D.Tamošaitytė. Kam Lietuvoje dygsta asilo ausys? (59)

Daiva Tamošaitytė | feisbuko nuotr.

Daiva Tamošaitytė | feisbuko nuotr.

Domėjimasis baltiškąja-pagoniškąja praeitimi nekėlė jokių valstybingumo atkūrimo vizijų, tik leido pajusti menamą išskirtinumą. (Ramūnas Terleckas, „Sovietinio palikimo pagonys“, www.lzinios.lt, 2013  08 21).

Kad tūkstantmetė lietuvių liaudies kultūra yra tik menamai išskirtinė ir savita, sužinojau iš solidaus Lietuvos dienraščio puslapių praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Autorius rašo: „Mintimis sugrįžti į praeitį privertė keli pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis sušmėžuojantys keistoki ir galbūt tarpusavyje nesusiję, bet, mano galva, tiesiog neteisingi dalykai. Vienas jų – bandymas aiškinti, kad etnokultūrinis sąjūdis buvo alternatyva okupacijos režimo brukamai oficialiai kultūrai ir padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybei. Toliau, prisipažinęs, kad ir pats polką su ragučiais trypė, ir po piliakalnius laipiojo, jis tęsia: „Deja, tai nebuvo jokia alternatyva „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblio pseudoetninės kultūros demonstravimui. Drįsčiau suabejoti, ar tai buvo ir savotiškas socialinis tinklas, greičiau – laisvalaikio praleidimo forma, kurią maloniai ir be baimės rinkdavosi, kad ir mokyklos komjaunimo lyderiai.“ Persekiojami ir tikrieji patriotai buvo tik katalikai ir tik jie.

Jei panašias „aukso mintis“ dėstytų viduramžių krikščionių fanatikas, visaip besistengiantis išnaikinti lietuvybę iš pašaknų ir priversti lietuvius ne tik bažnyčiose vograuti lenkiškai ar vokiškai, tai būtų suprantama. Bet kad taip lyg pasamdytas rašo žymios disidentų šeimos palikuonis, belieka apgailestauti, jog sovietmetis juo gimusiems iš tiesų taip ištrynė savų šaknų pojūtį, jog „netiesa“ tokiems žmonėms tapo kultūrinis renesansas, atsigręžimas į protėvių vertybes, niekuo nesiskiriantis nuo panašių nacionalinių sąjūdžių kitose šalyse, mėginančiose atgauti arba sustiprinti valstybingumą.

Būtų galima gūžtelėti pečiais, jei ne stulbinanti panieka sau, smeigianti tiesiai į širdį, ir ne tokio švelniai tariant asmeninio požiūrio pareiškimas rimtoje spaudoje, o ne Ramanausko-Račo tipo susirašinėjimuose. Nekalbėsiu apie beviltišką „pagonių ir krikščionių“ kontroversiją. Laikau savo pilietine pareiga replikuoti diletantams, iškraipantiems istorijos ir tautiškumo ambivalentiškumo sampratą, nes ši vadinamoji problema kaip gili žaizda vis atsinaujina ir verčia suvokti, kad didžiausias žmogaus priešas yra neišmanymas ir paviršutiniškumas. Sunku įsivaizduoti žmogų, augusį natūralioje liaudies kultūros aplinkoje ar nuo mažens girdėjusį gimtąją dainą, kurio širdis nesuvirpėtų iš džiaugsmo kaskart sugrįžus į gimtosios kūrybos versmes, ką jau kalbėti apie tuos, kurie sunkiais visų okupacijų laikais stengėsi išlaikyti šį žiburį neužgesusį. Bet sunku įsivaizduoti ir nuo pamatinės kultūros atitrūkusių, niekada liaudies instrumento nemačiusių miesčionių nepagarbą tam, ko jie nebesupranta: jų laikysena esti bent jau neutrali, o dažniausia reakcija – nuostaba ir susidomėjimas. Nepamiršiu žodžių, su nuoskauda pasakytų S. Nėries gimnazijos mokytojos po „Sutartinės“ koncerto pradinukams: „Ką mes praradome!“ Nors vaikučiai sėdėjo ir užsigerdami kokakola triauškė čipsus koncerto metu, su grauduliu pagalvojau, kad gal tai vienintelis šansas jiems prisiliesti prie būtino jų savivokos formavimo pagrindo, kurį išstūmė pažangioji globalizacija.

Vienareikšmiška tai, jog liaudies kultūros esmę iškraipančių postringavimų, menkinimo ir dažnai atviros neapykantos demonstravimas kyla iš labai pažeistos dvasios, kurią yra pagraužusi svetimų kultūrų invazija arba bet kurios ideologijos, priešiškos gimtajam tautiškumui, nekritiškas perėmimas. Tokiam ištautintam piliečiui kritikos objektu tampa ne siaubingos kičinės populiariosios kontrakultūros apraiškos, užtvindžiusios viešąją erdvę, bet subtili, daugybę šimtmečių puoselėta lietuviškoji savastis, sutelkta tautosakoje, muzikoje, papročiuose ir kalboje. Kita vertus, dvasinis skurdas juokingai iškyla snobams garbinant visa, kas užsienietiška, kai net tradicinės svetimos kultūros priimamos su aplodismentais nesuvokiant, kad turime kur kas turtingesnį paveldą savo tėvynėje, kuris tarsi gūdžiausiais carinės priespaudos laikais ignoruojamas ir neremiamas kaip derėtų. Todėl niekinamas ne tik folkloras, bet ir profesionalioji liaudies kultūra, Dainų šventės, kai tuo tarpu latviai į šias sritis žvelgia kaip į paskutinį savasties išsaugojimo bastioną: liaudies švenčių metu visa Latvija į renginius eina kaip į pamaldas, kasdienis viešasis gyvenimas sustoja (kas, beje, dar ne taip seniai buvo ir Lietuvoje, ir ypač sovietmečiu, nes tai iš tikro buvo esminis, dvasinis pasipriešinimas okupacijai, kurį politologiškai įvardyčiau tyliąja arba pasyviąjarezistencija, nepaisant priverstinių parodomųjų tautų draugystės etikečių kaip neišvengiamo kompromiso siekiant išsaugoti bent tai, kas galima). Dainų šventės vyko dar iki karo ir ne tik Baltijos šalyse, bet ir Amerikos išeivijoje, o liaudies instrumentai tobulinami visame pasaulyje pradedant Indija ar Japonija ir baigiant Suomija. Nesvarbu, ką apie tai savo laiku kalbėjo M. K. Čiurlionis ir profesorė Jadvyga Čiurlionytė, visaip palaikiusi liaudies meno raidą okupacijos sunkmečiu – žmonės, profesionaliai išmanantys fundamentalią liaudies meno svarbą tautiškumo puoselėjimui. Juk diletantas arba kosmopolitas viską žino geriau. Jis bėgte bėga į saviveiklinius japonų ar kinų ambasadų dvidešimtmečio Lietuvoje renginius, kuriuose pasirodo moksleiviai, griežiantys tradiciniais instrumentais, bet jo nepamatysi lietuvių liaudies muzikos koncertuose. Ir jis nieko nežino apie tai, kaip tie patys japonai ir kitos tautos didžiai vertina mūsų liaudies muzikos paveldą, kad mūsų liaudininkai pasaulyje jau daug metų tarptautiniuose festivaliuose apdovanojami garbingomis premijomis… Tokiam viskas tinka: ir akordeonais griežiamas argentinietiškas tango, ir čigonų romansai, ir gruzinų choras, ir Archipovskis su balalaika – kad tik ne savas, lietuvis su birbyne, iškentėta per vargus, karus ir sunkmečius. Kad tik ne kanklės, ne giesmė…

Šis aklumas ir nesusivokimas, liaudies kultūros išstūmimas į paribius tiesiogiai susijęs su platesnio masto valstybės problemomis. Nėra taip, kad liaudies šokis ar daina tėra laisvalaikio praleidimas, nesvarbi sritis, paliktina pačių žmonių nuožiūrai. Toks požiūris griauna tautinės nacionalinės valstybės pamatus, ir joje įsigali atneštiniai festivaliai ir renginiai, finansuojami iš tų pačių bedalių žmonių kišenės. Savimonės nykimas vyksta keliais lygmenimis – vidinės ir užsienio politikos srityse. Pailiustruosiu tai keliais pavyzdžiais.

Štai praėjusį savaitgalį, rugpjūčio 24-25 dienomis Skirsnemunėje vyko renginiai, skirti miestelio 700 metų jubiliejui. Seniūno Vlado Vainauskio, mero Ričardo Juškos, architektų ir krašto šviesuolių pastangomis aikštėje buvo įrengtas atminimo simbolis – saulės laikrodis, vyko mokslo konferencija, skirta kraštotyrininkų parengtai solidžiai knygai apie Skirsnemunę, kurią sudarė Skirsnemunės garbės piliečio vardu apdovanotas žemietis habilituotas mokslų daktaras Vytautas Urbanavičius, mugė ir liaudies muzikos vakaronė, o sekmadienį – Šv. Jurgio bažnyčios 110 jubiliejaus minėjimas ir iškilmingi atlaidai. Klausantis pranešimų konferencijų salėje ir sklaidant leidinį, sėdint ant Nemuno kranto užburtam nuo kalno ataidinčių smagių „Nemunėlio“ ansamblio melodijų galėjai pasijusti esąs gyvoje praeities Lietuvoje. Skirsnemunė ir jos apylinkės – itin lietuviškas kraštas, kuriame prieškariu virte virė kultūrinis gyvenimas: čia klestėjo chorai, orkestrai ir įvairios visuomeninės organizacijos, buvo rodomi spektakliai, leidžiama spauda („Mūsų parapija“), puoselėjami unikalūs laidojimo, amatų ir žvejybos papročiai, savita tarmė. Tautinio atgimimo laikais stiprus kraštas rengėsi statyti cemento fabriką, kitaip kėlė pramonę. Viską sugriovė karas: vyko partizanų kovos su okupantais, trėmimai, vienkiemių ardymas, melioracija ir kiti baisumai, ilgam sutrikdę šios vietovės klestėjimą ir sutraukę kultūros paveldo saitus. Išnirusi istorinė praeitis kaip ant delno parodė, kad sovietai vykdė su niekuo nepalyginamą tautos genocidą. Nepaisant to, tikri patriotai, aukštuosius mokslus baigę jauni žmonės, – viena jų chorvedė Evelina Tamošaitytė, jau spėjusi suburti vokalinį ansamblį, – grįžta į tėviškę ir gaivina prosenelių paveldą.

Skirsnemunė – senas kultūros centras su sava heraldika, turtinga istorija, lietuvybės šaltinis, iš jo kilo tokie Lietuvą išgarsinę žmonės, kaip poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis ir daugelis kitų. Todėl garbingas miestelio jubiliejus – net 700 metų – turėjo tapti visos Lietuvos valstybinės reikšmės įvykiu. Tačiau šalies žiniasklaida apie tai… net nepranešė, ką jau kalbėti apie aukštesnio lygmens politinį pažymėjimą, televizijos laidas. Suprantama: žiniasklaidos pirmuose puslapiuose po senovei – žmogžudystės ir skandalai, kvailas lietuvis, purvo bala. Kyla klausimas, ar tai yra sąmoningas atvejis, ar eilinė šiurkšti vidaus politikos klaida, rodanti valstybės vyrų ir moterų mentalitetą? (Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ministro pirmininko atstovas sveikinimą skirsnemuniečiams įteikė). Juk į tą šventę būtų sugužėję žmonės iš visos Lietuvos, ji būtų reikšminga ir mūsų šalies svečiams, turistams, kurie domisi kuo jau kuo, bet ne oranžiniais dviračiais, o autentiška svečios šalies istorija ir kultūra.

Panašiai žvelgiama ir į mūsų pasiekimus Lietuvą reprezentuojant užsienyje. Šviežias pavyzdys – Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas Briuselyje, kuriuo turėjo būti atidarytas Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai. Turbūt vadybininkams atrodė, kad Lietuva turi parodyti, jog geba sugroti europinės reikšmės vakariečių kūrinius, nors tai mūsų kolektyvai profesionaliai daro jau kone šimtą metų (o dvaruose – ir šimtmečius) bei skina laurus tarptautiniuose konkursuose. Todėl programą sudarė vien R.Vagnerio ir J.Štrauso (vokiečių kompozitorių) kūriniai, ir jei ne mūsų pažiba solistė Violeta Urmana, kuri pareikalavo, kad orkestrui diriguotų jos žodžiais „savas, o ne svetimas“, tai yra Modestas Pitrėnas, prie orkestro pulto būtų stojęs irgi koks nors vokietis ar italas. Šis koncertas buvo unikali proga parodyti savo lietuviškąją europinę muzikos kultūrą, kad seniai turime išugdę tarptautinio masto dirigentų, muzikantų, kompozitorių mokyklą, ne vienu atveju ir lenkiančius kai kurių išsivysčiusių valstybių muzikinį lygį. Tačiau į iškilmingą koncertą susirinkusių princų ir kitų garbingų svečių akimis, kurie tik pradžioje išgirdo M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, pamanyčiau: tikrai ta Lietuva – lokių kraštas, ji nieko nesukūrė per šimtą metų, nes galėjo parodyti tik XX a. pradžioje sukomponuotą nedidelį romantinį kūrinį (beje, „Jūra“ ir tai būtų žymiai efektingesnis pasirinkimas)! Jei norėta pasididžiuoti Urmana, kuri puikiai dainuoja Vagnerį, tai didžioji pasirodymo dalis privalėjo reprezentuoti nacionalinę lietuvių muziką, kaip be abejonės būtų padarę estai ar latviai, neapsiėję ne tik be P.Vaskso ar A.Piarto, bet ir kruopščiai atrinktų kūrinių, parodančių istorinę profesionaliosios muzikos panoramą. Deja, garbingi pirmininkavimo ES atidarymo koncerto svečiai taip ir nesužinojo, kad Lietuva turi dešimtis tarptautinio masto įvairių kartų kompozitorių, neišgirdo nei J.Gruodžio, nei S.Vainiūno, nei B.Kutavičiaus, nei F.Bajoro, nei menkiausios ištraukos iš nacionalinių operų, sukurtų V.Klovos, J.Juzeliūno, V.Laurušo, ar ištraukų iš baletų, oratorijų… O juk šis renginys buvo ne eilinis pasirodymas, bet svarbus tarptautinis politinės reikšmės įvykis.

Toks požiūris į Lietuvos kultūrą pereina į visų svarbiausią – trečiąjį lygmenį, kai paliečiamas pačios valstybės būties klausimas. Jei nėra prasmės didžiuotis nei liaudies, nei akademine kultūra, nukertamas ir žmonių patriotizmas iš esmės, draudžiant jiems rengti ir švęsti nepriklausomybės šventes istoriškai reikšmingose vietose. „Nelegali“ tūkstančių vilniečių eisena Gedimino prospektu šių metų kovo 11-tąją – dėsningas ir groteskiškas paniekos savo tautos teisei kurti ir puoselėti nacionalines vertybes padarinys, lūžio taškas, po kurio kyla tik vienas klausimas: ar Lietuvą valdantiesiems žinoma, kad visame laisvajame pasaulyje Nepriklausomybės diena švenčiama kiekviename kieme, gatvėje ir mieste su nacionaline atributika, fejerverkais ir vėliavomis? Ar bent nutuokiama, kaip laisva valstybė rūpinasi liaudies paveldu ir visomis rimtosios kultūros formomis? Atsakymas būtų: ne, tai negirdėta. Mums žinomi tik internacionaliniai paradai ir festivaliai. Todėl ištautintieji niekada nesuvoks ir žymiai subtilesnio dalyko: kad didžiausias aukštumas pasiekę pasaulio verslo, politikos, mokslo ir meno vyrai, jei jie nesimokė aukštosiose partinėse mokyklose ir kitose globalizacijos kalvėse, didžiausia garbe laiko tapti mecenatu miesteliui, kuriame gimė, mokyklai, kurioje mokėsi, ir kad gimtinės bendruomenės suteiktas apdovanojimas yra vertingesnis už viso pasaulio pinigus ir ordinus. Amerikoje tokie mecenatai skonio reikalu laiko net anonimiškumą, kai dotacijos nesiejamos su jų vardu. Tikroji Amerika yra konservatyvi, ta, kuri dainuoja kantri muziką savo fermose ir miesteliuose, užsispyrusiai dėvi tradicinius drabužius, kultivuoja indėnų mediciną ir kovoja už savitumą, o ne naujieji globalistai. Perfrazuojant žinomą filosofą, savo istorijos nežinantieji yra kaip vaikai, o ją niekinantys – kaip asilai, bandantys pasukti istoriją atbuline eiga. Kad ir į seną internacionalą, apgaubtą naujomis drapanomis. Tad kam Lietuvoje dygsta asilo ausys?

Etnografiniai sąjūdžiai ne vien istorijos eigoje tai čia, tai ten padeda pamatus nepriklausomybei, jie yra visaverčio tautos gyvenimo kertinis akmuo ir varomoji galia, nuolat atsinaujinanti savikūros versmė, pajėgi iš savęs kurti ir aukštesnes bendrabūvio formas. Kova tarp autochtonų ir kosmopolitų vyksta seniai, jos pradmenis galima įžvelgti formuojantis sėslių ir klajoklių genčių perskyrai ar imperiniams multikultūriniams dariniams. Tačiau mėginimas griauti tautos sukurtas tradicines vertybes ir įteisinti perėjūnų mentalitetą visada yra išvestinis darinys ir be priežastinės duotybės ir pagrindo, kurį bando sugriauti, tiesiog neegzistuotų.

2013 08 27

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

59 komentarai

  1. Alvydas Butkus:

    Nusiimu kepurę prieš autorę! Nuoširdžiausia pagarba!

  2. Ačiū už prasmingas,atviras savo tiesa,aiškia, šviesia be dviprasmybių ir suapvalinimų.Kai mintis eina iš širdies žmogaus,turinčio tvirtą vertybinį pamatą,ji tampa gija apjungiančia visus,kuriančius gėrio erdvę dabartyje ir ateičiai.
    Taip norėtųsi daugiau jas tiesiančių,daugiau jungiančių,daugiau tai suprantančių,kad mūsų jėga-vienybėje.

  3. Amelija:

    Rašinėlis apie viską ir apie nieką, autorei dar daug riebių cepelinų teks suvalgyti, kol suvoks, ką “Lietuvos žiniose” pasakė R. Terleckas. Pirmiausia – apie kovą už valstybingumą tais laikais, kai kalėjimuose sėdėjo disidentai, o dabartiniai vaidilos ir kriviai žaidė komjaunuoliškus žaidimėlius. Toks teksto lygis rodo “intelektualiausių” neopagonybės ideologų mentalitetą, ir tikrai malonu sužinoti, kad jis tėra paaugliško išsivystymo stadijoje.

    • nepavydėkit autorei jos vertybinės asmenybės brandos,geriau pati persiorentuokit į geranoriškumą ir tos dvasinės kančios baigsis:).

      • Amelija:

        Neturiu jokių dvasinių kančių, džiaugiuosi gyvenimu, jis man dosnus ir įdomus. Tačiau niekada nemėgau postringautojų, kurie neturi ką pasakyti, mala dogmas, neturi loginio mąstymo ir ieško priekabių ten, kur jų rasti neįmanoma – tenka tik pliurpti be sistemos, argumentų, vadovautis “svaigiais jausmais”. Esu geranoriška vargstantiems, bet ne išpuikusioms vidutinybėms. Rašinio autorei iki R. Terlecko kaip sraigei iki Paryžiaus.

  4. Geras atsakymas į R.Terlecko paskvilį LŽiniose. Dr. Ainės Ramonaitės monografija, parašyta remiantis moksliniais metodais jau seniai kai kam yra rakštis sąžinėje priverčianti šūkčioti ir kukčioti ir kartu išsiduoti tautinės kultūros puoselėtojų ir pačios tautinės kultūros nekentėjus. Ačiū daktarėms Daivai ir Ainei, kad nepasiduoda tų asmenų įtaigai.

  5. Kažin:

    Manau, kad Terleckas neteisus.
    Antai, berods, po Mataičio ansamblio koncertavimų Ukrainoje, kitose respublikos, buvo sušauktas net TSKP plenumas, kuriame visas etnografinis judėjimas buvo pavadintas etnografizmu ir pradėtas talžyti.

  6. Kemblys:

    Daiva Tamošaitytė:
    ,,oficialiai kultūrai, pseudoetninės kultūros, kultūrinis renesansas, natūralioje liaudies kultūros, pamatinės kultūros, kultūrų invazija, populiariosios kontrakultūros, liaudies kultūros, tradicinės svetimos kultūros, lietuviškąją europinę muzikos kultūrą, Lietuvos kultūrą, rimtosios kultūros formomis, akademine kultūra, imperiniams multikultūriniams…”

    Gal kas paaiškintų man kas yra ta KULTŪRA? Dar nesupratau ,,tautiškumo ambivalentiškumo”.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      “Tautinis kultūrizmas” – tai lyg raumenys, jėga.

      • komentuoju:

        Ne tautiškumo ambivalentiškumas, o istorijos ir tautiškumo ambivalentiškumas, tai yra abipusis ryšys, kuriame dalyvauja du pradai, tai, kas teka ir kinta, ir tai, kas yra esminga, antlaikiška, todėl visada kuria įtampas (čia iš filosofijos srities). O kultūros pirminė reikšmė yra žemdirbystė (skirtingai nuo kitos pamatinės sąvokos – civilizacijos). Lietuviai, nuolat keikiami dėl valstietiškų šaknų, yra tad arčiausiai kultūros:)

        • Kemblys:

          ambivaleñcija [↗ ambi… + lot. valentia — jėga], jausmo dvilypumas, išgyvenimas prieštaringų emocinių būsenų, pvz., meilės ir neapykantos.
          ambivaleñtiškas [↗ ambivalencija], dvilypis, turintis prieštaringų elementų.

          Istorija ne pradas! Tautos pradas gentis! Jei straipsnyje nebūtų vartotas šis svetimžodis, tai, rašant lietuviškai, paaiškėtų, kad Daiva Tamošaitytė nukrypo į ‘pievas’. Ar visi likę svetimždžiai taip pat dengia tuščiažodžiavimą?
          Tavo ‘kultūros’ paaiškinimas neaiškina ,,populiariosios kontrakultūros”! Ką tai reiškia?

          • komentuoju:

            ponas Kembly, malonu, kad pasitelkėte žodyną. Aš ir nesakiau, kad istorija yra pradas, tik istorijoje reiškiasi tas pradas (daug filosofuoti, bet jei jums nepriimtina…) Dėl populiariosios kontrakultūros, tai sąmoningai pavartojau priešdėlį kontra-, nes manau, kad sąvoka populiarioji kultūra esmiškai atstovauja tam, kas priešinga tikrai kultūrai (irgi atskiro straipsnio tema). Pagarbiai 🙂

            • Artūras Gotautas:

              Kultūra (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, lavinimas, tobulinimas, garbinimas).
              ______________________________

              Ar taip išreiškiama Meilė Lietuvai ir Jos Kalbai ?
              Ar lengviau reikštis svetima kalba – svetimžodžiais ?

  7. prima:

    Vargšas Terleckiukas. Šaunuolė, Daiva.

  8. Vilmantas Rutkauskas:

    Neapsakomai gražios moters gražus rašinys.
    ——–
    Pasakysiu tik tokią galbūt kažkam nemalonią pastabiubiukę: jei esa įvardinti keiksmažodiniai “pagonys”, tai tuomet drąsiai esa ir tokie patys keiksmažodiniai menami “žydkrikščionys”.

  9. rimas:

    viena pažįstama pasakojo apie savo motiną,kuri dar vaikas buvo išvežta į Sibirą ir keliolika metų pragyveno nuošaliame Sibiro kaimelyje tarp kitataučių. Dabar jau senutė,negali klausytis lietuviškos liaudies muzikos. Vienintelė reakcija -,,išjunk tą triukšmą::. O rusų liaudies dainų ( zaduševnyje ) klausosi mielai, apsiašarojusi. Nematote paralelių su dabartimi? Autorės straipsnis puikiai iliustruoja,kaip mūsų valdantieji ( elitu pavadint liežuvis nesiverčia) gali šalį valdyt tik iš už dėdės pečių. Anksčiau Maskvos. dabar Briuselio. Liokajaus sindromas, ir tiek

  10. rimas:

    Beje, termino ,,žydkrikščionys” vartotojams. Siūlau prisiminti,kokioje teritorijoje gyveno baltai prieš du tūkstančius metų ir kokioje gyvena dabar. O paskui tą patį apie žydus. Tai kas iš kieno patyrimo turi mokytis? Būtume likę pagonys – ką gi, visi būtume žuvę garbingai mūšyje, kitus būtų senutė akmeniniu kirviu pribaigusi ( kaip Pilėnuose ) ir gyventume be rūpesčių Perkūno menėse. Prūsai ir jotvingiai taip ir padarė

    • tikras lietuvis:

      Kažin kažin – kuo jau tų okupantų išmįslai už mūsų, kurie esame seniausia Europos, o gal net viso pasaulio tauta, kultūrą, papročius, tradicijas ir pan. yra “geresni”?
      Ogi niekuo.
      Dar blogesni.
      Nes visas blogis ateina iš jų.

    • Lamatas:

      Būtent, būtina tai gerai prisiminti ir įsikalti sau į galvą kaip pagrindinę Tautos gyvybingumo ir sėkmės sąlygą.Žydai iki šiol ,”žydkrikščionių” atžvilgiu , tebėra “pagonys”, pasilikę ištikimi savo prigimtinei religijai .Ir tai yra jų išlikimo ir sėkmės garantas .Beje ,atsisakęs savo tautos religijos žydas – jau nebe žydas.

  11. Vilmantas Rutkauskas:

    Praėjus tiems nelemtiems nelemtos “ž..krikščionybės” 600-tiems metams, turbūt tau atseit sunku atstatyti pažinimo ir vertybių sistemą ?

  12. Griežtas:

    Terleckas, žinia, atidirbinėja “pažangiesiems”, t.y. kosmopolitams.
    Bet autorė irgi nepasako esmės.
    O esmė yra tokia: kiekviena tauta turi SAVO moralę.
    Moralė apima ir kultūrą, tradicijas, papročius ir t.t.
    Kaip tik lietuvių moralė yra Lietuvos pagrindas – be moralės (ar nesilaikant jos) Lietuva žlugs.
    Štai kodėl mes visada turime būti savimi = palaikyti (kultivuoti, elgtis pagal savo elgesio normas ir t.t, ir pan.) tai, kas yra sava, nes tai, kas yra svetima, gali būti mums liga, o gal net ir vėžys.
    Nes tik savo moralės dėka tapome seniausia Europos, o gal net ir viso pasaulio tauta.

  13. Algimantas Sabaliauskas:

    Anot Gražinos Kadžytės, yra užrašyta apie 2 000 000 (du milijonai) lietuvių liaudies dainų (su variantais). Tokiu lobiu negali pasigirti nė viena kita pasaulio tauta. Mes ilgai neturėjome rašto, nes TURIME kitą būdą perduoti vertingiausias žinias – dainos, pasakos, sakmės, patarlės, užkalbėjimai ir t.t. Sakau TURIME, nes tai gyva, nenuėję į praeitį ir veikia be sutrikimų (pvz. “…sėk sesute ir pelyną, kad nesprogtų Ignalina…”, mano kaimynė, buvusi med. sesuo, kiekvieną aptariamą veiksmą apipina priežodžiais, patarlėm kartais net pasakom). Tai ir yra mūsų etninė kultūra, neišsemiamas visokių turtų lobynas, kuris padėjo, padeda ir padės išlikti. Jį neigti gali nebent piktavaliai per(at)ėjūnai arba visiškai pasiklydę vertybėse “pažangos” skleidėjai. Terleckiukas, matyt, prie pastarųjų derinasi.
    O Daivai AČIŪ !!!

  14. Ar kažkas iš Jūsų buvo sovietų lageriuose ar kalėjime, kaip A.Terleckas? Ar kaip N.Sadūnaitė, kaip S.Tamkevičius? Tai, ką darėte buvo gerai ir gražu, bet tai nebuvo pasipriešinimas ir nereikia apie tai kalbėti. Jokie baltai neleido jokių pogrtindinių leidinių, neteikė pareiškimų, o tik sėdėjo po šluota pasdlapčia niūnuodami savo daineles. Gal savyje virė kaip stiklinėje ir tiek. Dabar, praėjus kelioms dešimtims metų kovotojų vis daugiau atsiranda. Kaip pokaryje sakydavo – grindų buvo mažiau, nei atsirado pogrindininkų:)

    • Kemblys:

      Įsiskaityk ką rašo nuo 1967 metų saugumo persekiotas J.Trinkūnas straipsnyje: ,,Romo Kalantos žygdarbis ir jaunimo judėjimas (video) ”

      ,,Aš, kaip tikras kraštotyrininkas, rūpinausi Kauno įvykių aprašymais. Todėl paprašiau kauniečių parūpinti tokios medžiagos. Tuomet ir susipažinau su mediku studentu Šarūnu Žukausku. Susitikau su juo gal pora kartų ir gavau iš jo sąsiuvinuką su aprašymais. Tik vėliau supratau, jog viską sekė saugumiečiai, buvo fiksuojamas kiekvienas kauniečių žingsnis.”
      ,,Romo Kalantos susideginimas ir jaunimo demonstracijos sukėlė visus komunistinius organus ant kojų. Buvo, matyt, priimti labai svarbūs valdžios nutarimai – imtis ryžtingų veiksmų. Tuomet ir prasidėjo „kraštotyrininkų“ byla, buvo suimti ir įkalinti keli kauniečiai, tame tarpe ir Š.Žukauskas.”

      http://alkas.lt/2012/05/14/j-trinkunas-romo-kalantos-zygdarbis-ir-jaunimo-judejimas/

        • Kemblys:

          Man keistas vienas sakinys: ,,Tik vėliau supratau, jog viską sekė saugumiečiai, buvo fiksuojamas kiekvienas kauniečių žingsnis.” Romuviai savo svetainėje rašo:
          ,,Dabartinis Bendrijos Krivis Jonas Trinkūnas dvasiniu Senovės baltų religinės bendrijos Romuvos vadovu yra nuo 1967 m.
          Tarybiniu laikotarpiu Romuva turėjo slėpti savo religinius siekius. Nežiūrint slėpimosi, aktyvesni Romuvos dalyviai patyrė represijas.”
          http://www.romuva.lt/new/index.php?page=lietuviu-religija

          Patyrė persekiojimą ir, šventas naivumas, – “vėliau supratau”. Gal todėl, kad kalbininkas dirbo tarybiniu filosofu:
          Krivis Jonas Trinkūnas
          Jonas Trinkunas was born in 28.02. 1939 in Klaipeda, Lithuania
          ,,1960-1965 -Vilnius University, graduated with a major in Lithuanian language and literature
          1969-1973 -Vilnius University, Philosophy Dept. graduate student and researcher. Dissertation on the ancient Lithuanian religious faith.
          1967 – Organizer of Rasa Holiday (Summer Solstice) in Kernavė, the ancient capital of the Lithuania, and Ramuva, an ethnic culture research club. Ramuva Club became the beginning of the current Romuva religion movement.
          1969-1973 – Graduate studies included research of local culture, and ethnography expeditions. Wrote articles on folk lore, mythology and philosophy.”
          http://www.ethnicart.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=26&Itemid=153

    • ap, Vilnius:

      Pritariu. Folklorinio sąjūdžio dalyviams ir gerbėjams (ir aš jais žaviuosi) būtų gražu pasikuklinti: ką ten mes- o štai kun. Svarinskas, Sadūnaitė, kun. Grigas ir t.t.

  15. Griežtas:

    Ir ką jau tie sėdėtojai?
    Pasėdėjo, o dabar pensijas gauna iš lėšų, kurias uždirbo kiti.
    Ir toliau paskui visokius katorgininkus bėginėja ir prieš Lietuvą kovoja.
    Nebuvo iš jų darbininkų tada, nėra ir dabar.

  16. Griežtas:

    Pavyzdys kitų šalių moralės:
    Švedija ir Suomija uždraudė savo sportininkams užsiimti homoseksualumo propaganda Sočio olimpiados metu
    S.Lindebergas teigė, jog „sporto arenos – ne vieta savo pažiūroms demonstruoti“.
    Lygiai tokią pačią poziciją išreiškė ir Suomijos olimpinis komitetas, priminęs sportininkams, kad olimpinės žaidynės – ne vieta politiniams lozungams.
    „Politinių aistrų kurstymą, įvairius politinius pareiškimus žaidynių metu draudžia Olimpinė chartija“, – teigė Suomijos olimpinio judėjimo vadovas Risto Nieminenas.
    http://sportin.lt/zmones/gyvenimo-budas/svedija-ir-suomija-uzdraude-savo-sportininkams-uzsiimti-homoseksualumo-propaganda-socio-olimpiados-metu/

  17. S:

    Keistas Ramūno Terlecko straipsnis, žinant, kad jis yra LŽ generalinis direktorius, vyr. redaktorius ir panašiai. Apskritai, keista, kodėl krikščioniai nesidžiaugia senuoju paveldu ir lietuviškumo puoselėjimu. Juk šios vertybės praturtina valstybės pagrindą ir suteikia jėgų atsispirti svetimai valdžiai, kuri naikina taip pat ir krikščionybę…

    Gerai, prisiprašys tiesos. Kiekvienam mąstančiam žmogui aišku, kad Katalikų bažnyčia gerokai pasišiko prieš rusiškus tarybinius okupantus. Buvo kunigų, kurie dirbo KGB ir jų pastangų dėka žuvo nemažai partizanų, tuo tarpu atvirai bažnyčia su sovietais nekovojo (atsuko kitą žandą). Galima prisimint vyskupų pasmerktą pogrindinę “kronikų” ir pan. veiklą, berods 1972 m. ir t.t. Pavieniai disidentai kovojo, bet gal net daugiau dirbo KGB, o pati bažnyčios sistema daugiau rūpinosi savo išlikimu, negu tautos reikalais. Bet čia ne esmė sovietinio stebuklo. Bažnyčia pasirodė visiškai bedantė dvasiškai, ji lietuviams niekuo nepadėjo sovietams užpuolus. Pirmas susidūrimas su priešu, kuris netarnavo religijai, ir krikščionybė krito. Šis tikėjimas buvo pilnai užvaldęs Lietuvos visuomenės dvasinį gyvenimą, tačiau nepadėjo pasipriešinti sovietams. 1938-1940 įvykiai, po to pokaris parodė visišką bejėgiškumą ir tragediją. Krikščionių religija tautai nėra reikalinga – tokia išvada peršasi po sovietų valdymo. Užteko 50 metų ir šitas tikėjimas jau žlunga. Jis ne tik nepasipriešino svetimšaliams grobikams, bet nepadarė nieko esminio Nepriklausomai valstybei atstatyti. Kaip “stovėjo po medžiu” Lietuvą naikinant, taip prastovėjo statistų vaidmenyje ir sugriaunant TSRS. Lįsdavo pašventint vėliavų, kai viskas jau būdavo atkovota. O sovietinio palikimo “pagonys” susivienijo ir išvijo okupantus. Bažnyčios įtaka nulinė šitam veiksmui. Be katalikų tikėjimo puikiai viskas pavyko. Dabar gal pora kunigų teigiamai vertina lietuvybę – tie patys disidentai. O paprastai šitie veikėjai skleidžia kosmopolitizmą ir moko svetimybių, jiems lietuvybė – tik įrankis. Galbūt Lietuva tapo Nepriklausoma nuo rusų tik todėl, kad krikščioniškas tikėjimas neteko įtakos lietuvių tautai sovietiniais laikais. Maža to, krikščioniškos partijos politinėje veikloje vėlgi parodė savo visišką tuštybę. Kaip iki 1926 m., taip ir dabar tų visokių krikdemų partijų politika Lietuvai naudos nedavė. Neatsitiktinai karininkai po 1926 seimo išvaikymo atidavė tautininkams valdžią, o ne kažkokiai krikdeminei partijai. Dabar konservai su krikščioniška pakraipa vėl meluoja, nevykdė pusės savo skelbtų pažadų, galiausiai pralaimėjo rinkimus komunistams. Ir kaip Katalikų bažnyčia tarnauja tik lenkų ir dar velniai žino kokių vakariečių interesams – tik ne savo tautos! Išvada – krikščionybė tai gėda ir pralaimėjimas. Dabar dėl savo nesėkmių patys tegul kaltina save. Jie valdo žiniasklaidą, kuri verčia zombiais visą visuomenę. Atsiskleidė tikrasis veidas ir “Lietuvos žinių”. Kokia pigi religija, kuri priverčia tyčiotis iš savo tautos tradicijų… Gerai, kad sovietiniais laikais trypė polką su ragučiais – žmonėmis tapo. Dabar, kai nebešoka polkos, ragučių vietoje asilo ausys išdygo.

    Galiausiai, suprantamas tas liguistas noras uždrausti mokslinius tyrimus ir suklastoti, užvaldyti istorijos mokslą. Taigi, parašai paskvilį, paspjaudai ant “pagonių-sovietų” ir nuspręsta viskas. 🙂 Deja, per vėlu. Krikščionių mažėja, “pagonių” daugėja – jau yra keli tūkstančiai. Galėsim greitai pažiūrėt, kurie Lietuvos patriotai. Įtariu, kad “pagonys” gins Lietuvą masiškai. Ne taip, kaip keletas krikščionių aukojasi dėl Lietuvos, o tuo tarpu dauguma jų pagrindinių aktyvistų savo sektose keikia lietuviškas tradicijas ir atgimstančią nepriklausomą tautą. Darbais, ne žodžiais apginti reiks Tėvynę…

    • pritariu:

      Spaudziu desine. Su visa pagarba disidentams katalikams, manau, pagonys mumyse daugiau tautos labui atlieka. Helsinkio grupe antai veike su bedieviu kosmopolitu Tomu Venclova, kuris irgi disidentas buvo, o atvirai lietuviu tauta niekina. Ir jaunima mokina to paties. Kovojo uz asmens laisve gyventi bet kur. Issikovojo pirmiausia sau, o dabar jaunima isvykti skatina. Ar tai taip pat kova uz Lietuva?

      (Atsiprasau uz svepluma)

  18. Goda:

    Tautai reikalinga tautinė religija, globalistinės religijos geriausiu atveju nekenkia tautiniams interesams, bet tų gerų atvejų mažai.

    O kiek tautų gali pasidžiaugti išsaugojusios tautines religijas? Iš dalies, su budizmo ir kitų religijų įtaka indai, japonai. Dar negausios nykstančios senąjį gyvenimo būdą išlaikiusios tautelės Afrikoje ir Amerikoje. Indai vieninteliai iš indoeuropiečių turi nenutrūkstamą, nerepresuotą etninės religijos tradiciją.

    Krikščionybė, beje, irgi tautinė religija. Tik ne mūsų tautos. Ir kadangi vieną tautą ši religija vadina išrinktąja (o tas paminima beveik per kiekvienas mišias) negalima krikščionybės laikyti neutralia ir nediskriminuojančia kitų tautų atžvilgiu.
    Man įdomu, kaip krikščionys sprendžia šią dilemą. Ar jie nuolankiai priima savo tautos antrarūšiškumą, ar jie tiesiog mechaniškai kartoja tekstą į jį nesigilindami, ar šventvagiškai interpretuoja savo šventuosius raštus pagal poreikį?

    O kas liečia katalikybę, tai šiuo atveju net oficialioji jos aukščiausia valdžia yra užsienio valstybėje. Skirtingai nuo kitų krikščionybės atmainų, kurios bent jau gali būti lojalios savo valstybei.

    Aišku buvo ir yra už tautos išlikimą kovojančių nuoširdžiai tikinčiųjų krikščionių ir dvasininkų, bet tai jų asmeninis nuopelnas, ne religijos. Krikščioniškus ir tautinius interesus sovietmečiu suvienijo bendras priešas, naikinęs tiek tautiškumą, tiek religingumą.

    Linkiu kiekvienam krikščioniu save laikančiam lietuviui sąmoningai pažiūrėti į savo religijos ir tautybės prioritetus. Atsakykit patys sau į paprastą konkretų klausimą – kas jums labiau savas – ar tikėjimo brolis katalikas lenkas (o tai yra praktiškai kiekvienas lenkas, nes tai viena katalikiškiausių tautų) ar tautietis – lietuvis ateistas, lietuvis pagonis? Neapgaudinėkit savęs. Neišsisukinėkite pacifistiniais teiginiais, šioje vietoje yra arba/arba.

  19. > Amelijai:

    Koks snapas-tokia ir giesmė.Deja.

  20. Dainius Razauskas:

    Puikus ir labai teisingas straipsnis, ypač kad nepasiduoda „krikščionių pagonių“ kiršinimui, o pastato kvailį į vietą, ir tiek

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: