L.Petkevičiūtė. Išlikome, nes tebeturime Žemę (I) (35)

baltaiKalba pasakyta žemės gynėjų suvažiavime Kaune 2013 rugpjūčio 24 d.

Mįslė: Šventa buvo, yra ir bus, bet danguje niekuomet nebus. Kas? (Žemė)

Esame LIETUVIAI.
Kas skamba tame žodyje? Kas jame slypi? Susikaupkime. Įtempkime ausis – ir išgirsime šniokščiant jūrą, almant didžiules upes, ošiant neaprėpiamas girias…

Mūsų protėvių, baltų ir prabaltų genčių vandenynas kadaise tyvuliavo nuo Uralo iki Labos (dabartinės Elbės), nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir net Iberų (dabar Pirėnų) pusiasalio. Jei kam sunku tai įsivaizduoti, tegu paskaito didžiųjų kalbininkų (V. Toporovo, V. Ivanovo, A. Nepokupno), istorikės Jūratės Statkutės – Rosales, archeologų A. Girininko ir A.Seibučio, genetiko V. Kučinsko darbus.

Bėgo amžiai. Tos baltų ir senųjų prabaltų jūros marios, kaip ir visa pasauly, seko, menko, maišėsi su kitais vandenimis, kitomis tautomis, kol teliko šis nedidelis jų pakraštėlis – Lietuva, o šalia jos – tokia pat nedidukė Latvija.

Vis dar didinga mūsų šnekta, skambių senųjų dainų nuotrupos, kai kurie priežodžiai, sunkiai dabar besuprantami sutartinių priedainiai tebemena ir tebemini sėlius, galindus, žiemgalius, jotvingius, sūduvius, prūsus. Giliai giliai kiekvieno lietuvio pasąmonėje skaudžia rakštimi dilgsi atmintis apie liūdną jų galą, šiurpią kelionę į nebūtį.

Iš visų pusių spaudžiami kitų tautų jie spietėsi apie šį menkutį mums dar likusį lopinėlį, ieškodami prieglobsčio ir užtarimo… Ir tarsi upės jūros duburin sunešė čia savo mintis ir paslaptis, svajones, papročius ir gebėjimus, skardžiais, spalvingais sągarsiais įrašytus į jų kalbas, tarmes ir patarmes.

Mes, tiksliau tiesioginiai mūsų protėviai, šias paskutines savo artimųjų kaimynų aukas bei dovanas suglobėm, priėmėm, pagerbėm ir iš to radosi be galo žodinga, turtinga, plati ir gili, daugelreikšmė ir daugiaspalvė mūsų kalba, kokios gyvos šiandien nerasi jokiame pasaulio kampely.

Dar mums liko ši žemė. Ši ligi graudulio graži ežerų, sraunių upių, pievų ir miškų pynė – taip labai gerbta, taip karštai mylėta, sugėrusi tiek kančių, nelaimių, mūsų protėvių prakaito ir kraujo, o sykiu tiek švelnumo ir gyvenimo džiaugsmo, kad net jos rieduliai, šaltiniai, girios ir kalvos tapo šventi: mat juose susitelkė ne tik mūsų, bet ir žūstančių mūsų kaimynų paskutinės godos ir viltys, jų širdžių narsa ir kaitra.

Tą šventumą jautė, negalėjo nejausti, visi kiek jautresni čia gyvenę – pradedant tais bevardžiais, kurie paleido pasaulin senąsias giesmes, sakmes, priežodžius ir pasakas, ir baigiant jau žinomais šviesuoliais, dainiais, menininkais, kūrėjais. Tai Kristijonas Donelaitis, Simonas Daukantas, už menką atlyginimą tarnavęs raštininku Petrapily, kad tik galėtų naršyti Lietuvos archyvą, broliai Juškos, spaudos draudimo laikotarpiu gebėję išleisti didžiausią dainų rinkinį, Adomas Mickevičius, visą gyvenimą giedojęs meilę ir atsidavimą Lietuvai, Jonas Basanavičius, surinkęs galybę senųjų dainų ir pasakų, J.Balčikonis ir K.Būga, padėję pamatus Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, galiausiai Strazdas, Maironis, Putinas, Salomėja Nėris… Visų ir neišvardinsi.

KODĖL VIS DĖLTO IŠLIKOME?
Visų pirma nuo išnykimo mus saugojo toji galinga, sodri ir tiršta, tartum skalsus druskos tirpalas, iš bekraštės protėvių jūros suskalauta KALBA. Jos turtingi, visą mūsų esybę smelkiantys, net pačius giliuosius jos klodus dūzgiantys sągarsiai neleido mūsų sąmonei prarūgti, praskysti ir pasiduoti svetimųjų įtakai. Būtent jai privalome būti dėkingi – tai savo būties ir savasties gelbėtojai, tai sąmonės druskai: juk nuolat, kiek save mename nuo pražūtingos sąjungos su lenkais Jogailos – Vytauto laikais, esame niekinami, ūdijami, šaukiami prastesniais, žemesniais, atsilikėliais ir mužikais…

Kiekviena svetimybė, kiekvienas tarptautinis žodis ardo tuos sąskambius, naikina esminę mūsų kalbos savystę – jos gebėjimą ginti, saugoti nuo pragaištingo užkrato mūsų sąmonę. Būtent todėl svetimžodžiai, visokie – izmai ir – klizmai tyčia brukami mums į galvas – jie spartina mūsų tautos naikinimą, jos dvasinės darnos ir gerovės griūtį.

Antra, mus glaudė, globojo ir stiprybės teikė pati ŽEMĖ – savo grožiu, savo šventumu ir tuo artumu, kuris sieja motiną ir jos vaikus. Pastaraisiais mokslo duomenimis, niekur nė per žingsnį nesitraukdami tarpstame jos glėby štai jau dvyliktas tūkstantmetis. Per tiek laiko taip suaugome su ja, taip sutapome, kad be jos tikrai negalėsime išsiversti, be jos tikrai išnyksime.

Todėl netinka praamžei mūsų tautai bedvasių klajoklių ir tautų maišliavos aukų mokslai – pamokslai. Ką gali mums, nuo amžių sėsliai gyvenusiems ir pirmykštę protėvių savastį išsaugojusiems, patarti iš kokios nors Anglijos (apie JAV jau nekalbant) atkilę vertelgos, kurie yra keltų, britų, romėnų, anglų ir saksų mišinys, dar dešimtsyk nežinia kuo atmieštas? Ko gali paprotinti Briuselio galvos, nežinia kuo nuo amžių trinktos? Nepriimkime jų svaičiojimų apie visuotinį bendro jovalo gėrį, neklausykime jų gundymų nedirbti žemės, neauginti gyvulių, nieko negaminti, nes šie benamių ir valkatų kliedesiai mus pražudys.

Lenkai, rusai, vokiečiai, švedai, prancūzai, totoriai – daugelis troško mus paslinkti, pastumti ir sunaikinti. Tokia narti buvo kova dėl žemės, dėl kiekvienos jos pėdos. Jau ne sykį tą kovą esame skaudžiai pralaimėję, tačiau kol gyva liko mūsų gaivintoja KALBA, kol nenutrūko ryšys su šventąja mūsų ŽEME, tol ir vėl pakildavome. Negi dabar pasiduosime? Nejaugi patys, savo noru atsisakysime gražių savo vardų, pavardžių, pavadinimų? Lyg kokie kvaišeliai išparduosime žemę, kaip žydams palestiniečiai?

Juk netgi juodžiausiais spaudos draudimo metais ar šviečiant niūriai „Stalino saulei“, kai už menkiausią tautinį krustelėjimą grėsė kalėjimai, kankinimai, Sibiro tremtis, gebėjome atsispirti. Dar daugiau – gudriai aplošę „nurodymus iš viršaus“ ganėtinai išmintingi (kaip dabar matome!) mūsų vadai, tikri tautos sūnūs, įsigudrino pakelti ir sustiprinti gana silpną šalies pramonę, žemės ūkį, iš medinės paversti Lietuvą mūrine, iš tamsios – apsišvietusia, pristeigti mokyklų, sulietuvinti nutautusius didmiesčius (Vilnių, Klaipėdą, Šiaulius), neregėtai išplėtoti mokslus, amatus, menus.

Keista, tačiau kaip tik tarybiniais metais bemaž visas išleistas Didysis lietuvių kalbos žodynas, didžiausias ir išsamiausias žodynas pasaulyje, skaičiuojantis ne dešimtis tūkstančių, o milijonus žodžių! Kaip tik tada išspausdinta ir didžioji dalis lietuvių liaudies dainyno, taipogi vieno turtingiausių pasaulyje (dabar jau 23 didžiuliai tomai). O kur dar išsamūs sakmių, pasakų, smulkiosios tautosakos rinkiniai. Apskritai lietuviškos knygos pasaulinėse mugėse pelnydavo pagarbą ir laurus. Tai nuo tada ligi pat šiolei likome labiausiai skaitanti tauta Europoje.

Bet dar keisčiau, kad tie patys leidiniai dabar, „laisvoje“ Lietuvoje, nesulaukdami paramos ir deramo valdžios rūpesčio, baigia sunykti, o jų sudarytojai skursta tenkindamiesi gėdingai menkomis algelėmis. Dar skaudžiau, kad kultūra, ypač savitos, mūsiškės, tautinės jos apraiškos, ne tik nepalaikomos, bet stačiai brukte brukamos trauktis į pogrindį. Nesuklysiu pasakius: valstybiniu mastu tautiniai dalykai sąmoningai žlugdomi, tyčia marinami – ir nesvarbu, ar aklai vykdant Europos Sąjungos viršūnių nurodymus, ar dar kokių tarnybų užduotis.

Pastaruoju metu daugelis kultūros darbuotojų verkte verkia: kodėl žmonės tokie abejingi įžūliai atviram mūsų vietovardžių lenkinimui? Kodėl nesipiktina, nesukyla visuomenė, lyg užsiūtos tyli kūrybinės sąjungos, bežadžiais karosais žiopčioja rašytojai?

Gal kas ir neįžvelgia tų sąsajų, bet aš puikiausiai atsimenu per mūsų valstybinę televiziją metų metais pumpuotą lenkišką propagandą, kurios ryškiausias pavyzdys – iš pirmo žvilgio ori ir iškili „Būtovės slėpinių“ laida, kurioje du garbūs mokslavyriai nerausdami ta pradžia įrodinėjo, kaip šauniai ir kokią neprilygstamą lenkai mums atnešė kultūrą, nė žodeliu neužsimindami, jog lenkų dar nė būti nebuvo, kai mūsų protėviai turėjo ir uoliai puoselėjo neprilygstamą, savitą, plačią ir gilią būtovę (jau nesakysiu kultūrą), kurios brangūs likučiai dar ir dabar iškelia mūsų tautą visa galva aukščiau už kaimynus vertelgas ir perėjūnus. NEPRARASKIME ŠIOS PROTĖVIŲ DOVANOS!

Anglosaksai irgi pučiasi „sukultūrinę“ Indiją, Afriką, Australiją ir abi Amerikas. Tik indėnus ir kitus čiabuvius jie „šventino“ ugniniu vandeniu, o mus štai per savo „ševronus“ ruošiasi „pašventinti“ degančiu: atimti iš mūsų krašto vertingiausią jo perlą – tyriausią gelminį vandenį visoje Europoje. NEPRARASKIME ŠIOS PROTĖVIŲ DOVANOS!

Būtent tie protėvių didybės likučiai, būtent puikioji, praamžė mūsų kalba lėmė MĄSTYMO BŪDĄ – turtingą, spalvingą, vingrų, nepaprastai našų ir sykiu kuklų: mat kasdienėje dėlionėje dėliodami spalvingus ir skambius savo KALBOS žodžius, išringuodami dainingus sakinius ir pasiduodami jų sąskambių burtams, sykiu gyvendami vienovėje su žeme, jos gamta, atidžiai ją stebėdami ir širdimi jausdami kiekvieną jos krustelėjimą, nuo amžių suvokiame, jog ne vieni žmonės po šia saule esame, taigi mokame gerbti ir tausoti visa, kas gyva. NEPRARASKIME ŠIOS PROTĖVIŲ DOVANOS!

Toji stebukladarė KALBA, kasdien skambėdama mūsų ausyse, taurina mūsų ŠIRDIS ir pripildo jas meilės, atidos ir užuojautos (apie tai man kalbėjo Tibeto vienuoliai, lankęsi Vilniuje, pylę iš spalvotų smiltelių mandalą ir skandinę ją Vilnelėj). NEPRARASKIME ŠIOS PROTĖVIŲ DOVANOS!

Mūsų protėvių MĄSTYMU, jų ŠIRDIMIS radosi IŠMINTIS ir PAPROČIAI, skatinę misti savo darbo vaisiais ir kuo mažiau pirkti, imti ar tuo labiau grobti (to paties moko ir visos indų JOGOS). „Pigiau pirkti, brangiau parduoti – tik veltui laiką maitoti,“ – štai ką sako senasis mūsų paprotys. Tokie „darbininkai“ nuo seno buvo su panieka vadinami šmugelninkais. NEPRARASKIME ŠIOS PROTĖVIŲ DOVANOS!

Iš tokių nuostatų, tokių PAPROČIŲ ir įpročių radosi ir mūsų tautos GEBĖJIMAI. Mūsų žmonės nuo seno gabūs, nagingi ir kūrybingi. Pasidairykime: kone kiekviename mūsų žmoguje, jei tik jis neaugintas benamių klajoklių ar valkatų būdu, slypi meistras, menininkas, dainorius ir pasakorius. Jo rankose bet koks darbas tirpte tirpsta, jo galvoje sparnuotos mintys gražiausiomis gėlėmis pražysta. NEPRARASKIME ŠIOS PROTĖVIŲ DOVANOS!

Betgi vis dėlto – KODĖL IŠLIKOME? Atsakymas glūdi ir pačiame mūsų šalies, mūsų brangiosios žemelės pavadinime: LIETUVA.

Mūsų protėviai žodžiais lieta, lietis, lietava vadino valstybę, valstybės valdymą, tvarkymą, tarnybą, santvarką, sanklodą, valstybės lėšas, turtą, iždą, naudą, bendrus visuomenės ar bendruomenės reikalus, bendrą gerovę, labą, saugumą. O valstybės vyrus, valdytojus, gynėjus – lietais, liečiais, leičiais arba lietuviais. Beje, latviai mus vis tebevadina leičiais.
O žodis lieta, lietis, sutinkamas S.Daukanto, M.Valančiaus, Žemaitės raštuose, dar ir šiandien lietuvių tarmėse senų žmonių tebevartojamas ir reiškia:

– naudą, pelną (Kas iš anų lieta, kad visi tušti riešutai. Nieko lietos iš puvėko medžio…),
tikslą (Reik turėt įnagius, tai lietai derančius…),
– daiktą, dalyką, reikalą (Netikusi lieta tėvų neklausyti. Ta lieta tam dėta /tas dalykas tam tinka/… Maža lieta /mažas reikalas, maža bėda/: tuoj supulsim visi ir suvešim šienelį…),
būdą, ypatybę (Tokia jo lieta…),
– bylą (latvių Vest lietu – vesti bylą),
– galiausiai valdžią, valstybę, visuomenės, bendruomenės reikalus (Pasiuntiniai – tai vis lietos vyrai. Lietos vyras ir karėje, ir ūkėje tur būt sumanus. Lietos nuomonėje tokius žmones dera gerbt. Anksčiau kunigaikštis kai pavesdavo savo valdžią, įduodavo lietos arba ūkės lazdą, krivūle vadinamą).

Taigi vietoje svetimo ir reik nereik brukamo „respublika“ („orai respublikoje…“, „respublikos naujienos, šiokiadieniai…“) geriau sakykime Lietuva (ir labai vykusiai pasakysime).

Manau, toji LIETA, LIETAVA, LIETUVA, tai yra geba susitelkti priešams ar kitokiai bėdai ištikus, ir išgelbėjo mūsų galvas.

TAD NEPRARASKIME ŠIOS PROTĖVIŲ DOVANOS, ŠIO BRANGAUS JŲ PALIKIMO.

(Bus daugiau)

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *