Ilgainiui, jau devynioliktame amžiuje, šalia LIETOS radosi ir kita, SĄJŪDŽIO sąvoka – kaip noras ir galia priešintis, gintis, kaip priešingybė sąstingiui. Toks pasipriešinimas, sąjūdis kilo per 1831, 1863 sukilimus, toks nepaprastas sąjūdis ir pakilimas apėmė lietuvius po 1918 metų, paskelbus Nepriklausomybę. Žmonės aukojosi, dirbo, plušo iš paskutiniųjų. Mokytesni važiavo į kaimus mokytojais, veiklesni kūrė valstybę esmiškai lygiame lauke – iš gryno nieko, pakaitinto vien širdies karščiu ir tėvynės meile.
Pagarbą kelia toji ugnis, tas pasišventimas ir ryžtas, įveikę visus nepriteklius, lyg pupų pėdus nuvartę kalnus bėdų ir sunkumų. Iš naujo, iš to švento nieko buvo sukurta visa pramonė, žemės ūkis, meno ir valdymo įstaigos, švietimas.
Sakau tai tiems, kuriems Sąjūdis regis mūsų laikų naujovė. Ir tiems, kuriems peršamas įspūdis, esą Sąjūdis – tai toks lemtingas kai kurių asmenybių išsišokimas, gerokai panašus į rusų spalio revoliuciją. Girdi, laikui pritvinkus, kai apačios nebepageidauja gyventi po senovei, o viršūnės nebeišgali jų suturėti, neapsikentę žmonės susibėga, paklega, pašūkauja „tebūnie kaip mes norime“, ir tampa taip, kaip jie nori.
Iš tikro Sąjūdis, o kitaip LIETA ar LIETAVA, tebekyla mūsų tautoje kaskart, kai reikia telktis arba priešintis. Žinoma, jis bręsta ilgiau ir banguoja nebe taip galingai – juk esame jau kadai nebe tie LIETAVOS VYRAI ir MOTERYS, jau gerokai įvairių svetimybių ir svetimkūnių susilpninti.
Taip ir šis, pastarasis, ano amžiaus pabaigos Sąjūdis užsimezgė jau tada, kai suūkė pirmieji traukiniai, išgabenę tūkstančius mūsų tautiečių į Sibirą. Jis brendo dviem srovėmis. Viena, slaptoji, pogrindinė, tiekė žmonėms draudžiamos spaudos, akino, ragino nepasiduoti dvasia. Kita, atviroji, palaikė tą ugnį menais, kūryba, karštu žodžiu spaudoje. Jos suburti teatro vaidinimai, koncertai, susitikimai su gerbėjais ir skaitytojais virsdavo tautinės atgaivos židiniais.
Dirbdami išvien visi šie šventi žmonės nedavė užmigti liaudžiai, žadino jos sąmonę, kėlė aukštyn dvasią, neleido užgesti laisvės troškimui jų širdyse.
Paskutiniu lašu tautos kantrybės taurėje tapo Neringos, to gražiausio mūsų gamtos perlo gelbėjimas 1986 metais, kai rusų buvo nutarta paversti šį pasakiško grožio kampelį murzinu pramoniniu užkampiu. Tuomet subruzdo daugelis. Pradėjome rinkti parašus – iš esmės surengėme pirmąjį, dar šiuos kraštuos nebūtą visuotinę tautos valios apraišką (referendumą). Parašus to meto TSRS valdytojui, pirmajam KP sekretoriui M.Gorbačiovui, vežė rašytojas Vytautas Petkevičius. Parašai, iš viso gerokai per 350 000 – 400 000, buvo saugiai nugabenti ir į juos atsižvelgta. Negalėjome patikėti savo laime. Džiugesys ir pasididžiavimas užplūdo mūsų širdis: VALIO! Vis dėlto galim šį tą, vis dėlto nesam tokie jau vergai ir nevykėliai, kokiais mus piešia!
Tokia tatai graži ir turininga buvo šio pastarojo Sąjūdžio jaunystė, kuri baigėsi 1988 metais, sušaukus pirmąjį atvirą Sajūdžio posėdį. Saugumo iš anksto „apdoroton“ LMA salėn sugužėjo gal pora šimtų dalyvių, tarp kurių tai čia, tai ten mirgėjo anksčiau vykusiuose slaptuose renginiuose nėsyk nematyti veikėjai, tokie šmirai šmarai – perdėtai bruzdūs, šnekūs ir landūs. Šalia rimtųjų, senų Sąjūdžio vadų tuojau susispietė jų visas tuntas. Plika akim matei jų tikslus ir siekius. Toliau – tartum rateliai nuo kalniuko sutrinko subildo graudi Sąjūdžio, o ir visos Lietuvos raida. Ėmė dėtis keisti dalykai.
Žiūrėk, čia vienur, čia kitur iš darbo atleidžiamas puikus, savo dalyką iš panagių išmanantis darbuotojas, o jo vieton brukamas koks nors iš pupų varytas proto varguolis. Iš pradžių pamažu, bet sulig diena vis drąsiau, vis įžūliau vyksta „valymas“ – padorių ir sąžiningų darbuotojų keitimas ilganagiais arba nemokšomis. Ši bjauri, kenkėjiška veikla dangstoma „politiniais sumetimais“. Labai greit ji išplinta taip plačiai ir įsismelkia taip giliai, kad netrukus šalyje visai rimtai pakvimpa nelaime. Daugelis bent kiek atidesnių, jautresnių ir protaujančių tai matė ir jautė, tik negalėjo suvokti – kas ir kodėl iš tikro vyksta?
Kokio galo reikėjo pusvelčiui parduoti vieną iš stipriausių ir pelningiausių Lietuvos įmonių – „Lietuvos telekomą“ (1998), visai veltui kažkokiai neaiškiai JAV įmoniūkštei iškišti „Mažeikių naftą“ ir dar pridėti už „Telekomą“ pelnytus 800 000 litų (1999)? Toliau gražiau: „Lietuvos kuras“ taip pat gan miglotai (šįkart Olandijos) įmonei buvo parduotas vos už 1 litą!
Dar labiau apstulbome paaiškėjus, jog iš visų tų, atsiprašant, sandorių laimėjo ne kas kitas, kaip toji pati grobuonė Rusija, prieš kurią taip šakojosi ir pagiežos negailėdami putojo konservatoriai.
Plentvolė, pamažu, įmonė po įmonės, sutraiškiusi visą gamybinį Lietuvos nugarkaulį, niekais paleidusi dar neseniai tokį stiprų žemės ūkį, skutais ir draiskanomis pavertusi dailiai margą, įmantriai raštuotą šalies kultūrinį audinį, pajudėjo. Ir netrukus taip įsismagino, kad likome be savo linų, audinių, tiksliųjų prietaisų, medžio ir molio dirbinių, stiklo ar savito, niekur kitur negaminamo porceliano. O galiausiai – bemaž be tautinės kultūros.
Nors kiekviena proga ir ant kiekvieno kampo garsiai plyšauta apie tautinę mokyklą ir jos nebūtus privalumus, iš tiesų tautiniams dalykams dėmesio skirta vis mažiau, jie vis atkakliau grūsti į pašalius, kol pagaliau mokyklose liautasi mokyti Lietuvos istorijos! Negana to, šalyje metai iš metų nenumaldomai uždarinėjamos mokyklos, menkinamos mokymo programos, susinama ir skurdinama kultūrinė jaunimo aplinka.
Jau nekalbėsiu apie tai, jog švietimas apskritai žlugdomas, mokymo įstaigose siautėja klaikus neraštingumas ir žemas bendro išprusimo lygis.
Jau nepriminsiu, kad netgi (!) tarybiniais metais klestėję liaudies menai, liaudies papročiai ir kūryba šiandien, laisvoje Lietuvoje, vos besuduria galą su galu.
Jau neverkausiu, jog Vilniaus tautinės muzikos šventei „Skamba kankliai“, štai jau keturias dešimtis metų suburiančiai muzikantus, dainorėlius ir šokėjus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų kraštų, neatsirado nė cento, o gėdingoms gėjų eitynėms apsaugoti čia pat švystelta apie 200 000 litų…
Užuot apraudojusi nesuskaičiuojamas mūsų kultūros bėdas, kurios, kaip skylės kelnėse, ir taip visiems akis kaitina, verčiau pamėginsiu apžvelgti, KODĖL jų ne mąžta, o taip sparčiai daugėja.
Nebent aklas gali nematyti, jog ta pati kova dėl būvio, kaip ir per amžius, iš esmės tebesitęsia ir dabar. Tik ji vyksta gudriau – bjauresnėmis už kalaviją priemonėmis, nuo kurių sunku apsiginti, jei skendi nežinioj, ir be galo lengva, jei suvoki, kas iš tikro vyksta.
Tad pabandykim suvokti.
Vis dažniau girdisi balsų, jog esame sąmoningai pūdomi. Kaip čia yra? Kodėl šitaip elgiasi mūsų išrinktieji? Kodėl kenkia savo kraštui, savo tautai pikčiau už pikčiausius priešus?
Deja, vyksta tai, kas nei mūsų, nei mūsų išrinktųjų valioje.
Sąmoningai ir už nemažus pinigus vykdomas garsusis ATSKIRŲ VISUOMENIŲ PŪDYMO DARBAS, pradėtas gan seniai ir gan toli – dar 1945 metais JAV. Paklausykite. Tai JAV CŽV direktoriaus A.Daleso pranešimas, perskaitytas JAV Tarptautinių santykių taryboje, dalyvaujant pačiam prezidentui H. Trumenui:
„Baigsis karas… Tada mesime viską, ką turime – visą auksą ir kitas gėrybes žmonių mulkinimui ir bukagalviškumui didinti.
Žmogaus smegenys, jo sąmonė greitai keičiasi – ypač į blogąją pusę. Pasėję tenai suirutę, mes nepastebimai pakeisime jų atsparą, jų tikrąsias dvasines vertybes į netikras ir priversime juos patikėti tuo melu. Kaip tai padarysime? Už pinigus mes surasim bendraminčių ir pagalbininkų pačioje šalyje.
Žingsnis po žingsnio prasidės didžiulė, ligi tolei nebūta labiausiai nepalenkiamos tautos griūtis ir galutinis, negrįžtamas jos savimonės užtemimas. Iš literatūros ir meno mes palaipsniui išnaikinsime jų pamatinę esmę, išnovysim dailininkams bet kokį tikrovės vaizdavimo norą ir žmogiškosios sielos slapčių tyrinėjimą. Knygos, teatras, kinas – visa vaizduos ir kaitins tik žemiausius jausmus. Mes visais įmanomais būdais palaikysime ir aukštinsim vadinamuosius menininkus, kurie skleis ir kalte kals į žmonių sąmonę pagedimą, gašlumą, iškrypimus ir kitas bjaurastis, prievartą, kankinimus ir išdavystę – žodžiu visokį supuvimą.
Valstybės valdyme mes sukursime painiavą ir savivalę – nepastebimai, bet vikriai ir nuolat skatinsime valdininkų išsigimimą, kyšininkavimą, tingumą ir nesąžiningumą.
Savinauda, aplaidumas ir nevala bus pakelti į padorumo lygį. Sąžiningumas, triūsas tėvynės labui ir dora bus nuolat išjuokiami ir taps praeities atgyvenomis.
Netašytas įžūlumas, melas, apgaulė, girtavimas, kvaišinimasis, gyvuliška baimė, begėdiškumas ir išdavystė, tautų supriešinimas – visa tai mes mikliai ir nepastebimai diegsime, kol visas jų gyvenimas nušvis juosva pagiežos spalva.
Ir tiktai nedaugelis, tik labai mažai kas susigaudys, kas iš tikro vyksta. Tačiau tokius žmones mes pastatysime į padėtį be išeities, paversim juos kaliausėmis, žvirblių baidyklėmis, rasim būdų apmeluoti ir apšaukti visuomenės atliekomis.
Išrausim dvasines mūsų aukų šaknis, išniekinsim ir sunaikinsim dorovingumo pagrindus. Tokiu būdu mes išglebinsim vieną jaunąją kartą po kitos ir ugnimi išdeginsim jų tautinį prisirišimą. Imsimės žmonių nuo jų vaikystės ir jaunatviško patiklumo, daugiausia dėmesio sutelksime į besimokantį jaunimą, imsim jį tvirkinti, pūdyti ir doroviškai smukdyti.
Mes juos paversim savo tautą niekinančiais perėjūnais, kuriems nėra nieko šventa, padarysim cinikais, kosmopolitais ir antipiliečiais“.
Tasai baisus, iš panagių beprotiškas sumanymas jau kadai „tapo kūnu“ – pavirto atskiromis CŽV valdybomis, skyriais, kuriuose pluša būriai „strateginės psichologijos“ žinovų bei tokių „geradarių“, kaip garsusis kvaišalų ir patvirkimo „globėjas“ Džordžas Sorosas. Nors ši beprotybė radosi iš didelio noro pakenkti TSRS, blogi pavyzdžiai greitai plinta. Taigi ji niekur nedingo ir tartum maras pasklido po kitas slaptąsias tarnybas visame pasaulyje, tarp jų ir pačios TSRS. Būtent ji buvo pritaikyta ir mūsų šaliai.
Dalykas tas, kad TSRS ne žlugo, bet buvo sugriauta sąmoningai. Iš dalies dėl minėto pūdymo, o iš dalies ir savaime „raudonųjų“ ponų viršūnėse subrendo naujoji karta, kuriai pačiai ligi gyvo kaulo įgriso tarybinė santvarka, o labiausiai – būti pogrindiniais milijonieriais. Norėjosi laisviau atsikvėpti ir plačiau užsimoti, norėjosi permainų.
TSRS valdžios aukštumoje, pačioje jos „žvaigždučių bažnyčios“ viršūnėje stūksojo labai galingas ir labai slaptas, tirštų miglų ir ūkanų apgaubtas darinys – TSRS komunistų partijos centro komiteto politinio biuro Ypatingasis skyrius, apie kurį nieko dorai nežinojo ne tik eiliniai politinio biuro nariai, bet ir pats pirmasis sekretorius. Tasai itin slaptas skyrius ir atlikęs visą darbą. Atlikęs meistriškai ir sumaniai. Tai su jo žinia esam valdomi ir vairuojami, tai su jo žinia pas mus nė iš kur išdygsta balažin kokie Pilypukai bei Pilypaitės ir krečia visokias sveiku protu nesuvokiamas abrakadabras.
Apie tai byloja ne vienas pastabesnis dabarties apžvalgininkas, apie tai skaitome buvusio rusų žvalgo ir ano slaptojo skyriaus darbuotojo Aleksandro Panovo knygoje „Dusyk nuteistas myriop“, išleistoje Londone, kur jis, sėkmingai išgaravęs į Vakarus, dabar gyvena.
Lietuvoje veikia net keli vadinamieji pilietininkų, pasaulietininkų, globalistų institutai, kurie kuo ramiausiai „be pykčio ir šališkumo“ skleidžia tas maro užmačias mūsų krašte. Visa ta ardomoji veikla, kad kokios tuojau atsišaudo visokiomis „ksenofobijomis“ ir kitomis „fobijomis“, įžūliai purškia į akis pasaulinio globalizmo miglas ir visuomet vingriai išsisuka nuo klausimo – kokiais pagrindais, kokiomis lėšomis minėtos įstaigos gyvuoja. O tų įstaigų ir visos purvinos jų veiklos ramstis – amerikoniškoji „demokratija“, karai, kvaišalai, pinigai ir prievarta. Kvaila būtų manyti, kad toji visa griaunanti banga aplenks mūsų taip mylimą, bet taip mažai teginamą Lietuvą. Mes jau pilna burna ryjame tuos pragaro vaisius, o tamtyč parengti šio sumanymo vykdytojai jau daugiau kaip dvidešimtį metų darbuojasi aukščiausiuose mūsų valstybės sluoksniuose.
Bet grįžkime prie žemės.
Tasai nedidelis, dailus ir taip tėvų bei protėvių išmylėtas lopinėlis yra mūsų NAMAI. Pažiūrėkime, kas nutiko tiems, kas neapdairiai iškeitė savo namus, savo miškus, upes ir ežerus į stiklo karoliukus, degtinę ar popierėlius – pinigus. Prisiminkime liūdną Amerikos indėnų, Sibiro tautelių, indų ir palestiniečių likimą. Pastarieji, dar ano amžiaus vidury už grašius pardavę savo žemes žydams iki šiolei tebeieško teisybės ir vis neranda. Galiausiai apsidairykime, kiek mūsų piliečių išpardavę butus ir praradę pinigus apgaulinguose bankuose tapo benamiais ir valkatomis.
Toks likimas peršamas ir mums.
Melste meldžiu žmonių: burkimės po senovei LIETON, gelbėkime gimtinę savo LIETUVĄ!
Labiau branginkime, dažniau paminėkime tai, ką mums davė, kokius turtus sukrovė darnus, nors ir nelengvas gyvenimas mūsų protėvių ŽEMĖJE, jaukiuose mūsų namučiuose: kalbą, kurios žodynas – didžiausias, plačiausias pasaulyje, tūkstančius pertūkstančius dainų, papročius, kurie per šimtmečius leido mums tarpti darnoje su savo prigimtimi ir gamta, gebėjimus – mūsų menus, amatus, nepakartojamą mūsų nagingumą ir sumanumą.
Šiandien mums brukama svetima, atšiauri benamių valkatų kultūra – kvaišalai, besaikis godumas, iškrypimai, prievarta, purvas. Pasitelkime protėvių išmintį, atsispirkime tam marui.
KAIP TAI PADARYTI?
Šalia septynių Pranciškaus rutuliukų norėtųsi nupiešti dar du ir pavadinti ATMINTIS ir TIESA. Viena yra būtina sąlyga mąstyti: gretinti, lyginti ir vertinti. Kita – kaip vaistas, kaip pati gamta, kurią sunaikinę išnyksime ir patys.
Neveltui prie „Tautonaikos (genocido) centro“ leistas leidinys „Tautos atmintis“ mūsų neva laisvoje Lietuvoje buvo skubomis uždarytas: su besmegeniais mankurtais jus daug lengviau tvarkytis.
Neveltui iš žinynų ir enciklopedijų, iš straipsnių internete ir spaudoje uoliai trinami tikrieji duomenys apie mūsų „viršūnių“ veikėjus.
Neveltui vis rečiau skamba tikrųjų tautos geradarių, tikrųjų šviesuolių vardai.
Jeigu tauta praranda savo istoriją, savo tautinę savimonę ir atmintį, ji jau nebegyvena. Jos kalba tampa antkapine, dievai – velniais, o didvyriai priešų nutepliojami pabaisomis.
Dar daugiau – žmogus be atminties arba su išdarkyta atmintimi yra baisesnis už žvėrį, nes nėra didesnio žmogiškumą griaunančio melo, kaip klaidingai suvokta tiesa arba pusiau tiesa. O prievarta primesta ji tampa dar vienu – izmu: fašizmu, komunizmu ar globalizmu.
Taigi, manau, būtina vėl pradėti spausdinti „Tautos atmintį“, suburti ir daugiau panašių leidinių.
Neleiskime ištrinti savo atminties, neleiskime juodinti šviesuolių! Dažniau juos pagerbkime, geruoju paminėkime. Semkimės iš jų meilės, ištvermės ir darbštumo, mokykimės pasišventimo savo tautai, savo LIETAI ir bendram jos labui.
Kodėl žmonės vengia tiesos, suka nuo jos akis, kaip nuo ryškios šviesos? Tai vis baimė – tiek daug mumyse slūgso baimės. Bet sykį nuo jos išsivadavus tampa šviesu ir gera. Išsitiesia trilinkas nugarkaulis, lengviau atsidūsėja melo ir pagaulės išvarginta širdis.
Iš šių dviejų dalykų, ATMINTIES ir TIESOS kyla tikroji kūryba – plaukte plaukia nemeluoti, išties išgyventi dalykai. Tai šiedu kūrybos ramsčiai gimdo išmonę ir išradingumą, miklumą rasti garbią išeitį iš bet kokios padėties, įžvalgą išvengti išdavystės, gebėjimą gudriai ją lankstu apeiti. Noriu priminti, kad nuo seniausių laikų tautos išdavystė brendo diduomenės, „aukštesniųjų“ sluoksniuose. Tai jie, valdomi godumo ir noro klėsti kitus, vartė kailį, laužė liežuvį, klojosi čia po vokiečiais, čia po lenkais, čia po rusais. Tas pat ir dabar. Taigi, kaip ir mūsų bočiai kadaise, neturime kliautis menku jų protu ir bailiomis širdimis.
Kliaukimės nuo amžių mus atlydėjusia protėvių išmintimi ir jų dvasios stiprybe. Nebeieškokime rodos tarp valdžios didžiūnų, nes nežinia kokiais galais jie tą valdžią gavo.
Iš pažiūros kuklus Suvalkijos gydytojas, o širdy iškiliausias dainius ir žynys, Vincas Kudirka paliko mums tautinę giesmę, kuris iš tikro yra malda, mantra, dvasios vaistas, gyduolis užkalbėjimas. Dažniau jį kartokime ir gyvenkime taip, kaip ši malda liepia.
IR ŠVIESA, IR TIESA MŪS ŽINGSNIUS TELYDI.
(Pabaiga)
Puikus straipsnis.
Pagarba.
Oho, kiek neigiamos energijos … “Alką” jau brauksiu iš savo mėgiamų info šaltinių … nusivažiavot …
kiekvienam savo:)
Tai puiku, pasilik tu geriau delfinariume ir komtiesioj.
manau čia ne man:)
Atsiprasau, cia opapai. 🙂
tik pajuokavau:)Aš taip ir supratau.
Vienam komentare norėjau akcentuoti,kad tai nuomonė,taip ir liko nikas- nuomonė.Tai matyt klaidina.Grįžtu į širdžiai mielą-mintis:).
Iki
Lietuvos vardas ne nuo lietaus, lietos ar kt. pramanų, o nuo deivės Latos, Str. minimas sąjūdis prasidėjo XIX a. pradžioje, kurį simbolizuoja 1912 m. pastatytas Dionizo Poškos Baublio muziejus.
Nebuvo tokios deivės – kąžką maišai.
Reikia daugiau skaityti apie Lietuvos ištakas, domėtis, tada nereikės blaškytis nežinioje.
Tą patį aš pačiam ir sakau – išgalvojai niekada nebuvusią deivę.
Patikslinimas “Str. minimas sąjūdis prasidėjo XIX a. pradžioje, kurį simbolizuoja 1812 m. pastatytas Dionizo Poškos Baublio muziejus”.
Patikslinimas:
“Str. minimas sąjūdis prasidėjo XIX a. pradžioje, kurį simbolizuoja 1812 m. pastatytas Dionizo Poškos Baublio muziejus”.
jau pasirašiau dėl referendumo paskelbimo.
Referendumo tikslai:
1. Sumažinti reikalingą parašų skaičių nuo 300.000 iki 100.000.
2. Uždrausti parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams.
3. Įteisinti, kad žemės gelmės išimtine teise priklausytų Lietuvos Respublikai.
Gelmės ir dabar priklauso.
Turiu vieną klausimą – kokie yra tikrųjų tautos geradarių, tikrųjų šviesuolių vardai? J. Basanavičius, V. Kudirka, M. Romeris, kas dar? Ar yra jų vardai nepagerbti, darbai neįamžinti? Tiesiog įdomu, kas yra tie užmirštieji, ką turėtume įvesti į šiandienos visuomenės sąmonę, pristatyti, įsavinti? Dėkoju už atsakymą.
Kas dar? Vladimiras Simonko, Marija Ausrine Pavilioniene, Arturas Rudomanskis, Nida Vasiliauskaite, Leonidas Donskis, Andrius Bielskis, Petras Austrevicius, Linas Linkevicius, Viktor Uspaskich ir dar devynios galybes, sitie tau patinka, tikru tikriausi geradariai ir sviesuoliai, ane?
Na,šaunus atsakymas.Amelija kaifuos;)
Iš visų išvardintųjų šiandienos intelektualais, pagarbos vertais žmonėmis pavadinčiau tik Leonidą Donskį ir Petrą Auštrevičių, apie tokias personas kaip gėjai ir jų garbintojai, sukčiai, Lietuvos priešai nekalbėkime. Tačiau gerb. Sėlis į rimtą klausimą rimtai atsakyti nepajėgia, čia jau jo lygmens problema. Antra vertus, ne tamstos ir klausiau, o autorės. Vertėtų ne užuominomis, o aiškiai pasakyti, ką reiškia sakinys “Neveltui vis rečiau skamba tikrųjų tautos geradarių, tikrųjų šviesuolių vardai.” Yra Alkas, įvardinkime bent čia tuos garbingus žmones, prisiminkim jų darbus, ir nebus Sėliui taip skaudu, kad tik tokius “autoritetus” kaip Simonko ir Ko jis prisimena.
Amelija ES federacijos šalininkė?Va tai tau.Susižavėjus Lietuvoje skleidžiančių ES federalizmą gerbėja.Tai ko nenorite apie Simonko kalbėti?Tai taip pat viskas į tą patį taktą.Jis vadovauja tolerantiško jaunimo idologijai kartu su Rodamanskiu,o tamsta nenorite apie tokią įžimybę kalbėti?Na negražu.Jei apie P Aušrevičių liberalų sąjūdžio- šiltai apie vieną ranką,tai kodėl apie Simonko ne-kitą ranką?
Gal nemandagu taip?
Nemaišykit mėšlo su grietine. Jei jums nepatinka demokratija, tai bent atskirkite ją nuo iškrypimų, rusiško mentaliteto apnuodytų galvų ir pan. Juk niekas nepainioja, pavyzdžiui, dr. L. Milčiaus ar kito garbingo žmogaus su nusmuktkelniu naciu dvokiančiais auliniais ir neplauta galva, nors abu jie tautininkai… Tik takoskyra tarp jų neperžengiama: vienas turi ideologiją, o kitas net nežino, su kuo ji valgoma. Taip, aš esu ES šalininkė, matau dideles šios unijos perspektyvas, ypač vertinu narystę NATO, tačiau esu prieš gėjų įsigalėjimą, prieš kitataučių persekiojimą, prieš Katalikų Bažnyčios niekintojus, prieš komunizmą ir nacizmą… Gal dar kas nors domina, klauskite.
Čia tik žydomasonams vaidenasi, kad Lietuvoje yra naciai.
Tie, kuriuos jūs vadinate naciais, yra greičiau pikti ant tokių kaip pati, kurie spjaudot ant Lietuvos kasdieną, todėl nesistengia rinktis reagavimo priemonių, pasižiūrėję į jus.
Atkepi pyragi, taip sakant ir nėra ko čia sriūbauti. 😉
Nepadarei tu dar Lietuvai tiek gero, kad turėtum kuo didžiuotis. Man mano valstybė brangi, už ją mūsų tėvai, artimieji šeima kentėjo lageriuose ir tremtyje, o dabar kuria darbu, ne žodžiais. Ne tokiam kaip pats suprasti, kad mūsų šeimoje nėra nė vieno emigranto, bedarbio, pašalpininko, nes laisvoje Lietuvoje mokslas ir gabumai garantuoja pakankamai gerą gyvenimą, teisę reikšti savo mintis, žodžio ir tikėjimo laisvę. Kas spjaudo ant Lietuvos – peša vištas airijose ir keikia ją komentaruose. Man ji – kelių kartų išsvajota valstybė, ir niekada nepasakiau nė žodžio prieš Lietuvą, o tam, kas niekina ją, tikrai nenutylėsiu.
Dar pamiršai pridurti, kad tikiesi Lietuvos nepriklausomybės nuo Rusijos šalininkų pralaimėjimo.
Išmok skaityti, tai neužsiciklinsi. Pačiam sakinys, ilgesnis nei iš penkių žodžių, nesuprantamas – mokslo cenzas trys klasės ir koridorius?
Ponia (drauge?) Amelija, jūsų sakinys:
“Tikiuosi gražaus ir triuškinančio Lietuvos nepriklausomybės nuo Rusijos šalininkų pralaimėjimo.” tikrai visiems suprantamas ir aiškus:
https://alkas.lt/2013/09/03/neivarykim-lietuvai-infarkto/?comments#comment-125022
Jeigu jūs esat debilė ir nesuprantat lietuvių kalbos, tai jums reiktų gydytis, o ne rašinėt čia nesąmones ir kitus laikyt kvailiais.
Ar skiriate du skirtingus dalykus:ES federaciją ir ES konfederaciją?
Jūs ką tik liaupsinot federalus,kurie yra ES valstybės šalininkai su išnykusiom tautom,su išplautu tautų tautiniu turiniu.Jie mano,kad(kaip sovietų sąjungoje) užteks formos:kas pašoks,padainuos ir bus skelbiama apie gyvuojančias tautas ir tautų draugystę,nors tautos bus sunaikintos išplautas jų turinys sukurtas vertybiniu,moraliniu ir tradicijų pagrindu.Mes stojom į laisvų ne tik forma bet ir turiniu tautų bendriją-konfederaciją.
Todėl arba Jūs nieko nesusigaudot,arba sakot netiesą.Jei liaupsinat federalus,reiškia atsisakote moralinio dvasinio,vertybinio ES valstybių tautinio turinio,be kurio nelieka tautų.Čia sakote nesat ir tuo pačiu esat šalininkė moralinio nuosmukio,kuris atsiranda išardžius vertybinius pamatus?.Išsiaiškinkite ir apsispręskite ko Jums iš tikro reikia?:) Ir prie tamstos pasimetimo kažkieno čiabatai nei prie ko:).
Nėra ir būti negali moralinio, dvasinio,vertybinio ES valstybių TAUTINIO turinio. Čia beprasmė frazė. Yra moralinės, dvasinės vertybės, kurias išpažįsta tautos, religijos, jas pripažįsta ir konstituciškai įtvirtina valstybės. Tautinė įvairovė buvo, yra ir bus – ar ES, ar Pietryčių Azijos, ar Lotynų Amerikos valstybėse. Atskira valstybė – atskira kalba, kultūra, papročiai. Niekas neverčia tautų atsisakyti valstybingumo, juo labiau nediktuoja, kokia kalba kalbėti, kokių papročių laikytis. Vienos tradicijos pasensta ir nunyksta, atsiranda kitos. Taip buvo per amžius. Kas gali jėga “išplauti” tautos turinį?
Paprastas pavyzdys – palyginkite lietuvių vestuves XIX a., prieš penkiasdešimt metų ir šiandien. Kas ką plovė, kad taip pasikeitė visos apeigos? Laikas ir civilizacija. O turinys liko: šeima yra vertybė, todėl jos sukūrimas – šventė, džiaugsmas. Tačiau ar nuotaka vilkės drobine suknele, ar šilkine nėriniuota – jokio skirtumo. Ar bus piršlys su oracijom, ar tik liudinininkai – nesvarbu. Pamatinė vertybė yra faktas, kad vyksta įsipareigojimas visam gyvenimui, priesaika.
Tas pat ir su laidotuvėmis, kurios savo papročiais realiai kraupino prieš kelis dešimtmečius. Pažiūrėkit, kaip šiandien jos vyksta miestuose – niekas neprivertė žmonių atsisakyti raudų žodžiais, budynių per naktis, valgymo gretimame su velioniu kambaryje. Iškeliavo siela pas Viešpatį – su palaikais pagarbiai atsisveikinama ir jie palaidojami.
Vyksta kartų kaita, visada senoliams atrodydavo, kad jų jaunystėje ir vanduo šlapesnis buvo, ir druska sūresnė. O konfederacija ar federacija po keliasdešimties metų bus ES – nespėliokim. Gal tai bus visiškai kitoks darinys, bet jį kursime jau ne mes, o mūsų vaikai, anūkai. Svarbu išsaugoti ekonominę, valstybinę nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos, kuri per amžius griovė pasaulio tvarką, naikino, žudė tautas ir valstybes. Laimei, Lietuva dabar turi skydą – ekonominį, politinį, karinį, ir gali reikšti savo tautines nuostatas nevaržomai. Tarkim, keistuoliai renkasi po civilinės santuokos ant piliakalnio ir ten linksminasi pagal neopagonišką scenarijų – gražu, egzotiška, jų valia rinktis. Kas mėgsta folklorą – dalyvauja ansambliuose, kam patinka džiazas – džiazuoja. Jums ką, laisvė ir pasirinkimo galimybės nepatinka?
O čebatai prie ko. Jiems reikia diktatūros, vienos valios, vienos minties – ir kieto kumščio. Kiekvienąkart jie man primena buką dvasinį ir fizinį smurtą.
noretum amelija,kad gristu laikai,kai krikscionys degino ant lauzu moteris uz neva raganavima ir kai buvo kankinami(tu paciu krikscioniu)eretikai t.y. kitatikiai,paskaityk apie judo lopsi arba apie judo kede,tau tai turetu patikti pati tikriausiai suktum galvos traiskytoja(krikscioniu irankis)
Ne, aš praeities anaiptol negarbinu. Tamsybių laikai ir tiek. Vieni raganas degino, kiti šv. Brunoną nukankino… Istorijoje ir apie katakombų kankinius rašo, ir apie viduramžių inkvizitorius. Tiesa, ir Alke pasireiškia vienas kitas komentatorius su kirvuku rankose, bet tokių mažuma. Esame civilizuota valstybė, ir neapykanta čia verda tik keli moraliai susinaikinę asmenys. Jie nesupranta nei humoro, nei ironijos, nepripažįsta teisės į kitokią nuomonę. Ką padarysi, sovietmečio palikimas…
Beje, gerb. straipsnio autorė parašė dar vieną agitacinį atsišaukimą, o “tikrųjų tautos geradarių, tikrųjų šviesuolių” taip ir neišvardijo. Matyt laiko neturi, palauksim.
Amelija:
2013 09 06 05:07
Nepadarei tu dar Lietuvai tiek gero, kad turėtum kuo didžiuotis. Man mano valstybė brangi, už ją mūsų tėvai, artimieji šeima kentėjo lageriuose ir tremtyje, o dabar kuria darbu, ne žodžiais. Ne tokiam kaip pats suprasti, kad mūsų šeimoje nėra nė vieno emigranto, bedarbio, pašalpininko, nes laisvoje Lietuvoje mokslas ir gabumai garantuoja pakankamai gerą gyvenimą, teisę reikšti savo mintis, žodžio ir tikėjimo laisvę. Kas spjaudo ant Lietuvos – peša vištas airijose ir keikia ją komentaruose. Man ji – kelių kartų išsvajota valstybė, ir niekada nepasakiau nė žodžio prieš Lietuvą, o tam, kas niekina ją, tikrai nenutylėsiu.
—————-
Iš kur žinai?
O tiesos sakymas – ar tai ne darbas, kuris reikalingas Tėvynei?
Pati nuolat atstovauji antilietuviškas jėgas, todėl visi jūs tokie turite būti traukiami atsakomybėn ir baudžiami aukščiausiomis bausmėmis, kurias įvykdyti mes, tikri lietuviai, būtinai padėsime.
Nes Lietuva – TIK LIETUVIAMS!, t.y. komandos, kuri vadinasi Lietuva, nariams, o ne priešams, kurių tarpe esi ir tu.
Nebėra vilčių, kad grįši į doros kelią – į lietuvių kelią, nes niekada jame ir nebuvai (pati sakai, kad esi iš katorgininkų), todėl tau sakome: lauk iš Lietuvos! Užteks čia to jūsų kenkimo! 😉 😉 😉
Lietuvai reikia galimybių dirbti ir užsidirbti, ko nuo pat 1990 03 11 neduoda visokie parazitai.
Apie kokią čia tiesą tamsta? Perpykęs, įtūžęs – argi jau ir tremtinius, ir politinius kalinius puoli? Juk žinai, kad tai buvo Lietuvos šviesuomenė, gabūs ir aktyvūs valstybės piliečiai.
O iš tėvynės nematau reikalo išvažiuoti, man labai gera čia gyventi, džiaugtis mūsų šeimos jaunimo pasiekimais, dirbti įdomų darbą, turėti puikių draugų. Kas išvažiavo – sėkmės jiems. Tik tegul nevaidina nuskriaustų, nes ir Lietuvoje gabus, darbštus, nepavydus žmogus gyvena pasiturinčiai. Jei jų pasirinkimas kitoks, ne pasilikusiųjų reikalas.
Amelija:
2013 09 06 04:54
Vienos tradicijos pasensta ir nunyksta, atsiranda kitos. Taip buvo per amžius. Kas gali jėga “išplauti” tautos turinį?
—————-
Grynai žydomasoninių parazitų mintys, kurie patys nepriklauso jokiai tautai, nes yra смесь бульдога с носорогом, todėl ir mūsuose siekia įtvirtinti savo tvarką – t.y. lietuvius paversti zombiais, o jau mūtname vandenyje gaudys žuvį kiek tik norės.
Išgrauš: Lietuva – TIK lietuviams! 😉 .
Ar pagal DNR lietuvybę nustatysi, ar kaip kitaip? Žiūrėk, ar nėra buvę prieš pora šimtų metų paties giminėje kokio kazoko nuo Dono…
znakorius:
2013 09 06 08:32
noretum amelija,kad gristu laikai,kai krikscionys degino ant lauzu moteris uz neva raganavima ir kai buvo kankinami(tu paciu krikscioniu)eretikai t.y. kitatikiai,paskaityk apie judo lopsi arba apie judo kede,tau tai turetu patikti pati tikriausiai suktum galvos traiskytoja(krikscioniu irankis)
–
Ji pati būtų kandidatė Nr.1, nes nuolat užsiima kenkimu Lietuvai – kosmopolitinių siekių propagavimu.
Atkreipkit dėmesį..į Briuselio biurokratų retoriką. Jie, neva, už Europos vienybę ir kiek įmanydami peikia patriotiškumą. O patys tai daro būtent dėl savo šalių interesų – Briuselyje karaliauja belgai, liuksemburgiečiai, prancūzai. Geležiniai nacionalistai, prisidengę “vieninga Europa”.
Šitas ES darinys yra pelningiausia melžiama karvė būtent šitoms valstybėms. Ir jos net negalvoja atsisakyti nors milimetro savo suvereniteto. Tačiau kvailiems bruka savo ideologinę propagandą.
Išparduokit Lietuvos žemę ir sėdėsit svetimoj kišenėj labiau, nei bet kada. Tie jūsų gauti eurai, neva oriai senatvei užtikrinti, išruks jums pre pakaušį.
Ką čia dėliojat tuos šauktukus, geriau už parašų lapo – ir per miestą. Toks agitatorius per savaitę dešimt lapų užpildytų. Pirmyn, drąsuoli!
Dėmesio vilniečiams! VILNIUJE galima už referendumą pasirašyt bare Pilėnai (Senieji), netoli stoties – adresas Kauno g. 1/šv. Stepono 19. Paprastai dirba kasdien nuo 11.00 iki 23.00 (savaitgaliais ilgiau). Taigi, praktiškai bet kuriuo metu . Ateikit su dokumentu ir prie baro duos parašų lapą. Ir šiaip ten siūlome apsilankyti, maloni senovinė aplinka, gera muzika, teisinga publika. Valgyt padaro pigiai ir tikrai puikiai, patys ragavom – atsakom už žodžius! Pagaliau ten galite kasdien stebėti Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes didžiajame ekrane! Kas turi veidaknygę, štai daugiau žinių apie šį barą, naujienos kasdien:
https://www.facebook.com/Pilenai
Kiekvienas lietuvis turi pasirašyti – už Lietuvą!
Jau pasirašiau.