita linkme mąstymą, o tai reiškia ir pačius daiktus bei reiškinius išvysti kitoje šviesoje.

Per pirmas tris Europos čempionato Slovėnijoje dienas prie sporto apžvalgininkų liežuvių kaip reikiant prisisiurbė šie svetimžodžiai:

mačas varžybos, rungtynės, žaidynės
arbitrai teisėjai
arena aikštelė, krepšinio aikštelė
aplodismentai plojimai
bravo valio, šaunuoliai…
deficitas trūkumas, nepriteklius
emocingai jausmingai, gyvai, audringai…
epizodas akimirka, atkarpa…
fanai sirgaliai, aistruoliai
fiksuoja įskaito
iniciatyva ėmėsi, sumanymas, veiklumas
komanda rinktinė
kontaktas
atsitrenkė, trenkė, susidūrė ir tt.
optimistinės džiugios, viltingos, geros…
pesimistinės liūdnos, nuviliančios, blogos
prognozės spėjimai, lūkesčiai
publika žiūrovai
realizavo įmetė, išnaudojo, pelnė…
situacija padėtis
šansas galimybė
tragiškas blogas, netikęs, prastas, baisus, siaubingas…
mačas varžybos, rungtynės, žaidynės

Suprantama, ne visada turime kuo pakeisti vieną ar kitą svetimžodį. Kai kurie jų seniai jau prigiję mūsų kalboje, ir tapę, rodos, nepakeičiamais: kultūra, sportas, muzika, teatras… Mūsų kalbininkai nespėja, o kartais, regis, nė nesistengia kurti ir siūlyti kokybiškų lietuviškų atitikmenų pajėgių apibūdinti naujų reiškinių esmes, sustabdyti svetimžodžių piktžoles.

Bet gi, ar taip jau sunku mums patiems netraukti į lietuvių kalbą ir neteršti jos bent tais, kuriems savus atitikmenis turime ir naudojame jau nuo seno: MAČAS, ARBITRAS, APLODISMENTAI, ARENA, PUBLIKA, FANAI?.. Tad kodėl nežodžiuojam lietuviškai: RUNGTYNĖS, VARŽYBOS, PLOJIMAI, KREPŠINIO AIKŠTELĖ, ŽIŪROVAI, SIRGALIAI?..

Jei dangstysimės MODERNUMO, PROGRESO užkeikimais, tai vėliau ar ankščiau prarasime visą savo kalbą. Tuomet pergalės sporto aikštelėse nebedžiugins. Istorija nuolat primena, kad ši vis neišmokstama pamoka nuolat apkartina net pačias didžiausias mūsų pergales. Per amžius nugalėdami beveik visuose pagrindiniuose karuose, mes nuolat traukėmės, mažėjome ir nykome, nes, pasak mitologo Dainiaus Razausko, kariavome „ne tą karą“. Tikrasis mūšis už Lietuvą tebevyksta – kultūroje, kalboje ir, galiausia, kiekvieno mūsų dvasioje.

Čia ir dabar.

Nuolat.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: