J. Jasaitis. Pilietiškumo nuvertinimo iššūkis (III) (5)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Kaip rodo per pastaruosius penkerius metus mūsų vykdytas „Asmenybės strategijos“ tyrimas, kuriame dalyvavo per pusę tūkstančio respondentų – daugiausia mūsų universiteto studentų neakivaizdininkų ir keleto aplinkinių rajonų vietos bendruomenių narių – atskleidė, kad beveik 70 proc. dalyvavusių šiame tyrime, nemato prasmės dalyvauti pilietinėse akcijose. Per 56 proc. pripažino, kad dažniausiai nebalsuoja savivaldybių rinkimuose. Tik 3 proc. tyrimo dalyvių nurodė, kad yra kurios nors politinės partijos nariais. Dar įdomiau tai, kad pastarieji nesugebėjo argumentuotai paaiškinti, kodėl pasirinko šią, o ne kitą partiją. Dažniausiai nurodomi motyvai: šeimos tradicijos, draugų įtaka ir partijos lyderio arba vietinio skyriaus vadovo asmenybės poveikis. Jei vyresnieji šeimos nariai kažkada buvo TSKP nariais, tai jaunesnieji pasirinko socialdemokratus. Jei šeimoje buvo asmenų, nukentėjusių nuo sovietinio režimo arba aktyviai dalyvavusių Sąjūdžio 1988-1991 metų renginiuose, tai jos nariai dažniausiai priklauso „konservatoriams“ – TS (KD).

Besidomintieji verslu mano, kad jiems artimiausia Darbo partija. Dieninio skyriaus studentai ir jaunesnieji neakivaizdininkai laiko save prijaučiančiais liberalams, tačiau negali paaiškinti, kurią susiskaldžiusių liberalų srovę jie labiau vertina. „Tvarkos ir teisingumo“ partiją daugiausia renkasi besižavintys partijos lyderio asmenybe: žinomas lakūnas sportininkas, pirmasis lietuvis, apskridęs žemės rutulį, be to, respondentų nuomone, neteisėtai pašalintas iš Prezidento posto. Daug kas jam priskiria euroskeptiko poziciją, kuri, kuo toliau, tuo labiau populiarėja ne tik Lietuvoje.

Apklaustieji teigia, kad tarp keturių dešimčių „partijų“ nemato partijos, kuri galėtų geriausiai atstovauti jų interesus. Daugelis apklaustųjų sakosi esą tiesiog „alergiški“ politikai. Jie tvirtino, kad net tarp vadinamų didžiųjų partijų nemato aiškių ideologinių skirtumų ir praktinių programų specifikos. Partijos laikomos tik „suinteresuotųjų grupėmis“, siekiančiomis kuo daugiau savo atstovų turėti Seime, Vyriausybėje ir savivaldybių vadovų pozicijose.

Gana reikšmingus procesus atskleidė mūsų tyrimas apie visuomenėje labiausiai paplitusius mitus ir įvaizdžius. Jame dalyvavo 740 respondentų, kurių daugumą sudarė trijų Lietuvos universitetų – Šiaulių, Lietuvos edukologijos (buvusio VPU) ir Mykolo Romerio – studentai. Likusią dalį (per 10 proc.) respondentų sudarė kelių rajonų vietos bendruomenių aktyvas. Straipsnio apimtis neleidžia išsamiai supažindinti, kaip respondentai vertina visas aštuonias mitų grupes: elgsenos modelius, mitus apie Lietuvą, jos teritorijos, kultūros paveldo ir lietuvių kalbos apsaugą, mitus apie šiuolaikinį verslą ir Lietuvos valdžią, šiuolaikinį religijos vaidmenį, sveiką gyvenseną, skirtingų kartų pažiūrų suderinamumą ir kt. Paaiškėjo, kad dabartinę mūsų visuomenę būtų tikslinga vadinti ne žinių, o mitų ir įvaizdžių visuomene“. Respondentų atsakymai parodė, kad jų asmeninę nuomonę dažniausiai lemia ne mokslo žinios, o atsitiktinė, visiškai nesusisteminta žiniasklaidos informacija, pokalbiai su šeimos nariais, draugais ir bendradarbiais. Didžiulę įtaką jų pažiūroms daro tai, ką tiksliausiai tenka įvardinti kaip gandus. Atsakymų į atsitiktinai sudominusius klausimus neretai skubiai ieškoma interneto „Google“ sistemoje, tačiau išanalizuoti ir susisteminti ten pateiktą informaciją pritrūksta ir laiko, ir kantrybės. Todėl daugelį socialinių problemų respondentai suvokia labai subjektyviai. Tai liudija apie itin spartų diletantizmo plitimą visuomenėje.

Tyrimo dalis „Mitai apie valdžią“ parodė, kad absoliuti dauguma respondentų (beveik 97 proc.) linkę sutapatinti sąvokas „valdžia“ ir „valstybė“: jei nepatiko koks nors valdžios sprendimas, tai dėl to tuojau beatodairiškai kaltinamas ne konkretus asmuo arba institucija, bet visa valstybė, Vyriausybė arba Seimas. Nors daugumą mūsų respondentų, kaip jau minėta, sudarė universitetų studentai, išklausę sociologijos, politologijos ir pan. kursus, tačiau tyrimo metu išryškėjęs jų supratimas apie tai, kas yra politika, su šiais mokslais neturėjo nieko bendro. Kaip sakoma: „teorija – sau, o nuomonė (buitinė samprata) – sau.“ Tik keli iš 740 prisiminė, kad politika yra vienas iš bazinių socialinių institutų, kurio paskirtis – užtikrinti tvarką (įstatymų ir taisyklių laikymąsi) bei visuomenės saugumą. Dauguma apklaustųjų nepajėgė susieti politikos ir teisės sąvokų, neatkreipė dėmesio į šių sąvokų ryšį su piliečio asmenine atsakomybe.

83,5 proc. apklaustųjų pritarė nuomonei, kad „bet kuri valdžia – visada priešiška žmogui“, o 95 proc.teigė, kad „švarios politikos iš viso nebūna“. Per 60 proc. teigė, kad „ į valdžią einama iš savanaudiškų paskatų“, o dar daugiau jų buvo įsitikinę, kad „politikus objektyviai įvertinti galima tik po jų mirties“. Respondentams labai sunkiai sekėsi atskirti kasdieninį privalomą taisyklių laikymąsi nuo valdžios primestos prievartos, pavyzdžiui, suvokti būtinybę laikytis eismo taisyklių, o ypač neviršyti leistino greičio, mokėti mokesčius, netoleruoti veiksmų, darančių žalą valstybės biudžetui.

Grupiniai pokalbiai, organizuoti užpildžius tyrimo „Mitai apie asmenybę ir visuomenę“ klausimyną, atskleidė didžiulį atotrūkį tarp oficialiai deklaruojamų piliečio poreikių ir kasdieninės elgsenos. Pavyzdžiui, vertindami tokį dar visai neseniai labai paplitusį reiškinį, kaip asmens, išlipančio iš viešojo keleivinio transporto, bilietuko perdavimas įlipančiam keleiviui arba vairuotojui, nemaža dalis diskusijos dalyvių įvardijo kaip pateisinamą ar net pagirtiną poelgį, kaip paslaugą kitam asmeniui, leidžiančią sutaupyti kelionėms skirtas lėšas arba galimybę mikroautobuso vairuotojui gauti didesnį atlyginimą. Pasitaikė tvirtinančių, kad tokį bilietuką jie dažniausiai perduoda senutei arba vaikui, nes pastarieji yra priskirtini prie neturtingųjų, kuriems sunkoka užsimokėti už kelionę. Turguose įvedus kasos aparatus prekiaujantiems maisto produktais, ne vienas pirkėjas atsisako jam priklausančio kvito už sumokėtą pirkinį. Ką ir bekalbėti apie nelegalų kontrabandinių cigarečių, vaistų ar kuro pirkimą. Visi šie poelgiai teisinami mažais atlyginimais, dideliais akcizo mokesčiais, perdaug didelėmis išlaidomis „valdžios“ išlaikymui ir t.t.

Gana reikšmingas aplinkybes, turinčias įtakos pilietiškumo formavimuisi, atskleidė grupinės diskusijos apie amžiaus ribą, kurią pasiekę asmenys įgyja teisę gauti pensiją. Dauguma diskusijos dalyvių pasisakė už tai, kad ši amžiaus riba nebūtų ilginama, kad būtų praplėstos galimybės išeiti į vadinamąją išankstinę pensiją ir kad visų rūšių pensijos būtų padidintos bent iki 70 proc. buvusio atlyginimo dydžio. Į klausimą, iš kur valstybės iždas galėtų gauti tam lėšų, apklausos dalyviai atsakinėjo abstrakčiai, savo teiginių, kaip taisyklė, visiškai nesiedami su pilietine mokesčių mokėtojų atsakomybe.

Ir štai auditorijai, kurios daugumą sudarė 25-35 metų amžiaus asmenys, buvo pateiktas klausimas: „Kodėl esate linkę kuo anksčiau tapti pensininkais?“ Kadangi diskusija šiuo klausimu netrukus tapo labai paviršutiniška, buvo nurodytos šios hipotezės:

1. Gal nemėgstate darbo, kurį dabar atliekate?
2. Gal norą anksčiau tapti pensininku sąlygoja netinkamai pasirinkta profesija?
3. Gal šį siekį sąlygoja silpna sveikata?

Pirmąją hipotezę daugiausia patvirtino dirbantieji samdomą darbą. Jie taip pat minėjo įtampą tarp vadovo ir pavaldinių, bendradarbių susvetimėjimo tendencijas, nemandagų klientų elgesį ir pan. Tarp turinčių savo verslą patvirtinusių šią hipotezę buvo žymiai mažiau, tačiau pastarieji nurodė nestabilią verslo aplinką, nesąžiningą konkurenciją, perdaug didelę biurokratinę naštą. Beveik 60 proc. apklaustųjų patvirtino hipotezę apie netinkamai pasirinktą profesiją ir specialybę, kurią sąlygojo nepakankama informacija apie galimybę rinktis („nežinojau, kur stoti, ką pasirinkti“), netikėjimą savo galimybėmis įgyti norimą profesiją („abejojau, kad pavyks įstoti ten, kur norėjau), lėšų stoką („negalėjau stoti ten, kur norėjau“) bei neatitikimą tarp profesijos įvaizdžio ir profesinės veiklos turinio („darbas pasirodė visai ne toks, kokio tikėjausi)“. Turintieji savo verslą taip pat minėjo, kad ne vienam iš jų tai nėra jo „svajonių darbas“, bet šiuo metu nėra galimybių įgyvendinti svajonę arba trūksta ryžto keisti veiklą. Tyrimas patvirtino, kad asmeninis nepasitenkinimas darbu, kuris yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, turi labai didelės įtakos pilietinės pozicijos formavimuisi. Mėgstantieji savo darbą neplanuoja kuo ankstesnio išėjimo į pensiją ir žymiai rečiau yra susiformavę neigiamą požiūrį į savo valstybę.

Pilietiškumo formavimosi aplinkybių tyrimai atskleidė, kad didžiausią įtaką asmens pilietinės pozicijos susidarymui turi jo santykis su kasdienine arba dažnai jį supančia aplinka ir jo asmenine vertybių sistema. Tiek sociologijos, tiek psichologijos pagrindai rodo, kad asmuo negali jaustis emociniame vakuume – jis turi sieti save su šeima, bendruomene, vietove, darboviete ir pan. Tik tada galima jausti abipusį ryšį tarp artimiausios aplinkos: giminių, bendraklasių, bendradarbių, institucijų. Toks ryšys sąlygoja asmeninę atsakomybę, reakciją į iškylančias problemas ir poelgių pasirinkimo laisvę. Kai asmuo, nors ir turintis šeimą, nejaučia joje savo aiškios pozicijos, jis gali, pavyzdžiui, nepateisinamai didelę savo uždarbio dalį panaudoti, nesivadovaudamas šeimos gerovės nuostata. Toks asmuo paprasčiausiai netapatina savęs su savo šeima: nejaučia savo pareigų ir atsakomybės už kitus šeimos narius. Net ir gyvendamas šeimoje, jis jaučiasi vienišas arba niekam iš jos narių neatsakingas. Pagaliau jam labai sunku suprasti, kad šeimos nario atsakomybė nėra išreiškiama tik pinigais arba vieta bute, kur jis pasideda savo asmeninius daiktus.

Asmenybės statuso nesuvokimas sąlygoja jo elgseną darbovietėje, mokymo įstaigoje, netgi gatvėje. Daugiabučio namo gyventojas, šiukšlinantis laiptinėje, ant kiemo išpilantis nuorūkas iš savo automobilio peleninės, labai nustemba, kai toks jo elgesys apibūdinamas kaip visiškai prieštaraujantis pilietiškumui. Studentas, suglamžęs ir universiteto koridoriuje numetęs perskaitytą reklamą, priklijuojantis iščiulptą kramtomosios gumos gniužuliuką prie stalo krašto arba neišjungiantis šviesos, paskutinis išeidamas iš auditorijos, savęs netapatina su savo universitetu. Aišku, kad jis taip greičiausiai nedarytų jam priklausančioje sodyboje. Tikriausiai nemestų pro automobilio langą ant savo kiemo tuščio plastikinio butelio, nesviestų nudėvėtos padangos į savo sodo vidurį. Taip galima pasielgti, tik praradus save kaip asmenybę, jau nieko iš savo gyvenimo nebesitikint. Ryški takoskyra tarp „mano“ ir „ne mano“ (įmonės, gatvės, kažkam kitam priklausančio miško, valstybės) ir yra pati didžiausioji kliūtis pilietiškumo sampratos formavimuisi.

Jei kam nors teko tvarkyti iš nevalyvų šeimininkų įsigytos sodybos kiemą – rinkti jų išmėtytas buities rakandų nuolaužas, traukti į žolyno gelžgalius ir stiklo šukes, šveisti voratinkliais apkibusias ir pelėsiais aptrauktas kambarių sienas, kovoti su tarakonų telkiniais, tikriausiai niekada nepavadintų čia gyvenusių asmenų piliečiais. Nesugebantis gerbti kitų, dažnai negerbia ir savęs. O  tada, kuo toliau, tuo labiau praranda prasmę ir asmeninis gyvenimas, ir net gyvybė.

Šią prielaidą taip pat pavirtina jau keletą metų mūsų vykdoma skaitytojų komentarų turinio analizė tokiuose internetiniuose laikraščiuose, kaip alfa.lt, balsas.lt, demokratija.eu, Alkas.lt. (Dėl labai didelės komentarų apimties ir kai kurių kitų aplinkybių neanalizavome tinklalapio DELFI.lt) Labai ryškų komentarų turinio pasikeitimą pastebėjome internetiniame laikraštyje „Bernardinai.lt“ po to, kai ten buvo įvesta privaloma komentatorių registracija. Tai sąlygojo, kad beveik nebepasitaiko komentarų, kuriuos vartojami keiksmažodžiai, sumažėjo asmeniškų įžeidinėjimų, skirtų aptariamo straipsnio autoriui.

Nykiausią vaizdą palieka tinklalapyje „Alkas.lt“ skelbiami komentarai, kuriuos daugiausiai rašo ta pati labai nekultūringų, bet ypatingai gerą nuomonę apie save turinčių asmenų grupelė. Bene tiksliausiai šį reiškinį, vis dažniau įvardijamą kaip „chamentarai“ (nuo žodžio „chamas“) yra apbūdinęs Algirdas Patackas (2011): „Jei reikėtų sudaryti sąrašą vertybių, labiausiai devalvuotų per nepriklausomybės dvidešimtmetį, pirmoje vietoje turbūt reikėtų įrašyti garbę (mūsų išryškinta – J.J.). Kitos tradicinės lietuviškos vertybės, tokios kaip darbštumas, gerumas, Justino Marcinkevičiaus ir jo gerbėjų pastangomis anais laikais pakylėtos beveik iki oficialaus rango, taip pat svetingumas, mielaširdystė ir pan. šiaip ne taip išliko, nors ir smarkiai apardytos svetimų vėjų, sujauktos vidinės sumaišties. <…> O garbę ištiko visiškas žlugimas. Įspūdis toks, kad šita sąvoka – išnykusi, šitas žodis – nebeatpažįstamas, nieko nesakantis, net gėdingas, tarsi mūsų žodyne jo išvis nebuvo.“ Mūsų tyrimai parodė, kad kita visiškai iš mūsų viešojo žodyno nykstanti sąvoka yra mandagumas. Vis dažniau iškreiptai suvokiamos kuklumo, pasitikėjimo, o ypač altruizmo sąvokos

Norint sukurti savivaldą, reikia turėti piliečius tikrąja to žodžio prasme. Kol kas Lietuvoje mes turime „gyventojus“, kurių nemaža dalis jaučiasi niekam nereikalingi ir bando kažką veikti pagal savo išmanymą. Kažkas bando ūkininkauti ar plėtoti neagrarinį verslą (jų dalis ilgainiui ir taps piliečiais), o kažkas užsiima kontrabanda, emigruoja arba gyvena iš socialinės paramos ir keikia valstybę, kuri tas pašalpas jiems moka. Jiems valstybė bloga todėl, kad duoda mažas pašalpas, neaprūpina darbu arba su bizūnu nestovi už nugaros per visą darbo laiką, kaip tai ne vienoje vietoje buvo „kolūkio laikais“. Dabar nebeliko brigadininko ar fermos vedėjo, kuris kasdien varytų į darbą, o patys savimi pasirūpinti jie nėra pasirengę.

Nieko neišsprendžia (tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ar vis prieštaringiau minimoje Graikijoje) kylantys stichiški minios protestai. Dažnėjantis vandalizmas (langų daužymas, parduotuvių plėšimas, niekuo dėtų asmenų automobilių niokojimas) bei paprasčiausias nevalyvumas nuo tokių protestuotojų atstumia tą visuomenės dalį, kuri dar yra pajėgi pateikti racionalius sprendimus.

Išvados ir rekomendacijos:

1. Pagrindinė savivaldos sistemos efektyvumo sąlyga – visuomenės pilietiškumas. Teisę priimti savivaldos problemų sprendimus gali tik valstybės nuolatiniai gyventojai, turintieji jos pilietybę. Asmenys, neturintys Lietuvos pilietybės, tačiau gavę teisę joje tiek nuolatinai, tiek ir laikinai gyventi, privalo besąlygiškai vykdyti Lietuvos įstatymus ir kitus teisės aktus, būti lojalūs juos priėmusiai valstybei ir savo veikla prisidėti prie šios valstybės ekonomikos ir kultūros stiprinimo.

2. Referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams neturėtų būti rengiamas, kaip savo turiniu prieštaraujantis konstituciniam valstybės teritorijos vientisumo principui. Būtina įtvirtinti Konstitucijoje ir kituose įstatymuose nuostatą, kad teisę įsigyti žemę Lietuvoje turi tik jos pilietybę turintys asmenys, išskyrus specialius atvejus, apibrėžančius tarptautinį bendradarbiavimą, diplomatinius santykius ir pan.

3. Užsieniečiai, norintys investuoti Lietuvoje bei kurti savo privačias kompanijas ar kitus verslo ar kultūros objektus, savo įstaigų arba įmonių pastatus gali statyti tik išsinuomotoje žemėje. Pradinė nuomos termino trukmė negali būti ilgesnė kaip 10 metų, tačiau paliekant galimybę nuomos sutartį pratęsti. Nuomininkas, pažeidinėjantis įstatymus, prarastų galimybę šią sutartį pratęsti.

4. Atkurti pagrindiniuose piliečio asmens dokumentuose įrašą apie tautybę, išskyrus tuos atvejus, kai mišrių šeimų atstovai dėl savo tautybės nėra apsisprendę ir tokio įrašo nepageidauja.

5. Ne tik valstybės, bet ir savivaldybių lygmeniu turi būti rūpinamasi pilietiškumo ugdymu: piliečių dalyvavimas, sprendžiant aktualiausias savivaldos problemas, nuolatinis savivaldybės administruojamos teritorijos švaros palaikymas, besąlygiškas gamtosaugos reikalavimų laikymasis, savivaldybės teritorijoje esančių gamtos, istorijos ir kultūros objektų apsauga ir puoselėjimas, bendruomeniškumo ir šio administracinio teritorinio vieneto autoriteto stiprinimas tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygmeniu.

6. Viena iš svarbiausių savivaldos institucijų funkcijų – pagalba šeimoms, rūpinimasis jų būsto sąlygų ir gyvenviečių infrastruktūros tobulinimu, socialinių paslaugų prieinamumo gerinimu, pagarba ir parama šeimoms, ugdančioms savo vaikus pilietiškais ir patriotiškais, puoselėjančiais juose tėviškės jausmą, savo asmeniniu pavyzdžiu prisidedančioms prie valstybės gerovės ir visuomenės kultūros puoselėjimo.

7. Neatidėliotinas valstybės uždavinys – radikali savivaldybės reforma, o tiksliau sakant, jos sukūrimas. Svarbiausia savivaldos institucijų funkcija – visuomenės įtraukimas į visų administruojamo teritorinio darinio problemų sprendimą, pastoviai tariantis su visuomene, kokius sprendimus priimti ir atsiskaitymas visuomenei už jų vykdymą. Rinkimuose  į savivaldybių tarybas būtina atsisakyti proporcinės (partinių sąrašų) sistemos ir pereiti prie tiesioginio balsavimo už kiekvieną kandidatą.

Kadangi tyrimai yra tęsiami, tai šiame straipsnyje nėra galimybės įvertinti, ar pasitvirtino visos jame įvardintos hipotezės.

Šaltiniai:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992) Teisinės informacijos centras V., 2002.
2. LR  Savivaldybių rinkimų įstatymas Nr. I-532 (atnaujintas 2011-11-17).
3. LR Vietos savivaldos įstatymas Nr. I-533 (nauja redakcija – nuo 2012 01 01).
4.  LR Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas Nr. I-558 (aktuali redakcija – nuo 2010.04.10).
5. Europos Vietos savivaldos chartija. Sudaryta Strasbūre 1985 m. spalio 15 d.
6. Kelti kandidatų sąrašus savivaldos rinkimuose turi būti leista ne vien partijoms. LR Konstitucinio teismo nutarimo komentaras dėl rinkimų į savivaldybes įstatymo.BNS, 2011 gegužės mėn. 11 d.
7. Stačiokas R., Rimas J., (2002) Lietuvos savivaldybių raida ir veiklos finansavimas. Kaunas: KTU leidykla.
8. Informacija iš www.savivaldybės.lt (2010): 1. Kas yra vietos savivalda? 2. Vietos savivaldos ištakos 3. Vietos savivalda atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 4. Vietos savivalda Konstitucijoje ir įstatymuose 5. Savivaldos kertiniai akmenys 6. Savivaldybių funkcijos 8. Piliečių dalyvavimas savivaldoje 10. Išsirinkome tarybą, o kas toliau … ? 16. Vietos ir centrinės valdžios dialogas 17. Vietos savivaldos sargyboje.
9. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos 2009-10-22 peticija „Dėl sisteminių Europos vietos savivaldos chartijos pažeidimų“.
10. Peter Iron Jokubka (1994) American Nationality and American National Organization. Chicago (USA) (Išleista autoriaus lėšomis, leidykla nenurodyta).
11. Algirdas Patackas (2011). Apie garbę ir menkystę. „Kultūros barai“, 2011 m. Nr.1“
12. Vytautas Rubavičius (2011). Strategijoje „Lietuva 2030“ pamiršta Lietuva ir lietuviai? Bernardinai.lt.
13. Sonata Aleksandravičienė (2011). Didelė šeima: žavesys ar vargas? Bernardinai.lt.
14. Eglė Valionienė. Dienos tarp avių ir jų vilnos. www.valstietis.lt, 2012 01 28.
15. Vilniaus seniūnijos bus pertvarkytos į biurus ir labiau centralizuotos. BNS, 2012.01.25.
16. Edita Jonaitytė, Aistė Lazauskienė (2011). Savivaldybių tarptautinio bendradarbiavimo situacijos analizė ir plėtros tendencijos: Šiaulių apskrities atvejis // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 3(23), p. 6-18.
17. Jasaitis J., Šiuolaikinio Lietuviškojo kaimo vizijos kūrimas // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos,VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008, 2 (11), p. 8-14.
18. Jasaitis J. (2010) Savivalda. Straipsnių ciklas, paskelbtas www. demokratija.eu: 1. Kodėl didėja atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės? 2. Peržengta riba 3. Be savivaldos nebus ir valstybės 4. Reikia savivaldos, o ne jos imitacijų 5. Vietos savivaldos reformos atidėlioti nebegalima.
19. Jasaitis J. (2011) Pilietinės visuomenės uždavinys – savivaldos sistemos atkūrimas Lietuvoje. Pranešimas LMA, 2011 m. spalio 22 d. konferencijai „Nacionalinis susitarimas dėl valstybės ateities“.
20. Tadas Sudnickas. (2011) Strateginio valdymo problemos Lietuvos savivaldybėse. // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2 (22), p. 108-113.
21. Savivalda //Nepartinio demokratinio judėjimo programa, priimta Vilniuje 2012 m. sausio 21 d.
22. Treinys M. (2011) Tautos ir jos žemės jungtis. Sudarytojai – E. Treinienė ir A.J. Motuzas. Vilnius: Gimtinės šaltinis.

Šiaulių universiteto žurnalas „Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje“, 2012, Nr.3

(Pabaiga)

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *